Žodis turi perteikti reikšmę, vienodai suprantamą to žodžio vartotojų. Susidurę su kitos kultūros žodžiais stengiamės rasti jiems atitikmenis savo kalboje. Jeigu reikia, įvedame naujus terminus, apibrėžiančius naujas, iki tol mums nežinomas reikšmes.

Tokiu atveju mūsų kultūra įtraukia kitų kultūrų patirtį ir turtingėja.

Tačiau kartais mes įtraukiame į savo žodymą iš svetimų kalbų atėjusius terminus netgi jei mūsų kalboje yra žodžiai tiksliai perteikiantys jų prasmę. O kartais mes tiems naujiesiems terminams sukuriame naują prasmę, visiškai pakeičiančią, išdarkančią arba paslepiančią tikrąją žodžių reikšmę.

Tuomet mūsų kultūroje programuojamas konfliktas tarp reikšmės, formos, suvokimos, reiškinio vertinimo ir reakcijos į jį. Iš to gali kilti socialinės problemos tiesiog "lygioje" vietoje.

Todėl būtina aiškiai ir nedviprasmiškai žinoti ką reiškia kiekvienas žodis.

Mano nuomone, tai ypatingai svarbu prieš pradedant skaityti tokią svarbią knygą kaip "Koranas".

"Koranas" - skaitymas balsu.

"Islamas" - nuolankumas, paklusimas (Dievo įsakams).

"Musulmonas" - žmogus atsidavęs Dievui; tikintysis.

Dievas, koks jis pateikiamas Korane - vienatinis, nedalomas, bendras visiems žmonėms, pasaulio sutvėrėjas ir apskritai, "visa kas yra".

Tankmėje

Vertė G. K. Ivanickas, 2000

Ką apklausos pas teismo valdininką metu pasakė medkirtys

Taip. Tai aš radau lavoną. Šįryt aš, kaip visuomet, patraukiau toliau į kalnus, kad prikirsčiau malkų. Ir štai pakalnės giraitėje radau negyvą kūną. Kur būtent? Maždaug už keturių - penkių tio ¹ nuo kelio į Jamasiną. Tai atkampi vieta, kur auga bambukai ir jaunos kriptomerijos.

Negyvėlis buvo pasipuošęs blyškiai žydru suikanu ² ir padėvėta kepuraite ebosi ³, kokias nešioja sostinėje; jis gulėjo aukštielninkas. Štai gi koks dalykas: kūne buvo vienintelė žaizda, bet užtai tiesiog krūtinėje, taigi sausi bambuko lapai aplink buvo permirkę krauju. Ne, jis nebekraujavo. Žaizda, matyt, jau buvo uždžiuvus. Taip, štai dar kas: ant žaizdos, nė kiek nesibaimindamas mano žingsnių, tupėjo įsisiurbęs gylys.

Ar nepastebėjau šalia kardo, ar ko nors panašaus? Ne, ten nieko nebuvo. Tik šalia kriptomerijos, prie kurios gulėjo lavonas, kamieno mėtėsi virvė. Ir dar... taip, taip, be virvės ten dar buvo šukos. Štai ir viskas, kas buvo šalia kūno - tik šie du daiktai. O žolė ir nukritę lapai aplinkui buvo smarkiai ištrypti - matyt, nužudytasis savo gyvybę atidavė ne pigiai. Kaip, ar nebuvo arklio? Taigi ten joks arklys neprasibraus. Kelias - jis toliau, už giraitės.

Ką apklausos pas teismo valdininką metu pasakė klajojantis vienuolis

Kobas Abe

Moteris Smėlynuose

Jei negrėstų bausmė, pabėgimas neteiktų džiaugsmo.

PIRMA DALIS

l

VIENĄ rugpjūčio dieną dingo žmogus. Per atostogas jis ketino nuvažiuoti į pajūrį,- ligi ten traukiniu buvo pusdienis kelio,- ir nuo to laiko niekas apie jį nieko negirdėjo. Nei policijos paieškos, nei skelbimai laikraščiuose nedavė jokių rezultatų.

Žmonių dingimas apskritai ne toks jau retas reiškinys. Statistikos duomenimis, kasmet paskelbiama keli šimtai pranešimų apie dingusius be žinios. Keista, bet rasti jų tepavyksta nedidelę dalį. Žmogžudystės ir nelaimingi atsitikimai palieka įkalčius; pagrobimų motyvus visados galima atsekti. Bet jei žmogus dingo dėl kokios nors kitokios priežasties, aptikti jo pėdsakus labai sunku. Beje, jei dingimą pavadinsim pabėgimu, tai iš karto daugelis dingimo atvejų, matyt, bus priskirti prie tų paprasčiausių pabėgimų.

Šiuo atveju irgi nebuvo nieko stebėtina, kad nerasta kokių nors pėdsakų. Apytikriai buvo žinoma vieta, kur išvažiavo tas žmogus, bet iš ten negauta pranešimo, kad aptiktas lavonas. Jo darbas nebuvo susijęs su kokiomis nors paslaptimis, dėl kurių jį būtų galėję pagrobti. O iš visų jo veiksmų, iš elgsenos anaiptol neatrodė, kad jis ketino pabėgti.

--------------------------------------------------------------------------------
Michailas Bulgakovas
--------------------------------------------------------------------------------
Meistras ir Margarita
--------------------------------------------------------------------------------
Iš rusų kalbos vertė Algimantas Mikuta
Leidykla „Trigrama“, 2004
--------------------------------------------------------------------------------

Tai kas gi tu?
– Dalelė tos jėgos,
Kuri, visiems be atvangos
Darydama tik gera, blogo linki
                                                       Gėtė, „Faustas“

--------------------------------------------------------------------------------

PIRMA DALIS

I skyrius
NIEKADA NEKALBĖKITE SU NEPAŽĮSTAMAIS

Kalbu apie gražų vyrą,
dailų it jaunas dievas, bet vyrą nejauną:

blausiai švytintis, kaip jaunas dievas,
aštrus ir sausas, kaip vėjas,
žvilgsnį apblausiantis dievas aguonų
ir vokus klijuojantis miego niūniuojantis dievas

žvarbią kovo mėnesio kaktą
rūsčios upės vagoja
kerta tamsiai mėlynos gyslos
smilkinius, lipnius kaip vėjas gegužy.
nuostabos raukšlės ir rūpesčio raukšlės
kryžiuojas, tvoskia vėjas birželio
į įkaitusį narvą kaktos.

raukšlių pinučiai – byrantys,
mano mylimas gi antikvarinis,
sidabriškai antakiai švelnūs,
bet šiurkšti jų šerkšnota žolė,
lūpų lankas dailus,
bet per skaudžios
iš jo kartais paleidžiamos strėlės.

sensta sparčiai – viskas ilgėja nes smunka
munka net veidas žemyn –
nosis ilgėja betgi pagilėja širdis,
sparčiai trupa ir skeldi jauno dievo paveikslas –
lieka jo vietoj ožys su dūdelėm,
strapaliojantis girtas satyras,
iš meilės baubiantis panas,
– kurio nesibaido tik vėl į siūbuojančio
kvietko, į augalo būvį sugrįžus mergelė –
fleita, blizgi siauraklubė,
prasčiokė šilta lumzdelė,
ar vienkartinė žilvičio triūbelė,
išsipjauta po griaustinio.

Per tave

Bubinas

(medinis graižas aptrauktas oda, kuri pritvirtinta lankais ar virvėmis, įtempta varžtais ar bruzgulais. Tiek signalinis (pranešantis laidojimo dieną), tiek pramoginis (šokiams draug su armonika) dažniausiai dirbintas iš šuns, kurio kailis tvirtas, o vogto – dar ir pigus.)

mano oda neprakaituodavo visas
karštis stebint lakstančias moteris iš vidurių debesim
nuo liežuvio pakildavo šitoks rūkas pievose
vakaro blyksniai geltonos akių
žvakelės pagrabinių žvakių kūleliai ridena kas
vakarą žvangantį nerimą įsitempus lenciūgo styga
sargybinis griovelis kiemo apkasų šliūžė suku ir suku
džeržgiančią rylą raižau kiemą kaip cypiantį stiklą
dvi dešimtys stiklo ledo rėžtukų keturiose įkaitusių letenų
pagalvėlėse, šunta pagalvė glitus marinamo prakaitas
neglostė manęs nelaikau glamone tų spyrių vienintelis
meilus balsas mėtantis ėdalą nuslopo po dulkančiu audiniu
kibūs pirštai prie paausio pirštai atleidžiantys pavadį
atlaidų dieną bažnyčioj visi gaspadoriai
švilpteli šliopteli liuoksi atgijus virvė nuo šieno prėslo
veržias inkštimas pro užsisklendžiančią neisiu neseksiu įsispiriu kojom
traškėdamos vėl atsitiesia takažolės ir sausgyslėti
trauklapiai atgniaužia suglamžytus delnus
šypsaus plačiai atsimerkęs šypsaus ilgai ir raudonai
šliaužia kailiu žole šliaužia smėlis ir pjuvenos kibianagės
šliaužia kailiu tamsa peilio iltys malkinės urvas jauno šutas ir vėstantis
šunšunio dvokas
juodos letenos berno – atlaiduos tik baltom pirštinėlėm
atlaiduos vieno trūksta vėliavnešio
ties kulnais jau širdis kulno sausgyslės

Džeko Londono utopinis romanas „Geležinis kulnas" JAV išleistas 1908 metais.

„Geležinio kulno" įkvėptas 1949 metais Džordžas Orvelas parašė romaną „1984" .

„Didžiausia Eivis Everhardt rankraščio vertė - tai, kad niekur kitur nerasime taip puikiai perteiktos žmonių, gyvenusių audringais 1912 - 1932 metais psichologijos - jų paklydimų ir neišmanymo, abejonių, baimių ir klaidingų sprendimų, jų etinių iliuzijų, nesutramdomų aistrų, nejsivaizduojamo savanaudiškumo ir egoizmo.
<...>
Mes ne tik suprantame Eivis Everhardt meilę jos vyrui, bet kaip ir jis, nuo pat pradžių juntame miglotą ir siaubingą Oligarchijos šešėlį. Mes juntame, kaip Geležinis Kulnas (taiklus pavadinimas, ar ne?) kyla virš žmonijos, taikydamasis ją sutraiškyti".

Antonis Mereditas, Ardis, 419 (2619) Broliškos Meilės metai, lapkričio 27.

Su iliustracijom. Formatavimas nesutvarkytas - paliktas kaip OCRo. Klaidos neištaisytos, bet skaityti galima.