ERICH FROMM

MEILĖS MENAS

Kaunas 2004

 

Pratarmė

Kiekvienas, kuris tikisi lengvai įvaldyti meilės meną, perskaitęs šią knygą, veikiausiai nusivils. Ji, priešingai, siekia įrodyti, kad meilė nėra sentimentas, kuriam gali pasiduoti bet kas, nepriklausomai nuo brandos lygio. Ši knyga siekia įtikinti skaitytoją, jog visos jo pastangos mylėti bus nesėkmingos, jei jis nesistengs iš esmės pakeisti savo asmenybę, kad įgytų produktyvią orientaciją. Pasitenkinimas, kurį teikia meilė, neįmanomas be gebėjimo mylėti savo artimą, be tikro kuklumo, drąsos, tikėjimo ir drausmės. Kultūroje, kurioje šios savybės pasitaiko retai, nedažnas tesugeba mylėti. Iš tiesų, kiekvienas galėtų savęs paklausti, ar daug pažįsta tikrai mylinčių žmonių.

Ir vis dėlto, nors užduotis sunki, tai neturėtų mums trukdyti pažinti sunkumus bei siekti tikslo. Kad išvengčiau bereikalingų nesusipratimų, aš stengiausi gvildenti šią problemą kuo paprastesniais žodžiais. Dėl tos pačios priežasties kiek įmanoma mažiau naudojausi jau esama literatūra apie meilę.

Kita problema taip ir liko neišspręsta: man nepavyko nekartoti savo ankstesnėse knygose išreikštų minčių. Skaitytojas, susipažinęs su Laisvės baime, Žmogumi sau u Sveikąja visuomene, šioje knygoje ras mano jau išsakytų idėjų. Tačiau Meilės menas anaiptol nėra vien jų santrauka. Knyga pateikia daug naujų idėjų, tad natūralu, kad ir ankstesnės įgauna kitą prasmę, mat yra sutelktos apie vieną temą- meilės meną.

Tas, kas nieko nežino, nieko ir nemyli. Tas, kas nieko negali, nieko nesupranta. Tas, kas nieko nesupranta, yra nieko vertas. Tačiau tas, kas supranta, kartu ir myli, pastebi, mato... Kuo geriau pažįsti, tuo labiau myli... Kiekvienas, kuris mano, kad visi vaisiai prisirpsta tuo pačiu metu kaip žemuogės, nieko neišmano apie vynuoges.

PARACELSAS

 

I

Ar meilė yra menas?

Ar meilė yra menas? Jei taip, tai jai reikia žinių ir pastangų. O gal meilė - tik malonus pojūtis, kurį mums dovanoja atsitik- tinumas, kai kažkas kažkam, nusišypsojus laimei, „krenta į akį"? Ši knygelė pagrįsta pirmąja prielaida, nors daugelis šiandien, be abejo, tiki antrąja.

Ne, žmonės anaiptol nemano, kad meilė nesvarbi. Jie jos trokšta. Žiūri begales filmų apie laimingą ir nelaimingą meilę, klauso šimtus banalių dainų apie meilę, bet... vargu ar kas pagalvoja, jog mylėti reikia mokytis.

Ši dažna nuostata pagrįsta keliomis prielaidomis. Daugeliui žmonių meilės problema - tai ne mylėti ar sugebėti mylėti, o pirmiausia būti mylimam. Taigi jiems svarbiausia būti mylimiems, būti mylėtiniems. Šio tikslo žmonės siekia keliais būdais. Vienas iš tokių, kurį dažniausiai renkasi vyrai, yra siekti pasisekimo, valdžios ar turto, kiek tik leidžia socialinė padėtis. Kitas, paprastai mėgstamas moterų, tai patrauklumo kūrimas, rūpinantis savo kūnu, drabužiais ir 1.1. Esama ir kitų būdų, kuriuos, kad patrauktų akį, naudoja ir vyrai, ir moterys: malonios manieros, sugebėjimas būti įdomiu pašnekovu, paslaugumas, kuklumas, mandagumas. Daugelis būdų tapti mylimiems yra tie patys, kokius žmonės taiko siekdami sėkmės, norėdami „įsigyti draugų ir daryti įtaką kitiems". Iš tikrųjų tai, ką daugelis mūsų kultūroje laiko vertu meilės, tėra populiarumo ir seksualinio patrauklumo junginys.

Požiūrį, kad apie meilę nesužinosi nieko naujo, lemia ir įsitikinimas, jog meilė yra objekto, o ne sugebėjimo problema. Žmonės mano, kad mylėti yra paprasta - tik sunku rasti tinkamą meilės objektą ar pelnyti jo meilę. Ši nuostata turi kelias priežastis, įsišaknijusias šiuolaikinės visuomenės raidoje. Viena iš jų - dvidešimtajame amžiuje labai pasikeitęs požiūris į „meilės objekto" pasirinkimą. Karalienės Viktorijos epochoje, kaip ir daugelyje tradicinių kultūrų, meilė paprastai nebūdavo spontaniškas asmeninis išgyvenimas, galėjęs vesti į santuoką. Priešingai, vedybos įvykdavo pagal sutartį, sudarytą garbingų giminaičių, piršlio arba ir be tarpininkų pagalbos. Tai rėmėsi visuomeniniu susitarimu, ir buvo tikimasi, kad meilė atsiras po vedybų. Kelios pastarosios Vakarų pasaulio kaitos susikūrė kone universalią romantiškos meilės sampratą. Nors JAV pragmatiškas požiūris nėra visai išnykęs, daugelis ieško „romantiškos meilės", asmeninio meilės išgyvenimo, kuris vestų į santuoką. Ši naujoji laisvos meilės samprata labai sureikšmino objektą, palyginus su funkcija.

Su šiuo veiksniu glaudžiai susijęs kitas šiuolaikinės visuomenės bruožas. Visa mūsų kultūra persmelkta pirkimo aistros, abiem pusėms naudingų mainų idėjos. Šiuolaikinis žmogus virpa iš laimės, žvelgdamas į parduotuvių vitrinas ir pirkdamas viską, ką gali, - grynais ar išsimokėtinai. Lygiai taip pat jis žiūri ir į žmones. Patraukli mergina vyrui ir patrauklus vyriškis moteriai - tai tarsi geidžiamas prizas. „Patrauklus" - paprastai reiškia gerųjų savybių komplektą, kuris yra populiarus ir turi paklausą asmenybių rinkoje. Kas būtent padaro asmenį patrauklų, priklauso nuo to meto mados - ir fizine, ir dvasine prasme. Trečiajame dešimtmetyje patrauklia buvo laikoma ge- rianti ir rūkanti, grubi ir seksuali mergina; šiandien mada reika- lauja daugiau šeimyniškumo ir kuklumo. XIX amžiaus pabaigoje ir XX pradžioje vyriškis turėjo būti agresyvus ir ambicingas; šiandien, kad būtų patrauklus „savybių komplektas", jis privalo būti socialus ir tolerantiškas. Bet kuriuo atveju, įsimylėjimas paprastai yra susijęs su tomis savybėmis, kurios pasiekiamos mainuose pagal galimybes. Aš esu pasirengęs sandėriui; objektas turėtų būti geistinas dėl savo socialinės vertės ir kartu turėtų norėti manęs dėl akivaizdžių ar slaptų privalumų. Du žmonės įsimyli vienas kitą, kai pasijunta radę rinkoje tinkamiausią objektą pagal jų pačių mainų galią. Dažnai šiame sandėryje, kaip ir perkant nekilnojamą turtą, svarbų vaidmenį atlieka slaptos galimybės. Kai kultūroje vyrauja rinkos orien- tacija ir materialinė sėkmė yra ypatinga vertybė, nenuostabu, kad meilės ryšiai atkartoja tuos pačius mainų modelius, kurie valdo prekių ir darbo rinką.

Trečiasis veiksnys, sudarantis įspūdį, kad mokytis mylėti nereikia, - tai pradinio "įsimylėjimo " ir pastovios meilės būsenos painiojimas. Kai du žmonės, buvę visai svetimi, kaip mes visi esame, staiga sugriauna tarpusavyje sieną ir pasijunta artimi, šis vienybės momentas tampa vienu iš nuostabiausių, labiausiai jaudinančių gyvenimo įvykių. Jis ypač nuostabus tiems, kurie lig tol gyveno uždarai, atsiskyrę, be meilės. Šis staigaus intymumo stebuklas atrodo dar didesnis, jei jį lydi ar sukelia lytinis potraukis ir suartėjimas. Aišku, tokia meilė dėl savo prigimties trunka neilgai. Du žmonės vis geriau pažįsta vienas kitą, jų artumas vis mažiau regisi toks stebuklingas, kol pagaliau abipusis priešiškumas, nepasitenkinimas, nuobodulys numarina viską, kas dar buvo likę po pradinio susižavėjimo. Tačiau iš pradžių jie viso to nežinojo: begalinį susižavėjimą ir „proto praradimą" jie palaikė karšta meile, nors tai tik rodė, kokie jie buvo vieniši.

Sis požiūris - kad nieko nėra lengviau, kaip mylėti - vis dar dominuoja, nors akį rėžia visai kas kita. Kažin ar rastume kitą sritį, kitą veiklą, kuri būtų pradedama su tokiomis milžiniškomis viltimis bei lūkesčiais ir kuri taip dažnai žlugtų, kaip meilė. Jei taip būtų kurioje nors kitoje srityje, žmonės trokštų išsiaiškinti nesėkmės priežastis ir išmokti elgtis tinkamiau arba apskritai atsisakytų tokio užsiėmimo. Kadangi atsisakyti meilės neįmanoma, atrodo, telieka vienintelis būdas įveikti nesėkmes - išanalizuoti jų priežastis ir toliau studijuoti meilės reikšmę.

Pirmasis žingsnis šiame kely - tai įsisąmoninti, kad meilė yra menas, kaip ir pats gyvenimas. Norėdami išmokti mylėti, turime stengtis taip pat, kaip ir mokydamiesi bet kokio kito meno, sakykime, muzikos, tapybos, dailidės darbų, medicinos ar inžinerijos.

Kokie svarbiausi bet kurio meno mokymosi etapai?

Bet kurio meno mokymasis dėl patogumo gali būti padalytas į dvi dalis: teorijos įsisavinimą ir praktikos įvaldymą. Kad išmokčiau medicinos meno, pirmiausia turiu viską sužinoti apie žmogaus kūną ir įvairias ligas. Šios teorinės žinios, be abejo, suteiks kompetencijos. Tačiau tikru medicinos meno meistru tapsiu tik po ilgos praktikos, kai teorinės žinios ir praktiniai rezultatai susilydys mano intuicijoje - meninio meistriškumo esmėje.

Be teorijos ir praktikos įsisavinimo, yra ir trečias dalykas, būtinas, kad taptume bet kokio meno meistrais, - didžiausią dėmesį turime skirti meistriškumui; už meną neturi būti nieko svarbiau pasaulyje. Tai tinka muzikai, medicinai, dailidės amatui ir... meilei. Galbūt čia ir slypi atsakymas į klausimą, kodėl žmonės taip retai mokosi šio meno, nors nuolat patiria nesėkmes. Nors kiekviename yra giliai įsišaknijęs meilės ilgesys, beveik viskas pasaulyje laikoma svarbiau už meilę - sėkmė, prestižas, pinigai, valdžia. Mes dedame kone visas jėgas, siekdami šių tikslų, ir beveik nieko nedarome, kad išmoktume mylėti.

Nejaugi iš tiesų verta mokytis tik tų dalykų, kuriais uždirbami pinigai ar prestižas, o meilė, naudinga „tik" sielai, šiandien atrodo visai nereikalinga prabanga, dėl kurios neverta eikvoti energijos? Kad ir kaip ten būtų, toliau aptarsime meilės meną: pirmiausia panagrinėsiu teorinius klausimus - tai sudarys didesnę knygos dalį; po to pakalbėsiu apie meilės praktiką- tai bus mažiausia, ką galima pasakyti apie šią, kaip ir bet kokią kitą, praktiką.

 

II

Meilės teorija

 

1. Meilė - atsakymas į žmogaus egzistencijos

problemą

 

Bet kokia meilės teorija turi remtis žmogaus ir jo egzis-

tencijos samprata. Nors mes matome meilę, o tiksliau meilės

atitikmenį, gyvūnų tarpusavio santykiuose, tai tėra instinkty-

vaus elgesio sudėtinė dalis; žmoguje veikia tik šio instinkto

reliktai. Svarbiausia žmogaus egzistencijoje yra tai, kad jis kilęs

iš gyvūnų karalystės, iš instinktyvaus prisitaikymo, ir kad jis

peržengė gamtos ribas - nors niekada nuo jos neatsiribojo.

Žmogus - gamtos dalis, tačiau kartą atskirtas nuo gamtos, jis

nebegali į ją grįžti; kartą išvarytam iš rojaus - pirminės vieno-

vės su gamta - cherubinai liepsnojančiais kardais užkirstų jam

kelią. Žmogus tegali žengti į priekį, ugdydamas savo protą,

ieškodamas naujos, žmogiškosios, harmonijos vietoj

negrįžtamai prarastos prieš žmogiškosios.

Vos gimęs žmogus - ir visos žmonijos, ir atskiro individo

prasme - iš konkrečios situacijos, kiek yra konkretūs instink-

tai, išmetamas į neapibrėžtą, netikrą bei atvirą. Čia gali būti

tikras tik dėl to, kas jau praėjo, - ateityje tikra tiktai viena -

mirtis.

Žmogus apdovanotas protu. Jis yra gyvenimas, suvokiantis

pats save; jis turi supratimą apie save, savo artimuosius,

praeitį ir ateities galimybes. Šis suvokimas savęs kaip atskiros

visumos; suvokimas savo gyvenimo kaip trumpo švystelėjimo

ir to fakto, kad ne savo valia gimęs ir mirs prieš savo valią, kad

mirs anksčiau negu tie, kuriuos myli, arba tie pirma jo;

suvokimas savo vienišumo ir bejėgiškumo prieš gamtos bei

visuomenės

jėgas, - visa tai jo uždarą egzistenciją paverčia nepakenčiamu

kalėjimu. Jei negalėtų ištrūkti ir vienaip ar kitaip susieti save su

žmonėmis, su išoriniu pasauliu, jis išeitų iš proto.

Atskirtumo išgyvenimas sukelia nerimą; būtent jis ir yra

visokeriopo nerimo šaltinis. Būti atskirtam, vadinasi, neturėti

jokių galimybių panaudoti savo žmogiškąsias jėgas. Iš atskir-

tumo kyla bejėgiškumas, negalėjimas aktyviai veikti pasaulį -

daiktus ir žmones. Vadinasi, pasaulis gali kėsintis į mane, ir aš

nepajėgsiu atsispirti. Taigi atskirtumas yra didelio nerimo šal-

tinis. Be to, jis sukelia gėdos ir kaltės jausmus. Šis kaltės ir

gėdos dėl atskirtumo išgyvenimas atskleistas Biblijos pasa-

kojime apie Adomą ir Ievą. Po to, kai Adomas ir Ieva suvalgė

vaisių nuo „gėrio ir blogio pažinimo medžio", po to, kai jie

nepaklausė (jei nėra laisvės nepaklusti, nėra gėrio ir blogio),

po to, kai tapo žmonėmis, išsivadavę iš pirminės gyvulio har-

monijos su gamta, t. y. gimė kaip žmogiškos būtybės, -jie „su-

prato esą nuogi" ir susigėdo. Kažin ar sutiksite, kad toks senas

ir pamatinis mitas išreiškia itin drovų devynioliktojo amžiaus

moralės požiūrį ir tenori perteikti sumišimą dėl pasimačiusių

genitalijų? Vargu ar taip. Tad traktuodami pasakoj imą Viktori-

jos laikų dvasia, mes nesuprantame esmės, kuri, atrodo, yra

tokia: kai vyras ir moteris suvokė save bei vienas kitą, jie su-

prato savo atskirtumą ir skirtingumą tik tiek, kad priklauso skir-

tingoms lytims. Tačiau jie pasiliko svetimi, nes dar nebuvo

išmokę mylėti vienas kito (tai akivaizdu iš fakto, kad Adomas

gindamasis kaltina Ievą, užuot mėginęs ją užstoti). Žmogiškojo

atskirtumo suvokimas, neatgavus ryšio per meilę, yra gėdos

pagrindas. Kartu tai ir kaltės bei nerimo šaltinis.

Taigi didžiausias žmogaus poreikis yra įveikti šį atskirtumą,

išsivaduoti iš vienatvės kalėjimo. Absoliuti nesėkmė siekiant šio

tikslo veda į beprotybę. Mat panika dėl visiškos vienatvės gali

būti įveikta tik radikaliai atsiribojus nuo išorinio pasaulio - tada

atskirtumo jausmas išnyktų dėl to, kad nebeliktų ir išorinio

pasaulio, nuo kurio esi atskirtas.

Visais laikais ir visose kultūrose žmones kamavo vienas ir

tas pats klausimas: kaip įveikti atskirtumą, kaip užmegzti ryšį

su kitais, kaip peržengti savo individualaus gyvenimo ribotumą

ir atrasti vienybę. Tas pats klausimas kirbėjo pirmykščiam urvi-

niam žmogui, savo avis ganančiam klajokliui, Egipto valstiečiui,

Finikijos pirkliui, Romos kareiviui, viduramžių vienuoliui,

Japonijos samurajui, šiuolaikiniam tarnautojui ir gamyklos

darbininkui. Klausimas yra tas pats, nes kyla iš tų pačių pa-

grindų: iš žmogiškosios situacijos, iš žmogaus egzistencijos

sąlygų. O atsakymai skiriasi. Į šį klausimą gali būti atsakyta

gyvulių garbinimu, žmonių aukojimu ar karinėmis pergalėmis,

polinkiu į prabangą, asketišku atsižadėjimu, maniakišku dar-

bu, menine kūryba, meile Dievui ir meile Žmogui. Nors at-

sakymų daug - juos registravo žmonijos istorija, - jie nėra

nesuskaičiuojami. Priešingai, nekreipdami dėmesio į neesmi-

nius skirtumus, pamatysime, kad atsakymų, kurie buvo pateikia-

mi įvairiose kultūrose, skaičius ribotas. Religijos ir filosofijos

istorija yra tokių kokybiškai ir kiekybiškai skirtingų atsakymų

istorija.

Atsakymai iš dalies priklauso nuo pasiekto

individualizacijos lygio. Kūdikio aš-iškumas beveik

neišsivystęs; jis vis dar jaučiasi motinos dalis ir, kol motina

šalia, nepatiria atskirtumo. Jo vienatvės išgyvenimą numaldo

motinos kūnas, krūtys, oda. Formuojantis individualybės

jausmui, fizinio motinos artumo pradeda nebeužtekti, atsiranda

poreikis įveikti atskirtumą kitais būdais.

Panašiai ir žmonija savo kūdikystėje dar jautėsi viena su

gamta. Žemė, gyvuliai, augalai buvo ir žmogaus pasaulis. Jis

tapatinosi su gyvuliais ir tai išreiškė, nešiodamas žvėris vaizduo-

jančias kaukes, garbindamas toteminį gyvulį ar gyvulį-dievą.

Tačiau kuo labiau žmonija vadavosi iš šių pirmykščių ryšių,

kuo labiau tolo nuo gamtos pasaulio, tuo intensyvesnis darėsi

poreikis ieškoti naujų būdų išvengti atskirtumo.

Vienas iš tokių būdų slypi įvairiose orgiškose būsenose.

Tai gali būti paties žmogaus ar narkotikų sukeltas transas.

Ryškus tokio sprendimo pavyzdys gali būti daugelis primity-

vių genčių ritualų. Laikinoje dvasinio pakylėjimo būsenoje

išorinis pasaulis išnyksta, o kartu su juo ir atskirtumo jausmas.

Kadangi šie ritualai atliekami bendrai, vienybės su grupe

išgyvenimas daro šį būdą dar veiksmingesnį. Jam artimas ir

dažnai su šia orgiška būsena painiojamas yra seksualinis potyris.

Orgazmas gali sukelti būseną, panašią į transą ar tam tikrų

narkotikų efektą. Bendros seksualinės orgijos buvo daugelio

pirmykščių ritualų dalis. Atrodo, kad po orgijų atskirtumo jaus-

mas žmogų kurį laiką taip stipriai nebekamuoja. Tačiau ilgainiui

nerimas auga, ir jis vėl slopinamas ritualais.

Kol šios orgijos yra įprastas bendro genties gyvenimo reiški-

nys, jos nekelia nerimo ar kaltės jausmo. Taip elgtis atrodo tei-

singa ar netgi dorovinga, nes, skatinami genties gydytojo ar

dvasininko, taip daro visi. Visai kas kita, kai šį sprendimą pasi-

renka individas, gyvenantis kultūroje, kur tai jau atmesta.

Neorgiškose kultūrose individai renkasi alkoholizmą ir

narkomaniją. Kadangi visuomenė tokiam elgesiui nepritaria,

jie jaučia kaltę ir sąžinės graužimą. Nors, stengdamiesi

išsivaduoti iš atskirtumo jausmo, jie svaiginasi alkoholiu ar

narkotikais, po tokių orgiškų patirčių jaučiasi dar vienišesni ir

vis dažniau bei intensyviau grįžta prie to paties. Mažai kuo

nuo pastarojo skiriasi seksualinio orgazmo būdas. Tam tikra

prasme tai natūrali ir normali vienatvės įveikimo forma, šioks

toks izoliuotumo problemos sprendimas. Tačiau jei individas

nesistengia įveikti atskirtumo jausmo kitaip, orgazmo poreikis

daro jį panašų į alkoholiką ar narkomaną. Tai virsta

desperatiškomis pastangomis atsikratyti vienatvės keliamo

nerimo, bet atskirtumo jausmas vis stiprėja, nes seksualinis

aktas niekada nesujungia prarajos tarp dviejų žmonių - nebent

akimirkai.

Visos orgiškojo susijungimo formos pasižymi trimis savy-

bėmis: jos būna intensyvios, netgi aistringos; apima visą as-

menybę - kūną ir protą; būna laikinos ir vis pasikartoja. Visai

kas kita pasakytina apie tą susijungimo formą, kurią ir anks-

čiau, ir dabar žmonės rinkdavosi dažniausia: prisitaikymą prie

grupės, jos papročių, veiklos ir tikėjimo. Čia mes taip pat

matome akivaizdžią raidą.

Primityvioje visuomenėje tokia grupė yra maža; ji suside-

da iš žmonių, kuriuos vienija kraujas ir žemė. Vystantis kultū-

rai, grupė didėja; ilgainiui šie žmonės tampa polio, didelės vals-

tybės piliečiais, bažnyčios nariais. Net skurdžius romėnas

didžiavosi galėdamas pasakyti „civis romanus sum "; Roma ir

Imperija buvo jo šeima, jo namai, jo pasaulis. Taip yra ir

šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje, kur ryšys su grupe tampa

pagrindiniu būdu įveikti savo atskirtumą. Tai ryšys, kuriame

individo savastis beveik išnyksta ir kurio tikslas - priklausyti

miniai. Jei aš esu kaip kiti, jei neturiu jausmų ar minčių, kuriais

išsiskirčiau, jei laikausi grupei priimtinų papročių, apsirengi-

mo, idėjų, aš esu išgelbėtas; išgelbėtas nuo bauginančio vie-

natvės jausmo. Kad įskiepytų tokį konformizmą, diktatoriškos

sistemos naudoja grasinimus ir terorą, o demokratinės šalys -

įtikinėjimą ir propagandą. Šios dvi sistemos iš tiesų labai ski-

riasi. Demokratiškose šalyse įmanoma nesitaikstyti, ir tokie

žmonės anaiptol nėra visiškai išnykę. Totalitarinėse sistemose

paklusti atsisako tik vienas kitas ypatingas herojus ar kankinys.

Nepaisant šio skirtumo, demokratinėje visuomenėje konformiz-

mo mastas stulbinančiai didelis. Ir štai kodėl: ieškant atsako į

vienybės klausimą ir nerandant geresnio, juo tampa minios

konformizmas. Baimę išsiskirti, bent per kelis žingsnius nu-

tolti nuo minios gali suprasti tik tas, kas jaučia giluminį poreikį

nebūti atsiskyrėliu. Kartais nonkonformizmo baimė siejama su

dėl to kylančiais pavojais. Bet iš tiesų žmonės nori prisitaikyti

kur kas labiau, negu yra verčiami prisitaikyti - bent jau Vakarų

demokratijoje.

Daugelis net nesuvokia savo poreikio prisitaikyti. Jie puo-

selėja iliuziją, kad gyvena pagal savo idėjas ir polinkius, kad

yra individai, kad jų nuomonė -jų pačių mąstymo rezultatas.

Tik taip jau atsitinka, kad tos jų idėjos sutampa su daugumos.

Visų pritarimas pasitarnauja kaip įrodymas, kad ,jų" idėjos

teisingos. Kadangi vis dar jaučiamas poreikis išlikti bent kiek

savitiems, jis patenkinamas panaudojant smulkius išskirtinu-

mo ženklus: inicialai ant krepšio ar megztinio, ekslibris ant

banko pranešimo, priklausymas ne respublikonams, o

demokratams, ne elkams, o šrineriams. Visa tai tampa individo

savitumo išraiška. Reklaminiai šūkiai apie „kažką nauja" rodo

patetišką poreikį išsiskirti, nors iš tikrųjų vargu ar čia to esama.

Ši stiprėjanti tendencija vengti skirtumų glaudžiai susijusi

su lygybės samprata išsivysčiusiose industrinėse šalyse. Lygy-

bė religiniame kontekste reiškia, kad mes visi esame Dievo vai-

kai, kad visi esame tos pačios žmogiškos-dieviškos substancijos,

taigi visi vienodi. Be to, tai reiškia, kad individo savitumas turi

būti gerbiamas, nes mes ne tik esame tokie patys, bet ir kiekvie-

nas iš mūsų yra unikali esybė, savarankiškas kosmosas. Toks

įsitikinimas individo unikalumu yra išsakytas, pavyzdžiui, Tal-

mude: „Išgelbėti vieną gyvenimą tolygu išgelbėti pasaulį, ly-

giai kaip sugriauti vieną gyvenimą yra tas pats, kaip sugriauti

visą pasaulį". Lygybė, kaip individualumo ugdymo sąlyga, buvo

Vakarų švietėjų filosofijos esmė. Tai reiškė (aiškiausiai tai su-

formulavo Kantas), kad niekam nevalia pasinaudoti kitu

žmogumi, norint įgyvendinti savo tikslus. Kad visi žmonės lygūs

tiek, kiek jie yra vieni kitiems tikslai, ir tik tikslai -jokiu būdu

ne priemonės. Remdamiesi Švietimo epochos idėjomis, įvai-

rių pakraipų socialistai mąstytojai apibūdino lygybę kaip

žmogaus išnaudojimo panaikinimą - nesvarbu, ar tas išnau-

dojimas būtų žiaurus ar „žmogiškas".

Šiuolaikinėje kapitalistinėje visuomenėje lygybės prasmė

pasikeitė. Lygybė siejama su automatais - žmonėmis, kurie

prarado savo individualumą. Lygybė šiandien labiau reiškia „

tapatumą " negu „ vienybę ". Tai abstrakcijų tapatumas -

žmonių, kurie dirba vienodą darbą, taip pat pramogauja, skaito

tuos pačius laikraščius, puoselėja vienodus jausmus ir mintis.

Šiuo požiūriu su tam tikru skepticizmu reikėtų vertinti ir kai

kuriuos laimėjimus, laikomus pažangos ženklais, kaip antai

moterų lygybė. Aš, žinoma, nesu moterų lygybės priešininkas,

bet teigiami šios tendencijos aspektai neturėtų klaidinti. Tai tik

dalis pastangų šalinti skirtumus. Lygybė pirkta didele kaina:

moterys tapo lygios, nes niekuo nebesiskiria. Visuotinai įsi-

galėjo švietėjų filosofų prielaida - / 'ame n 'a pas de sexe (siela

neturi lyties). Lyčių poliariškumas nyksta, o kartu su juo ir

erotinė meilė, pagrįsta šiuo poliariškumu. Vyrai ir moterys tapo

vienodi, bet ne lygiaverčiai kaip priešingi poliai. Šiuolaikinė

visuomenė propaguoja šį neindividualizuotos lygybės idealą,

nes jai reikia tarpusavyje niekuo nesiskiriančių žmoniškų atomų,

kuriuos galima priversti tvarkingai, be sutrikimų funkcionuoti

masiniame agregate ir kurie klauso komandų, bet yra tikri, kad

viską daro savo noru. Kaip moderniai masinei gamybai reikia

standartinės įrangos, taip ir socialinis procesas reikalauja

žmogaus standartizacijos, vadinamos „lygybe".

Konformistinė vienybė nėra stipri ir aistringa; ji šalta, padik-

tuota rutinos, todėl dažnai neįstengia numaldyti vienatvės neri-

mo. Alkoholizmas, narkomanija, seksualinė prievarta ir

savižudybės rodo, kad šiuolaikinė Vakarų visuomenė kenčia

dėl minios konformizmo. Be to, šis būdas iš esmės susijęs tik

su protu, bet ne su kūnu, todėl neprilygsta orgiškiesiems būdams.

Minios konformizmas teturi vieną privalumą - yra pastovus.

Individas supažindinamas su konformizmo modeliu nuo trejų

ar ketverių metų ir jau niekada nepraranda sąsajų su minia. Net

jo laidotuvės, kurias žmogus įsivaizduoja kaip savo paskutinį

reikšmingą socialinį įvykį, tiksliai atitinka įprastą ritualą.

Be konformizmo, kaip būdo atsikratyti dėl vienatvės ky-

lančio nerimo, reikėtų aptarti kitą šiuolaikinio gyvenimo veiksnį:

rutinos vaidmenį darbe ir malonumuose. „Nuo devynių iki pen-

kių" žmogus tampa darbo jėgos arba biurokratijos - tarnautojų

ir vadybininkų- dalimi. Jo iniciatyva yra labai ribota, jo užduotis

lemia darbo organizavimas; taigi esantieji šios organizacijos

laiptų viršūnėje, mažai kuo skiriasi nuo tų, kurie apačioje. Visi

jie atlieka struktūros diktuojamas užduotis - nustatytu greičiu,

nustatytu būdu. Net jausmai yra reglamentuoti: gera nuotaika,

tolerancija, patikimumas, ambicija, gebėjimas bendrauti su

kitais. Panašiai rutinizuoti yra ir malonumai, nors ir ne taip

drastiškai. Knygas atrenka knygų klubai, filmus - kinų ir teatrų

savininkai, kurie apmoka ir reklaminius skelbimus; poilsis taip

pat suvienodintas: sekmadieniais pasivažinėjimas automobi-

liu, televizijos laidos, lošimas kortomis, vakarėliai pas draugus.

Nuo gimimo iki mirties, nuo pirmadienio iki pirmadienio, nuo

ryto iki vakaro - visa žmogaus veikla yra rutinizuota ir

standartizuota. Kaip, patekus į šios rutinos tinklą, galima

neužmiršti, kad vis dėlto esi žmogus, unikalus individas, kuriam

duotas tik vienas gyvenimas, su viltimis ir nusivylimais, liūdesiu

ir baime, su meilės ilgesiu ir nebūties bei vienatvės siaubu?

Trečias būdas siekti vienybės yra kūrybinė veikla - nesvar-

bu, menininko ar amatininko. Atlikdamas bet kokį kūrybinį

darbą, kuriantys susieja save su medžiaga, kuri atstovauja pa-

sauliui. Ar stalius daro stalą, ar auksakalys -juvelyrinį dirbinį,

ar žemdirbys augina javus, ar dailininkas tapo paveikslą- vi-

sose šiose kūrybinės veiklos srityse veikėjas ir jo objektas tam-

pa viena, ir kūrybos procese žmogus susijungia su pasauliu.

Tai, aišku, pasakytina tik apie produktyvią veiklą- tokią, kurią

aš pats planuoju, pats darau, pats matau rezultatus. Šiuolaiki-

niame darbo procese tarnautojas ir niekada nesustojančio kon-

vejerio darbininkas vargu ar gali pajusti, kad darbas jungia jį

su pasauliu. Darbininkas tampa mašinos ar biurokratines orga-

nizacijos priedėliu. Jis nustoja būti savimi, taigi nebelieka jo-

kio ryšio, išskyrus konformizmą.

Vienybė gamyboje nėra tarpasmeninė; vienybė orgiškajame

ryšyje - trumpalaikė; vienybė prisitaikant tėra pseudovienybė.

Vadinasi, tai tik daliniai atsakymai į egzistencijos problemą.

Galutinis atsakymas slypi tarpusavio santykiuose, vienybėje su

kitu žmogumi per meilę.

Sis tarpasmeninis ryšys yra pats stipriausias žmogaus po-

reikis. Tai fundamentaliausioji aistra, jėga, kuri išlaiko žmonių

giminės, klano, šeimos, visuomenės vienybę. Nesėkmė to sie-

kiant veda į beprotybę ar destrukciją - savo arba kitų gyveni-

mo griovimą. Be meilės žmonija negalėtų išgyventi nė dienos.

Ir vis dėlto, jei tarpasmeninio ryšio siekimą vadinsime „meile",

susidursime su dideliais sunkumais. Ryšį galima užmegzti įvai-

riai, ir tie skirtumai ne mažiau reikšmingi negu tai, kas bendra

įvairioms meilės formomis. Ar kiekvienas ryšys gali būti vadi-

namas meile? O gal žodį „meilė" derėtų patausoti ypatingai

vienybės formai, kuri yra aukščiausia vertybė visose didžiosiose

humanistinėse religijose ir filosofinėse sistemose per pastaruo-

sius keturis Vakarų ir Rytų istorijos tūkstantmečius?

Kaip ir visais semantinių sunkumų atvejais, atsakymas gali

būti ginčytinas. Kas gali būti tikras, kad mes žinome, koks tas

ryšys - meilė? Ar mes žiūrime į meilę kaip į brandų egzistenci-

jos problemos sprendimą? O gal kalbame tik apie tas

nebrandžias meilės formas, kurias galėtume vadinti

simbioziniais ryšiais? Tolimesniuose puslapiuose aš meile

vadinsiu tik pirmąją, tačiau diskusiją apie „meilę" pradėsiu

nuo antrosios.

Simbiozinis ryšys turi savo biologinį atitikmenį - tai nėščios

motinos ir gemalo vienybė. Jie yra dviese, ir vis dėlto tai yra

viena. Jie gyvena „kartu" (sym-biosis), jiems reikia vienas kito.

Gemalas yra motinos dalis, jis gauna iš jos viską, ko reikia;

motina yra jo pasaulis; ji maitina, gina jį, bet kartu su juo

stiprėja ir jos pačios gyvybingumas. Psichinėje simbiozėje du

kūnai yra nepriklausomi, bet psichologiniu požiūriu

prisirišimas išlieka tas pats.

Pasyvioji Simbiozinis ryšio forma yra pavaldumas arba,

klinikine terminologija, mazochizmas. Mazochistinė asmenybė

bėga nuo nepakenčiamos izoliacijos ir vienatvės, prisirišdama

prie kito asmens, kuris ją valdo, nurodinėja, gina, ir tai jai reika-

linga kaip pats gyvenimas, kaip oras. Kad ir kas būtų tas, ku-

riam ji lenkiasi - žmogus ar dievas, jo galybė yra išpūsta; jis

yra viskas, aš esu niekas, išskyrus tai, kad esu jo dalis. Ir kaip

toks, aš esu jo didybės, jėgos bei tikrumo dalis.

Mazochistiniam asmeniui nereikia priiminėti sprendimų,

nereikia rizikuoti; jis niekada nebūna vienas, bet jis nėra

nepriklausomas, nėra integruotas, nes dar nėra gimęs pilna to

žodžio prasme. Religijoje toks garbinimo objektas vadinamas

stabu; mazochistinis meilės ryšys iš esmės yra toks pat stabo

garbinimas, tik

pasaulietiškame kontekste. Mazochizmas gali būti sumišęs su

fiziniu, seksualiniu geismu; tokiu atveju tai ne tik proto, bet ir

kūno atsidavimas. Galima mazochistiškai atsiduoti likimui, ligai,

ritminei muzikai, narkotikų ar hipnozės transo sukeltai oriškai

būsenai - visais šiais atvejais asmuo išsižada savo integralumo

ir tampa išorinės jėgos įrankiu, kuriam nebereikia ieškoti

produktyvios veiklos būdų.

Aktyvioji Simbiozinis ryšio forma yra dominavimas, arba,

vartojant psichologijos terminą, atitinkantį mazochizmą, sadiz-

mas. Sadistiškas asmuo siekia išsivaduoti iš vienatvės ir įkali-

nimo jausmo, paversdamas savo dalimi arba įrankiu kitą as-

menį. Kontroliuodamas kitą žmogų, kuris j į garbina, jis iškelia

ir įtvirtina save.

Sadistas yra taip pat priklausomas nuo jam paklūstančio

asmens, kaip šis nuo pirmojo; abu negali gyventi vienas be kito.

Skirtumas tik tas, kad sadistas vadovauja, išnaudoja, skaudina,

žemina, o mazochistas leidžiasi vadovaujamas, išnaudojamas,

skaudinamas, žeminamas. Realistiniu požiūriu, tai didelis skir-

tumas; tačiau gilesne emocine prasme, šis skirtumas ne toks

reikšmingas, kaip tai, ką šie du atvejai turi bendra: ryšys be

vientisumo. Tai supratus, nebeatrodys keista, kad paprastai tas

pats asmuo elgiasi ir mazochistiškai, ir sadistiškai, priklauso-

mai nuo objekto. Hitleris elgėsi aiškiai sadistiškai su žmonėmis,

bet mazochistiškai - likimo, istorijos, „aukštesnės jėgos"

atžvilgiu. Jo gyvenimo pabaiga - savižudybė, aplinkui siaučiant

visuotinei destrukcijai, - tokia pat būdinga, kaip ir jo svajonė

apie sėkmę - absoliučią valdžią.1

Skirtingai nuo Simbiozinis ryšio, brandi meilė - tai ryšys,

kurio sąlyga yra asmenybės vientisumo, individualumo išsau-

gojimas. Meilė yra aktyvi žmogaus galia, kuri sugriauna sienas,

skiriančias žmogų nuo artimųjų ir sujungia jį su kitais; meilė

padeda įveikti izoliacijos ir atskirtumo jausmą, kartu leisdama

______________

1 - Žr. išsamesnę studiją apie sadizmą ir mazochizmą - E. Fromm, Fears oj'Escape from Freedom, Rinehart & Company, New York, 1941.

 

išlikti savimi, išsaugoti savo individualumą. Meilėje įmanomas

paradoksas - du žmonės tampa viena, ir vis dėlto išlieka du.

Jei sakytume, kad meilė yra veikla, susidurtume su keblu-

mu, slypinčiu žodžio „veikla" dviprasmybėje. „Veikla" šiuolai-

kine šio žodžio prasme paprastai reiškia veiksmą, kuris,

eikvojant energiją, pakeičia esamą situaciją. Taigi žmogus laiko-

mas aktyviu, jei užsiima verslu, studijuoja mediciną, dirba prie

konvejerio, sukala stalą ar sportuoja. Visus šiuos užsiėmimus

jungia tai, kad jie nukreipti į išorinį tikslą. Neatkreipiamas

dėmesys tik į veiklos motyvaciją. Pavyzdžiui, žmogus, kuris

pasineria į darbą, kad nuslopintų giliai kirbantį nesaugumo ir

vienatvės jausmą; arba kitas, kuris pliekiasi iš ambicijos ar

pinigų godulio. Abiem šiais atvejais asmuo yra aistros vergas,

jo aktyvumas tėra „pasyvumas", nes jis yra genamas veikti; jis

kankinys, o ne „veikėjas". Kita vertus, žmogus, kuris ramiai

sėdi ir mąsto, neturėdamas jokio kito tikslo, kaip tik įsigilinti į

save bei savo ryšį su pasauliu, laikomas „pasyviu", nes nieko

„nedaro". Iš tikrųjų ši susikaupimo reikalaujanti meditacija yra

pats tikriausias aktyvumas - sielos aktyvumas, įmanomas, tik

įgijus vidinę laisvę ir nepriklausomybę.

Šiuolaikinė veiklos samprata kalba apie energijos panau-

dojimą, siekiant išorinių tikslų; pagal kitą veiklos sampratą,

žmogaus vidinės galios turi būti naudojamos nepriklausomai

nuo to, ar tai atneš kokias nors išorines permainas. Pastarąją

veiklos sampratą aiškiausiai suformulavo Spinoza. Jis skyrė

aktyviuosius ir pasyviuosius afektus, „veiksmus" (akcijas) ir

„aistras" (pasijas). Veikiamas aktyvaus afekto, žmogus yra lais-

vas ir atsakingas už savo veiksmus; patirdamas pasyvųjį, jis

tampa pavaldus tokiems motyvams, kurių pats nesuvokia. Taigi

Spinoza daro išvadą, kad dorybė ir galia yra tas pats.2 Pavydas,

ambicija, bet kokia godulystė yra aistros, o meilė - veiksmas,

praktiškas žmogiškosios galios panaudojimas, kuris gali būti

tik laisvės, o ne prievartos padarinys.

________

2 - Spinoza, Ethics IV, Def. 8.

 

Meilė yra veikla, o ne pasyvus afektas; tai „pastovi būse-

na", o ne „laikinas įsimylėjimas". Bendriausia prasme, akty-

vus meilės pobūdis gali būti apibūdintas pirmiausia kaip

davimas, o ne gavimas.

Kas yra davimas? Kad ir koks paprastas atrodytų atsaky-

mas, iš tikrųjų jis sudėtingas ir prieštaringas. Labiausiai yra

paplitęs klaidingas požiūris, kad duoti - tai kažko netekti, kažką

prarasti, aukotis. Šitaip davimą suvokia asmuo, kurio charak-

teris neperžengia ėmimo, išnaudojimo ar kaupimo orientaci-

jos. Vartotojiškas charakteris yra linkęs duoti tik mainais už

gavimą; duoti be užmokesčio tolygu būti apgautam.3 Neproduk-

tyvios orientacijos žmonės atiduodami jaučiasi nuskurdę. Todėl

daugelis duoti nemėgsta. Kai kam davimas yra vertybė kaip

auka. Tik dėl to, kad duoti skausminga, jie jaučiasi turį tai daryti.

Jų požiūriu, dorovinė norma - geriau duoti, negu imti - reiškia,

kad verčiau kentėti nepriteklių, nei patirti džiaugsmą.

Produktyviam charakteriui davimas turi visiškai kitą prasmę.

Tai aukščiausia pajėgumo išraiška. Duodamas aš patiriu savo

jėgą, gerovę, galią. Šis gyvybingumo ir jėgų antplūdis pripildo

mane džiaugsmo. Aš jaučiuosi kupinas, eikvojantis, gyvas -

taigi laimingas.4 Davimas labiau džiugina negu gavimas ne

todėl, kad tai yra netekimas, bet dėl to, kad duodamas aš iš-

reiškiu savo gyvybingumą.

Šio principo galiojimą nesunku pastebėti įvairiuose reiš-

kiniuose. Paprasčiausias pavyzdys - sekso sfera. Vyro seksuali-

nės funkcijos kulminacija yra davimo aktas; vyras duoda save,

savo lyties organą, moteriai. Orgazmo momentu atiduoda jai

savo sėklą. Būdamas lytiškai pajėgus, jis negali neduoti. Prie-

šingu atveju, yra impotentas. Ne kitoks šis procesas ir moteriai,

nors kiek sudėtingesnis. Ji taip pat atsiduoda, atveria vartus į

savo moteriškąjį centrą; taigi gaudama, ji ir pati duoda. Jei ji

_____________

3 - Detalų šių charakterio orientacijų aptarimą žr. E. Fromm, Man for Himself, Rinehart & Company, New York, 1947, Chap. III, p. 54-117. 4 Palyginkite su Spinozos džiaugsmo definicija.

 

nesugeba atsiduoti, jei gali tik gauti, yra frigidiška. Be to, mo-

teris duoda ne tik kaip mylimoji, bet ir kaip motina. Ji atiduoda

save viduje augančiam vaikui, duoda jam savo pieną, teikia

kūno šilumą. Neduoti būtų skausminga kančia.

Materialių daiktų sferoje duoti, vadinasi, būti turtingam.

Ne tas yra turtingas, kuris daug turi, o tas, kuris daug duoda.

Šykštuolis, labai susirūpinęs, kad tik ko neprarastų, psichologi-

niu požiūriu yra vargšas, menkas žmogelis, kad ir kiek daug

turėtų. Kiekvienas, kuris gali atiduoti save, yra turtingas. Jis

mato save kaip dovaną kitiems. Tik tas, kas neturi nieko, ko

reikia pragyvenimui, nebegali džiaugtis, dalydamas materia-

lius daiktus. Tačiau kasdienė patirtis rodo, jog tai, ką žmonės

laiko minimaliomis reikmėmis, priklauso ir nuo charakterio, ir

nuo turimo turto. Visi gerai žino, jog vargšai yra labiau linkę

duoti negu turtingieji. Be abejo, visiškai nuskurdęs žmogus

nebeturi ką duoti, ir tai labai žemina - ne tik dėl tiesioginės

kančios, bet ir dėl to, kad negali patirti davimo teikiamo

džiaugsmo.

Vis dėlto svarbiausioji davimo sfera yra ne materialių daik-

tų, o specifiškai žmogiška. Ką vienas žmogus duoda kitam? Jis

atiduoda save, vertingiausia, ką turi, atiduoda savo gyvenimą.

Tai nebūtinai reiškia, kad paaukoja kitiems savo gyvybę -jis

duoda tai, kas jame yra gyva; duoda savo džiaugsmą dėmesį

supratimą, žinias, humorą ar liūdesį - visas žmogiškojo gyvy-

bingumo išraiškas. Atiduodamas savo gyvenimą jis praturtina

kitą žmogų sustiprina jo gyvybingumą, kartu stiprindamas ir

savąjį. Jis duoda ne tam, kad gautų: davimas pats savaime yra

didžiulis džiaugsmas. Duodamas jis pažadina kitame asmenyje

kažką, kas paskui atsispindi jame pačiame. Nuoširdžiai

duodamas, jis neišvengiamai gauna ir pats. Davimas padaro

davėju ir kitą žmogų, ir abu su džiaugsmu dalijasi tuo, ką

pažadino gyvenimui. Davimo akte kažkas gimsta, ir abu

dalyvaujantys yra dėkingi juose gimusiam gyvenimui. Meilės

atveju tai reikštų: meilė yra jėga, kuri gimdo meilę; impoten-

cija yra nepajėgumas pažadinti meilę. Šią mintį gražiai išreiškė

Marksas: „Laikykite žmogų žmogumi, o jo santykį su pasauliu

žmogišku, ir gausite meilę tik už meilę, pasitikėjimą už pasiti-

kėjimą, ir t. t. Jei norite gėrėtis menu, turite turėti meninį

išsilavinimą; jei norite daryti įtaką kitiems, turite mokėti juos

skatinti. Bet koks santykis su žmogumi ar gamta turi būti

realaus, individualaus gyvenimo išraiška. Jei mylite be atsako,

tai yra, jūsų meilė nesukelia meilės, jei jūsų, kaip mylinčio žmo-

gaus, gyvenimo išraiška nepadaro jūsų mylimu žmogumi, tai

jūsų meilė yra jūsų bejėgiškumas, jūsų nelaimė".5 Bet ne tik

meilėje davimas reiškia gavimą. Dėstytojas mokosi iš savo stu-

dentų, aktorių įkvepia publika, psichiatrą gydo jo pacientai -

su sąlyga, kad jie nelaiko vienas kito objektais, o yra susiję

nuoširdžiai ir kūrybiškai.

Kažin ar reikia akcentuoti, kad gebėjimas mylėti, kaip davi-

mas, priklauso nuo asmens charakterio išugdymo. Tik turėdamas

dominuojančią produktyvią orientaciją, žmogus įveikia priklau-

somybę, narcisistinę visagalybę, norą išnaudoti kitą arba kaupti

turtą, įgauna pasitikėjimo savo jėgomis siekiant tikslo. Tiek,

kiek šios savybės nėra išugdytos, atitinkamai žmogus bijo ati-

duoti save - taigi ir mylėti.

Be davimo, aktyvus meilės pobūdis pasireiškia dar keliais

esminiais elementais, bendrais visoms meilės formoms. Tai

rūpinimasis, atsakomybė, pagarba ir pažinimas.

Tai, kad meilė neįmanoma be rūpinimosi, akivaizdžiausia

motinos meilėje savo vaikui. Mes labai suabejotume jos meilės

nuoširdumu, matydami, kad ji nesirūpina laiku pavalgydinti,

išmaudyti kūdikį, sukurti fizinį komfortą; ir priešingai - kai

matome, kaip motina rūpinasi vaiku, tai liudija jos meilę. Tą

patį galima pasakyti net apie meilę gyvuliams ar gėlėms. Jei

moteris sakosi mylinti gėles, bet pamiršta jas palaistyti, mes

netikėsime jos „meile" gėlėms. Meilė yra aktyvus rūpinimasis

mūsų meilės objekto gyvenimu ir augimu. Kai nėra šio veiklaus

_______________

5 - "Nationalokonomie und Philosophie", 1844, published in Kari Marx, Die Frūhschriften, Alfred Kroner Verlag Stuttgart, 1953, p. 300-301.

 

rūpesčio, nėra ir meilės. Tai gražiai atskleista Jonos knygoje.

Dievas liepė Jonai keliauti į Ninevę ir įspėti jos gyventojus,

kad bus nubausti, jei nenusigręš nuo savo nedorybių. Joną iš-

sisuko nuo tokios misijos, nes bijojo, kad žmonės atgailaus ir

Dievas jiems atleis. Tai žmogus, uoliai besilaikantis tvarkos ir

įstatymo, bet nemylintis. Stengdamasis pabėgti, Joną atsidūrė

banginio pilve, simbolizuojančiame įkalinimą ir vienatvę, ku-

riuos jam užtraukė meilės stoka. Dievas jį išvadavo. Nuvykęs į

Ninevę, Joną kreipėsi į gyventojus, kaip Dievas buvo prisakęs.

Ir atsitiko tai, ko jis bijojo. Žmonės gailėjosi dėl savo nuodėmių,

atsisakė pikto, ir Dievas jiems atleido: nusprendė negriauti

miesto. Joną supyko ir nusivylė; jis norėjo „teisingumo", o ne

malonės. Pagaliau pranašas rado nusiraminimą po medžiu, kurį

Dievas išaugino, kad apsaugotų jį nuo saulės. Bet kai Dievo

valia medis nuvyto, Joną nusiminė ir piktai papriekaištavo Die-

vui. Dievas atsakė: „Tu gailiesi augalo, dėl kurio nevargai ir

kurio neauginai; jis išdygo per vieną naktį ir per vieną naktį

pradingo. Argi neturėčiau aš gailėtis Ninevės, to didžiojo miesto,

kuriame yra daugiau negu šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių,

nemokančių atskirti kairės nuo dešinės, ir daug galvijų?" Die-

vo atsakymas Jonai turi būti suprastas simboliškai. Jis paaiški-

no pranašui, kad meilės esmė yra „veikti" dėl kažko ir „suteikti

kažkam gyvenimą", kad meilė ir veikla yra neatskiriamos. Kiek-

vienas myli tai, dėl ko dirba, ir dirba dėl to, ką myli.

Rūpinimasis ir dėmesingumas implikuoja kitą meilės as-

pektą - atsakomybę. Mūsų dienomis atsakomybė dažniausiai

suvokiama kaip pareiga, kaip kažkas primesta iš išorės. Tačiau

iš tikrųjų atsakomybė yra absoliučiai savanoriškas aktas; tai

mano atsakas į kito žmogaus išreikštą ar neišreikštą poreikį.

Būti „atsakingam" reiškia būti pajėgiam ir pasirengusiam „at-

sakyti". Joną nejautė atsakomybės už Ninevės gyventojus. Jis,

taip ir Kainas, galėjo paklausti: „Ar aš savo brolio sargas?"

Mylintis asmuo atsiliepia. Brolio gyvenimas jam yra ne tik bro-

lio, bet ir jo paties reikalas. Jis jaučiasi atsakingas už savo artimą

kaip pats už save. Motinos atsakomybė už kūdikį iš esmės yra

rūpinimasis jo fizinėmis reikmėmis. Suaugusiųjų meilė papras-

tai susijusi su kito žmogaus psichinėmis reikmėmis.

Atsakomybė gali lengvai pereiti į dominavimą ar savinin-

kiškumą, jei riebus trečio meilės komponento -pagarbos. Pa-

garba nėra baimė. Ji reiškia (lot. respicere - „žiūrėti į") -

gebėjimą matyti asmenį tokį, koks jis yra, suvokti jo unikalų

individualumą. Tai rūpinimasis, kad kitas žmogus augtų ir at-

siskleistų. Taigi pagarba implikuoja išnaudojimo nebuvimą. Aš

noriu, kad mylimas asmuo augtų ir atsiskleistų savo paties la-

bui ir savais būdais ir ne tam, kad tarnautų man. Jei aš myliu

kitą žmogų, jaučiuosi esąs viena su juo - bet su tokiu, koks jis

yra, o ne su tokiu, koks man reikalingas, kad galėčiau juo pa-

sinaudoti. Aišku, kad pagarba įmanoma tik tada, kai aš esu

prisiekęs nepriklausomybę, kai galiu stovėti ir eiti be ramentų,

nestelbdamas ir neišnaudodamas kito. Pagarba remiasi tik laisve,

kaip sakoma senoje prancūzų dainoje: "L'amour est l'enfant de

la libertė" - meilė yra laisvės, o ne išnaudojimo kūdikis.

Pagarba asmeniui neįmanoma be jo pažinimo; rūpinimasis

ir atsakomybė būtų akli, jei nesiremtų žinojimu. Pažinimas būtų

tuščias, jei nebūtų motyvuotas rūpinimosi. Yra daug pažinimo

lygmenų; pažinimas kaip meilės aspektas nelieka periferijoje,

o skverbiasi iki pat esmės. Tai įmanoma tik tada, kai aš galiu

peržengti rūpinimąsi savimi ir žiūrėti į kitą žmogų jo akimis.

Pavyzdžiui, galiu suprasti, kad tas žmogus pyksta, net jeigu jis

šito atvirai neparodo; galiu pažinti jį giliau: kai yra suirzęs,

susirūpinęs, kai jaučiasi vienišas, kaltas. Maža to, aš galiu

įžvelgti, kad jo pyktis - tik gilesnių jausmų išraiška, ir tada

matau jį sunerimusį ir sutrikusį, t. y. ne piktą, o kenčiantį.

Pažinimas turi dar vieną svarbesnį ryšį su meilės problema.

Esminis poreikis susilieti su kitu žmogumi ir taip ištrūkti iš

vienatvės kalėjimo yra susijęs su kitu išskirtinai žmogišku

troškimu pažinti „žmogaus paslaptį". Kadangi gyvenimas jau

vien savo biologine prasme yra stebuklingas ir paslaptingas,

tad ir žmogus lieka nesuvokiama paslaptis ir sau, ir savo artimui.

Mes pažįstame save, ir vis dėlto kad ir kiek stengtumėmės,

negalime savęs pažinti iki galo. Mes pažįstame savo artimą, ir

vis dėlto nepažįstame jo, nes nei mes patys, nei mūsų artimieji

nesame daiktai. Juo giliau skverbiamės į savo ar kieno kito

esybę, tuo labiau pažinimo tikslas tolsta nuo mūsų. Vis dėlto

mes negalime atsisakyti pastangų skverbtis į žmogaus sielą, į

slapčiausią branduolį to, kas yra Jis".

Yra vienas desperatiškas būdas pažinti paslaptį: tai abso-

liuti valdžia kitam žmogui, verčianti jį daryti, galvoti ir jausti

tai, ką mes norime; ši valdžia sudaiktina jį, paverčia mūsų daiktu,

mūsų nuosavybe. Aukščiausias tokio pažinimo laipsnis - sadiz-

mo kraštutinumai, noras ir gebėjimas priversti žmogų kentėti,

kol išduos savo paslaptį. Sis troškimas įsiskverbti į kito - taigi

ir savo pačių - paslaptį padeda suvokti žiaurumo ir destrukci-

jos masto bei intensyvumo motyvaciją. Šią idėją labai įtaigiai

išreiškė Izaokas Babelis (Isaac Babel). Jis cituoja pažįstamo

karininko, kuris Rusijos pilietiniame kare pasmerkė savo buvusį

poną mirčiai, žodžius: „Nušaudamas - pavadinsiu tai šitaip -

nušaudamas žmogumi tik atsikratai. [...] Šūviu jūs niekada ne-

pasieksite sielos, kuri yra jūsų artimajame, ir nesužinosite, kaip

ji reiškiasi. Bet aš, nesigailėdamas savęs, ne kartą trypiau priešą

kojomis ilgiau kaip valandą. Matote, aš noriu suvokti, kas iš

tikrųjų yra gyvenimas, kas yra gyvybė, kai ji mus palieka".6

Stebėdami vaikus, mes dažnai stebime šį kelią į pažinimą.

Vaikas ardo daiktus, laužo, kad pažintų juos, arba žudo gyvū-

nus, žiauriai nuplėšia sparnelius plaštakei, kad sužinotų, išgautų

jos paslaptį. Žiaurumą motyvuoja giluminis troškimas suvokti

daiktų ir gyvybės paslaptį.

Kitas būdas pažinti „paslaptį" yra meilė. Meilė yra akty-

vus skverbimasis į kitą asmenį, ir mano troškimas pažinti būna

patenkintas, pasiekus vienybę. Sąryšyje aš pažįstu tave, save,

visus ir... nieko. Aš žinau tik vieną pažinimo būdą, kuris yra

gyvybingas ir prieinamas žmogui - tai ryšio išgyvenimas, o ne

žinojimas, kurį mums gali duoti mintis.

______________

6 - I. Babel, The CollectedStories, Criterion Books, New York, 1955.

 

Sadizmas kyla iš noro suvokti paslaptį, bet aš lieku toks pat

neišmanėlis, kaip ir anksčiau. Jei nuplėšiau kitai būtybei galūnes,

aš ją pražudžiau, ir nieko daugiau. Meilė yra vienintelis

pažinimo būdas, kuris atsako į mano klausimą. Meilės aktu

atiduodamas save, įsiskverbdamas į kitą, aš atrandu save,

atskleidžiu save, atskleidžiu mus abu, atskleidžiu žmogų.

Troškimą pažinti save ir savo artimą išreiškia ir Delfų ora-

kulo moto: „Pažink save". Tai visos psichologijos esmė. Tačiau

siekiant pažinti žmogų, jo giliausią paslaptį, šis troškimas nieka-

da nebus patenkintas per įprastą pažinimą, įgytą vien mąstymo

keliu. Net jeigu žinotume apie save tūkstantį kartų daugiau,

niekada nepasiektume dugno. Mes vis tiek liktume mįsle sau,

kaip ir mūsų artimas liks mums paslaptimi. Vienintelis tikro

pažinimo kelias slypi meilės akte, kuris peržengia mintį ir

žodžius. Tai drąsus šuolis į ryšio išgyvenimą. Aišku, protinis

pažinimas, tai yra, psichologinis pažinimas, yra būtina visiško

pažinimo meilėje sąlyga. Aš turiu objektyviai pažinti kitą as-

menį ir save, kad galėčiau matyti jį realų, be iliuzijų, iraciona-

liai iškreipiančių jo vaizdą. Tik objektyviai pažindamas žmogų,

galiu pažinti jį aukščiausia prasme, meilės akte.7

Žmogaus pažinimo problema eina lygiagrečiai su religine

Dievo pažinimo problema. Konvencinėje Vakarų teologijoje

mėginama pažinti Dievą protu ir suformuluoti teiginius apie

Dievą. Manoma, kad mąstant galima pažinti Dievą. Misticizme,

kuris yra nuosekli monoteizmo pasekmė (tai įrodyti pamėgin-

siu vėliau), pastangos pažinti Dievą protu pakeistos ryšio su

Dievu išgyvenimu, kuriame nebelieka vietos - nei poreikio -

žinioms apie Dievą.

Ryšio su žmogumi ar (religine prasme) su Dievu išgy-

venimas jokiu būdu nėra iracionalus. Priešingai, pasak Alberto

___________

7 - Šis teiginys pasako kai ką svarbaus apie psichologijos vaidmenį šiuolaikinėje Vakarų kultūroje. Nors didelis psichologijos populiarumas neabejotinai rodo susidomėjimą žmogaus pažinimu, kartu tai liudija ir esminį meilės trūkumą žmonių santykiuose. Taigi psichologinis pažinimas, užuot tampęs žingsniu į visišką pažinimą meilės akte, telieka jo pakaitalu.

 

Šveicerio (Albert Schvveitzer), tai drąsiausia ir radikaliausia

racionalizmo pasekmė. Jis remiasi ne atsitiktinio, o esminio mū-

sų pažinimo ribotumo suvokimu. Tai supratimas, kad mes nie-

kada „neapčiuopsime" žmogaus ir pasaulio paslapties, bet vis

dėlto galime pažinti ją meilės akte. Psichologija kaip mokslas

turi savo ribas: kaip loginė teologijos pasekmė yra misticizmas,

taip psichologija veda į meilę.

Rūpinimasis, atsakomybė, pagarba ir pažinimas yra tar-

pusavyje susiję. Tai sindromas nuostatų, būdingų subrendusiai

asmenybei, kuri produktyviai ugdo savo galias, kuri nori tik to,

ką sukuria savo darbu, kuri nebepuoselėja narcisistinių sva-

jonių apie visažinystę ir visagalybę ir pasižymi kuklumu, pagrįs-

tu vidine jėga, kylančia iš tikrai produktyvios veiklos.

Lig šiol aš kalbėjau apie meilę kaip žmogiško atskirtumo

įveikimą, kaip ryšio poreikio patenkinimą. Bet universalų, eg-

zistencinį ryšio poreikį dažnai nustelbia konkretesnis, biologi-

nis: vyriško ir moteriško prado troškimas susijungti. Šio poliš-

kumo idėja geriausiai išreikšta mite apie tai, kad iš pradžių vyras

ir moteris buvo viena visuma, vėliau padalyta į dvi puses, ir

nuo to laiko kiekvienas vyriškis ieško savo moteriškosios pusės,

kad vėl su ja susijungtų. (Ta pati pirminės lyčių vienybės idėja

išreikšta Biblijos pasakojime apie tai, kad Ieva buvo padaryta

iš Adomo šonkaulio, nors šiame patriarchališkame mite mote-

ris laikoma žemesne už vyrą). Mito prasmė pakankamai aiški.

Lyčių poliarizacija skatina žmogų siekti ypatingo ryšio - susi-

jungimo su kita lytimi. Be to, kiekviename vyre ir moteryje

egzistuoja vyriškų ir moteriškų principų poliškumas. Kaip fi-

ziologiškai vyras ir moteris turi skirtingos lyties hormonų, taip

ir psichologine prasme jie yra dvilyčiai. Jie turi savyje gavimo

ir įsiskverbimo principus, materialumą ir dvasią. Vyras ir mo-

teris atranda savyje vienybę, tik susijungus vyriškajam ir mo-

teriškajam pradui. Šios priešybės yra bet kokio kūrybingumo

pagrindas.

Be to, vyriškas ir moteriškas poliškumas yra tarpasmeninio

kūrybiškumo pagrindas. Tai akivaizdu biologiniame spermos

ir kiaušialąstės susijungime, iš kurio gimsta kūdikis. Ne kitaip

yra ir psichikos srityje; mylėdami vyras ir moteris atgimsta.

(Nepajėgus pasiekti šios priešybių vienybės, atsiranda homosek-

sualiniai iškrypimai. Taigi homoseksualistas kenčia neįveikia-

mą vienatvę. Suprantama, šis skausmas jį suartina su eiliniu

heteroseksualistu, kuris nesugeba mylėti.)

Tie patys vyriški ir moteriški pradai egzistuoja ir gamtoje;

tai akivaizdu ne tik gyvūnų bei augalų gyvenime, bet ir dviejų

fundamentalių funkcijų - gavimo ir skverbimosi - poliškume.

Tai žemės ir lietaus, upės ir vandenyno, nakties ir dienos, tam-

sos ir šviesos, materijos ir dvasios priešpriešos. Šią idėją nuo-

stabiai išreiškė didysis musulmonų poetas ir mistikas Rūmis:

Mylintysis niekada nepatirs meilės iš tikrųjų, jei jos ne-

sieks ir jo mylimoji.

Jei meilės žaibas nušvietė vieną širdį, žinok, kad meilė pabu-

do ir kitoje.

Jei meilė Dievui auga tavo širdyje, nėra abejonių- Dievas

myli tave.

Viena ranka neploja be kitos.

Dieviška Išmintis įsako mums mylėti vienas kitą.

Taip jau lemta, kad viskas pasaulyje turi savo porą.

Išmintingai žiūrint, Dangus yra vyras, o Žemė - moteris:

Žemė puoselėja tai, kam Dangus leidžia įvykti.

Kai Žemei trūksta šilumos, Dangus ją atsiunčia; kai ji

praranda savo gaivą ir drėgmę, Dangus juos grąžina.

Dangus suka ratus, gaubdamas Žemę kaip žmoną.

O Žemė gimdo ir maitina tuos, kuriuos išnešiojo.

Laikykime Žemę ir Dangų protingais, kadangi jie atlieka

protingų būtybių darbą.

Jei jie neteikia vienas kitam džiaugsmo, ko gi taip siekia

vienas kito?

Kaip gėlės ir medžiai žydėtų be Žemės?

Kam tada būtų skirti Dangaus vandenys ir šiluma?

Dievas suteikė vyrui ir moteriai geismą, kad jų sąjunga

išsaugotų pasaulį.

Taip Jis pažadino kiekvienos būties dalelės troškimą surasti

savo antrąją pusę.

Diena ir Naktis yra priešybės tik išoriškai, o iš tiesų tarnau-

ja vienam tikslui.

Kiekvienas myli kitą, kad atliktų bendrą darbą.

Be Nakties žmogaus prigimtis niekuo nepraturtėtų ir nebūtų

ką eikvoti Dieną.8

Vyriškumo ir moteriškumo priešpriešų problema veda į

tolimesnę diskusiją apie meilės ir sekso esmę. Jau kalbėjau apie

Froido klaidą - užuot pripažinęs, kad seksualinis geismas yra

viena iš meilės poreikio apraiškų, meilę jis laiko tik seksuali-

nių instinktų išraiška, arba sublimacija. Maža to, Froido klaida

siekia dar toliau. Vadovaudamasis fiziologiniu materializmu,

lytinį instinktą jis laiko chemiškai sužadinta įtampa kūne,

skausminga ir reikalaujančia iškrovos. Seksualinio geismo tiks-

las yra pašalinti šią skausmingą įtampą; seksualinis pasitenkin-

imas yra šios iškrovos pasiekimas. Šis požiūris pagrįstas tiek,

kiek seksualinis poreikis panašus į alkį ar troškulį. Seksualinis

geismas šioje koncepcijoje yra tas pats alkis, o seksualinis pa-

sitenkinimas - alkio panaikinimas. Jei ši samprata priimtina,

masturbacija būtų idealus seksualinis pasitenkinimas. Tačiau

Froidas pakankamai paradoksaliai ignoruoja psichobiologinį

seksualumo aspektą, moteriškumo ir vyriškumo priešybes bei

poreikį jas sujungti. Si keista klaida turbūt kilo iš Froido ypa-

tingo patriarchališkumo, vertusio manyti, kad seksualumas per

se yra vyriškas, ir neleidusio pastebėti ypatingo moteriško sek-

sualumo. Straipsnyje „Trys įnašai į lyties teoriją" jis tvirtino,

kad libido visada yra „vyriškos prigimties", nepriklausomai nuo

to, ar jis reiškiasi vyre, ar moteryje. Ta pati idėja racionaliai

išdėstyta Froido teorijoje, kad mažas berniukas suvokia moterį

______________

8 - R. A. Nicholson, Rūmt, George Allen and Umvin, Ltd.. London, 1950. p. 122-123.

 

kaip iškastruotą vyriškį ir kad ji pati siekia įvairiausių kom-

pensacijų už prarastas vyriškas genitalijas. Tačiau moteris nėra

iškastruotas vyras, jos seksualumas yra savitas, moteriškas,

anaiptol ne „vyriškos prigimties".

Seksualinį potraukį tarp lyčių tik iš dalies lemia poreikis

atsikratyti įtampos; iš esmės tai sąjungos su priešinga lytimi

siekis ir vienas iš lyčių traukos požymių. Moteriškumas ir

vyriškumas reiškiasi ne tik seksualinėje funkcijoje, bet ir cha-

rakteryje. Vyriškas charakteris pasižymi skverbimusi, vado-

vavimu, veiklumu, drausmingumu ir avantiūrizmu; moteriš-

kasis - išsiskiria imlumu, globa, realizmu, ištverme, motiniš-

kumu. (Tiesa, kiekviename individe šios savybės yra susipy-

nusios, bet vyrauja tos, kurios atstovauja ,jo" arba ,jos" ly-

čiai.) Kai vyriškojo charakterio savybės yra silpnos dėl

emocinio infantilizmo, šį trūkumą jis dažnai mėgina kompen-

suoti pabrėždamas savo vyriškumą sekse. Pavyzdžiui, Don

Žuanas įrodinėja vyrišką šaunumą sekse, nes nėra tikras dėl

savo vyriškumo dvasine prasme. Kai vyriškumas paralyžiuotas

labiau, jo iškreiptu pakaitalu tampa sadizmas (jėgos panau-

dojimas). O susilpnėjęs ar iškrypęs moteriškas seksualumas

virsta mazochizmu arba savininkiškumu.

Froidas buvo kritikuojamas dėl sekso pervertinimo. Todėl

norėta pašalinti iš jo sistemos tuos elementus, kurie nepriimti-

ni tradiciškai mąstantiems žmonėms. Froidas tai gerai jautė ir

priešinosi pastangoms ką nors keisti. Tiesa, anuo metu jo teori-

ja buvo iššaukianti, revoliucinga. Bet, kas tiko XX a. pradžioje,

nebepasitvirtina dabar. Seksualiniai papročiai taip pasikeitė, kad

ši teorija jau nešokiruoja Vakarų viduriniųjų klasių, ir donki-

chotiškai atrodo tie ortodoksai analitikai, kurie lig šiol tariasi

drąsiai ir radikaliai giną Froido seksualumo teoriją. Iš tikrųjų

dabar jų pozicija yra konformistinė, nes nebekelia psichologi-

jos klausimų, vedančių į šiuolaikinės visuomenės kritiką.

Aš kritikuoju Froido teoriją ne todėl, kad jis pernelyg ak-

centavo seksą, bet kad nepakankamai jį suprato. Jis pirmasis

prakalbo apie tarpasmeninių aistrų reikšmę, nors pagal savo

prielaidas aiškino jas fiziologiškai. Psichoanalizės raida reika-

lauja patikslinti Froido koncepciją, perkelti jo įžvalgą iš fizio-

loginio į biologinį ir egzistencinį lygį.9

 

2. Meilė tarp tėvų ir vaiko

 

Gimdamas kūdikis turėtų jausti mirties baimę, jei miela-

širdingasis likimas nebūtų apsaugojęs jo nuo visokeriopo ne-

rimo - ir dėl atsiskyrimo nuo motinos, ir dėl embrioninės

būsenos praradimo. Net ir gimęs kūdikis mažai kuo skiriasi

nuo negimusio; jis nepažįsta daiktų, dar nesuvokia savęs ir pa-

saulio kaip kažko, esančio išorėje. Jis teigiamai reaguoja į ši-

lumą ir maistą, bet dar neskiria jų nuo šaltinio - motinos. Motina

yra šiluma, motina yra maistas, motina yra euforiška pasiten-

kinimo ir saugumo būsena. Si būsena, Froido žodžiais, yra nar-

cisizmas. Išorinė realybė, žmonės ir daiktai, reikšmingi tik tiek,

kiek jie patenkina ar slopina vidines kūno būsenas. Tikra yra

tik tai, kas kūdikio viduje, o kas išorėje, realu tiek, kiek tenkina

jo reikmes, bet ne savaime.

Augdamas ir vystydamasis vaikas pradeda suvokti daiktus

tokius, kokie jie yra; valgymo malonumą ima skirti nuo spene-

lio; krūtį nuo motinos. Pagaliau vaikas pradeda skirti troškulį,

pieną, krūtį ir motiną kaip savarankiškas esybes. Jis mokosi

suvokti daugelį kilų dalykų - skirtingų ir turinčių savo būtį.

Šiuo laikotarpiu jis mokosi juos įvardyti ir jais naudotis. Sužino,

kad ugnis yra karšta ir kelianti skausmą, kad motinos kūnas

šiltas ir malonus, kad medis sunkus ir kietas, o popierius leng-

vas ir plyšta. Jis mokosi elgtis tarp žmonių, žino, kad motina

šypsosis, kai aš valgysiu, kad paims mane ant rankų, kai verksiu,

kad pagirs, kai tuštinsiuos. Visi šie išgyvenimai kristalizuojasi

'Froidas ir pats žengė šia kryptimi, vėliau kurdamas gyvenimo ir mirties instinktų

sampratą. Jo požiūris į erosą, kaip sintetinantį ir vienijantį principą, visiškai skiriasi

nuo libido koncepcijos. Tačiau, nors gyvenimo ir mirties instinktų teoriją ortodoksai

analitikai priėmė, tai nepaskatino iš esmės peržiūrėti libido sampratos, bent jau

klinikiniuose darbuose.

ir susivienija patirtyje: aš esu mylimas. Aš esu mylimas, nes

esu mamos vaikas. Aš mylimas, kadangi esu bejėgis. Esu myli-

mas, nes esu gražus, pasigėrėtinas. Aš mylimas, nes motinai

manęs reikia. Bendriau tariant: aš esu mylimas toks, koks esu,

ar dar tiksliau, esu mylimas, kadangi esu. Šis patyrimas, kad

esi motinos mylimas, yra pasyvus. Čia nėra nieko, ką turėčiau

daryti, kad būčiau mylimas - motinos meilė besąlygiška. Viskas,

ką turiu daryti, - tai būti, būti jos vaiku. Motinos meilė yra

palaima, ramybė, jos nereikia išsikovoti, užsitarnauti. Tačiau

besąlygiška motinos meilė turi ir trūkumą. Jos ne tik nereikia

užsitarnauti -ji negali būti įgyta, sukelta, kontroliuojama. Jei ji

yra, tai lyg Dievo dovana; jei jos nėra, pats gyvenimas praranda

žavesį ir aš nieko negaliu padaryti, kad jį grąžinčiau.

Daugeliui vaikų iki aštuonerių su puse ar dešimties metų10

svarbiausia būti mylimam - būti mylimam, koks esi. Pats vai-

kas iki to amžiaus dar nemyli, bet dėkingai, džiaugsmingai re-

aguoja į tai, kad yra mylimas. Šiuo vystymosi laikotarpiu atsi-

randa naujų jausmų, kyla noras pačiam pažadinti kitų meilę.

Vaikas pirmą kartą nusprendžia ką nors duoti motinai (ar tėvui)

- sukurti eilėraštį, piešinį ar dar ką. Pirmą kartą vaiko gyve-

nime meilės idėja transformuojasi iš geismo būti mylimam į

gebėjimą mylėti, meilės kūrimą. Nuo pirmųjų tokių mėginimų

iki meilės brandos praeina daug metų. Pagaliau vaikas, gal jau

paauglystėje, peržengia savo egocentrizmą, kitas asmuo nebe-

atrodo vien tik priemonė patenkinti savo poreikius. Kito as-

mens reikmės tampa tokios pat svarbios, kaip ir jo paties; gal

net svarbesnės. Duoti tampa maloniau, džiugiau negu gauti,

mylėti - svarbiau negu būti mylimam. Per meilę vaikas išsi-

vaduoja iš vienišumo ir izoliacijos, kurią buvo sukūręs narci-

sizmas ir egocentriškumas. Jis išgyvena naują ryšio, dalijimo-

si, bendrumo jausmą. Dar daugiau, jis pajunta galįs sužadinti

meilę mylėdamas pats, daugiau nebepriklausyti nuo meilės,

_______________

10 - Žr. Sullivano pateiktą šio vystymosi aprašymą: The Interpersonal theory of Psychiatry, W. W. Norton & Co., New York, 1953.

 

pelnytos už tai, kad esi mažas, bejėgis, silpnas - kitaip tariant,

„geras". Infantiliška meilė grindžiama principu: „Aš myliu, nes

esu mylimas ". Brandi meilė vadovaujasi kitu principu: „Aš esu

mylimas, nes pats myliu ". Nesubrendusi meilė teigia: „Aš my-

liu tave, nes tu man esi reikalingas". Brandi meilė sako: „ Tu

man esi reikalingas, nes aš myliu tave ".

Kartu su gebėjimu mylėti vystosi ir meilės objektas. Pir-

maisiais mėnesiais ir metais vaikas labiausiai yra prisirišęs prie

motinos. Šis prisirišimas atsiranda dar prieš gimimą, kai moti-

na ir vaikas vis dar yra viena, nors kartu yra du. Gimimas kai ką

keičia, bet ne tiek daug, kaip gali atrodyti. Dabar vaikas gyve-

na nebe motinoje, bet vis dar lieka nuo jos visiškai priklauso-

mas. Tačiau kasdien jis darosi vis savarankiškesnis: mokosi

vaikščioti, kalbėti, pažinti pasaulį; ryšys su motina praranda

gyvybinę reikšmę, vis svarbesnis tampa ryšis su tėvu.

Kad deramai įvertintume šį perėjimą nuo motinos prie tėvo,

turime aptarti esminius, kokybinius skirtumus tarp motinos ir

tėvo meilės. Apie motinišką meilę mes jau kalbėjome. Moti-

nos meilė iš prigimties yra besąlygiška. Motina myli savo nau-

jagimį ne dėl to, kad jis patenkino kokią nors ypatingą sąlygą

ar pateisino jos lūkesčius, o todėl, kad tai jos vaikas. (Supran-

tama, kalbėdamas apie motinos ir tėvo meilę, aš kaip ir Maksas

Vėberis (Max Weber) turiu galvoje „idealiuosius tipus" ar Jun-

go archetipus, bet tai nereiškia, kad kiekviena motina ar tėvas

myli būtent taip. Aš aptariu tik tėvystės ir motinystės principą.)

Besąlygiška meilė yra giliausias ne tik vaikų, bet ir kiekvieno

žmogaus troškimas; kita vertus, meilė už tam tikrą „nuopelną",

už tai, kad esi „vertas", visada kelia abejonių: o kas, jeigu neį-

tiksiu asmeniui, kurio mylimas norėčiau būti? Tokiu atveju kyla

baimė, kad meilė gali išblėsti. Be to, „užtarnauta" meilė palie-

ka kartėlį, kad esi mylimas ne pats savaime ar esi mylimas tik

tiek, kiek įtikai, o tai galų gale reiškia, jog iš tikrųjų esi ne

mylimas, o tik išnaudojamas. Nieko nuostabaus, kad mes visi

- vaikai ir suaugę - ilgimės motiniškos meilės. Daugelis vaikų

yra pakankamai laimingi, patirdami motinišką meilę (plačiau

tai aptarsime vėliau). Patenkinti tą patį suaugusiųjų troškimą

kur kas sunkiau. Idealiu atveju tai išlieka kaip normalios erotinės

meilės dalis; be to, tokia meilė neretai įgyja religines formas, o

ypač dažnai - neurotines.

Santykis su tėvu visiškai kitoks. Motina yra namai, iš kurių

mes visi išėjome, ji yra gamta, žemė, okeanas; tėvas neatstos

nė vienų iš šių natūralių namų. Jį mažai kas tesieja su vaiku

pirmaisiais gyvenimo metais, jo reikšmė šiuo ankstyvuoju laiko-

tarpiu negali prilygti motinos reikšmei. Vis dėlto, nors tėvas

neatstovauja natūraliam pasauliui, jis atstovauja kitiems

žmogaus egzistencijos poliams - minties, žmogaus padarytų

daiktų, įstatymo ir tvarkos, drausmės, kelionių ir nuotykių pa-

sauliui. Tėvas moko vaiką, nurodo jam kelią į pasaulį.

Pastaroji funkcija glaudžiai susijusi su socialiniu ekono-

miniu vystymusi. Kai atsirado privati nuosavybė ir ji tapo

paveldima vieno iš sūnų, tėvas ėmė ieškoti to sūnaus, kuriam

galėtų palikti savo turtą. Suprantama, jog tokiu tapdavo, tėvo

akimis, tinkamiausias įpėdinis, panašiausias į jį, taigi labiau-

siai jam patinkantis. Tėvo meilė yra sąlygiška. Jos principas -

„Aš tave myliu, nes tu atliepi mano lūkesčius, tinkamai atlieki

pareigas, esi panašus į mane". Sąlygiška tėvo meilė, kaip ir

besąlygiška motinos, turi privalumų ir trūkumų. Neigiama yra

tai, kad tėvišką meilę reikia užsitarnauti, kad ją galima prarasti,

jei nevykdysi to, ko iš tavęs laukiama. Tėviškoji meilė labiau-

siai vertina paklusnumą; nepaklusnumas tampa didžiausia

nuodėme, ir bausmė už ją - tėvo meilės praradimas. Ne mažiau

svarbi ir teigiama pusė. Kadangi ši meilė yra sąlygiška, vadinasi,

aš galiu kažką daryti, kad ją užsitarnaučiau, galiu jos siekti; ši

meilė nėra man nepavaldi, kaip motinos meilė.

Motinos ir tėvo santykiai su vaiku atitinka paties vaiko reik-

mes. Kūdikiui ir fiziologine, ir psichologine prasme reikia

motinos besąlygiškos meilės ir rūpesčio. Nuo šešerių metų vai-

kas ima siekti tėvo meilės, jo autoriteto ir vadovavimo. Moti-

nos paskirtis yra saugoti jo gyvybę, tėvo uždavinys - vadovauti,

mokyti įveikti sunkumus, būdingus tai visuomenei, kurioje

vaikas gimė. Idealiu atveju motinos meilė nemėgina stabdyti

vaiko augimo, nepabrėžia jo bejėgiškumo. Motina turėtų tikėti

gyvenimu, nebūti pernelyg dirgli ir neužkrėsti savo nerimu vai-

ko. Ji turėtų siekti, kad vaikas pagaliau taptų nepriklausomas,

atsiskirtų nuo jos. Tėvo meilė turėtų vadovautis principais bei

lūkesčiais; būti rami ir pakanti, o ne grėsminga ir autoritarinė.

Ji turėtų diegti augančiam vaikui pasitikėjimo savimi jausmą

ir pagaliau leisti jam pasijusti autoritetu pačiam sau,

nebesiorientuoti į tėvą.

Ateina laikas, ir žmogus subręsta: pats tampa savo paties

motina ir tėvu. Paprastai jis įgyja ir motinos, ir tėvo sąžinę.

Motinos sąžinė sako: „Nėra tokio blogio, tokio nusikaltimo,

kuris galėtų atimti mano meilę, geriausius mano linkėjimus tau".

Tėvo sąžinė sako:, Jei elgiesi blogai, neišvengsi atpildo už savo

nedorus darbus, o svarbiausia - tu privalai keisti savo būdą, jei

nori man patikti". Subrendęs žmogus tampa laisvas nuo išori-

nių motinos ir tėvo esybių, bet susikuria jas savyje. Priešingai

Froido super-ego koncepcijai, jis sukuria jas savyje ne susivie-

nydamas su motina ir tėvu, bet susikurdamas motinišką sąžinę,

pagrįstą savo paties gebėjimu mylėti, ir tėvišką sąžinę, pagrįstą

savu protu ir vertinimu. Tada subrendęs žmogus myli pagal

savo motinišką ir tėvišką sąžinę, nors ir atrodo, kad jos viena

kitai prieštarauja. Jei jis vadovautųsi vien tėviškąja sąžine, būtų

žiaurus ir nežmoniškas. Jei vadovautųsi vien motiniškąja, bi-

jotų pats vertinti ir taip stabdytų savo ir kitų vystymąsi.

Šis perėjimas nuo motinos prie tėvo ir prie galutinės jų sin-

tezės lemia dvasinę sveikatą ir brandą. Nesėkmės šiame kelyje

yra visokių neurozių priežastis. Nors tai neįeina į mūsų knygos

problematiką, trumpai paaiškinsiu.

Viena iš neurozinio vystymosi priežasčių gali būti tai, kad

berniukas turi mylinčią, bet pernelyg slopinančią ar valdingą

motiną, ir silpną, nesidomintį juo tėvą. Šiuo atveju, nuo mažens

prisirišęs prie motinos, jis gali toks ir likti bei išaugti priklauso-

mu, bejėgiu žmogumi, kuris gali tik imti, kurį reikia ginti, glo-

boti, kuriam trūksta tėvo savybių: drausmės, nepriklausomybės,

gebėjimo savarankiškai kurti savo gyvenimą. Jis gali mėginti

ieškoti „motinų" kiekviename - kartais moteryse, kartais vy-

ruose, užimančiuose autoritetingą bei įtakingą padėtį. Antra

vertus, jei motina yra šalta, abejinga ir valdinga, vaikas gali

perkelti motiniškos globos poreikį į tėvą ar j į pakeičiantį asmenį

- šiuo atveju rezultatas bus beveik toks pat kaip ir pirmuoju -

arba jis gali tapti vienpusiškai orientuotas į tėvą, aklai paklusnus

įstatymo raidei, tvarkai bei autoritetui, netikintis besąlygiška

meile ir nesugebantis jos priimti. Tokia charakterio raida dar

labiau tikėtina, jei tėvas yra valdingas ir tuo pat metu stipriai

prisirišęs prie sūnaus. Visoms šioms neurozėms būdinga tai,

kad vienas principas - motiniškasis ar tėviškasis – neišsivystė

arba (o tai yra dar aštresnės neurozės priežastis) motinos ir tėvo

vaidmenys susikeitė vietomis ir išoriškai, ir asmens viduje.

Tolesnis tyrimas gali parodyti, kad tam tikri neurozės tipai (pvz.,

manijos neurozė) vystosi labiau dėl vienpusės tėvo įtakos, kitos

neurozės (isterija, alkoholizmas, nesugebėjimas savęs įtvirtinti

ir realistiškai žvelgti į gyvenimą, depresija) kyla iš vienašališkos

motinos įtakos.

 

 

3. Meilės objektai

 

Meilė nėra pirmiausia ryšys su tam tikru žmogumi; tai san-

tykis, charakterio nuostata, lemianti žmogaus ryšį su visu pa-

sauliu, o ne vien su meilės „objektu". Jei asmuo myli tik vieną

žmogų ir yra abejingas kitiems, tai ne meilė, o simbiozinis ry-

šys, arba praplėstas egoizmas. Vis dėlto daugelis yra įsitikinę,

kad svarbiausia meilės objektas, o ne gebėjimas mylėti. Jie netgi

mano, jog meilė vieninteliam „mylimajam" ir niekam kitam

įrodo jų jausmo stiprumą. Apie šią klaidą jau kalbėjome.

Nesuvokdamas, kad meilė yra veikla, sielos galia, žmogus

mano, jog svarbiausia rasti tinkamą objektą, o po to viskas

eisis savaime. Tai galima palyginti su žmogumi, kuris

norėdamas tapyti nesimoko šio meno, o pareiškia ieškąs

tinkamo objekto, - kai jį atras, tada puikiai tapys. Jei aš iš tiesų

myliu vieną žmogų, aš myliu visus žmones, myliu pasaulį, myliu gyvenimą. Kam

nors sakydamas: „Aš tave myliu", turiu būti pasirengęs sakyti:

„Aš tavyje myliu visus, aš per tave myliu visą pasaulį, aš

tavyje myliu ir save".

Tai, kad meilė yra nuostata, susijusi ne su vienu žmogumi,

o su visais, nereiškia, jog įvairūs meilės tipai nesiskiria, priklau-

somai nuo objekto, kuris yra mylimas.

 

Broliška meilė

Fundamentaliausioji meilės rūšis, visų kitų meilės rūšių

pagrindas, yra broliška meilė. Šiuo terminu aš vadinu atsako-

mybę, rūpinimąsi, pažinimą, pagarbą kiekvienam žmogui, norą

jam padėti. Apie šią meilės rūšį Biblija sako: „Mylėk savo artimą

kaip pats save". Broliška meilė yra meilė visiems žmonėms.

Čia nėra išimčių. Išsiugdęs gebėjimą mylėti, aš negaliu nem-

ylėti savo brolių. Broliška meilė - tai ryšio su visais žmonėmis,

žmogiškojo solidarumo, žmogiškosios vienybės išgyvenimas.

Ji remiasi nuovoka, kad visi mes esame vienodi. Talento, in-

telekto, pažinimo skirtumai yra nereikšmingi, palyginus su

žmogiškumo esme, bendra visiems žmonėms. Kad pajustume

šį tapatumą, būtina smelktis nuo išorės prie esmės. Ben-

draudamas su kitu žmogumi tik paviršutiniškai, aš tematau skir-

tumus - tik tai, kas mus skiria. O pasiekęs gelmę, galiu suvokti

mūsų tapatumą, mūsų brolybės faktą. Toks ryšys iš centro į

centrą - o ne nuo periferijos prie periferijos - yra „centruotas

ryšys". Apie tai gražiai pasakė Simona Vail (Simone Weil): „Tie

patys žodžiai (pavyzdžiui, kai vyras sako žmonai: „Aš tave

myliu") gali būti banalūs ar nuostabūs, priklausomai nuo to,

kaip jie pasakyti. O tai savo ruožtu lemia žmogaus esybės

gelmės, iš kurių jie plaukia, ir visos valios pastangos čia yra

bejėgės ką nors pakeisti. Per stebuklingą sutapimą jie pasiekia

tą patį lygmenį kitame žmoguje. Todėl klausytojas gali atskirti,

jei tik apskritai sugeba suvokti, ko verti yra žodžiai".11

_____________________

11 - Simone Weil, Gravity and Grace, G. P. Putnam's Sons, New York, 1952, p. 117.

 

Broliška meilė yra meilė tarp lygių. Tiesa, net ir lygūs ne

visada „lygūs" - tik ta prasme, kad visi esame žmonės, visiems

reikia pagalbos. Šiandien man, rytoj tau. Bet tas pagalbos po-

reikis nereiškia, kad vienas yra bejėgis, o kitas galingas. Bejė-

giškumas yra laikina būsena; gebėjimas atsistoti ir eiti savo

kojomis - pastovus ir visiems bendras.

Taigi meilė bejėgiui, meilė vargšui ir svetimam yra broliš-

kos meilės pradžia. Mylėti savo kūną ir kraują nėra laimėji-

mas. Gyvulys taip pat myli savo jauniklius ir jais rūpinasi. Be-

jėgis myli savo šeimininką, nes jo gyvenimas priklauso nuo jo;

vaikas myli savo tėvus, nes jam reikia jų pagalbos. Meilė ima

skleistis tik nesiekiant jokios naudos. Ne veltui Senajame Tes-

tamente pagrindinis žmogaus meilės objektas yra vargšas,

nepažįstamasis, našlė ir našlaitis, ar netgi tautos priešas, egip-

tietis ar edomitas. Užjausdamas bejėgį, žmogus pažadina meilę

savo broliui; net mylėdamas save, jis kartu myli tą, kuris reika-

lingas pagalbos, silpnas, nesaugus. Užuojautoje esama pažinimo

ir susitapatinimo. „Jūs pažįstate svetimojo širdį, - sakoma

Senajame Testamente, - nes patys buvote svetimais Egipto

žemėje... todėl mylėkite nepažįstamąjį12

 

Motinos meilė

Mes jau kalbėjome apie motinos meilės prigimtį anks-

tesniame skyriuje ir aptarėme skirtumą tarp motiniškos ir

tėviškos meilės. Kaip sakiau, motinos meilė yra besąlygiškas

vaiko gyvenimo ir jo reikmių įtvirtinimas. Tačiau prie šio

apibūdinimo kai ką reikėtų pridurti. Vaiko gyvenimo

įtvirtinimas turi du aspektus: pirmasis - rūpinimasis ir

atsakomybė, kurie yra absoliučiai būtini, norint išsaugoti vaiko

gyvybę ir jį auginti. Antrasis aspektas siekia toliau nei globa.

Tai nuostata, skiepijanti vaikui meilę gyvenimui, diegianti jam

jausmą: gyventi yra puiku, nuostabu būti mažu berniuku ar

______________

12 - Tą pačią idėją išreiškė Hermann Cohen Religion der Vernunft aus den Quellen des Judentums, 2nd edition, J.lCaufmann Verlag, Frankfiirt am Main, 1929, p. 168.

 

mergaite, gera gyventi šioje žemėje! Šie du motiniškos meilės

aspektai labai glaustai išreikšti Biblijos pasakojime apie

pasaulio sukūrimą. Dievas sukūrė pasaulį, žmogų. Tai atitin-

ka paprastą rūpinimąsi ir būties teigimą. Bet Dievas eina toliau.

Kitą dieną, kai gamta ir žmogus jau buvo sukurti, Dievas

pasakė: „Tai yra gerai". Kitas motiniškos meiles žingsnis -

išmokyti vaiką jausti: gera gimti. Tai įžiebia jam meilę

gyvenimui, ne tik norą likti gyvam. Tą pačią idėją atskleidžia

ir kiti Biblijos simboliai. Pažadėtoji žemė (žemė visada yra

motinos simbolis) aprašyta kaip „pertekusi pieno ir medaus".

Pienas - pirmojo meilės aspekto, rūpinimosi ir įtvirtinimo,

simbolis. Medus simbolizuoja gyvenimo saldybę, meilę jam

ir džiaugsmą dėl to, kad gyveni. Daugelis motinų gali duoti

„pieno", bet tik nedaugelis turi ir „medaus". Kad galėtų duoti

medaus, moteris turi būti ne tik „gera motina", bet ir laimin-

gas žmogus - o šį tikslą pasiekia nedaugelis. Motinos poveikis

vaikui labai didelis. Jos meilė gyvenimui tokia pat užkrečian-

ti, kaip ir jos nerimas. Abi nuostatos labai veikia vaiko

asmenybę; nesunku atskirti tuos vaikus - ir suaugusius, - kurie

gavo tik „pieno", ir tuos, kurie gavo „pieno ir medaus".

Kitaip negu broliška ar erotinė meilė, tai yra, meilė tarp

lygių motinos ir vaiko ryšys iš esmės reiškia nelygybę: vienam

reikia visokeriopos pagalbos, kitas ją teikia. Dėl savo altruiz-

mo ir nesavanaudiškumo motinos meilė gali būti laikoma

aukščiausia meilės išraiška ir švenčiausiu emociniu ryšiu. Vis

dėlto, atrodo, kad tikrasis motiniškos meilės laimėjimas yra ne

jos meilė mažam kūdikiui, bet augančiam vaikui. Daugelis

motinų myli savo vaiką, kol jis dar mažas ir visiškai nuo jos

priklausomas. Moterys paprastai nori vaiko, džiaugiasi nau-

jagimiu ir trokšta juo rūpintis, nors pačios mainais nieko

negauna, išskyrus kūdikio šypseną ir pasitenkinimo išraišką

veide. Panašu, kad šis meilės santykis iš dalies yra instinktyvus

ir gyvulių patelėms pasireiškia lygiai taip pat, kaip moterims.

Antra vertus, kad ir kokį vaidmenį atliktų šis instinktyvumas,

motinos meilę lemia ypatingi žmogiški psichologiniai veiksniai.

Vienas iš jų - narcisizmo elementas. Kadangi kūdikį ji laiko

savo pačios dalimi, mylėdama ir rūpindamasi juo, moteris gali

tenkinti savo narcisizmą. Kita priežastis - tai valdžios ar nuo-

savybės poreikis. Bejėgis ir visiškai priklausantis nuo motinos

valios vaikas natūraliai patenkina į valdingumą ir savinin-

kiškumą linkusios moters savimeilę.

Kad ir kokie dažni būtų šie motyvai, tikriausiai jie ne tokie

svarbūs ir universalūs, kaip vadinamasis transcendencijos po-

reikis. Tai vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių, kylantis iš

savęs suvokimo, iš to, kad žmogus nėra patenkintas kūrinio

vaidmeniu, kad nenori savęs laikyti tik lošimo kauliuku, išmestu

iš puodelio. Jis nori jaustis kūrėju, peržengusiu pasyvų kūrinio

vaidmenį. Yra daug būdų pasiekti kūrybinį pasitenkinimą;

natūraliausias ir lengviausias - tai motinos rūpinimasis ir meilė

savo kūriniui. Ji perkelia save į kūdikį, ši meilė įprasmina ir

sureikšmina jos gyvenimą. (Kadangi vyras negali patenkinti

savo transcendencijos poreikio gimdydamas vaikus, jis siekia

to kurdamas daiktus ir idėjas.)

Bet vaikas turi augti. Jis turi atsiskirti nuo virkštelės, nuo

motinos krūties; ilgainiui jis turi tapti visiškai savarankišku

žmogumi. Pati motiniškos meilės esmė yra rūpintis vaiko

augimu, ir iš to kyla poreikis atskirti vaiką nuo savęs. Čia išryš-

kėja pagrindinis skirtumas tarp motiniškos ir erotinės meilės.

Erotinėje meilėje du žmonės, buvę atskiri, susivienija. Moti-

nos meilėje du žmonės, sudarę vieną, atsiskiria. Motina turi ne

tik toleruoti, bet ir skatinti vaiko savarankiškumą. Būtent šiame

etape motinos meilė tampa ypač sunkiu uždaviniu, nes reika-

lauja nesavanaudiškumo, gebėjimo atiduoti viską ir nereika-

lauti nieko, tik linkėti laimės. Šioje pakopoje motinos neretai

suklumpa ir neįgyvendina motiniškos meilės paskirties. Nar-

ciziška, valdinga, savininkiška moteris gali būti sėkmingai

„mylinti" motina tik tol, kol vaikas mažas. Šiam pradėjus nuo

jos tolti, iš tiesų mylinti motina lieka tik ta, kuri laimingesnė

duodama, negu imdama, ir yra tvirtai įsišaknijusi savo pačios

egzistencijoje.

Motinos meilė augančiam vaikui, meilė, kuri nieko netrokšta

sau, iš tiesų yra sunkiausiai pasiekiama ir labiausiai apgaulinga

meilės forma, turint galvoje, kaip lengva motinai buvo mylėti

mažą kūdikį. Tačiau būtent dėl šio sunkumo, moteris gali tapti

iš tiesų mylinti motina jei tik ji gali mylėti; jei gali mylėti

savo vyrą, kitus vaikus, svetimus, visus žmones. Moteris,

negalinti taip mylėti, bus nuostabi motina tik tol, kol vaikas

mažas, tačiau ji ne iš tų, kurių meilė atlaiko išbandymą - kurios

siekia vaiko atsiskyrimo ir sugeba jį mylėti net po to.

Erotinė meilė

Broliška meilė yra meilė tarp lygiųjų; motinos meilė yra

meilė bejėgiui. Šios skirtingos meilės rūšys yra panašios tuo,

kad neapsiriboja vienu asmeniu. Jei aš myliu vieną brolį, myliu

ir visus kitus; jei myliu savo vaiką, myliu visus savo vaikus;

maža to, aš myliu visus vaikus - visus, kuriems reikia mano

pagalbos. Priešinga šioms dviems meilėms yra erotinė meilė; ji

siekia visiško susiliejimo su kitu asmeniu. Iš prigimties ji yra

išskirianti ir neuniversali; be to, tai turbūt pati apgaulingiausia

meilės rūšis.

Pirmiausiąjį dažnai painiojama su staigiu „įsimylėjimu",

kai akimoju griūna visi barjerai, egzistavę tarp iki tol svetimų

žmonių. Tačiau, kaip jau minėta, šis staigus intymumo išgyve-

nimas yra trumpalaikis. Intymiai pažinus svetimą žmogų, ne-

belieka barjerų, kuriuos reikėtų įveikti, nebeįmanoma pasiekti

staigaus suartėjimo. „Mylimas" asmuo taip pat gerai žinomas,

kaip ir aš pats. O, tiksliau, taip pat mažai žinomas. Jei būtų

siekiama geriau pažinti kitą žmogų, jei būtų suvoktas kito

žmogaus asmenybės neaprėpiamumas, jis niekada netaptų neį-

domus ir barjerų įveikimo stebuklas būtų įmanomas kasdien.

Bet daugeliui ir jų pačių, ir kitų asmenybė yra greitai perpran-

tama bei išsemiama. Jiems intymumas pasiekiamas tiesiogiai

per seksualinį kontaktą. Kadangi kito asmens atskirtumą jie

supranta pirmiausia kaip fizinį atskirtumą, tai fizinis susilieji-

mas jiems reiškia atskirtumo įveikimą.

Atskirtumui įveikti yra dar keletas būdų. Pasakojimai apie

asmeninį gyvenimą, viltis ir rūpesčius, vaikiškumo demonstravi-

mas, bendro susidomėjimo vis-a-vis pasauliu rodymas - visa

tai naudojama atskirtumui įveikti. Intymumo pasireiškimais

laikomi net pykčio, neapykantos ar nesivaldymo protrūkiai, ir

tai paaiškina iškreiptą potraukį tarp sutuoktinių, kurie, atrodo,

suartėja tik lovoje arba duodami valią abipusei neapykantai ir

pykčiui. Tačiau toks artumas ilgainiui vis labiau silpsta. Ir štai

jau siekiama meilės kitam asmeniui, naujam nepažįstamajam.

Vėlgi svetimas virsta „artimu", vėl svaigstama nuo įsimylėji-

mo, kuris ilgainiui ima blėsti ir baigiasi naujos pergalės, naujos

meilės troškimu. Viską lydi iliuzija, kad nauja meilė bus iš es-

mės kitokia. Šias iliuzijas labai stiprina apgaulingumas seksua-

linio geismo pobūdis.

Seksualinis potraukis siekia susijungimo. Tai anaiptol nėra

vien tik fizinis apetitas, skausmingos įtampos pašalinimas. Sek-

sualinį geismą gali pažadinti vienatvės nerimas, noras valdyti

ar būti valdomam, tuštybė, noras žeisti ar net sunaikinti „iš

meilės".

Atrodo, kad seksualinį potraukį gali lengvai sužadinti ir

stimuliuoti bet kokia stipri emocija, ir meilė tik viena iš jų.

Kadangi seksualinį geismą daugelis sieja su meile, pajutę vie-

nas kitam fizinį potraukį, jie klaidingai palaiko tai meile. Meilė

gali pažadinti geismą suartėti lytiškai; šiuo atveju fizinis ryšys

nepasižymi egoizmu, noru valdyti ar būti valdomam, o yra kupi-

nas švelnumo. Jei lytinis potraukis nėra įkvėptas meilės, jei

erotinė meilė kartu nėra ir broliška meilė, tai tegali būti trumpa-

laikis orgazminis ryšys. Lytinis suartėjimas akimirksniui suku-

ria vienybės iliuziją, tačiau be meilės ši „vienybė" palieka sveti-

mus žmones tokius pat svetimus, kaip ir anksčiau. Kartais tai

verčia juos susigėsti ar net neapkęsti vienas kito, nes, kai iliu-

zijos išsisklaido, jie dar labiau pajunta savo svetimumą. Švel-

numas jokiu būdu nėra seksualinio instinkto sublimacija, kaip

manė Froidas; tai tiesioginė broliškos meilės pasekmė, pa-

sireiškianti ir fizine, ir nefizine meile.

Erotinė meilė, lyginant su broliška ir motiniška, pasižymi

polinkiu išskirti. Šį erotinis meilės bruožą aptarsime plačiau.

Dažnai specifine erotinės meilės ypatybe klaidingai laikomas

egoistiškas prisirišimas. Neretai galima pastebėti du žmones,

„mylinčius" tik vienas kitą, ir nieko daugiau. Iš tikrųjų jų meilė

yra egoizmas a deux: du žmonės tapatina save vienas su kitu,

jau kartu sprendžia vienišumo problemą. Jie jaučiasi įveikę vie-

nišumą, bet kadangi lieka atskirti nuo likusios žmonijos, lieka

atskirti ir nuo vienas kito bei susvetimėję sau; jų bendrumo

jausmas tėra iliuzija. Erotinė meilė išskiria vieną žmogų, bet

myli jame visą žmoniją, visa, kas gyva. Ji išskiria tik ta prasme,

kad galima atsiduoti visiškai ir visa esybe tik vienam asmeniui.

Erotinė meilė atmeta meilę kitiems tik lytinio susijungimo,

visuminio ir pilnavertiško įsipareigojimo atžvilgiu, bet ne gilios

broliškos meilės prasme.

Erotinė meilė, jei tai yra meilė, turi vieną sąlygą: mylėti iš

savo būties esmės ir į kitą asmenį įsijausti iki jo (ar jos) būties

esmės. O iš esmės visi žmonės vienodi. Visi yra Vieno dalis;

visi yra Viena. Jei viskas yra taip, neturėtų būti skirtumo, ką tu

myli. Meilė iš esmės turėtų būti valios aktas, sprendimas skirti

visą savo gyvenimą vienam žmogui. Tai logiškas daugelio tradi-

cinių vedybų patvarumo pagrindas - partneriai nesirinkdavo

vienas kito, bet būdavo parinkti ir vis dėlto tikėdavosi abipusės

meilės.

Šiuolaikinėje Vakarų kultūroje ši idėja atrodo neįmanoma.

Meile laikoma tai, kas kyla iš spontaniškos, emocinės reakci-

jos, iš staigaus nesuvaldomų jausmų antplūdžio. Šiuo požiūriu

matomi tik dviejų meilės apimtų individų ypatumai - o ne tai,

kad visi vyrai yra Adomo dalis, visos moterys - Ievos dalis.

Nepastebimas svarbus erotinės meilės veiksnys - valia. Meilė

nėra vien stiprus jausmas; tai pasiryžimas, apsisprendimas,

pažadas. Jei meilė būtų tik jausmas, nebūtų pagrindo pasižadėti

- mylėsiu amžinai. Jausmas ateina, bet gali ir praeiti. Kaip aš

galiu tikėtis, kad tai truks amžinai, jei mano veiksmų nelemia

nuostata, apsisprendimas.

Taip mąstydami, galime prieiti prie išvados, kad meilė yra

išskirtinai valios ir įsipareigojimo aktas, todėl iš esmės nėra

skirtumo, kas tie du žmonės. Ar vedybos yra sutartos kitų, ar

tai asmeninis pasirinkimas, -jei jau nuspręsta vesti, valios nuo-

stata turėtų užtikrinti meilės tęstinumą. Toks požiūris, atrodo,

nesiskaito su žmogaus prigimties ir erotinės meilės paradoksa-

lumu. Mes visi esame Viena, tačiau kartu kiekvienas iš mūsų

yra vienintelis, nepakartojamas. Tas pats paradoksas išlieka ir

mūsų tarpusavio santykiuose. Kadangi visi esame viena, gali-

me visus mylėti ta pačia broliška meile. Bet kadangi visi esame

skirtingi, erotinė meilė reikalauja ypatingų, labai individuali-

zuotų elementų, kurie egzistuoja tik tarp tam tikrų žmonių, bet

ne tarp visų.

Taigi teisingi abu požiūriai: kad erotinė meilė yra individu-

alus, unikalus potraukis tarp dviejų asmenų ir kad erotinė meilė

yra ne kas kita, kaip valios aktas. O tiksliau - neteisingas nei

vienas, nei kitas. Taigi mintis, kad nesėkmingas ryšys gali

lengvai iširti, yra tokia pat klaidinga kaip ir ta, kad ryšys neturėtų

iširti jokiomis aplinkybėmis.

Meilė sau13

Nors niekas neprieštarauja, kai meilės samprata taikoma

įvairiems objektams, daugelis yra įsitikinę, kad mylėti kitus -

dorybė, o mylėti save - nuodėmė. Manoma, jog tiek, kiek aš

myliu save, nemyliu kitų; taigi meilė sau prilyginama savanau-

diškumui. Vakaruose šis požiūris turi senas tradicijas. Kalvinas

____________

13 - Paulas Tillichas savo „Sveikosios visuomenės4' apžvalgoje „Pastoriškoji psichologija" 1955 rugsėjo mėn. pasiūlė atsisakyti dviprasmiško termino „meilė sau" ir vietoj jo naudoti „natūralusis savęs įtvirtinimas" ar „paradoksalusis savęs vertinimas". Kad ir kaip vertinčiau šiuos pasiūlymus, vis dėlto negaliu su jais sutikti. Terminas „meilė sau" aiškiau atskleidžia paradoksalius meilės sau elementus. Taip pabrėžiama, kad meilė yra vienoda nuostata visų objektų, taigi ir savęs paties, atžvilgiu. Be to, nereikia pamiršti, kad terminas „meilė sau" ta prasme, kuria mes vartojame, turi istoriją. Biblija kalba apie meilę sau, kai reikalauja „mylėti savo artimą kaip save patį“ labai panašia prasme apie meilę sau kalba ir Meisteris Eckhartas.

 

kalba apie meilę sau kaip apie „piktžaizdę"14. Froidas ko-

mentuoja meilę sau psichiatrijos terminais, bet vertina ją taip

pat kaip Kalvinas. Jam meilė sau yra tas pats, kas narcisizmas,

libido nukreipimas į save. Narcisizmas yra ankstyviausia

žmogaus vystymosi stadija ir, jei asmuo vėliau grįžta prie

narcisizmo, jis nesugeba mylėti, o kraštutiniu atveju išprotėja.

Froidas manė, kad meilė yra libido pasireiškimas, ir kai libido

nukreiptas į kitus - tai meilė, o kai į save - meilė sau. Tuo

pačiu tai reiškė, kad meilė kitiems ir meilė sau yra priešingi

dalykai: kuo daugiau vieno, tuo mažiau kito. Jei meilė sau yra

blogis, tai nesavanaudiškumas yra gėris.

Kyla klausimai: ar psichologiniai stebėjimai patvirtina, kad

tarp meilės sau ir meilės kitiems esama esminio skirtumo? Ar

meilė sau yra tas pats savanaudiškumo fenomenas, ar tai priešy-

bės? Be to, ar šiuolaikinio žmogaus savanaudiškumas iš tiesų

yra rūpestis dėl savo paties individualybės su visomis intelek-

tualinėmis, emocinėmis ir jausminėmis potencijomis? Ar, jis"

nėra tapęs tik priedėliu prie savo socialinio-ekonominio vaid-

mens? Ar jo savanaudiškumas tapatus meilei sau, o gal jį kaip

tik ir sukelia jos trūkumas?

Prieš pradėdami aiškintis psichologinius savanaudiškumo

ir meilės sau ypatumus, turėtume išryškinti požiūrio, kad meilė

kitiems ir meilė sau yra vienas kitam prieštaraujantys dalykai,

nelogiškumą. Jei mylėti savo artimą kaip žmogų yra dorybė,

tai turėtų būti dorybė (o ne yda) ir meilė sau - juk aš taip pat

esu žmogus. Nėra tokios žmogaus sampratos, kuri neapimtų ir

manęs paties. Tokią išimtį turinti doktrina prieštarautų pati sau.

Biblijos išmintis: „Mylėk savo artimą kaip patį save" teigia,

kad pagarba savo asmenybės unikalumui, meilė sau ir savęs

pažinimas neatsiejami nuo pagarbos bei meilės kitam indivi-

dui. Meilė sau yra neatskiriamai susijusi su meile bet kuriai

kitai būtybei.

_____________________

14 - John Calvin, Institutes of the Christian Religion, translated by J.AIbau, Prestbyterian Board of Christian Education, Philadelphia, 1928, Chap. 7, par. 4. p. 622.

 

Ir štai priėjome prie pagrindinių psichologinių prielaidų,

vedančių į mūsų argumentus bei išvadas. Pagrindinės prielai-

dos yra šios: ne tik kiti, bet ir mes patys esame mūsų jausmų ir

nuostatų „objektai"; santykiai su kitais ir su savimi anaiptol ne

prieštarauja vienas kitam, o yra iš esmės susiję. Aptariamos

problemos atžvilgiu tai reiškia: meilė kiliems ir meilė sau nėra

alternatyvos. Priešingai, meilė sau būdinga visiems, kurie geba

mylėti kitus. Meilė iš esmės yra nedaloma, nes negalima pada-

lyti ryšio tarp savasties ir „ objektų". Tikroji meilė yra produk-

tyvumo išraiška, apimanti rūpinimąsi, pagarbą, atsakomybę,

pažinimą. Tai ne kieno nors sukeltas „susijaudinimas", o iš

gebėjimo mylėti kylančios aktyvios pastangos, kad mylimas

asmuo augtų ir būtų laimingas.

Meilė kam nors - tai meilės galios įgyvendinimas ir sutel-

kimas. Besąlygiškas teigimas, slypintis meilėje, nukreipiamas

įmylimą žmogų, kaip esminių žmogiškų galių įkūnijimas. Meilė

vienam žmogui reiškia meilę žmogui apskritai. „Darbo

pasidalijimas", pasak Viljamo Džeimso (VVilliam James), kai

mylime savo šeimą, bet esame bejausmiai „svetimiems", rodo

nesugebėjimą mylėti. Meilė žmogui - tai ne abstrakcija, kaip

dažnai manoma, einanti po meilės konkrečiam žmogui, bet jos

prielaida, nors jos mokomės mylėdami konkretų individą.

Vadinasi, aš, kaip ir bet kuris kitas žmogus, galiu būti savo

paties meilės objektas. Savo paties gyvenimo, laimės, augimo,

laisvės įtvirtinimas yra pagrįstas gebėjimu mylėti, t. y. rūpini-

musi, pagarba, atsakomybe ir pažinimu. Jei individas sugeba

mylėti produktyviai, jis myli ir save; jei jis gali mylėti tik kitus,

jis iš viso nesugeba mylėti.

Jeigu meilė sau ir meilė kitiems iš esmės yra susijusios,

kaip galėtume paaiškinti savanaudiškumą, akivaizdžiai elimi-

nuojantį bet kokį nuoširdų rūpinimąsi kitais? Savanaudis

žmogus domisi tik savimi, nori visko tik sau, nejaučia jokio

malonumo duodamas-tik imdamas. Toks žmogus žiūri į pasaulį

vien tikėdamasis iš jo ką nors gauti; jis nesidomi kitų porei-

kiais, stokoja pagarbos jų orumui ir asmenybės vientisumui.

Jis nemato nieko, išskyrus save; viską vertina tik pagal naudą

sau; iš esmės jis nepajėgus mylėti. Ar tai neįrodo, kad

rūpinimasis kitais ir rūpinimasis savimi yra priešybės? Taip ir

būtų, jei savanaudiškumas ir meilė sau būtų tas pats. Tačiau tai

neteisinga prielaida, vedanti į begales klaidingų išvadų.

Savanaudiškumas ir meilė sau ne tik netapatūs, bet netgi

priešingi dalykai. Savanaudis žmogus myli save ne per daug, o

per mažai; tiesą sakant, jis neapkenčia savęs. Jo nepasitenki-

nimas ir nesirūpinimas savimi - tik viena jo produktyvumo

trūkumo išraiška -jį sekina ir slopina. Jis neišvengiamai jaučiasi

nelaimingas ir nerimastingai taikosi nutverti iš gyvenimo tuos

malonumus, kurių pats sau neleidžia pasiekti. Nors atrodo, kad

jis pernelyg rūpinasi savimi, iš tikrųjų jis tik nesėkmingai

mėgina paslėpti ar kompensuoti nesugebėjimą pasirūpinti

tikrąja savastimi. Froidas laikė savanaudį asmenį narcistiniu,

kadangi jis nukreipia savo meilę nuo kitų į save. Savanaudžiai

žmonės iš tiesti nesugeba mylėti kitų, bet jie nesugeba mylėti

ir savęs.

Savanaudiškumas bus aiškesnis, palyginus jį su pernelyg

rūpestingos motinos globa. Nors ji mano, kad myli savo vaiką,

iš tikrųjų pasąmonėje gniaužia jam priešiškumą. Ji tūpčioja

aplink vaiką ne todėl, kad be galo myli, o dėl to, kad nori paslėpti

nesugebėjimą jį mylėti iš tikrųjų.

Ši teorija apie savanaudiškumo prigimtį sukurta, remiantis

neurotinio „nesavanaudiškumo" psichoanalitiniais stebėjimais.

Pastebėta, kad daugelis paprastai kenčia ne dėl šio simptomo,

o dėl kitų, su juo susijusių- depresijos, nuovargio, negalėjimo

dirbti, nesėkmių meilės santykiuose ir panašiai. Nesavanaudiš-

kumas ne tik kad nesuvokiamas kaip „simptomas", dažnai tai

laikoma viską atperkančia charakterio savybe, kuria tokie

žmonės linkę puikuotis. „Nesavanaudis" žmogus nieko nenori

sau, ,jis gyvena tik dėl kitų" ir didžiuojasi, kad nelaiko savęs

reikšmingu. Jis sutrinka suvokęs, kad, nors ir nesavanaudis,

yra nelaimingas, ir jo santykiai su artimaisiais neteikia

džiaugsmo. Tyrimai parodė, kad jo nesavanaudiškumas niekuo

nesiskiria nuo kitų simptomų, kad yra tik vienas iš jų, dažnai

net vienas iš svarbiausių, kad jo galios mylėti ir džiaugtis yra

paralyžiuotos, kad jis kupinas priešiškumo gyvenimui, todėl

už nesavanaudiškumo fasado slypi subtilus, bet ne mažesnis

egocentrizmas. Šis asmuo gali būti išgydytas tik tuo atveju, jei

jo nesavanaudiškumas bus įvertintas kaip neurozės požymis;

tada bus galima atitaisyti iš jo kylantį neproduktyvumą ir išspręsti

visas kitas problemas.

„Nesavanaudiškumo" prigimtis atsiskleidžia poveikiu ki-

tiems, o mūsų kultūroje tai dažniausiai yra „nesavanaudiškos"

motinos įtaka vaikui. Ji tikisi, kad jos nesavanaudiškumas padės

vaikui patirti, ką reiškia būti mylimam, ir išmokys mylėti. Tačiau

nesavanaudiškumo poveikis, visiškai neatitinka jos lūkesčių.

Tokių motinų vaikai nepanašūs į žmones, kurie laimingi, nes

įsitikinę, kad yra mylimi; jie neramūs, įsitempę, bijo motinos

nepritarimo ir steigiasi gyventi taip, kad patenkintų jos lūkesčius.

Paprastai juos veikia užslėptas motinos priešiškumas gyveni-

mui, kurį jie labiau jaučia, negu sąmoningai suvokia, ir paga-

liau patys tuo persiima. „Nesavanaudės" motinos poveikis

nedaug kuo skiriasi nuo savanaudės; jis net pavojingesnis, nes

motinos „nesavanaudiškumas" neleidžia vaikui jai priešintis.

Jis jaučia pareigą nenuvilti jos. Prisidengus dorybingumo kauke,

jie yra mokomi nemėgti gyvenimo. Kas stebėjo tikrai save

mylinčios motinos poveikį, galėjo įsitikinti, jog būtent tokios

motinos meilė labiausiai padeda vaikui suvokti, kas yra meilė,

džiaugsmas ir laimė.

Šias mintis apie meilę sau geriausiai apibūdina Meisterio

Eckharto žodžiai: „Jei jūs mylite save, mylite ir visus kitus,

kaip patys save. Jei mylite kitą asmenį mažiau negu save, jums

nepavyks iš tikrųjų mylėti savęs; bet jeigu mylite visus vieno-

dai, įskaitant ir save, jūs mylėsite juos tarsi vieną asmenį ir tas

asmuo kartu yra ir Dievas, ir žmogus. Taigi didis ir teisingas

yra tas, kas mylėdamas save, vienodai myli ir visus kitus".15

________________

15 - Meister Eckhart, translated by R. B. Blakney, Harper & Brothers, New York, 1941, p. 204.

 

 

Meilė Dievui

 

Kaip minėta, meilės ilgesys kyla iš vienišumo bei troškimo

jį įveikti per ryšio išgyvenimą. Psichologiškai niekuo nesiski-

ria ir religinė meilės forma, vadinama meile Dievui. Ją taip pat

sukelia poreikis įveikti vienatvę ir užmegzti ryšį.

Iš tiesų meilė Dievui gali būti tokia pat įvairialypė, kaip ir

meilė žmogui, tik skirtumai dažnai yra tie patys.

Visose teistinėse religijose - politeistinėse ar monoteistinėse

- Dievas yra aukščiausia vertybė, geidžiausias gėris. Taigi išskir-

tinė Dievo reikšmė priklauso nuo to, ko žmogus labiausiai

geidžia. Todėl norint suvokti Dievo sampratą, reikia įsigilinti į

Dievą garbinančio žmogaus charakterio struktūrą.

Žmonių giminės vystymąsi, kiek mes jį pažįstame, galima

apibūdinti kaip žmogaus atsiradimą iš gamtos, iš motinos, iš

kraujo ir žemės ryšių. Žmonijos istorijos pradžioje, nors ir

praradęs vienybę su gamta, žmogus vis dar laikėsi šių pirminių

ryšių. Jis jautėsi saugus grįždamas atgal, atgaudamas šiuos ry-

šius. Jis vis dar tapatinosi su gyvulių ir medžių pasauliu ir stengė-

si atrasti ryšį, likdamas vienas gamtoje. Apie šį išsivystymo

etapą liudija daugelis primityviųjų religijų. Gyvulys paverčia-

mas totemu; žmonės dėvi gyvulio kaukes iškilmingiausiose

religinėse apeigose, kare, garbina gyvulį kaip Dievą. Vėlesnėse

raidos pakopose, kai žmogaus gebėjimai išsivystė iki amatų ir

menų lygio, kai neliko priklausomybės nuo gamtos malonių -

randamų vaisių ir sumedžiojamų gyvulių, -jis pavertė dievu

savo paties rankų kūrinį. Šiuo laikotarpiu garbinami stabai iš

molio, sidabro ar aukso. Žmogus projektuoja savo jėgas ir ge-

bėjimus į daiktus, kuriuos pats daro, ir tarsi atsiribojęs nuo savęs

garbina savo šaunumą bei tai, kas jam priklauso. Dar vėliau

žmogus suteikia savo dievams žmogiškų būtybių pavidalą.

Atrodo, jog tai galėjo atsitikti tik tada, kai jis dar geriau suvokė

save, kai suprato, kad žmogus yra reikšmingiausias ir sudėtin-

giausias „dalykas" pasaulyje. Šioje antropomorfinėje dievų

garbinimo fazėje ryškėja dvi raidos kryptys. Viena orientuojasi

į moterišką ar vyrišką dievų prigimtį, kita - į paties žmogaus

brandos lygį, lemiantį ir jo dievų prigimtį, ir meilės jiems pobūdį.

Pirmiausia aptarkime religijos raidą nuo matriarchato prie

patriarchato. Po didžiųjų ir drąsių Bachofeno ir Morgano

atradimų XIX a. viduryje, nors daugelis akademinių sluoksnių

jų nepripažino, beveik neliko abejonių dėl to, kad daugelyje

kultūrų prieš patriarchalinę būta matriarchalinės religijos fazės.

Matriarchalinėje fazėje aukščiausia esybė yra motina. Ji yra

deivė ir didžiausias autoritetas šeimoje bei visuomenėje. Kad

suvoktume matriarchalinės religijos esmę, užtenka prisiminti,

kas buvo pasakyta apie motinos meilę. Motinos meilė yra be-

sąlygiška, visa apsauganti, visa aprėpianti, nes negali būti kon-

troliuojama ar įgyjama. Ji teikia mylimam asmeniui palaimą,

bejos apima nereikalingumo jausmas ir neviltis. Motina myli

savo vaikus dėl to, kad tai jos vaikai, o ne todėl, kad jie „geri",

paklusnūs ir vykdo jos norus ar nurodymus - taigi motinos

meilė remiasi lygybe. Visi žmonės yra lygūs, nes visi yra moti-

nos vaikai, Motinos Žemės vaikai.

Kita žmonijos vystymosi stadija gerai mums žinoma, tad

nereikalauja jokių išvadų ir rekonstrukcijų. Tai patriarchatas.

Šiuo laikotarpiu motina netenka vadovaujančio vaidmens, ir

Aukščiausia Esybe religijoje bei visuomenėje tampa tėvas. Iš

prigimties jis kelia reikalavimus, kuria principus ir įstatymus,

o jo meilė sūnui priklauso nuo pastarojo paklusnumo. Tėvui

labiausiai patinka panašiausias į jį ir paklusniausias sūnus, kuris

labiausiai tinka būti jo įpėdiniu bei nuosavybės paveldėtoju.

(Patriarchalinė visuomenė atsiranda kartu su privačia nuo-

savybe.) Todėl patriarchalinė visuomenė yra hierarchinė, brolių

lygybė užleidžia kelią konkurencijai ir tarpusavio vaidams.

Ir Indijos, Egipto ar Graikijos kultūros, ir žydų, krikščion-

ių, ar islamo religijos - tai patriarchalinis pasaulis su vyriškais

dievais, tarp kurių vienas svarbiausias dievas valdo kitus arba

kur visi dievai yra išnaikinti, išskyrus vieną - tikrąjį Dievą.

Kadangi motiniškos meilės troškimas iš žmogaus širdies

neišblėsta, nieko neturėtų stebinti, kad mylinčios motinos figūra

niekada neišnyko ir iš panteono. Žydų religijoje motiniški Die-

vo bruožai atsiskleidžia įvairiose misticizmo srovėse. Kataliky-

bėje Motiną simbolizuoja Bažnyčia ir skaisčiausioji Mergelė.

Net protestantizme Motinos figūra visiškai neišnyksta ir išlie-

ka užslėpta forma. Svarbiausias Liuterio principas skelbia, kad

niekas iš to, ką žmogus daro, negali užtikrinti Dievo meilės.

Dievo meilė yra malonė, būti religingam - vadinasi, tikėti ta

malone ir laikyti save mažu ir bejėgiu; pagal katalikų mokymą,

jokie geri darbai negali daryti įtakos Dievui ar priversti Jį mus

mylėti. Katalikiškoje gerų darbų doktrinoje iš dalies atpažįstame

patriarchališką nuostatą: aš galiu pelnyti tėvo meilę, būdamas

klusnus ir vykdydamas visus jo reikalavimus. O liuteronų moky-

mas, nors yra akivaizdžiai patriarchalinio pobūdžio, slepia

matriarchalinį elementą. Motinos meilė negali būti užsitarnauta

- arba ji yra, arba jos nėra; visa, ką aš galiu - tai tikėti (Psalmy-

ne sakoma: „Tu davei tikėjimą mano motinos krūtimis"16) ir

tapti bejėgiu, silpnu vaiku. Vis dėlto Liuterio tikėjimas išsiskiria

tuo, kad motinos vaizdinys čia užleidžia vietą tėvui; vietoje

tikrumo, kad esi motinos mylimas, atsiranda nuolatinė abejonė,

ar gali tikėtis besąlygiškos tėvo meilės.

Šį skirtumą tarp matriarchalinių ir patriarchalinių elementų

religijoje aptariau norėdamas įrodyti, jog meilės Dievui pobū-

dis priklauso nuo to, kokie požiūriai religijoje vyrauja. Patriar-

chalinis požiūris skatina mylėti Dievą kaip tėvą; aš tikiu, kad

jis teisingas ir griežtas, kad baudžia ir atlygina; kad pagaliau

išsirinks mane kaip mylimiausią sūnų; kaip Dievas išsirinko

Abraomą-Izraelį, kaip Izaokas išsirinko Jokūbą, taip Dievas

išsirenka savo mylimiausią tautą. Matriarchalinių požiūriu, aš

myliu Dievą kaip visa apglėbiančią motiną. Tikiu jos meile,

tikiu, jog nesvarbu, kad esu vargšas, bejėgis ir nuodėmingas, ji

vis tiek mane mylės, neiškeis į jokį kitą vaiką; kad ir kas man

atsitiktą, ji mane išgelbės, atleis. Savaime suprantama, mano

meilė Dievui ir Dievo meilė man neatsiejamos. Jei Dievas yra

______________________

16 - Psalmynas 22, 9

 

tėvas, jis myli mane kaip sūnų, o aš myliu jį kaip tėvą. Jei Die-

vas yra motina, tai sąlygoja jos ir mano meilę.

Vis dėlto šis skirtumas tarp motiniškų ir tėviškų Dievo

meilės aspektų yra tik vienas iš veiksnių, lemiančių šios meilės

prigimtį. Kitas veiksnys - individo branda, taigi ir jo Dievo

suvokimo bei meilės Dievui lygis.

Žmonija vystėsi nuo matriarchalinės prie patriarchalinės

visuomenės, tas pat vyko ir religijoje. Todėl, kaip brendo meilė,

galime įžvelgti patriarchalinės religijos vystymesi." Iš pradžių

matome despotišką ir pavydų Dievą, kuris savo sukurtą žmogų

laiko nuosavybe, su kuria gali daryti ką tik panorės. Šiame etape

Dievas išvaro žmogų iš rojaus, kadangi šis paragavo pažinimo

medžio vaisiaus ir pats galėjo tapti Dievu; šiame etape Dievas

nutaria sunaikinti žmonių giminę tvanu, kadangi nė vienas iš

jų neįtiko, išskyrus mylimiausiąjį Nojų; šiame etape Dievas

reikalauja Abraomo nužudyti savo vienintelį sūnų Izaoką ir

absoliučiu paklusnumu įrodyti savo meilę jam. Tačiau tuo pačiu

metu prasideda naujas etapas; Dievas sudaro sandorą su No-

jumi, pasižadėdamas daugiau niekada nenaikinti žmonijos; šia

sandora Dievas įsipareigoja. Dabar jį riboja ne tik duoti pažadai,

bet ir jo paties principai, kaip teisingumas, todėl Dievui tenka

nusileisti Abraomo prašymams ir pagailėti Sodomos, jei ten

atsirastų bent dešimt teisuolių. Tačiau Dievas ne tik pasikeičia

iš despoto į mylintį tėvą, suvaržytą savo paties principų;

tolesnėje raidoje Dievo Tėvo figūra virsta Jo iškeltų principų,

tokių kaip teisingumas, tiesa ir meilė, simboliu. Dievas yra tie-

sa, Dievas yra teisingumas. Šioje raidoje Dievas nustoja būti

asmeniu, žmogumi, tėvu; jis tampa reiškinių įvairovėje slypin-

čios vienybės simboliu, įvaizdžiu gėlės, kuri iš dvasinės sėklos

išaugs žmogaus viduje. Dievas negali turėti vardo. Vardas visada

žymi daiktą, asmenį, kažką apibrėžta. Kaip gali Dievas turėti vardą, jei nėra nei asmuo, nei daiktas?

______________

17 - Tai ypač būdinga monoteistinėms Vakarų religijoms. Indijos religijose motinos figūros išlaiko didelę įtaką, pavyzdžiui, deivės Kali vaizdinyje; budizme ir daosizme dievo - ar deivės - samprata neturi esminės reikšmės arba yra visai eliminuota.

 

Ryškiausiai šį pokytį atskleidžia Biblijos pasakojimas apie

Dievo apsireiškimą Mozei. Kai Mozė pasakė, kad hebrajai ne-

patikės, jog Dievas jį siuntė, jeigu jis nepasakys Dievo vardo

(kaip gali stabmeldžiai priimti bevardį Dievą, jei pati stabo esmė

yra jo vardas?), Dievas nusileido. Jis pasakė Mozei savo vardą

- „Aš esu, kuris esu". „Aš Esu" reiškia, kad Dievas nėra baig-

tinis, nėra asmuo, nėra „būtybė". Tiksliausias šio sakinio verti-

mas būtų: pasakyk jiems, kad „Aš esu bevardis".

Draudimas kurti bet kokį Dievo įvaizdį, minėti jo vardą be

reikalo, netgi iš viso tarti tą vardą siekia to paties tikslo - išlais-

vinti žmogų nuo minties, kad Dievas yra tėvas, kad jis yra

asmuo. Tolesnėje teologijos raidoje idėja virto principu, kad

Dievui netgi neturi būti suteikiami jokie teigiami atributai. Saky-

ti, jog Dievas yra protingas, stiprus, geras, vėlgi reiškia teigti,

kad jis yra asmuo; daugiausia, ką aš galiu padaryti, tai pasakyti,

koks Dievas nėra, nurodyti neigiamas savybes, tvirtinti, kad

jis nėra ribotas, nėra negeras, nėra neteisingas. Juo daugiau

žinau, koks Dievas nėra, tuo daugiau apskritai žinau apie

Dievą.18

Tolesnė monoteizmo raida veda tik prie vienos išvados:

neminėti Dievo vardo iš viso, nekalbėti apie Dievą. Tada Die-

vas tampa tuo, kuo jis yra monoteistinėje teologijoje, bevardis

Vienis, neišreiškiama gyvenimo jėga, vedanti į vieningumą,

slypintį po fenomenų pasauliu, visos egzistencijos pamatas;

Dievas tampa tiesa, meile, teisingumu. Dievas esu aš tiek, kiek

aš esu žmogiškas.

Ši raida nuo antropomorfinio prie grynai monoteistinio prin-

cipo akivaizdžiai pakeitė meilės Dievui pobūdį. Abraomo Die-

vą galima mylėti, bijoti jo kaip tėvo, kartais jis atleidžia, kar-

tais ima viršų jo pyktis. Jei Dievas yra tėvas, tai aš esu jo vai-

kas. Aš dar visiškai neišsivaduoju nuo autistiško troškimo būti

visažinis ir visagalis. Aš dar objektyviai nesuvokiu savo, kaip

žmogaus, ribotumo, nežinojimo, bejėgiškumo. Aš vis dar kaip

_______________

18 - Žr. Maimonideso neigiamų savybių sampratą The Guidefor the Perplexed.

 

vaikas šaukiuosi tėvo, kuris manimi rūpintųsi, mane saugotų ir

baustų, kuris myli mane, kai jo klausau, kurį galima palenkti

garbinimu ir kuris pyksta už nepaklusnumą. Akivaizdu, kad

daugelis žmonių nėra peržengę šio infantiliško lygmens, todėl

tikėjimas Dievu jiems tėra tikėjimas padedančiu tėvu - vaikiš-

ka iliuzija. Nors kai kurie didieji žmonijos mokytojai, taigi ne-

didelė žmonijos dalis, šią religijos sampratą įveikė, daugeliui ji

tebelieka vyraujančia religijos forma.

Jeigu taip, Froido pateikta Dievo idėjos kritika yra visai

teisinga. Tačiau jis, aišku, klydo nepastebėjęs kito monoteistinės

religijos aspekto, jos tikrosios esmės, kuri logiškai veda į vi-

sišką šios Dievo sampratos paneigimą. Tikrai religingas asmuo,

suvokiantis monoteistinės religijos esmę, nieko neprašo, nieko

nelaukia iš Dievo; jis myli Dievą ne kaip vaikas myli tėvą ar

motiną; jis nuolankiai suvokia savo ribotumą - bent jau žino,

jog nieko nežino apie Dievą. Dievas jam yra simbolis, kuriuo

pradiniuose vystymosi etapuose žmogus išreiškė visumą to, ko

siekia: dvasinio pasaulio, meilės, tiesos, teisingumo. Jis tiki

„Dievo" atstovaujamais principais; jis ieško tiesos, gyvena, kaip

liepia meilė bei teisingumas, ir laiko gyvenimą vertingu tiek,

kiek jame yra galimybių vis geriau atskleisti savo žmogiškąsias

galias - vienintelę tikrovę, kaip vienintelį „didžiausio rūpesčio"

objektą; pagaliau jis niekada nekalba apie Dievą- net nemini

jo vardo. Mylėti Dievą, jei jau vartosime šį žodį, reikštų siekti

visiškai atskleisti savo gebėjimą mylėti.

Šiuo požiūriu monoteistinės minties logika veda prie bet

kokios „teologijos", bet kokio „žinojimo apie Dievą" neigimo.

Tačiau reiktų skirti radikalų neteologinį požiūrį nuo neteistinių

sistemų, pavyzdžiui, ankstyvojo budizmo arba daosizmo.

Visos teistinės sistemos, net ir neteologinės, mistiškosios,

remiasi prielaida, kad egzistuoja dvasinė, žmogui transcen-

dentinė, realybė, įprasminanti jo vidines galias, išsigelbėjimo

bei dvasinio gimimo siekį. Neteistinėse sistemose anapus

žmogaus ar nėra jokio dvasinio lygmens. Meilė, protas ir tei-

singumas realiai egzistuoja tik todėl ir tik tiek, kiek žmogus

savo evoliucijos procese pajėgia išsiugdyti šias galias. Šiuo

požiūriu nėra kitos gyvenimo prasmės, išskyrus tą, kurią žmogus

pats jam suteikia; žmogus įveikia savo vienišumą tiek, kiek

padeda kitam.

Noriu pabrėžti, kad aš pats, kalbėdamas apie meilę Dievui,

negalvoju teistinės sampratos sąvokomis, ir kad, mano požiūriu,

Dievo samprata yra tik istoriškai sąlygota -ja žmogus išreiškia

savo paties aukštesniųjų galių patyrimą, savo tiesos ir vienybės

siekį konkrečiu istoriniu laikotarpiu. Vis dėlto, manau, kad, nors

griežto monoteizmo pasekmės ir nonteizmo susirūpinimas

dvasine tikrove yra du skirtingi požiūriai, jie neturėtų susiremti

vienas su kitu.

Čia išryškėja dar vienas meilės Dievui bruožas, kurį reikėtų

aptarti, kad visiškai suprastume klausimo sudėtingumą. Aš kal-

bu apie esminį religinių nuostatų skirtumą Rytuose (Kinijoje ir

Indijoje) ir Vakaruose; tas skirtumas gali būti išreikštas logikos

sąvokomis. Nuo Aristotelio Vakarų pasaulis vadovavosi aris-

totelinės filosofijos principais. Ši logika yra pagrįsta tapatybės

dėsniu (A yra A), priešybės dėsniu (A nėra ne A) ir trečio ne-

buvimo dėsniu (A tegali būti ir A, ir ne A arba nei A, nei ne A).

Šį požiūrį Aristotelis aiškino taip: „Tas pats daiktas tuo pačiu

metu negali priklausyti ir nepriklausyti tam pačiam daiktui ir

tuo pačiu atžvilgiu; jei kokie nors kiti skirtumai gali paneigti

šiuos dialektinius prieštaravimus, tebūnie jie iškelti. Taigi tai

yra tikriausias iš visų principų..."19

Ši Aristotelio logikos aksioma yra taip paveikusi mūsų

mąstymo įpročius, jog atrodo „natūrali" ir savaime suprantama,

kita vertus, teiginys, kad X yra A ir nėra A, skamba kaip ne-

sąmonė. (Aišku, teiginys apibrėžia subjektą X duotuoju laiku

- ne X dabar ir X vėliau, ar kai vienas X aspektas priešinamas

kitam).

_____________________

19 - Aristotle, Melaphysics, Book Gamma, 1005B. 20. Cituojama iš Aristotle's Metliaphvsics, trans. by Richard Hope, Columbia University Press, New York, 1952.

 

Aristotelinei priešinga logika gali būti pavadinta

paradoksaliąja. Ji teigia, kad A ir ne A neišskiria vienas kito

kaip X predikatai. Paradoksalioji logika dominavo Kinijoje ir

Indijoje, Heraklito filosofijoje, o vėliau dialektikos vardu atgijo

Hėgelio ir Markso filosofijoje. Pagrindinį paradoksaliosios lo-

gikos principą aiškiai suformulavo Lao-tse: „ Tikrai teisingi

žodžiai atrodo paradoksalūs ".20 Chuang-tzu pasakė taip: „Tai,

kas yra tas, yra tas. Tai, kas nėra tas, taip pat yra tas". Šios

paradoksaliosios logikos formuluotės yra teigiamos: tai yra ir

to nėra. Kita formuluotė yra neigiama: Tai yra nei tas, nei anas.

Pirmoji minties išraiška dažnesnė daosistiniame mąstyme,

Heraklito ir Hėgelio dialektikoje, o antroji - Indijos filosofijoje.

Nors detalus aristotelinės ir paradoksaliosios logikos skirtumų

aiškinimas nėra šios knygos uždavinys, pateiksiu keletą

pavyzdžių, kad tie principai taptų aiškesni. Vakaruose paradok-

salioji logika labiausiai atsiskleidė Heraklito filosofijoje. Jis

teigė, kad priešybių vienybė yra visokios būties pagrindas. „Jie

nesupranta, - rašė jis, - kad viskas yra Viena, priešiška savyje

ir tapatu sau: prieštaringa harmonija kaip lanko templė ir styga

lyroje".21 Arba dar aiškiau: „Mes įbrendame į tą pačią upę, ir

vis dėlto ne į tą pačią, tai esame mes ir ne mes"22. Arba: „Vie-

nas ir tas pats pasireiškia daiktuose kaip gyvas ir miręs, prabudęs

ir miegąs, jaunas ir senas".23

Lao-tse filosofijoje ta pati idėja yra išreikšta poetiškiau. Štai

būdingas daosistinio paradoksalaus samprotavimo pavyzdys:

„Sunkis yra lengvumo pagrindas; ramybė sąlygoja judėjimą"24.

Arba: „Dao iš esmės nieko nedaro, todėl nėra nieko, ko jis ne-

darytų".25 Arba: „Mano žodžius lengva sužinoti, labai lengva

jais vadovautis, bet niekas pasaulyje negali jų sužinoti ir jais

____________________________

20 - Lao-lse. The Tao Teh King. The Sacred Books of the Easl, ed. by F. Max Mueller. Vol. XXXIX, Oxford University Press, London, 1927, p. 120.

21 - W.Capeile, Die Vorsnkratiker, Alfted Kroener Verlag, Stuttgart, 1953, p. 134.

22 - Ten pat, p. 132.

23 - Ten pat, p. 133.

24 - Mueller, op. cit., p. 69.

25 - Ten pat, p. 79.

 

vadovautis"26. Daosizme, kaip ir Indijos bei Sokrato mąstyme,

aukščiausia pakopa, kurią gali pasiekti mintis, tai suvokimas,

kad nieko nežinai. „Žinoti ir kartu suvokti, kad mes nieko

nežinome, yra aukščiausias pasiekimas; nežinoti ir vis tiek

manyti, kad žinai, yra yda."27 Būtent ši filosofija mokė, kad

aukščiausias Dievas negali būti įvardytas. Ši absoliuti realybė,

aukščiausias Vienis negali būti apčiuoptas nei žodžiais, nei

mintimis. Pasak Lao-tse, „Dao, kuris gali būti apibrėžtas, nėra

išliekantis ir nesikeičiantis Dao. Vardas, kuris gali būti atrast-

as, nėra ilgalaikis ir nekintantis vardas".28 Arba, kitais žodžiais:

„Mes žiūrime į tai, bet nematome, ir vadiname tai „pastoviu".

Mes klausomės to, bet negirdime, ir vadiname tai „negirdimu".

Mes mėginame tai apčiuopti, bet neįstengiame, ir vadiname tai

„subtiliu". Tokios savybės trukdo apibrėžti subjektą, ir vis dėl-

to mes sujungiame jas ir laikome „Vieniu".29 Ir dar viena tos

pačios idėjos formuluotė: „Tam, kuris žino Dao, nerūpi apie jį

kalbėti; tas, kuris nori apie tai kalbėti, nepažįsta jo".30

Brahmanizmo filosofija nagrinėja santykį tarp begalinės

įvairovės (reiškinių) ir vieningumo (brahmano). Tačiau Indijos

ir Kinijos paradoksaliųjų filosofijų nereikėtų painioti su dua-

lizmu. Jų požiūriu, harmoniją (vienybę) sudaro konfliktuojan-

čios priešybės. „Brahmanizmo mąstymas nuo pat pradžių buvo

sutelktas į priešybių vienybės paradoksą, t. y. viso fenomenaliojo

pasaulio jėgų bei formų priešybę ir kartu tapatumą".31 Aukščiau-

sioji galia visatoje ir žmoguje peržengia abu lygius - sąvokinį

ir jausminį. Todėl tai yra „nei tas, nei anas". Vis dėlto, anot

Zimerio (Zimmer), „šiame griežtai nedualistiniame įsivaiz-

davime nėra priešybės tarp tikro ir netikro".32 Ieškodami

įvairovėje slypinčios vienybės, brahmanai padarė išvadą, kad

______________

26 - Ten pat, p. 112.

27 - Ten pat, p. 113.

28 - Ten pat, p. 47.

29 - Ten pat, p. 57.

30 - Ten pat, p. 100.

31 - H. R. Zimmer, Philosophies of India, Pantheon Books, New York, 1951.

32 - Ten pat.

 

suvoktoji priešybių pora atspindi ne daiktų, o suvokiančiojo

proto prigimtį. Kad atitiktų tikrovę, įžvalgi mintis turi pranokti

save. Priešybės yra žmogaus proto kategorija, o ne tikrovės ele-

mentas. Rigvedoje šis principas išreikštas taip: „Aš esu du -

gyvenimo jėga ir gyvenimo materija - ir abu tuo pat metu".

Idėja, kad suvokti įmanoma, tik esant prieštaravimams, ypa-

tingą svarbą įgauna dar drastiškesniame vedantinio mintijimo

procese, kur postuluojama, kad mintis - su visu savo rafinuotu

savitumu - yra „tik subtilesnis nežinojimo lygis, subtiliausias

iš visų majos klaidinimų".33

Paradoksalioji logika stipriai paveikė Dievo sampratą.

Kadangi Dievas atstovauja absoliučiai tikrovei, o žmogaus pro-

tas tikrovę suvokia kaip prieštaravimą, apie Dievą negalima

pasakyti nieko teigiama. Vedantoje požiūris į Dievą, kaip į vi-

sagalį ir visažinį, laikomas visišku neišmanymu.34 Čia mes

įžvelgiame ryšį tarp Dao bevardiškumo, bevardžio Dievo, kuris

apsireiškė Mozei, ir Meisterio Eckharto „absoliutaus Nieko".

Žmogus gali žinoti tik neiginį, o ne absoliučios tikrovės vardą.

„Nors žmogus negali žinoti, kas Dievas yra, jis gali gerai su-

vokti, kas Dievas nėra... Taigi viskuo nepatenkintas, protas

šaukiasi aukščiausiojo gėrio".35 Anot Meisterio Eckharto, „die-

viškasis Vienis yra neigimo neigimas ir atmetimo atmetimas...

Kiekviena būtybė turi savyje neigimo: kiekviena neigia tai, kad

ji yra kita".36 Tolesnėse išvadose Meisteriui Eckhartui Dievas

tampa „Absoliučiu Nieku" - taip pat, kaip Kabaloje absoliuti

tikrovė yra „En Sof', Begalinis Vienis.

Skirtumą tarp aristotelinės ir paradoksaliosios logikos aš

aptariau tam, kad pagrįsčiau svarbius pokyčius meilės Dievui

sampratoje. Paradoksaliosios logikos mokytojai teigia, kad

žmogus gali suvokti tikrovę tik prieštaravimuose ir niekada

________________________

33 - Ten pat, p. 424.

34 - Ten pat, p. 424.

35 - Meister Eckhart, trans. by R. B. Blakney, Harper & Brothers, New York, 1941, p.

36 - Ten pat, p. 247. Žr. negatyviąją Maimonidų teologiją.

 

negali mąstydamas užčiuopti absoliučios tikrovės-darnos, pa-

ties Vienio. Peršasi išvada, kad nėra prasmės mąstant ieškoti

galutinio atsakymo. Mąstydami tesuvoksime, kad mintis nega-

li duoti galutinio atsakymo. Minties pasaulis lieka sukaustytas

paradokso. Vienintelis būdas, kuriuo pasaulis gali būti visiškai

pažintas, yra ne mąstymas, o veiksmas, vieningumo išgyveni-

mas. Taigi paradoksalioji logika veda prie išvados, kad Dievo

meilė nėra nei Dievo pažinimas mąstant, nei mąstymas apie

meilę Dievui, o vienybės su Dievu išgyvenimas.

Tai reikalauja teisingo gyvenimo būdo. Visas gyvenimas -

kiekvienas ir nereikšmingas, ir svarbus poelgis - veda į Dievo

pažinimą, bet pažinimą ne teisingai mąstant, o tinkamai

elgiantis. Tai labai akivaizdu Rytų religijose. Brahmanizme,

kaip ir budizme ar daosizme, galutinis tikslas yra ne teisingas

įsitikinimas, o teisingas elgesys. Tą akcentuoja ir žydų

religija. Kažin ar kada nors būta skilimo dėl tikėjimo žydų

tradicijoje (vienintelė išimtis - fariziejai ir sadukiejai, kurie iš

esmės buvo dvi skirtingos socialinės klasės). Žydų religijoje

visada (ypač nuo mūsų eros pradžios) akcentuotas teisingas

gyvenimo būdas, arba Halacha (šis žodis turi tapačią prasmę

kaip ir Dao).

Šiuolaikinėje istorijoje tas pats principas išreikštas Spino-

zos, Markso ir Froido mąstyme. Spinoza perkelia akcentą nuo

teisingo tikėjimo į teisingą gyvenimo būdą. Marksas dėstė tą

patį principą, sakydamas, kad „filosofai visaip aiškino pasaulį,

o uždavinys yra jį pertvarkyti". Froido paradoksalioji logika

atvedė prie psichoanalitinių procesų terapijos, prie vis gilėjan-

čio savęs pažinimo.

Paradoksalioji logika akcentuoja ne mintį, o veiksmą. Tai

lėmė kelias pasekmes. Pirmiausia ugdė toleranciją, kuri akivaiz-

di Indijos ir Kinijos religijose. Jei teisinga mintis nėra absoliuti

tiesa ir kelias į išsigelbėjimą, nėra priežasties kovoti su kitais,

kurių mąstymas veda prie skirtingų formuluočių. Ši tolerancija

gražiai atsispindi pasakojime apie žmones, kurių paprašė tam-

soje apibūdinti dramblį. Vienas, liesdamas straublį, sakė: „Šis

61

gyvulys yra kaip vandens vamzdis", kitas, liesdamas ausį, pa-

reiškė: „Šis gyvulys primena vėduoklę", trečias, liesdamas ko-

jas, teigė, kad dramblys panašus į stulpą.

Antra, paradoksalus požiūris, užuot plėtojęs dogmą ar moks-

lą, pabrėžia žmogaus kitimą. Indijos, Kinijos ir misticizmo

požiūriu, religinė žmogaus pareiga yra ne teisingas mąstymas,

o teisingas elgesys, arba susijungimas su Vieniu meditacijoje.

Vakarų mąstyme teisingais laikomi priešingi dalykai.

Kadangi tikimasi rasti absoliučią tiesą teisingai mąstant, ypač

akcentuojama mintis, nors vertinamas ir teisingas veiksmas.

Religijos raidoje tai skatino kurti dogmas, ginčytis dėl jų for-

muluočių, nepakęsti „netikinčių" ir eretikų. Tai savo ruožtu vedė

prie „tikėjimo Dievu" kaip pagrindinio religijos tikslo. Žinoma,

nereiškia, kad neliko nuostatos, jog gyventi dera teisingai. Vis

dėlto asmuo, tikintis Dievą - net jeigu jis negyveno su Dievu -

jautėsi pranašesnis už tą, kuris gyveno Dievuje, bet juo „ne-

tikėjo".

Mąstymo akcentavimas turi dar vieną istoriškai svarbią

pasekmę. Požiūris, kad tiesą galima rasti mąstant, sukūrė ne tik

dogmas, bet ir mokslą. Moksle teisingas mąstymas yra visa ko

pamatas - ir intelektualinio patikimumo, ir mokslinės minties

taikymo praktikoje, t. y. technikoje.

Trumpai tariant, paradoksali mintis ugdo toleranciją, skati-

na keistis. O aristotelinė pozicija veda į dogmą, mokslą, kata-

likybę ir atominės energijos atradimą. Išsiaiškinus šio skirtu-

mo tarp dviejų požiūrių į meilę Dievui pasekmes, pravartu

glaustai viską apibendrinti.

Vakaruose dominuojančioje religinėje sistemoje meilė Die-

vui yra iš esmės tas pats, kas tikėjimas Dievu, jo buvimu, jo

teisingumu, jo meile. Dievo meilė iš esmės yra mąstymas. Rytą

religijose ir misticizme Dievo meilė yra intensyvus vieningu-

mo išgyvenimas, neatsiejamas nuo šios meilės apraiškų kiek-

viename žingsnyje. Tai aiškiausiai apibūdino Meisteris Eck-

hartas: „Jei aš virtau Dievu ir Jis padarė mane savo dalimi,

tada, pagal gyvąjį Dievą, tarp mūsų nėra skirtumo... Kai kurie

žmonės įsivaizduoja, kad jie pamatys Dievą, tarsi jis būtų kaž-

kur toli, o jie čia. Bet taip nėra. Dievas ir aš esame viena.

Pažindamas Dievą, aš įsileidžiu jį į save. Mylėdamas Dievą, aš

skverbiuosi į jį".37

Dabar galime grįžti prie svarbios paralelės tarp meilės tė-

vams ir meilės Dievui. Iš pradžių vaikas būna prisirišęs prie

motinos kaip prie „visos būties pagrindo". Jis jaučiasi bejėgis

ir reikalingas visa apimančios motinos meilės. Paskui jis

atsigręžia į tėvą, kaip į naują susižavėjimo objektą, vadovau-

jantį jo mintims ir jausmams; šiame etape vaikas jaučia poreikį

susilaukti tėvo pagyrimo arba išvengti jo nepasitenkinimo. Vi-

siškai subrendęs jis išsivaduoja iš priklausomybės ir nuo tėvo,

ir nuo motinos, kaip jį saugančių ir vadovaujančių jėgų; tėvo ir

motinos principus jis suformuoja savyje. Jis pats tampa savo

tėvu ir motina; jis yra tėvas ir motina. Taip pat vystėsi ir žmonija:

iš pradžių buvo meilė Dievui, kaip bejėgiškas santykis su mo-

tina Deive, po to paklusnumas ir prisirišimas prie Dievo Tėvo,

vėliau pasiektas brandus santykis, kai Dievas nustojo būti iš-

orine jėga, kai žmogus pats perėmė meilės ir teisingumo prin-

cipus, kai tapo viena su Dievu, ir pagaliau pasiekė tą lygį, kai

apie Dievą kalba tik poetine, simboline prasme.

Iš šių apmąstymų išeitų, kad meilė Dievui neatskiriama nuo

meilės tėvams. Jei asmuo nenutraukė kraujo ryšio sąlygojamo

prisirišimo prie motinos, klano, tautos, jei ir toliau lieka vaikiš-

kai priklausomas nuo baudžiančio bei giriančio tėvo ar kurio

kito autoriteto, jis negali subrandinti meilės Dievui. Tokiu

atveju, jo religija lieka pirmykščio lygio, kai Dievas buvo su-

vokiamas kaip visa globojanti motina ar baudžiantis ir apdo-

vanojantis tėvas.

Šiuolaikinėje religijoje mes randame visas fazes - nuo

ankstyviausių ir primityviausių iki pačių aukščiausių, kurių

vis dar yra. Žodis „Dievas" reiškia genties vadą lygiai kaip ir

„absoliutų Nieką". Taip pat ir kiekvienas individas talpina

_____________

37 - Meister Eckhart, op. cit., p. 181-2.

 

savyje, savo pasąmonėje, kaip rašė Froidas, visas stadijas,

pradedant nuo bejėgio kūdikio. Kyla klausimas: iki kokio ly-

gio jis subrendo? Viena yra tikra: jo meilė Dievui atitinka jo

meilę žmogui. Be to, tikroji jo meilės Dievui ir žmogui kokybė

dažniausiai yra nesąmoningai slepiama po kur kas brandesnių

samprotavimu apie tai, kokia yra jo meilė. Taigi nors meilė

žmogui tiesiogiai išauga iš šeimos santykių, ji yra sąlygota

visuomenės struktūros. Jei visuomeninė santvarka teigia

nuolankumą akivaizdžiam ar beasmeniam rinkos ar viešosios

nuomonės autoritetui, žmogaus Dievo samprata lieka infantili

ir labai nutolusi nuo brandžios sampratos, kurios užuomazgos

slypi monoteistinių religijų istorijoje.

 

 

III

Meilė ir jos irimas šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje

 

Jei meilė yra brandaus, produktyvaus charakterio gebėji-

mas, vadinasi, individo sugebėjimas mylėti konkrečioje

kultūroje priklauso nuo tos kultūros poveikio eilinio žmogaus

charakteriui. Kalbėdami apie meilę šiuolaikinėje Vakarų

kultūroje, norime išsiaiškinti, ar Vakarų civilizacijos socialinė

struktūra ir iš to kylanti dvasia yra palanki meilės raidai. Šis

klausimas iš karto implikuoja neigiamą atsakymą. Joks objekty-

vus mūsų Vakarų gyvenimo stebėtojas neabejoja, kad meilė -

broliška, motiniška, erotinė - yra gana retas reiškinys ir kad ją

dažniausiai pakeičia gausybė pseudomeilės formų, kurios iš

tikrųjų tėra tik yrančios meilės fragmentai.

Kapitalistinė visuomenė, viena vertus, remiasi politinės lais-

vės principu, kita vertus - rinka, reguliuojančia visus ekono-

minius ir socialinius santykius. Prekių rinka lemia sąlygas, pa-

gal kurias vyksta prekių mainai, darbo rinka reguliuoja darbo

pasiūlą bei pardavimą. Ir daiktai, ir žmogaus energija bei suge-

bėjimai paverčiami prekėmis, kurios rinkoje mainomos be prie-

vartos ir apgavystės. Batai, kad ir kaip jie būtų naudingi bei

reikalingi, neturi ekonominės (mainomosios) vertės, jei nėra

paklausos; taip pat ir žmogaus energija bei sugebėjimai lieka

be mainomosios vertės, jei pagal rinkos sąlygas neturi paklau-

sos. Kapitalo savininkas gali pirkti darbą ir jam vadovauti taip,

kad jo investicijos duotų pelną. Darbininkas turi parduoti savo

darbo jėgą kapitalistui pagal egzistuojančias rinkos sąlygas,

kitaip jis badaus. Si ekonominė struktūra atsispindi ir vertybių

hierarchijoje. Kapitalas vadovauja darbui; sukaupti daiktai -

tai, kas negyva, turi lemiamą reikšmę darbui, žmogaus galioms,

taigi tam, kas gyva.

Tokia buvo kapitalizmo struktūra nuo pat pradžių. Tai būdin-

ga ir šiandieniniam kapitalizmui, nors daugelis svarbių veiks-

nių yra pakitę ir kaip tik jie labiausiai veikia žmogaus charak-

terį. Vystantis kapitalizmui, matome, kaip vis didėja kapitalo

centralizacija ir koncentracija. Be paliovos auga didelės įmonės,

ir nyksta mažesnės. Savininkai, investavę į šias įmones kapi-

talą, vis dažniau atsisako jas valdyti. Įmonė „priklauso" šimtams

tūkstančių akcininkų, o jai vadovauja vadybininkai biurokratai,

kurie gauna gerą atlyginimą, bet kuriems įmonė nepriklauso.

Jiems labiau rūpi ne didinti pelną, o plėsti įmonę ir taip didinti

savo galią. Augant kapitalo koncentracijai ir ryškėjant galingai

biurokratijai, kartu vyksta dirbančiųjų judėjimai. Darbininkai

vienijasi, ir žmogus negali pats sudaryti sandėrių, nes darbo

biržoje yra įtrauktas į dideles profesines sąjungas, taip pat va-

dovaujamas tų, kurie atstovauja vis-a-vis industrijos milžinams.

Gerai tai ar blogai, ir kapitalo, ir darbo sferoje iniciatyva atiten-

ka ne individui, o biurokratijai. Vis daugiau žmonių netenka

nepriklausomybės ir tampa pavaldūs didžiųjų ekonominių im-

perijų vadybininkams.

Kitas būdingas mūsų dienų kapitalizmo bruožas, kurį lemia

kapitalo koncentracija, yra ypatingas darbo organizavimas. Itin

centralizuotose įmonėse su griežtu darbo pasidalijimu indivi-

das praranda savitumą ir tampa lengvai pakeičiamu mašinos

sraigteliu. Žmogaus problemos šiuolaikiniame kapitalizme gali

būti suformuluotos taip.

Mūsų laikų kapitalizmui reikalingi žmonės, kurie uoliai

jungiasi į dideles grupes, kurie vis labiau nori vartoti, kurių

skoniai suvienodinti ir todėl gali būti lengvai veikiami bei nu-

spėjami. Reikalingi žmonės, kurie jaučiasi laisvi ir nepriklau-

somi, nepavaldūs jokiam autoritetui, principui ar sąžinei ir vis

dėlto trokšta būti valdomi, nori daryti tai, ko iš jų laukiama,

sklandžiai, be jokios trinties prisitaikyti prie visuomenės ma-

šinos; kurie gali būti valdomi be jėgos, vedami be vado,

kreipiami be tikslo, išskyrus vieną - gaminti gėrybes, funk-

cionuoti, judėti į priekį.

Kas iš to išeina? Dabartinis žmogus yra susvetimėjęs sau,

savo artimiesiems ir savo prigimčiai.1 Jis tapo preke, išgyve-

nančia savo gyvybines jėgas kaip investiciją, kuri turi duoti

didžiausią pelną, koks tik įmanomas esamoje rinkoje. Žmonės

bendrauja kaip susvetimėję automatai; kad išliktų saugūs, sten-

giasi laikytis bandoje ir neišsiskirti mintimis, jausmais ar

elgesiu. Nors kiekvienas stengiasi būti kuo arčiau kitų, jie lieka

visiškai vieniši, persmelkti stipraus nesaugumo jausmo, nerimo

bei kaltės, kurie visada atsiranda, kai neįveiktas svetimumas

tarp žmonių. Mūsų civilizacija siūlo daugelį priemonių, kurios

padeda nesuvokti šio vienišumo. Pirmiausia - tai griežta

biurokratizuoto, mechaniško darbo rutina, neleidžianti suvokti

savo esminių žmogiškųjų reikmių transcendencijos ir vienybės

siekių. Kadangi vien rutinos nepakanka, žmogus slopina savo

nesąmoningą desperaciją įprastinėmis pramogomis, pasyviai

vartodamas vaizdus ir garsus, kuriuos jam siūlo pramogų in-

dustrija; be to, pasitenkina pirkdamas naujus daiktus ir veikiai

keisdamas juos kitais. Šiuolaikinis žmogus labai panašus į tą,

kurį Hakslis aprašo „Šauniajame naujajame pasaulyje" (Huxley,

Brave New World): gerai pamaitintas, gerai aprengtas, seksua-

liai patenkintas, bet visiškai be savasties, su aplinkiniais

bendraujantis tik paviršutiniškai ir besivadovaujantis lozungais,

kuriuos taip vykusiai suformavo autorius: „Kai individas jau-

čia, visuomenė svyruoja" arba „Niekada neatidėk rytdienai ma-

lonumo, kurį gali patirti šiandien", arba visa apvainikuojantis

šūkis: „Šiais laikais visi yra laimingi". Šiandien žmogaus laimę

sudaro „malonumai". Malonumą patiriame, pirkdami ir

vartodami daiktus, vaizdus, maistą, gėrimus, cigaretes, žmones,

paskaitas, knygas, kino filmus; viskas kaipmat suvartojama,

___________

1 - Detalesnis susvetimėjimo problemos ir šiuolaikinės visuomenės įtakos žmogaus charakteriui aptarimas: E. Fromm, The Sane Society, Rinehart & Company, New York, 1955.

 

praryjama. Pasaulis yra vienas didelis objektas mūsų apetitui

patenkinti, didelis obuolys, didelis butelis, didelė krūtis; mes

esame žindukliai, visada laukiantys, kupini vilčių ir amžinai

nusiviliantys. Mūsų charakteris priklauso nuo mainų ir gavimo,

prekybos ir vartojimo; viskas - dvasiniai ir materialūs objektai

- tampa mainų ir vartojimo objektais.

Tokia pati situacija yra ir meilėje, nes šiuolaikinė visuomenė

daro įtaką žmogaus socialiniam charakteriui. Automatai negali

mylėti; jie gali tik keistis „asmeninių savybių komplektais" ir

tikėtis lygiaverčio sandėrio. Viena ryškiausių meilės, o ypač

santuokos, apraiškų šioje susvetimėjimo struktūroje yra „part-

nerystė". Daugelyje straipsnių apie laimingas vedybas aprašo-

mas idealas yra sklandžiai funkcionuojanti „partnerystė". Ši-

toks aprašymas nedaug skiriasi nuo sklandžiai funkcionuojan-

čio tarnautojo apibūdinimo; jis turi būti „pakankamai nepriklau-

somas", draugiškas, tolerantiškas ir tuo pat metu ambicingas

bei agresyvus. Taigi ir vedybų patarėjas moko, kad vyras turėtų

„suprasti" savo žmoną ir padėti jai. Jis turėtų pagirti jos naują

suknelę, skanų patiekalą. Ji savo ruožtu turėtų suprasti, kada

jis grįžta namo pavargęs ir suirzęs, turėtų dėmesingai išklausyti,

kai jis pasakoja apie savo darbo problemas, neužpykti, bet

suprasti, kai užmiršta jos gimtadienį. Tai gerai sustyguoti san-

tykiai tarp dviejų asmenų, kurie lieka svetimi visą gyvenimą

niekada taip ir nesuranda „centruoto ryšio", bet vienas su kitu

elgiasi mandagiai ir stengiasi, kad abu gerai jaustųsi.

Šioje meilės ir vedybų sampratoje svarbiausia atsikratyti

nepakenčiamo vienatvės jausmo. „Meilėje" pagaliau randamas

išsigelbėjimas nuo vienatvės. Sukuriama dviejų sąjunga prieš

visą likusį pasaulį, ir šis egoizmas a deux klaidingai laikomas

meile ir intymumu.

Komandos jausmo, abipusio pakantumo ir panašių dalykų

iškėlimas - palyginti naujas reiškinys. Lig tol, po Pirmojo pa-

saulinio karo, vyravo požiūris, kad meilės ryšių ir ypač laimingų

vedybų pamatas yra abipusis seksualinis pasitenkinimas. Buvo

manoma, jog dažna nelaimingų vedybų priežastis yra partnerių

„seksualinis neatitikimas", tai yra „teisingo" elgesio neišmany-

mas - neteisinga vieno ar abiejų partnerių sekso technika. Norint

ištaisyti šį trūkumą ir pagelbėti nelaimingoms poroms, dauge-

lyje knygų pradėta siūlyti seksualinio elgesio instrukcijas ir

konsultacijas, netiesiogiai ar visai atvirai žadant meilę ir laimę.

Visa tai buvo grindžiama mintimi, kad meilę sukelia seksuali-

nis malonumas, taigi jei žmonės žino, kaip vienas kitą paten-

kinti, jie vienas kitą mylės. Tai buvo tąsa bendros to meto iliu-

zijos, kad teisingas technikos panaudojimas gali išspręsti visas

- ir industrijos, ir žmogaus - problemas. Niekas neatkreipė

dėmesio, jog iš tikrųjų yra visai kitaip.

Ne meilė gimsta iš seksualinio pasitenkinimo, o seksuali-

nis pasitenkinimas - net vadinamosios sekso technikos įsi-

savinimas - yra meilės pasekmė. Jei be kasdieninės patirties

dar reikėtų ir įrodymų jų galima būtų rasti gausiuose psicho-

analitikų tyrinėjimuose. Labiausiai paplitusių sekso problemų

- moterų šaltumo ir didesnės ar mažesnės psichinės vyrų im-

potencijos - tyrimai rodo, kad priežastis yra ne tinkamos tech-

nikos išmanymo trūkumas, o tos kliūtys, kurios neleidžia

mylėti. Baimė arba neapykanta priešingai lyčiai neleidžia

žmogui visiškai atsiduoti, elgtis spontaniškai ir betarpiškai,

pasitikėti partneriu bet kurią fizinio artumo akimirką. Seksu-

aliniu požiūriu suvaržytas asmuo, atsikratęs baimės ar neapy-

kantos, tampa pajėgus mylėti ir visos jo ar jos sekso proble-

mos išsisprendžia. Priešingu atveju, nepadeda jokios žinios

apie sekso techniką.

Vis dėlto, nors psichoanalitinio gydymo duomenys įrodo,

jog teisingos sekso technikos išmanymas neatneša seksualinio

pasitenkinimo ir meilės, Froido teorijos diegė įsitikinimą, kad

meilė yra abipusio seksualinio pasitenkinimo pasekmė.

Froidui meilė iš esmės buvo seksualumo fenomenas. „Žmogus

savo išgyvenimu atranda, kad seksualinė (genitalinė) meilė

atneša jam didžiausią pasitenkinimą, ir tai jam tampa visokios

laimės prototipu. Todėl ir ateityje jis ieškos laimės lytiniuose

santykiuose, paversdamas lytinį jausmingumą gyvenimo

ašimi."2 Broliškos meilės išgyvenimas, pasak Froido, yra

seksualinio potraukio pasekmė, tik pastarasis šiuo atveju yra

virtęs impulsu su „nuslopintu tikslu". „Meilė, kurios tikslas

yra nuslopintas, iš pradžių buvo kupina jausmingumo, tad

žmogaus pasąmonėje tokia ir lieka."3 Susiliejimo, vieningumo

(„okeaninį") jausmą, kuris yra mistinės patirties esmė ir dviejų

žmonių artumo pagrindas, Froidas aiškino kaip iškrypimą,

grįžimą į ankstyvąjį „beribį narcisizmą".4

Trūksta tik dar vieno žingsnio, ir Froidui meilė būtų iracio-

nalus reiškinys. Jam nėra skirtumo tarp iracionalios meilės ir

meilės kaip brandžios asmenybės saviraiškos. Savo straipsnyje

apie meilės perkėlimą5 jis rašo, kad perkelta meilė iš esmės

nesiskiria nuo „normalios". Įsimylėjimas visada ribojasi su tuo,

kas nenormalųjį visada lydi aklumas tikrovei, vidinė prievarta

ir vaikystės meilės objekto perkėlimas. Froidas netyrinėjo

meilės, kaip racionalaus reiškinio, kaip visa vainikuojančio

brandos pasiekimo, nes tokia meilė jam neegzistavo.

Aišku, nevertėtų pervertinti Froido įtakos požiūriui, kad

meilė yra seksualinio potraukio pasekmė ar, tiksliau, kad tai

yra tas pats seksualinis pasitenkinimas, atsispindėjęs sąmonin-

guose jausmuose. Tikrasis priežastinis ryšys visai kitoks. Froido

mąstymą iš dalies veikė bendra devynioliktojo amžiaus dvasia;

iš dalies jo mintis išpopuliarino po Pirmojo pasaulinio karo

vyravusios pažiūros. Ir visuomenės nuostata, ir Froido teorija

pirmiausia buvo pasipriešinimas griežtiems Viktorijos laikų

papročiams. Kitas veiksnys, sąlygojęs Froido pažiūras, kilo iš

kapitalizmo suformuotos žmogaus sampratos. Norint įrodyti,

jog kapitalizmas atitinka įgimtus žmogaus poreikius, reikėjo

atskleisti, kad žmogus iš prigimties yra linkęs konkuruoti ir

pilnas priešiškumo. Ekonomistai tai „įrodė" nepasotinamu

____________

2 - S. Freud, Civilization and Its Discontents, translated by J. Riviere, The Hogarth Press, Ltd., London, 1953, p. 69.

3 - Ten pat, p. 69.

4 - Ten pat, p. 21.

5 - Freud, Gesamte Werke, London, 1940-52, Vol. X.

 

ekonominės naudos vaikymusi, o darvinistai - biologiniais

dėsniais apie stipriausiųjų išlikimą. Froidas prie to palies priėjo

teigdamas, jog vyrą valdo nežabota aistra seksualiai užkariauti

visas moteris, tik visuomenės spaudimas neleidžia jam

patenkinti savo geismus. Todėl vyrai neišvengiamai pavydi

vienas kitam, ir šis pavydas bei konkurencija išliktų net tuo

atveju, jeigu išnyktų visos juos sąlygojančios socialinės ir

ekonominės priežastys.6

Ilgainiui Froido mąstymą labai paveikė XIX amžiaus

materializmas. Buvo manoma, kad visų sąmonės reiškinių

pagrindas yra fiziologija; taigi meilę, neapykantą, ambicijas,

pavydą Froidas aiškino kaip įvairūs seksualinio instinkto

pasireiškimus. Jis nesuprato, kad esminė tikrovė yra žmogaus

egzistencijos visuma: pirmiausia - visiems bendra žmogiškoji

situacija, antra - gyvenimo praktika, sąlygota konkrečios

visuomenės struktūros. (Šį materializmą peržengė Marksas su

savo „istoriniu materializmu", kuriame žmogų padeda suprasti

ne kūnas, ne instinktas, kaip maisto ar nuosavybės poreikis, o

žmogaus gyvenimo proceso visuma, jo „gyvenimo praktika".)

Pagal Froidą, nevaržomas visų instinktyvių norų patenkinimas

turėtų garantuoti dvasios sveikatą ir laimę. Tačiau klinikiniai

duomenys aiškiai rodo, kad vyrai ir moterys, laisvai tenkinantys

savo seksualines aistras, nėra laimingi ir labai dažnai kenčia

nuo stiprių neurotinių simptomų ar konfliktų. Absoliutus visų

instinktų patenkinimas ne tik nėra laimės pamatas, jis netgi

neužtikrina sveikatos. Froido idėjos galėjo išpopuliarėti tik po

Pirmojo pasaulinio karo, nes tuo metu išryškėjo pokyčiai pačioje

kapitalizmo dvasioje: nuo taupumo pereita prie išlaidumo, nuo

savo poreikių ribojimo dėl ekonominės sėkmės - prie besaikio

vartojimo, kaip vis besiplečiančios rinkos pamato ir būdo

____________

6 - Vienintelis Froido mokinys, niekada neatsiskyręs nuo savo mokytojo, tačiau paskutiniaisiais gyvenimo metais pakeitęs požiūrį į meilę, buvo Sandoras Ferencis (Sandor Ferenczi). Įdomų šios temos aptarimą skaitykite: izette de Forest, The Leaven of Love, Harper & Brothers, New York, 1954.

 

patenkinti nerimstantį, atbukusį individą. Vyraujančia nuostata

tapo nepraleisti nė vienos progos patenkinti seksualinius

geismus taip pat, kaip bet kurį kitą materialinį poreikį.

Įdomu palyginti Froido sampratą, atitikusią jo meto kapi-

talizmo dvasią, su vieno iš geriausių šiuolaikinio psichoanali-

tiko H. S. Salivano (Sullivan) vėlyvąja teorija. Salivano psi-

choanalitinėje sistemoje, priešingai negu Froido, griežtai ski-

riamas seksualumas ir meilė.

Ką reiškia meilė ir intymumas Salivano koncepcijoje? „In-

tymumas yra toks dviejų žmonių santykis, kuris teigia visų jų

asmenybės pusių vertingumą. Asmenybės vertei patvirtinti

reikia tokio santykio, kurį pavadinčiau bendradarbiavimu - vieno

asmens prisitaikymą prie kito poreikių, siekiant vis didesnio

identiškumo, t. y. nuolatinio artėjimo prie abipusio pasitenki-

nimo ir saugumo".7 Savo painoku stiliumi Salivanas teigia, jog

meilė iš esmės yra bendradarbiavimo situacija, apie kurią du

žmonės mano: „Mes žaidžiame pagal taisykles, kurios turi ap-

saugoti mūsų garbę ir pranašumo bei vertingumo jausmus".8

Reiktų pažymėti, kad nors Salivanas šį apibrėžimą sieja su

paauglystės reikmėmis, jis kalba apie integruojančias,

paauglystėje išryškėjančias tendencijas, kurias, galutinai iš-

sivysčiusias, galima vadinti „meile". Pasak jo, ši paaugliška

meilė yra „kažko, labai panašaus į visiškai išsivysčiusią, psi-

chiatriškai apibūdinamą meilę, pradžia".

Kaip Froido meilės samprata XIX a. terminais apibūdina

patriarchalinio tipo vyriškio patirtį, taip Salivanas kalba apie

XX amžiaus susvetimėjusios, parsiduodančios asmenybės pa-

tirtį. Tai „egoizmo a deux" išraiška, dviejų bendrus interesus

turinčių žmonių pasipriešinimas atšiauriam ir susvetimėjusiam

pasauliui. Šis intymumo apibrėžimas iš esmės apibūdina bet

__________

7 - H. S. Sullivan, The Interpersonal Theoiy ofPsychiatiy, W. W. Norton & Co., New York, 1953, p. 246.

8 - Ten pat, p. 246. Kitame meilės apibrėžime vartotojiškas aspektas ne toks ryškus. Jame Salivanas teigia, jog meilė prasideda, kai asmeniui kito žmogaus reikmės tampa tokios pat svarbios, kaip jo paties.

 

kokios komandos tarpusavio santykius, kai visi dėl bendro tikslo

prisitaiko prie kito asmens išreikštų poreikių. (Įdomu, kad Sali-

vanas čia kalba apie išreikštus poreikius, nors meilėje svarbiau-

sia atsiliepti į neišreikštas kito žmogaus reikmes.)

Meilė, kaip abipusis seksualinis pasitenkinimas, ir meilė,

kaip „darbas komandoje" bei gelbėjimasis nuo vienatvės, yra

dvi „normalios" meilės suirimo šiuolaikinėje Vakarų vi-

suomenėje apraiškos, socialiai pateisinta meilės patologija. O

juk yra daug individualių meilės iškrypimo apraiškų,

vedančių į sąmoningą kentėjimą ir psichiatrų bei daugelio

eilinių žmonių laikomų neurotinėmis. Pateikdami pavyzdžių,

trumpai aptarsime keletą dažniausių.

Pagrindinis neurotinės meilės požymis yra tai, kad vienas

arba abu „įsimylėjėliai" lieka prisirišę prie gimdytojo ir savo

jausmus, lūkesčius bei baimes, kurias kadaise patyrė tėvo ar

motinos atžvilgiu, perkelia į mylimą asmenį. Neįstengdami iš-

sivaduoti iš infantiliško prieraišumo, jie to paties siekia ir būdami

suaugę. Šiuo atveju emociškai asmuo taip ir lieka dvejų, pen-

kerių ar dvylikos metų vaikas, nors intelektualiniu ir socialiniu

požiūriu jau yra visai kito amžiaus. Sunkesniais atvejais šis

emocinis nesubrendimas sukelia socialinės veiklos sutrikimų;

lengvesniais - konfliktai kyla intymiuose, asmeniniuose san-

tykiuose.

Prisiminus mūsų ankstesnę diskusiją apie į motiną ar tėvą

orientuotą asmenybę, kitas šiandien dažnai pasitaikantis neu-

rotinės meilės pavyzdys gali būti nuo vaikystės likęs emocinis

vyrų prisirišimas prie motinos. Tokie vyrai pilna to žodžio pras-

me taip ir neatjunko nuo motinos. Jie vis dar jaučiasi vaikai,

pasigenda motinos globos, jos meilės šilumos, rūpinimosi ir

žavėjimosi; trokšta motinos besąlygiškos meilės, teikiamos vien

todėl, kad jiems jos reikia, kad yra motinos vaikai, kad yra be-

jėgiai. Siekdami moters meilės ir net pasiekę ją, tokie vyrai

dažnai būna švelnūs ir žavūs. Tačiau jų santykis su moterimi

(kaip ir su visais kitais žmonėmis) lieka paviršutiniškas ir neat-

sakingas. Jų tikslas - ne mylėti, o būti mylimam. Tokie vyrai

pilni tuštybės, geriau ar blogiau užmaskuotų grandiozinių idėjų.

Radę sau tinkamą moterį, jie jaučiasi saugūs, pasiekę pasaulio

viršūnę, ir gali atrodyti be galo susižavėję. Štai kodėl šie vyrai

dažnai tokie nepatikimi. Tačiau, kai po kurio laiko moteris ne-

pateisina jų fantastinių lūkesčių, prasideda konfliktai ir apmau-

das. Jei moteris visą laiką juo nesižavi, jei nori turėti savo pačios

gyvenimą, jei ir pati nori būti mylima bei globojama ir jei nenori

atleisti visų jo romanų su kitomis moterimis (ar net jais domė-

tis), vyriškis pasijunta didžiai įžeistas ir apviltas, tad dažniausiai

teisina savo jausmus mintimi, kad moteris „nemyli jo, yra sa-

vanaudė ir valdinga". Bet koks nukrypimas nuo mylinčios

motinos ir žavaus vaiko santykių laikomas meilės stokos įro-

dymu. Šie vyrai dažnai painioja savo susižavėjimą, norą patikti

su tikra meile ir todėl mano, kad su jais elgiamasi negarbingai;

jie tariasi esą puikūs meilužiai ir sielvartingai skundžiasi savo

meilės partnerių nedėkingumu.

Tik retais atvejais tokie prie motinos prisirišę asmenys gali

gyventi be didesnių problemų. Jeigu motina iš tiesų „mylėjo"

jį pernelyg globodama (galbūt būdama valdinga, bet be de-

struktyvumo apraiškų), jei jis randa tokio pat motiniško būdo

žmoną, jei ypatingi sugebėjimai ir talentai padeda išlikti dėme-

sio centre (kaip tai būna su kai kuriais sėkmės lydimais politi-

kais), toks vyriškis „gerai prisitaiko" socialine prasme, nors taip

ir nesubręsta iki galo. Mažiau sėkmingais atvejais - kurie, aišku,

pasitaiko gerokai dažniau, - nesėkmės meilėje, o neretai ir

visuomeniniame gyvenime jį stumia į neviltį; kai toks asmuo

paliekamas vienas, kyla konfliktai, didžiulis nerimas ir depresija.

Kai patologija stipresnė, prisirišimas prie motinos būna

didesnis ir iracionalesnis. Šiame lygyje geidžiama, vaizdžiai tar-

iant, grįžti ne į saugų motinos glėbį ne prie jos maitinančios

krūtinės, bet įjos visa priimančias ir visa griaunančias įsčias.

Sveika prigimtis stengiasi išsiveržti iš įsčių į pasaulį; o sunkus

psichinis ligonis nori grįžti atgal, t. y. pasitraukti iš gyvenimo.

Šis prieraišumo atvejis paprastai išryškėja, kai motinos „įsikim-

ba" į vaikus kaip tik taip destruktyviai - tarsi norėdamos apžioti

ir praryti. Kartais dėl meilės, o kartais iš pareigos jos geidžia

laikyti vaiką - vėliau paauglį ar suaugusį sūnų - prie savęs, kad

šis negalėtų be jų kvėpuoti, negalėtų mylėti, nebent paviršuti-

niškai seksualiai - žemindamas visas kitas moteris; kad negalėtų

tapti laisvu, nepriklausomu, nebent taptų iškrypėlis ar nusikaltėlis.

Ši destruktyvi, į save siurbianti motina yra neigiama moti-

nos meilės pusė. Motina gali duoti gyvenimą ir gali jį atimti. Ji

yra ta, kuri gaivina, ir ta, kuri griauna; ji gali daryti meilės ste-

buklus ir taip sužeisti, kaip niekas kitas. Šiuos du priešingus

motinos meilės aspektus dažnai galima aptikti religiniuose

įvaizdžiuose (kaip indų deivė Kali) ir sapnų simbolikoje.

Kitokia neurotinės patologijos forma pasireiškia tais atve-

jais, kai prisirišama prie tėvo. Minėtinas yra atvejis, kai vyras

turi šaltą ir abejingą motiną, o jo tėvas (iš dalies dėl žmonos

šaltumo) visą savo švelnumą ir dėmesį skiria sūnui. Jis yra „geras

tėvas", bet kartu ir autoritariškas. Kai jis patenkintas sūnaus

elgesiu, mielai jį giria, apdovanoja, yra meilus; kai sūnus jį

apvilia, atšąla ar bara. Sūnus, kuriam tėvo meilė yra vienintelė,

vergiškai prisiriša prie tėvo. Svarbiausias jo gyvenimo tikslas

tampa noras įtikti tėvui. Kai pasiseka, jis jaučiasi laimingas,

saugus, patenkintas. Bet kai suklysta, nesugeba įtikti tėvui,

jaučiasi sugniuždytas, nemylimas, atstumtas. Toks vyriškis visą

savo gyvenimą stengsis rasti tėvišką asmenį, prie kurio galėtų

panašiai prisirišti. Visas jo gyvenimas taps pakilimų ir nuopuolių

virtine, priklausomai nuo to, kaip sekas užkariauti tėvo palan-

kumą. Tokiems žmonėms dažnai sekasi kopti socialinės kar-

jeros laiptais. Jie yra sąžiningi, patikimi, energingi, tarsi juos

valdytų pasirinktasis tėvo vaizdinys. Tačiau su moterimis jie

lieka abejingi ir išlaiko distanciją. Moteris jiems niekada nebū-

na svarbi. Paprastai žiūri į ją su švelnia panieka, dažnai

įgaunančia tėviško rūpinimosi maža mergaite pavidalą. Iš

pradžių jie gali imponuoti moterims vyriškumu, bet ilgainiui

už tokio vyro ištekėjusi moteris vis labiau nusivilia, nes su-

vokia, kad jai skirtas tik antraeilis vaidmuo, o svarbiausias jos

vyro gyvenime liks jo tėvas. Išimtis būtų atvejis, jei žmona taip

pat liktų priklausoma nuo savo tėvo - taigi būtų laiminga su

vyru, kuris žiūri į ją kaip į kaprizingą vaiką.

Sudėtingesnis neurotinis sutrikimas yra infantiliška meilė,

atsirandanti, kai tėvai nemyli vienas kito, bet yra pernelyg

santūrūs, kad pyktųsi arba rodytų nepasitenkinimą. Susvetimėji-

mas tarpusavyje verčia juos būti nenuoširdžius ir su savo vai-

kais. Maža mergaitė gyvena „korektiškumo" atmosferoje, kur

neįmanomas artimas ryšys nei su motina, nei su tėvu, taigi

mergaitė lieka sutrikusi ir baili. Ji niekada nėra tikra dėl to, ką

jos tėvai jaučia ar galvoja. Visada persekioja nežinomybės,

netikrumo jausmas. Todėl mergaitė užsisklendžia savo pasaulė-

lyje, svajonėse, tampa uždara ir visa tai perkelia į vėlesnius

meilės santykius.

Be to, uždarumas kelia intensyvų nerimą bei jausmą, kad

nesi tvirtai įsišaknijęs pasaulyje. Todėl dažnai atsiranda ma-

zochistiniai polinkiai, kaip vienintelis būdas patirti stiprias

emocijas. Tokios moterys verčiau pasirenka vyrą, keliantį sce-

nas ir barnius, negu normalų ir supratingą, nes tai vis dėlto

nuima įtampos ir baimės naštą; paprastai jos nesąmoningai pro-

vokuoja tokį elgesį, kad nutrauktų kankinančią jausminio neu-

tralumo nežinomybę.

Kitas dažnas iracionalios meilės formas apibūdinsime, ne-

sigilindami įjas sukėlusius vaikystės veiksnius.

Viena iš gana paplitusių netikros meilės formų, kuri pa-

prastai išgyvenama (o dar dažniau vaizduojama filmuose ir

romanuose) kaip „didžioji", yra „stabmeldiška meilė". Kai

žmogus nesugeba kūrybiškai atsiskleisti, todėl nejaučia savo

tapatumo, savo „aiškumo", jis linkęs „sudievinti" mylimą as-

menį. Nežinodamas savo paties sugebėjimų jis projektuoja juos

į mylimą žmogų, kurį ima garbinti kaip sumnum bonum, kaip

tikrąją meilę, tikrąją šviesą, tikrąjį džiaugsmą. Šiame procese

jis išsižada savo jėgos jausmo ir, užuot atradęs, praranda save

mylimajame. Kadangi paprastai joks asmuo negali ilgai gyventi

pagal stabmeldiško garbintojo lūkesčius, neišvengiamai ateina

nusivylimas. Tada kaip vaisto reikia kito stabo, ir kartais tai

pasidaro uždaras ratas. Šiai stabmeldiškai meilei būdinga ne-

paprastai stipri ir staigi pradžia. Tokia meilė dažnai supranta-

ma kaip tikroji, didžioji meilė; bet užuot atskleidusi jausmų

stiprumą ir gelmę, ji tik parodo gerbėjo alkį ir neviltį. Vis dėlto

neretai tokie du žmonės ima dievinti vienas kitą, ir kraštuti-

niais atvejais tai virsta folie a deux.

Kita netikros meilės forma gali būti pavadinta „sentimen-

talia meile". Tokia meilė išgyvenama tik vaizduotėje, o ne tik-

rovėje. Jos objektus sutinkame kino filmuose, žurnaliniuose

apsakymuose, meilės dainose. Visa tai vartodami žmonės paten-

kina savo neišsipildžiusius meilės ir artumo siekius. Vyras ir

moteris, kurie savo santuokoje nepajėgia peržengti svetimumo

ribos, puola į ašaras, kai tampa laimingos ir nelaimingos meilės

istorijos liudininkais. Daugeliui porų tokių filmų žiūrėjimas yra

vienintelė proga patirti meilę - ne vienas kitam, o abiem kartu,

kaip kitų žmonių „meilės" liudininkams. Kai meilė yra tik sva-

jonė, jie gali dalyvauti abu; bet vos tik grįžta į savo realų gyve-

nimą, išsyk atšąla.

Dar vienas sentimentalios meilės aspektas yra atsitrauki-

mas nuo jos laike. Porą gali be galo jaudinti jų praėjusios

meilės prisiminimai - nors kai ta praeitis buvo dabartimi, jokios

meilės nebuvo - arba svajonės apie būsimą meilę. Daugybė

susižadėjusių ar ką tik susituokusių porų svajoja apie laimę

ateityje, nors kiekvienu esamųjų gyvenimo momentu jau ima

bodėtis vienas kitu. Ši nuostata būdinga šiuolaikiniam žmogui.

Jis gyvena arba praeitimi, arba ateitimi, bet niekada šia diena.

Jis jausmingai prisimena vaikystę ir savo motiną arba kuria

laimės planus ateičiai. Meilė yra patiriama netiesiogiai, daly-

vaujant išgalvotuose kitų išgyvenimuose, arba perkeliama iš

dabarties į praeitį ar ateitį. Ši abstrakti ir susvetimėjusi meilės

rūšis pasitarnauja kaip narkotikai, palengvinantys realybės ke-

liamą skausmą, individo atskirtumą ir vienišumą.

Apsauginių mechanizmų naudojimą galima laikyti kita neu-

rotinės meilės rūšimi. Siekiant išvengti savo problemų, dėme-

sys sutelkiamas į „mylimo" asmens ydas ir silpnybes. Šiuo

atžvilgiu individai elgiasi taip pat, kaip skirtingos grupuotės,

tautos ar religijos. Jie pastebi net mažiausią kito žmogaus trū-

kumą, bet neįžvelgia to paties savyje; jie kaltina ir stengiasi

pakeisti kitą žmogų. Jei abu daro tą patį - o taip būna dažnai, -

meilė virsta viena iš abipusių projekcijų. Jei aš esu valdingas,

neryžtingas ar šykštus, kaltinu tuo partnerį ir, priklausomai nuo

savo charakterio, noriu jį perauklėti arba nubausti. Kitas daro

tą patį, taigi abiem gerai sekasi ignoruoti savo problemas ir

kartu nesiseka žengti nė žingsnio savo paties ugdymo linkme.

Kita projekcijos forma yra savo problemų perkėlimas į

vaikus. Beje, neretai būtent dėl to ir kyla noras turėti vaikų.

Jausdamas, kad pats negali įprasminti savo gyvenimo, žmogus

mėgina tai padaryti, padedamas savo vaikų. Bet nesėkmė laukia

ir jo, ir vaiko. Pirma, todėl, kad kiekvienas turi pats spręsti savo

egzistencijos problemas; antra, dėl to, kad tas asmuo neturi

svarbiausių savybių, reikalingų tam, kad galėtų mokyti vaiką

savarankiškai ieškoti atsakymų. Perkėlimo tikslams vaikas nau-

dojamas ir tada, kai pradeda irti nenusisekusi santuoka. Svar-

biausias tėvų aiškinimas: esą jie negali skirtis, kad neatimtų iš

vaikų saugių namų užuovėjos. Išsamesnės studijos, aišku, paro-

dytų, jog įtampos ir nepasitenkinimo atmosfera „vieningoje

šeimoje" vaikui kenkia labiau negu atviros skyrybos, kurios

bent moko, kad žmogus gali ryžtingu sprendimu išeiti iš jam

nepriimtinos situacijos.

Derėtų paminėti dar vieną dažną klaidą. Kažkodėl

įsivaizduojama, kad mylint negali būti konfliktų. Įsitikinę, jog

skausmo ir liūdesio reikia žūtbūt vengti, žmonės neabejoja, kad

konfliktai griauna meilę ir neduoda nieko gero. Bet tikroji viso

to priežastis yra tai, jog daugelis kaip tik ir „konfliktuoja"

norėdami išvengti tikrų konfliktų. Dažniausiai nesutarimai kyla

dėl smulkių ir paviršutiniškų dalykų, kurie net negali būti

išsprendžiami ar išsiaiškinami. Tikri nesutarimai neskatina ko

nors slėpti arba perkelti; jie išgyvenami giliame vidinės tik-

rovės, kuriai priklauso, lygmenyje ir nėra griaunantys. Jie pa-

deda išsiaiškinti, dvasiškai nuskaidrina abu asmenis, suteikia

išminties ir jėgų. Tai skatina darsyk pabrėžti kai ką, kas jau

buvo sakyta.

Meilė įmanoma tik tada, kai du asmenys yra susiję savo

egzistencijos esme, taigi kiekvienas iš jų turi ją suvokti. Tik ši

„esmė" yra žmogiškoji tikrovė, čia slypi žmogaus gyvybingu-

mas, tik tai yra meilės pagrindas. Taip išgyvenama meilė yra

nuolatinis iššūkis - ne poilsis, o judėjimas, augimas, bendras

darbas. Harmonija ar prieštaravimai, džiaugsmas ar liūdesys -

tai vis antriniai dalykai, lyginant su pagrindiniu faktu, kad du

žmonės susiję vienas su kitu ir ne bėga nuo savęs, o išlieka

harmoningi savo viduje. Yra tik vienas meilės buvimo įrody-

mas: santykių gilumas ir abiejų gyvybingumas. Tai vaisius, iš

kurio atpažįstama meilė.

Kaip automatai negali mylėti vienas kito, taip jie negali

mylėti ir Dievo. Meilė Dievui išblėso tiek pat, kiek išblėso ir

meilė žmogui. Šis faktas akivaizdžiai prieštarauja nuomonei,

kad mes esame religijos renesanso mūsų epochoje liudininkai.

Nėra nieko toliau nuo tiesos. Tai, ką iš tiesų regime (nors, aišku,

yra išimčių), yra tik grįžimas prie stabmeldiškos Dievo sam-

pratos ir meilės Dievui kitimas, prisitaikant prie susvetimėju-

siu charakterio struktūros. Grįžimas prie stabmeldiškos Dievo

sampratos akivaizdus. Žmonės yra neramūs, be principų ir tikėji-

mo, jie neturi tikslo, išskyrus vieną-judėti į priekį; taigi jie ir

toliau lieka vaikai, besiilgintys tėvo ar motinos pagalbos.

Tiesa, religinėse kultūrose, kaip viduramžiai, eilinis žmogus

taip pat žvelgė į Dievą, kaip į padedantį tėvą ar motiną. Bet

kartu jis suvokė Dievą labai rimtai - svarbiausias jo gyvenimo

tikslas buvo gyventi pagal Dievo priesakus; sielos „išganymas"

buvo pagrindinis rūpestis, nuo kurio priklausė bet kuri kita veik-

la. Šiandien tokių pastangų nėra. Kasdieninis gyvenimas griežtai

atsiskyrė nuo religinių vertybių. Jis skirtas siekti materialinio

komforto ir sėkmės asmenybių rinkoje. Principai, kuriais

grindžiamos visos mūsų pastangos šiame pasaulyje, yra abe-

jingumas ir egoizmas (pastarasis dažnai vadinamas „individua-

lizmu" arba „asmenine iniciatyva"). Tikrai religinės kultūros

žmogus primena aštuonmetį vaiką, kuriam reikia tėvo pagal-

bos, bet kuris pats pradeda taikyti jo pamokymus ir principus.

Šiuolaikinis žmogus panašesnis į trejų metų vaiką, kuris šauki-

asi tėvo, kai jo būtinai reikia, bet kitais atvejais - kai gali žaisti

- yra visai patenkintas savimi.

Taip infantiliškai priklausydami nuo sužmoginto Dievo

vaizdinio ir nekeisdami savo gyvenimo pagal Dievo principus,

mes esame artimesni pirmykštėms stabmeldžių gentims negu

viduramžių religinei kultūrai. Kitu požiūriu, mūsų religinė situ-

acija atskleidžia naujų bruožų, būdingų tik šiuolaikinei Vakarų

kapitalistinei visuomenei. Aš galiu tik pakartoti, ką jau sakiau.

Šiuolaikinis žmogus save pavertė preke, savo gyvenimo ener-

giją suvokia kaip investiciją, kuri turėtų duoti kuo didesnį pel-

ną, priklausomai nuo padėties asmenybių rinkoje. Jis su-

svetimėjęs sau, savo artimiesiems ir gamtai. Jo pagrindinis tiks-

las yra naudingai išmainyti savo mokėjimą, žinias ir „asme-

ninių savybių komplektą" su kitais, lygiai taip pat įsitrauku-

siais į pelningus mainus. Gyvenime nėra jokio kito tikslo - tik

judėjimas, jokių principų - tik būtinybė mainyti, jokio kito

malonumo - tik vartoti.

Ką šiomis aplinkybėmis gali reikšti Dievo sąvoka? Jos

pirminė reikšmė pakito taip, kad atitiktų susvetimėjusių, sėk-

mės besivaikančių žmonių kultūrą. Šių laikų religinis atgimi-

mas tikėjimą Dievu pavertė psichologine priemone geriau

pritaikyti individą prie konkurencinės kovos.

Religija priartėjo prie autosugestijos ir psichoterapijos,

padedančios žmogui versle. Praėjusio amžiaus trečiajame

dešimtmetyje dar niekas nesišaukė Dievo, kad „patobulintų savo

asmenybę". 1938 metų perkamiausia knyga Deilo Karnegio

„Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms" (Dale Carnegie,

How to Win Friends and Influence People) buvo visiškai pa-

saulietinio pobūdžio. Mūsų dienomis Karnegio knygos funkciją

atlieka didžiai gerbiamo N. V. Peilo „Pozityvaus mąstymo jėga"

(N. V. Peale, The Power of Positive Thinking). Šioje religinėje

knygoje net nekeliamas klausimas, ar mūsų svarbiausias rūpestis

dėl savo sėkmės yra priimtinas monoteistinės religijos dvasiai.

Priešingai, šiuo svarbiausiu tikslu niekada nesuabejota, o tikėji-

mas Dievu ir malda rekomenduojami kaip priemonės siekti

sėkmės. Kaip šiuolaikinis psichiatras pataria tarnautojams būti

linksmiems, kad pritrauktų daugiau klientų, taip kai kurie dvasi-

ninkai pataria mylėti Dievą, kad labiau sektųsi. „Padaryti Die-

vą savo partneriu" veikiau reiškia paversti Dievą savo verslo

bendrininku, negu susivienyti su Juo meilėje, teisingume ir tie-

soje. Kai brolišką meilę pakeitė beasmenis padorumas, Dievas

virto tolimu Visatos Generaliniu Direktoriumi; jūs žinote, kad

jis ten yra, vadovauja organizacijai (nors tai tikriausiai vyktų ir

be jo); jūs niekada jo nematėte, bet, atlikdami „savo darbą",

pripažįstate jo vadovavimą.

 

 

IV

Meilės praktika

 

Išnagrinėję teorinę meilės meno pusę, susidūrėme su kur

kas sunkesniu klausimu - meilės meno praktika. Ar galima

išmokti praktikuoti šį meną be pačios praktikos?

Uždavinys sudėtingas dar ir dėl to, kad šiandien daugelis

žmonių, taigi ir šios knygos skaitytojų, tikisi nurodymų, „kaip

tai daryti pačiam". Mūsų atveju tai reiškia, kad jie nori būti

mokomi mylėti. Bijau, jog kiekvienas, taip nusiteikęs, pasku-

tiniuoju skyriumi labai nusivils. Meilė yra asmeninis išgyveni-

mas, kurį kiekvienas gali patirti tik pats ir tik savyje; vargu ar

atsiras toks, kuris niekada nėra patyręs meilės, bent jos

užuomazgos - vaikystėje, paauglystėje ar jaunystėje. Jei ką ir

gali kalbos apie meilės praktiką, tai tik aptarti meilės menui

būtinas prielaidas ir nuostatas bei įvertinti jų praktiką. Eiti prie

tikslo gali tik kiekvienas asmeniškai, ir kalbos baigiasi, kai

žengiamas ryžtingas žingsnis. Taigi manau, kad diskusija apie

nuostatas gali būti naudinga įvaldant šį meną tik tiems, kurie

nelaukia „receptų".

Bet kurio meno praktika kelia tam tikrus reikalavimus, ne-

svarbu, ar tai būtų dailidės amatas, ar medicina, ar meilės me-

nas. Pirmiausia meno praktika reikalauja disciplinos. Aš niekada

nepasieksiu nieko reikšmingesnio, jei nedarysiu to drausmin-

gai; jei ką nors darau tik tada, kai „turiu nuotaikos", tai gali

būti malonus hobis, bet aš netapsiu to meno meistru. Be to,

kalbame ne tik apie discipliną, praktikuojant tam tikrą meną

(sakysim, skiriant jam kasdien po kelias valandas), bet ir apie

viso gyvenimo discipliną. Kai kam gali atrodyti, kad šiuolai-

kiniam žmogui nėra nieko lengviau kaip išmokti drausmės. Argi

jis nepraleidžia itin disciplinuotai aštuonių valandų per dieną

darbe, kuris yra tikra rutina? Tačiau šis žmogus visiškai nesi-

stengia laikytis drausmės po darbo. Kai nedirba, jis nori tingi-

niauti, gulinėti arba, vartojant gražesnį žodį, „atsipalaiduoti".

Jau pats noras tinginiauti iš esmės yra pasipriešinimas gyveni-

mo rutinai. Kadangi žmogus yra verčiamas aštuonias valandas

per dieną savo energiją eikvoti tokiems tikslams, kurie nėra jo

asmeniniai ir kuriuos diktuoja darbo ritmas, jis maištauja. Šis

maištas įgauna infantiliško nuolaidžiavimo sau formą. Be to,

kovoje su autoritarizmu jis tampa nepakantus bet kokiai draus-

mei, prievartiniam iracionaliam autoritetui, ir racionaliai paties

nusistatytai disciplinai. Be tokios drausmės gyvenimas, aišku,

tampa chaotiškas, netvarkingas, jam trūksta susitelkimo.

Kažin ar reikia įrodinėti, kad dėmesio sutelkimas yra būti-

na sąlyga, norint įvaldyti kokį nors meną. Tai žino kiekvienas,

kada nors mėginęs mokytis meną. Vis dėlto susitelkimas yra

dar retesnis dalykas mūsų kultūroje negu drausmė. Mūsų

kultūra, kaip jokia kita, formuoja išsiblaškymą, nesusikaupimą.

Jūs darote daugybą dalykų vienu metu: skaitote, klausotės radijo,

kalbatės, rūkote, valgote, geriate. Jūs vartojate „pilna burna",

galite ir esate pasirengęs praryti viską- paveikslus, likerį, žinias.

Šis susikaupimo trūkumas ryškėja mūsų nesugebėjime pabūti

vienumoje. Ramiai pasėdėti, nekalbant, nerūkant, neskaitant,

negeriant daugeliui tiesiog neįmanoma. Jie tampa nervingi ir

neramūs, privalo kažką daryti rankomis ar burna. (Rūkymas

yra vienas iš susikaupimo trūkumo požymių; tai užima išsyk

rankas, burną, akis ir nosį.)

Trečias veiksnys yra kantrybė. Ir vėlgi, kiekvienas, mėginęs

įvaldyti kokį nors meną, žino, kad kantrybė yra būtina, jei norite

ką nors pasiekti. Vaikydamiesi greitų rezultatų, meno niekada

neišmoksite. Vis dėlto šiuolaikiniam žmogui sunku būti kant-

riam, kaip ir drausmingam bei susikaupusiam. Visa industrinė

sistema ugdo visišką priešybę - greitį. Mūsų transporto prie-

monės yra sukurtos greičiui: automobilis ir lėktuvas greitai

nugabena mus į vietą - ir kuo greičiau, tuo geriau. Automatas,

kuris pagamina tiek pat, tik dvigubai greičiau, yra dvigubai

geresnis už senesnį ir lėtesnį. Aišku, tam yra svarbių ekono-

minių priežasčių. Bet, kaip ir daugeliu atveju, šios priežastys

ima formuoti žmogiškąsias vertybes. Kas tinka mašinoms, turi

tikti ir žmogui - tokia logika. Šiuolaikinis žmogus mano, jog

neskubėdamas jis kažką praranda (laiką), nors pats nežino, ką

daryti su tuo laiku, kurį laimės - nebent jį „užmušti".

Pagaliau bet kurio meno įvaldymo sąlyga yra didžiulis no-

ras jo mokytis. Jei menas mokiniui nėra labai svarbus, šis nieka-

da jo neišmoks. Geriausiu atveju liks diletantas, bet niekada

netaps meistru. Ši sąlyga būtina ir meilės menui, ir kitoms jo

rūšims. Vis dėlto, atrodo, kad meilės meno mėgėjų - priešingai

negu kitose meno rūšyse - yra kur kas daugiau nei meistrų.

Kalbant apie bendrąsias meno mokymosi sąlygas, reikėtų

pabrėžti dar vieną dalyką. Paprastai meno pradedama mokytis

netiesiogiai. Prieš imantis paties meno, tenka išmokti daug kitų,

atrodytų, su tuo nesusijusių dalykų. Būsimasis dailidė pirmiausia

išmoksta apdoroti medį; pianistas mokosi gamų; norintis įvaldyti

dzen šaudymo iš lanko meną pradeda nuo kvėpavimo pratimų.

Norėdamas tapti kokio nors meno meistru, žmogus turi skirti

tam ar bent susieti su tuo visą savo gyvenimą. Jo asmenybė

tampa meno įrankiu ir turi būti išlavinta pagal paskirtį. Kiekvie-

nas, kuris nori tapti meilės meno meistru, turi pradėti nuo kas-

dienės drausmės, susikaupimo ir kantrybės praktikavimo vi-

sose gyvenimo srityse.

Kaip išsiugdyti drausmingumą? Mūsų seneliai daug ge-

riau žinojo atsakymą į šį klausimą. Jų patarimai būtų tokie:

keltis anksti, atsisakyti nebūtinos prabangos, sunkiai dirbti.

Šitokia disciplina turi aiškių trūkumų. Ji nelanksti ir auto-

ritarinė, paremta taupumo bei tausojimo dorybėmis ir daugeliu

atvejų priešiška gyvenimui. Taigi ėmė ryškėti nuostata

priešintis bet kokiai drausmei ir kaip atsvarą mums primestai

aštuonių darbo valandų rutinai visą likusį gyvenimą leisti

nedrausmingai bei tingiai. Laiku keltis, kasdien skirti laiko

______________

1 - E. Herrigel, Zen in the Art ofArchery, Pantheon Books, Ins., New York, 1953.

 

meditacijai, skaitymui, muzikos klausymui, pasivaikščiojimui;

nebėgti nuo tikrovės, ar bent jau daryti tai minimaliai, skaitant

detektyvinius romanus ar žiūrint filmus, nepersivalgyti ir

nepersigerti - tai tik kelios aiškios ir paprastos taisyklės.

Svarbiausia, kad drausmė neatrodytų prievarta, o būtų savo

valios raiška; kad tai teiktų malonumo; ir kad galėtum pamažu

priprasti prie elgesio, kurį, nustojus praktikuoti, galima grei-

tai užmiršti. Nelemtas vakarietiškas drausmės (kaip ir kiekvie-

nos dorybės) sampratos bruožas yra išankstinė jos sąsaja su

kažkuo kankinančiu - esą tik tai, dėl ko kenčiama, gali būti

„gera". Rytai jau labai seniai suprato, kad tai, kas naudinga

žmogui - jo kūnui ir sielai - turi būti ir malonu, nors iš pradžių

ir tektų įveikti tam tikrą pasipriešinimą.

Susikaupti yra ypač sunku mūsų kultūroje, kurioje, atrodo,

viskas tam kliudo. Mokantis susikaupimo, svarbiausia įgusti

pabūti pačiam su savimi neskaitant, nesiklausant radijo, nerū-

kant ir negeriant. Mokėti susikaupti - tai mokėti likti vienam

su savimi, ir šis gebėjimas yra būtina sąlyga mokantis mylėti.

Jei aš esu prisirišęs prie kito žmogaus, nes nesugebu būti sa-

varankiškas, jis ar ji gali būti mano gelbėtojai, tačiau toks san-

tykis dar nėra meilė. Paradoksalu, bet gebėjimas būti vienam

yra gebėjimo mylėti sąlyga. Kiekvienas, pamėginąs likti vie-

nas su savimi, suvoks, kaip tai sunku. Jis pradės jaudintis, ner-

vintis ir nenustygs vietoje. Jis teisins savo nenorą tęsti šį

užsiėmimą įrodinėdamas, kad visa tai beprasmiška, kvaila, kad

atima per daug laiko ir 1.1. Be to, pastebės, kad visos mintys

sukasi apie jį patį. Jis pagaus save galvojant apie planus liku-

siai dienos daliai ar sunkumus darbe, ar apie tai, kur eiti vakare,

ar apie daugelį kitų dalykų, kurie užpildo protą užuot padėję

jam ištuštėti. Šiuo atveju praverstų keletas paprastų pratimų,

pavyzdžiui, sėdėti atsipalaidavus (nei suglebus, nei įsitempus),

užmerkti akis ir pamėginti įsivaizduoti baltą ekraną, iš kurio

stengtis išvalyti visus vaizdus bei mintis; paskui stebėti savo

kvėpavimą: negalvoti apie jį, nekeisti jo, bet sekti juo, tai darant,

jį pajusti; dar po kurio laiko pabandyti pajusti savąjį „aš", kaip

savo jėgų centrą, kaip savo pasaulio kūrėją. Tokį susikaupimo

pratimą reikėtų daryti kasryt po dvidešimt minučių (jei galima,

ir ilgiau) ir kiekvieną vakarą prieš einant gulti.2

Be šių pratimų, kiekvienas turi išmokti susikaupti, kad ir

ką darytų - klausytųsi muzikos, skaitytų knygą, kalbėtųsi su

žmogumi, stebėtų vaizdą. Šio momento veikla privalo būti vie-

nintelis dalykas, kuriam esi visiškai atsidavęs. Jei esi susikaupęs,

visai nesvarbu, ką darai; ir reikšmingi, ir nereikšmingi

užsiėmimai įgyja naują realybės matmenį, nes sutelkia visą as-

mens dėmesį. Mokantis susikaupimo, reikia vengti, kiek įma-

noma, trivialių pokalbių - tokių, kurie nėra nuoširdūs. Jei du

žmonės kalba apie medžio, kurį abu žino, augimą arba apie

duonos, kurią kartu valgė, skonį ar apie bendrus išgyvenimus

darbe, toks pokalbis gali būti svarbus su sąlyga, kad abu iš-

gyvena tai, apie ką kalba, ir tai nėra pokalbis apskritai; kita

vertus, pokalbis gali būti apie politiką ar religiją ir vis tiek likti

trivialus; tai atsitinka, kai du žmonės vartoja klišes, kai jų širdys

toli nuo to, ką jie sako. Aš pridėčiau, kad išvengti lėkštų pokal-

bių yra taip pat svarbu, kaip ir blogos draugijos. Bloga draugija

laikau ne tik tuos, kurie ydingi ir agresyvūs; kiekvienas turėtų

vengti tokios draugijos, nes jos įtaka veda į nuopuolį. Aš turiu

galvoje ir „zombius" - žmones, kurių sielos mirusios, nors kūnai

ir gyvi; žmones, kurių mintys ir kalbos lėkštos, kurie plepa užuot

kalbėję, kurie siūlo nuomonių klišes, užuot mąstę. Aišku, ne

visada galima išvengti tokios draugijos ir netgi ne visada būti-

na. Jei kas nors pradeda su jais bendrauti netikėtai - ne stan-

dartiškai ar banaliai, o nuoširdžiai ir žmogiškai, tokie žmonės,

apstulbę iš nuostabos, dažniausiai pakeičia savo elgesį.

Norint bendrauti susikaupus, pirmiausia reikia mokėti

išklausyti. Daugelis žmonių klauso kitų ar net duoda patarimus,

______________

2 - Šiuo požiūriu labai toli pažengusi yra Rytų, ypač Indijos, kultūros teorija ir praktika,nors pastaruoju metu tų pačių tikslų pradėta siekti ir Vakaruose. Mano nuomone,reikšmingiausia yra Gindler mokykla, kurioje siekiama pajausti savo kūną. Gindler metodas aptašytas Šarlotės Selver (Charlotte Selver) darbuose, jos paskaitose, skaitytose Naujoje Mokykloje, Niujorke.

 

iš tikrųjų jų nesiklausydami. Jie rimtai nevertina nei kito

žmogaus kalbos, nei savo pačių atsakymų. Paprastai pokalbis

juos vargina. Jie mano, kad dar labiau nuvargtų, jei klausytųsi

sutelkę dėmesį. Bet iš tikrųjų yra atvirkščiai. Kiekvienas dar-

bas, atliekamas susikaupus, sustiprina budrumą (nors po to

apima natūralus ir naudingas nuovargis), o kiekviena veikla

nesusikaupus tiesiog migdo, nors, dienai pasibaigus, užmigti

vis vien būna sunku.

Būti susikaupusiam reiškia gyventi tik dabarty, čia ir dabar,

negalvoti apie būsimus darbus, kol atlieku esamus.

Suprantama, susikaupimas turi tapti svarbiausia mylinčių

žmonių savybe. Jie turi mokytis dėmesingumo vienas kitam

be išsisukinėjimų, kaip tai įprasta daryti. Pradėti mokytis labai

sunku: atrodo, niekada nepasieksi tikslo. Kažin ar reikia

priminti, kad čia būtina kantrybė. Jei žmogus nežino, jog

viskas ateina savo laiku, ir nori ką nors pasiekti jėga, jis

niekada neišmoks susikaupti -meilės mene taip pat. Kad

suprastume, kokios kantrybės reikia, pažiūrėkime į vaikščioti

besimokantį vaiką. Jis krenta ir krenta, bet nesiliauja

stengęsis, kol vieną dieną pradeda vaikščioti be vargo. Ką

galėtų suaugęs žmogus, jei turėtų vaiko kantrybę ir

susikaupimą siekdamas to, kas jam svarbu!

Išmokti susikaupti neįmanoma, jei nebūsite dėmesingi sau.

Ką tai reiškia? Ar kiekvienas privalo nuolat galvoti apie save,

„analizuoti" save? Jei kalbėtume apie dėmesį mašinai, nedaug

tereikėtų aiškinti. Kiekvienas, vairuojantis automobilį, yra jam

dėmesingas. Pastebimas menkiausias neįprastas garsas ar

variklio veikimo pokytis. Be to, vairuotojas jautriai reaguoja į

pasikeitimus kelyje, kitų automobilių judėjimą. Betgi jis negal-

voja apie visus šiuos veiksnius; jo protas yra atpalaidavęs ir

kartu budrus, jautrus visiems galimiems pokyčiams, kuriuos

jis susikaupęs seka, kad važiuotų saugiai.

Geriausias jautrumo kitam žmogui pavyzdys - motinos jaut-

rumas ir atsakomybė už savo kūdikį. Ji pastebi menkiausius

kūno pasikeitimus, reikmes, nerimą dar prieš tai, kai šie pa-

sireiškia. Pravirkus vaikui, ji prabunda, nors kitas, gal ir gerokai

stipresnis garsas jos neprikeltų. Visa tai rodo, kad ji jautri vai-

ko gyvenimo apraiškoms; ji nei nerimauja, nei susirūpinusi,

bet yra budri ir, išsaugodama pusiausvyrą, atsiliepia į bet kurį

reikšmingesnį vaiko ženklą. Taip pat galima būti jautriam savo

paties atžvilgiu. Jei jaučiamės, pavyzdžiui, pavargę ar prislėgti,

užuot nugrimzdę į slogias mintis, verčiau paklauskime savęs:

„O kas gi atsitiko? Kodėl aš toks prislėgtas?" Taip pat galima

aiškintis, kodėl kažkas kitas yra suirzęs ar piktas, ar linkęs

svajoti, ar dar kitaip bėgti nuo tikrovės. Kiekvienu atveju svar-

biausias dalykas yra suvokti, kas vyksta iš tikrųjų, ir nesiteisinti

kaip paprastai vienu iš tūkstančio ir vieno būdų; paskui įsiklau-

syti į savo vidinį balsą, kuris pasakys, dažnai beveik akimoju,

kodėl aš neramus, prislėgtas, suirzęs.

Kiekvienas žmogus yra jautrus savo kūnui, pastebi net

mažiausius pokyčius ar skausmą; tai pajusti gana lengva, nes

daugelis žino, ką reiškia būti sveikam. Tokį pat jautrumą psi-

chiniams procesams išsiugdyti kur kas sunkiau, nes daugelis

niekada nebuvo sutikę žmogaus, kuris būtų be priekaištų. Jie

perima savo tėvų ir artimųjų ar tos socialinės grupės, kurioje

gimė, psichines nuostatas kaip normą ir, kol jos tenkina, jaučiasi

gerai, nemato prasmės kažkuo rūpintis. Yra daug tokių, kurie

niekada net nematė mylinčio, harmoningo, drąsaus, dėmesingo

žmogaus. Kad būtum jautrus pačiam sau, reikia įsivaizduoti, ką

reiškia pilnavertis, sveikas žmogaus gyvenimas. O kaip

išsiugdyti tokįjausmą, jei nepatyrei jo nei vaikystėje, nei vėliau?

Atsakyti į šį klausimą nelengva, bet jis kreipia dėmesį į vieną

labai svarbų mūsų auklėjimo sistemos bruožą.

Kaupdami žinias, mes užmirštame, kad svarbiausios mūsų

žmogiškajam vystymuisi pamokos yra tos, kurias duoda pa-

prasčiausias subrendusio, mylinčio žmogaus buvimas šalia.

Ankstesnėse kultūros epochose arba Kinijoje ir Indijoje labiau-

siai vertinamas buvo tas žmogus, kuris išsiskirdavo dvasinė-

mis savybėmis. Netgi mokytojas pirmiausia buvo vertinamas

ne kaip žinių šaltinis, o kaip žmogiškų nuostatų nešėjas. Da-

bartinėje kapitalistinėje visuomenėje - tas pats tinka ir Rusijos

komunizmui - aukštinami anaiptol ne dvasingi žmonės. Tie,

kurie nuolatos publikos akyse, eiliniam žmogui kelia tam tikrą

pasigėrėjimą. Kino žvaigždės, radijo komentatoriai, redakto-

riai, žurnalistai, reikšmingi verslininkai ar politinės figūros tam-

pa sektinais modeliais. Jie tinka tokiam vaidmeniui nes jiems

pasisekė būti originaliais. Vis dėlto situacija neatrodo visai bevil-

tiška. Jei toks žmogus kaip Albertas Šveiceris (Albert Schwei-

tzer) galėjo išgarsėti Jungtinėse Valstijose; jei pastebėsime, kiek

daug yra galimybių supažindinti jaunimą su gyvomis ir istorinė-

mis XX a. asmenybėmis, kurios parodo, ką žmonės gali pasiekti

kaip pilnavertės žmogiškos būtybės, o ne kaip pramogautojai

(plačiąja to žodžio prasme); jei prisiminsime didžiuosius visų

laikų literatūros ir meno kūrinius, sutiksime, kad dar yra vilties

sukurti pilnaverčio žmogaus gyvenimo vaizdinį, o kartu atkreipti

dėmesį į jo negeroves. Jei mums nepasiseks išsaugoti bran-

daus gyvenimo vizijos, tada iš tikrųjų iškils grėsmė, kad visa

mūsų kultūrinė tradicija grius. Ši tradicija remiasi ne tik tam

tikrų žinių perdavimu, bet ir žmogiškų savybių išsaugojimu.

Jei ateinančios kartos šių savybių nebematys, penkių tūkstančių

metų kultūra žlugs, net jei jos žinios bus toliau perteikiamos ir

plėtojamos.

Lig šiol aptarinėjau, ko reikia bet kuriai meno praktikai.

Dabar pakalbėsiu apie tas savybes, kurios svarbios būtent

gebėjimui mylėti. Remiantis tuo, ką jau sakiau apie meilės pri-

gimtį, pagrindinė meilės sąlyga yra savo narcisizmo įveikimas.

Narcisistinės orientacijos žmogui tikra yra tik tai, kas jo viduje;

išorinio pasaulio reiškiniai patys savaime jam nerealūs ir

išgyvenami tik tiek, kiek yra naudingi ar pavojingi. Narcisizmo

priešingybė yra objektyvumas; tai gebėjimas matyti žmones ir

daiktus, kokie jie yra, ir atskirti šį objektyvų vaizdą nuo to,

kuris susiformuoja dėl subjektyvių troškimų ir baimių. Visos

psichozės formos - tai visiškas nesugebėjimas vertinti objek-

tyviai. Psichiškai nesveikam žmogui vienintelė realybė, kuri

egzistuoja, tai realybė jo viduje, sąlygota jo būgštavimų ir norų.

Išorinis pasaulis tampa jo vidinio pasaulio simboliu, jo kūriniu.

Taip pat elgiamės, ir kai sapnuojame. Sapnuose kuriame įvykius,

statome dramas, kurios yra mūsų norų ir baimių (nors kartais ir

įžvalgų bei sprendimų) išraiška. Miegodami esame įsitikinę,

kad sapnų vaizdiniai tokie pat tikri, kaip ir pati realybė, su kuria

susiduriame atsibudę.

Išprotėjusio ar sapnuojančio žmogaus išorinio pasaulio

supratimas yra visiškai neobjektyvus; tačiau visi mes esame

daugiau ar mažiau išprotėję ir daugiau ar mažiau miegantys;

visų mūsų pasaulio vaizdas yra neobjektyvus, iškreiptas narci-

sistinės nuostatos. Reikia pavyzdžių? Jų nesunku rasti stebint

save, kaimynus, skaitant laikraščius. Skiriasi tik narcisistinio

tikrovės iškraipymo mastas. Pavyzdžiui, moteris skambina gy-

dytojui ir sakosi norinti tą patį vakarą pas jį apsilankyti. Gydy-

tojas paaiškina, kad šį vakarą yra užsiėmęs, bet gali priimti kitą

dieną. Jos atsakymas toks: „Bet, gydytojau, aš gyvenu tik pen-

kios minutės kelio nuo jūsų įstaigos". Ji nesupranta, kad jam

nuo to, jog ji gyvena taip arti, laiko nepadaugėja. Moteris trak-

tuoja situaciją narcisistiškai: kadangi ji turi laiko, vadinasi, ir

jis turi laiko; vienintelė realybė yra ji pati.

Ne tokie ryškūs - o gal tik mažiau akivaizdūs - yra kasdie-

nių asmeninių santykių iškrypimai. Daugelis tėvų savo vaikų

elgesį vertina pagal tai, kiek jie yra paklusnūs, jiems malonūs,

pareigingi ir pan., užuot pamėginę suvokti ar bent pasidomėti,

ką jaučia pats vaikas. Kiek daug vyrų savo žmonas laiko valdin-

gomis, nes dėl prisirišimo prie savo motinos bet kokį reikala-

vimą supranta kaip laisvės suvaržymą. Kiek daug žmonų mano,

kad jų vyrai yra neaktyvūs ar kvaili, nes negyvena pagal tuos

spindinčius pasakų princų įvaizdžius, kuriuos jos susikūrė dar

vaikystėje.

Visi žino, kaip neobjektyviai vertinamos kitos tautos. Il-

gainiui įsitvirtina ištvirkusios ir šėtoniškos kitos tautos vaizdinys,

o savoji gina tikrąjį gėrį ir kilnumą. Visi priešo veiksmai verti-

nami pagal vieną standartą; visi savi -pagal kitą. Net geri priešo

poelgiai laikomi velnio kerais, apgaudinėjančiais mus ir pa-

saulį; o mūsų pačių piktadarystės yra būtinos ir pateisinamos

kilnių tikslų. Iš tiesų, patyrinėjus tautų ir individų santykius,

galima prieiti prie išvados, kad objektyvumas yra tik išimtis, o

didesnis ar mažesnis narcisistinis iškreiptumas - taisyklė.

Gebėjimas mąstyti objektyviai yra išmintis; emocinis san-

tykis, kuriuo remiasi išmintis, yra kuklumas. Būti objektyvus

gali tik kuklus žmogus, išsivadavęs iš vaikiškų svajonių apie

visažinystę ir visagalybę.

Kalbant apie meilės meno praktiką, tai reiškia: mylint reikia

santykinai atsisakyti narcisizmo, meilė reikalauja ugdytis kuk-

lumą, objektyvumą ir išmintį. Visas kiekvieno iš mūsų gyve-

nimas turėtų būti skirtas šiam tikslui. Aišku, kuklumas ir ob-

jektyvumas nedalomi, kaip ir pati meilė. Aš negaliu būti iš tiesų

objektyvus savo šeimos atžvilgiu, jei negaliu būti objektyvus

svetimų atžvilgiu, ir atvirkščiai. Norėdamas išmokti meilės

meno, privalau siekti objektyvumo visais atvejais ir tapti dėme-

singas toms situacijoms, kur nesu objektyvus. Turiu stengtis

įžvelgti skirtumus tarp asmens ir jo elgesio mano sukurtame

vaizdinyje, kuris gali būti narcisistiškai iškreiptas, ir realaus

asmens, koks jis yra nepriklausomai nuo mano interesų, reik-

mių ir baimių. Objektyvumas ir išmintis yra tik pusė kelio

įvaldant meilės meną, bet jis turi būti pasiektas visų, su kuriais

žmogus bendrauja, atžvilgiu. Jei kas norėtų būti objektyvus tik

mylimam žmogui ir tuo požiūriu nesiskaityti su visu likusiu

pasauliu, jis greitai patirtų visišką nesėkmę.

Gebėjimą mylėti lemia mokėjimas išsivaduoti nuo narci-

sizmo, nuo prisirišimo prie motinos ir klano; tai lemia mūsų

gebėjimas augti, formuoti produktyvų požiūrį į save ir pasaulį.

Šis išsivadavimas, gimimas, pabudimas reikalauja vienos būti-

nos sąlygos - tikėjimo. Meilės meno praktika reikalauja tikėti

ta praktika.

Kas yra tikėjimas? Ar jis būtinai susijęs su Dievu ar reli-

ginėmis doktrinomis? Ar tikėjimas būtinai yra proto ir racio-

nalaus mąstymo priešybė? Norint suvokti tikėjimo problemą,

reikia skirti racionalų ir iracionalų tikėjimą Iracionaliu tikėjimu

aš laikau tokį tikėjimą asmeniu ar idėja, kuris grindžiamas

asmens paklusimu iracionaliam autoritetui. Racionalus

tikėjimas, priešingai, yra įsitikinimas, pagrįstas savo paties

mąstymu ir jausmais. Antra vertus, tai ne vien įsitikinimas, o to

įsitikinimo tikrumas ir stiprumas. Tikėjimas yra veikiau

charakterio bruožas, persmelkiantis visą asmenybę, o ne

konkretus įsitikinimas.

Racionalus tikėjimas remiasi produktyvia intelektualine ir

emocine veikla. Manoma, kad racionaliame mąstyme tikėjimui

nėra vietos, bet racionalus tikėjimas yra svarbi jo sudėtinė da-

lis. Pavyzdžiui, kaip mokslininkas padaro atradimą? Argi jis

nepradeda atlikti vieną eksperimentą po kito, dėti faktą prie

fakto, tikėdamas tuo, ką svajoja rasti? Svarbūs atradimai retai

padaromi be tikėjimo savo numatymu. Vaikydamiesi svajones,

žmonės neprieina prie svarbių išvadų. Kūrybinis mąstymas bet

kurioje veiklos srityje visada prasideda nuo to, ką galima pa-

vadinta „racionalia svajone", gimstančia iš ankstesnių tyrimų,

mąstymo ir stebėjimo. Kai mokslininkui pasiseka surinkti pa-

kankamai duomenų ar sukurti matematinę formuotę, patvirti-

nančią jo naują įžvalgą, jis, galima sakyti, jau iškelia eksperi-

mentinę hipotezę. Rūpestinga šios hipotezės analizė, nagrinė-

janti visas išjos kylančias išvadas, ir ją patvirtinantys duomenys

veda prie dar tinkamesnės hipotezės, kuri galbūt bus įtraukta į

bendrąją teoriją.

Mokslo istorijoje gausu tikėjimo protu ir tiesos įžvalgos

pavyzdžių. Kopernikas, Kepleris, Galilėjus ir Niutonas - visi

jie tvirtai tikėjo žmogaus protu. Todėl Bruno buvo sudegintas,

o Spinoza atskirtas nuo bažnyčios. Tikėjimas būtinas kiek-

viename žingsnyje - nuo racionalios svajonės iki teorijos

suformulavimo: tikėjimas įžvalga, kaip racionaliai vertingas

tikslas, tikėjimas hipotezėmis, kaip galimais ir tikėtinais

pasiūlymais, ir tikėjimas galutine teorija dar iki tol, kol ji bus

galutinai pripažinta. Šis tikėjimas pagrįstas patirtimi,

pasitikėjimu savo paties mąstymu, stebėjimu ir vertinimu.

Iracionalus tikėjimas kažką laiko teisinga vien tik todėl, kad

taip teigia autoritetas ar dauguma, o racionalus tikėjimas - tai

nepriklausomas įsitikinimas, pagrįstas produktyviais savo paties

stebėjimais ir mąstymu, nepaisant daugumos nuomonės.

Racionalus tikėjimas pasireiškia ne tik mąstant ir vertinant.

Tikėjimas - neįkainojama kiekvienos svarbios draugystės ar

meilės savybė. Tikėti kitu žmogumi reiškia būti tikram dėl jo

pagrindinių nuostatų, asmenybės branduolio, meilės pastovu-

mo ir tvirtumo. Aš nenoriu pasakyti, kad asmuo negali keisti

nuomonės, bet pagrindinės nuostatos lieka tos pačios; pagarba

gyvenimui ir žmogaus orumui yra jo paties dalis, tad negali

kisti.

Taip pat mes tikime ir savimi. Mes suvokiame savo pačių

egzistenciją, savo asmenybės šerdį, kuri nesikeičia ir išlieka

per visą gyvenimą, nepaisant kintančių aplinkybių, nuomonių

ir jausmų. Toji šerdis - tai už žodžio „aš" slypinti tikrovė, kuria

remiasi mūsų įsitikinimas savo tapatumu. Jei netikime savasties

pastovumu, mūsų tapatumo jausmas tampa lengvai

pažeidžiamas, mes patenkame į priklausomybę nuo kitų žmonių,

kurių vertinimas tampa mūsų tapatumo jausmo atrama. Tik

savimi tikintis žmogus gali tikėti ir kitais, nes tik jis gali būti

tikras, kad ir ateityje bus toks pat, kaip šiandien, jaus ir veiks

lygiai taip pat, kaip ir dabar. Tikėjimas savimi yra gebėjimo

žadėti sąlyga, o kadangi, kaip sakė Nyčė, žmogų galima

apibūdinti pagal jo gebėjimą tesėti pažadus, tikėjimas yra vie-

na iš žmogaus egzistencijos sąlygų. Kalbant apie meilę, tai

reiškia tikėjimą savo meile, t. y. jos patikimumu ir gebėjimu

žadinti kitų meilę.

Kitas tikėjimo žmogumi aspektas yra mūsų tikėjimas kitų

sugebėjimais. Pati seniausia jo rūšis yra motinos tikėjimas savo

kūdikiu: kad jis gyvens, augs, vaikščios, kalbės. Aišku, paprastai

vaikai taip ir vystosi, todėl, atrodytų, ir nebūtina tikėti. Kitaip

yra su tais gebėjimais, kurie gali ir nesusiformuoti: vaiko ge-

bėjimu mylėti, būti laimingam, mąstyti ir dar ypatingesniais,

kaip meniniai gabumai. Tai sėklos, kurių daigai auga tik tam

tikromis sąlygomis ir gali nunykti, jei pastarųjų nebus.

Viena iš svarbiausių šių sąlygų yra tai, kad vaiko galiomis

tikėtų reikšmingas jam asmuo. Šis tikėjimas skiria auklėjimą

nuo manipuliacijos. Auklėjimas prilygsta pagalbai realizuojant

vaiko galimybes.3 Auklėjimo priešybė yra manipuliacija, kuri

remiasi netikėjimu, kad šie gebėjimai išsivystys, ir įsitikinimu,

kad suaugęs privalo sudėti į jį visa, ko pats pageidauja, ir nu-

slopinti, kas atrodo nepriimtina. Robotui nereikia tikėjimo, nes

jame nėra gyvybės.

Tikėjimo kitais viršūnė -tai tikėjimas žmonija. Vakarų pa-

saulyj e šis tikėjimas buvo išreikštas judėjų ir krikščionių re-

ligijoje, o pasaulietinėje srityje jis akivaizdžiausiai atsiskleidė

pastarųjų pusantro šimto metų politinėse ir socialinėse huma-

nizmo idėjose. Kaip ir tikėjimas vaiku, šis tikėjimas remiasi

mintimi, kad žmogaus galimybės, esant palankioms sąlygoms,

gali sukurti socialinę tvarką, valdomą lygybės, teisingumo ir

meilės principų. Deja, žmogus dar nesukūrė tokios tvarkos, todėl

reikia tikėti, kad jis gali tai pasiekti. Tačiau, kaip ir bet koks

racionalus tikėjimas, tai nėra vien įnoris. Tai tikėjimas, parem-

tas akivaizdžiais žmonijos pasiekimais, vidiniu kiekvieno in-

divido išgyvenimu, savo paties proto ir meilės išgyvenimu.

Iracionalus tikėjimas yra pagrįstas paklusnumu jėgai, kuri

laikoma stipria, visagale ir visažine, o savo vidinėmis galiomis

nepasitikima. Racionalus tikėjimas remiasi priešingu išgyve-

nimu. Mes tikime tam tikra mintimi todėl, kad tai mūsų pačių

stebėjimo ir apmąstymo rezultatas. Mes tikime kitų, savo ir

žmonijos galiomis todėl ir tiek, kiek patys esame patyrę savo

galių augimą, to augimo tikrumą, mūsų pačių proto ir meilės

galią. Racionalaus tikėjimo pamatas yra produktyvumas;

gyventi tikint - gyventi produktyviai. Vadinasi, tikėjimas jėga

(valdymo prasme) ir jėgos panaudojimas yra tikėjimo priešy-

bė. Tikėti esama jėga yra tolygu netikėti, kad galima išugdyti

tas galias, kurios dar nepasireiškė. Taip nusakoma ateitis, re-

miantis tik tuo, kas yra regima dabarty; bet tai virsta didžiule

painiava, visiškai iracionaliu žmogiškų galimybių ir žmogaus

____________

3 - Žodžio e-ducere šaknis reiškia „vesti priekin ar išryškinti tai, kas potencialiai yra".

 

augimo nepaisymu. Jėgai nereikia racionalaus tikėjimo. Jėgai

reikia nuolankumo, o kita vertus, tie, kas ją turi, nori ją

išsaugoti. Nors jėga daugeliui atrodo pats tikriausias dalykas,

žmogaus istorija įrodė, kad tai vienas iš pačių nepatvariausių

pasiekimų. Kadangi tikėjimas ir jėga yra priešpriešos, visos

religinės ir politinės sistemos, kurios iš pradžių rėmėsi

racionaliu tikėjimu, pasikliovusios jėga arba su ja

susisiejusios, išsigimė ir pagaliau ją prarado.

Tikėjimas reikalauja drąsos, gebėjimo rizikuoti, pasiruo-

šimo patirti skausmą ir nusivylimą. Kas orientuojasi į saugumą

ir ramybę, kaip pirmines gyvenimo sąlygas, negali turėti tikėji-

mo; kas užsisklendžia savisaugos sistemoje, kur atsiribojimas

ir nuosavybė tampa apsaugos priemonėmis, tampa kaliniu. Kad

būtum mylimas ir mylėtum, reikia drąsos, drąsos laikyti tam

tikras vertybes svarbiausiomis - pasiryžti šuoliui ir viską vertinti

pagal jas.

Ši drąsa labai skiriasi nuo tos, apie kurią kalbėjo garsusis

pagyrūnas Musolinis, mesdamas šūkį - „gyvenk pavojingai".

Jo drąsa nihilistinė. Ji pagrįsta gyvenimo griovimo nuostata,

stengiasi paneigti gyvenimą, nes nepajėgia jo mylėti. Nevilties

drąsa yra priešybė drąsai mylėti, lygiai kaip tikėjimas jėga prie-

šingas tikėjimui gyvenimu.

Ar įmanoma lavinti savo tikėjimą ir drąsą? Iš tikrųjų tikėji-

mas gali būti praktikuojamas kiekvieną akimirksnį. Tikėjimo

reikia kad užaugintum vaiką, kad galėtum užmigti; kad pradė-

tum bet kokį darbą. Tačiau prie tokio tikėjimo mes visi pripratę.

Kas jo neturi, pernelyg nerimauja dėl savo vaiko, kenčia ne-

migą ar nepajėgia imtis bet kokio produktyvaus darbo; arba

yra įtarus, bijo suartėti su žmogumi, ieško savy ligos, nepajė-

gia planuoti ateities. Laikytis savo nuomonės apie žmogų, net

jei viešoji nuomonė ar kai kurie nenumatyti faktai ją griauna,

laikytis savo įsitikinimų, net jeigu jie nepopuliarūs - visa tai

reikalauja tikėjimo ir drąsos. Priimti sunkumus, pralaimėjimus

ir liūdesį kaip išbandymą, kurį įveikę, mes tampame stipresni,

o ne kaip neteisingą bausmę, kuri neturėjo būti mums skirta, -

visa tai reikalauja tikėjimo ir drąsos.

Tikėjimo ir drąsos praktikavimas prasideda nuo kasdieny-

bės smulkmenų. Pirmasis žingsnis - pastebėti, kur ir kada buvo

prarastas tikėjimas, nepasikliauti pasiteisinimais, kuriais dangs-

tomas tikėjimo praradimas, atpažinti, kur buvo pasielgta bai-

liai, ir nepaisyti, kaip tai vėl bus pateisinta. Suvokti, kad kiek-

vienas tikėjimo išsižadėjimas mus silpnina, o didesnis silpnu-

mas veda į naujas išdavystes, ir taip sukasi užburtas ratas. Nors

sąmoningai kiekvienas bijo būti nemylimas, iš tikrųjų,

dažniausiai pasąmonėje, pats bijo mylėti. Mylėti - tai nebijoti

likti be garantijų, visiškai atiduoti save kitam, tikint, kad mano

meilė uždegs meilę ir mylimame žmoguje. Meilė yra tikėjimo

veiksmas, ir kas mažai tiki, mažai ir myli. Ar gali kas daugiau

pasakyti apie tikėjimo praktiką? Kai kas gali; jei būčiau poetas

ar pamokslininkas, galėčiau ir aš. Bet kadangi nesu, nė nemė-

ginsiu ką nors daugiau sakyti apie tikėjimo praktiką; esu įsi-

tikinęs, kad kiekvienas, kam iš tikrųjų tai rūpi, gali išmokti tikėti,

kaip kad vaikas išmoksta vaikščioti.

Dar viena būtina meilės meno sąlyga, kuri iki šiol buvo

numanoma, dabar turėtų būti aptarta aiškiau, nes ji yra meilės

praktikos pagrindas. Tai veiklumas. Jau sakiau, kad veiklumas

nereiškia „daryti bet ką". Tai vidinis aktyvumas, produktyvus

savo gebėjimų panaudojimas. Meilė yra veikla: jei aš myliu,

esu nuolat veikliai dėmesingas mylimam asmeniui. Ir ne tik

jam ar jai. Jei tingėsiu, jei nebūsiu nuolat budrus ir veiklus,

negalėsiu savęs aktyviai susieti su mylimu asmeniu. Miegas

yra vienintelė tinkama neveiklumo būsena, bet atsibudus tin-

gulio nebeturėtų likti. Paradoksas, bet daugelis šiomis dieno-

mis ir atsikėlę lieka pusiau miegantys, o miegodami - pusiau

budrūs. Visiškas atsibudimas yra sąlyga, kad nenuobodžiautum

ar nebūtum įkyrus; ir iš tiesų viena iš pagrindinių meilės sąlygų -

nepasiduoti nuoboduliui ar irzlumui. Visą dieną būti aktyviam

mintimis, jausmais, akimis ir ausimis, vengti vidinio tingulio,

kad ir kokia forma jis pasireikštų - vartotojiška nuostata ar tuš-

čiu laiko švaistymu, - tai būtinos meiles meno praktikavimo

sąlygos. Naivu manyti, jog galima paskirstyti savo gyvenimą

taip, kad būtum produktyvus meilėje, bet liktum neproduktyvus

visur kitur. Produktyvumas nepasiduoda tokiam darbo

padalijimui. Gebėjimas mylėti reikalauja pasitempimo,

budrumo, didesnio gyvybingumo, o tai kyla iš produktyvios ir

veiklios nuostatos visose kitose gyvenimo srityse. Jei asmuo

nėra produktyvus kitur, jis nėra produktyvus ir meilėje.

Meilės meno aptarimas neapsiriboja šiame skyriuje aprašytų

savybių ir nuostatų asmeniniu išsiugdymu. Tai neatsiejama nuo

visuomenės. Jei mylėti reiškia vadovautis meilės kiekvienam

nuostata, jei meilė yra charakterio bruožas, tai ji būtinai pa-

sireiškia ne tik šeimoje ar draugystėje, bet ir darbe, versle, pro-

fesijoje. Neįmanoma atskirti meilės saviems nuo meilės sveti-

miems. Priešingai, pirmoji egzistuoja tik su ta sąlyga, kad egzis-

tuoja ir antra. Norint vadovautis tokiu požiūriu, reikia ryžtingai

pakeisti įprastą bendravimą su žmonėmis. Nors mes daug kal-

bame apie religinį meilės artimui idealą, iš tikrųjų mūsų san-

tykius geriausiu atveju lemia padorumas. Būti padoriam reiškia

prekių, paslaugų ir jausmų mainuose neapgaudinėti ir

nesukčiauti. „Aš duodu tau tiek, kiek tu duodi man" - tai svar-

biausia etinė kapitalistinės visuomenės maksima ir materiali-

nių vertybių, ir meilės srityje. Galima būtų netgi sakyti, kad

padorumo etikos vystymas yra konkretus kapitalistinės

visuomenės įnašas į etiką.

Tai lemia pati kapitalistinės visuomenės prigimtis. Ikikapi-

talistinėse visuomenėse prekių mainus apspręsdavo tiesioginės

jėgos, tradicija arba asmeniniai meilės ar draugystės ryšiai.

Kapitalizme visa lemiantis veiksnys yra prekių, darbo ar pa-

slaugų mainai rinkoje. Kiekvienas pagal rinkos sąlygas, be prie-

vartos ir apgavystės, ką nors parduoda, kad ką nors įsigytų.

Padorumo etika primena aukso taisyklę. Maksima: „Elkis

su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi" gali būti su-

prasta: „Būk doras mainuose". Tiesa, iš pradžių tai buvo for-

muluojama kaip populiaresnė Biblijos priesako „Mylėk savo

artimą kaip pats save" versija. Tačiau judėjų ir krikščionių

broliškos meilės norma labai skiriasi nuo padorumo etikos.

Mylėti savo artimą reiškia jaustis atsakingam už jį, būti viena

su juo; o padorumo etika moko ne jaustis atsakingam ar būti

išvien, o atsiriboti ir išlaikyti nuotolį - tai yra ne mylėti savo

artimą, o gerbti jo teises. Nieko nuostabaus, kad auksinė taisyklė

šiandien tapo populiariausia religine maksima. Ji gali būti

interpretuota kaip padorumo etika; tai tokia religinė taisyklė,

kurią kiekvienas supranta ir noriai ja vadovaujasi. Bet meilė

gimsta tik tada, kai pradedama skirti padorumą nuo meilės.

Čia iškyla svarbus klausimas. Jei visa mūsų socialinė ir

ekonominė organizacija yra pagrįsta asmeninės naudos

ieškojimu, jei ją valdo egoizmo principai, tik sušvelninti pa-

dorumo etikos, kaip galima dirbti, vystyti kokią nors veiklą šioje

visuomenėje ir kartu mylėti? Ar meilė nereikalauja visų asme-

ninių pasaulietiškų interesų atsisakymo ir gyvenimo dalijimosi

su vargšais? Šį klausimą kėlė ir radikaliai įjį atsakė krikščionys

vienuoliai bei tokie asmenys kaip Tolstojus, Albertas Šveiceris

bei Simona Vail. Esama ir tokių4, kurie mano, kad meilė ir nor-

malus pasauliečio gyvenimas mūsų visuomenėje iš esmės nesu-

derinami. Jie priėjo prie išvados, kad kalbėti apie meilę šian-

dien reiškia dalyvauti bendroje apgavystėje. Jie skelbia, kad

šiuolaikiniame pasaulyje mylėti gali tik kankinys ir beprotis,

taigi visos kalbos apie meilę tėra pamokslai. Šis itin gerbiamas

požiūris ypač tinka cinizmui pateisinti. Iš tikrųjų juo slapta va-

dovaujasi eilinis žmogus, kuris galvoja: „Aš norėčiau būti geras

krikščionis, bet juk tada būčiau priverstas badauti". Šis „radika-

lizmas" pasireiškia moraliniu nihilizmu. Ir „radikalieji mąsty-

tojai", ir eiliniai žmonės tėra nieko nemylintys automatai, vie-

nintelis skirtumas tarp jų, kad pastarieji to nesuvokia, o pirmieji

suvokia ir įrodinėja šio reiškinio „istorinį būtinumą".

Esu įsitikinęs, kad teiginys apie meilės ir „normalaus"

gyvenimo absoliutų nesuderinamumą yra teisingas tik abstrakčia

____________

4 - Žr. Herberto Marcuse'o straipsnį „The Social Implications of Psychoanalytic Revisionism", Dissident, New York, 1955.

 

prasme. Principai, kuriais remiasi kapitalistinė visuomenė, ir

meilės principai yra nesuderinami. Tačiau šiuolaikinė

visuomenė, nuodugniai ją ištyrus, yra sudėtingas reiškinys.

Pavyzdžiui, beverčių prekių pardavėjas negali ekonomiškai išsi-

laikyti nemeluodamas; o kvalifikuotas darbininkas, chemikas,

fizikas - gali. Panašiai ir ūkininkas, darbininkas, mokytojas ir

daugelis verslininkų gali mylėti nenustodami funkcionuoti

ekonomiškai. Jei kas ir tvirtintų, kad kapitalizmo principai nesu-

derinami su meilės dėsniais, turėtų sutikti, kad „kapitalizmas"

yra sudėtinga ir nuolat kintanti struktūra, kurioje vis dėlto at-

siranda galimybių pasireikšti nonkonformizmui ir asmeninei

laisvei.

Tai teigdamas, aš, žinoma, nenoriu pasakyti, kad esama

socialinė sistema gyvuos amžinai, ir tikėtis broliškos meilės

idealo įgyvendinimo. Žmonės, gebantys mylėti dabartinėje san-

tvarkoje, yra išimtys; meilė šių dienų Vakarų visuomenėje -

retas reiškinys. Ne tik todėl, kad daugelis veiklos rūšių neleidžia

mylėti, o ir dėl to, jog į gamybą orientuota dvasia, prekių godi

visuomenė yra tokia, kad tik nonkonformistas gali sėkmingai

nuo jos apsiginti. Tie, kam meilė yra vienintelis racionalus at-

sakymas į žmogaus egzistencijos problemą, turi prieiti prie iš-

vados: kad meilė taptų socialiniu, o ne išimtinai individualiu,

sunkiai pasiekiamu reiškiniu, socialinėje struktūroje būtini

svarbūs ir radikalūs pokyčiai. Apie tokių pakitimų pobūdį šioje

knygoje tik užsimenama.5 Mūsų visuomenė yra valdoma vady-

bininkų biurokratijos, profesionalių politikų; žmonės motyvuo-

jami masinės propagandos, jie tesiekia daugiau gaminti ir dau-

giau suvartoti. Visokeriopa veikla nukreipta į ekonominius tiks-

lus, priemonės tampa tikslais; žmonės yra automatai - gerai

maitinami, gerai aprengti, tačiau visiškai nesuprantantys savo

ypatingos žmogiškosios paskirties. Kad žmogus gebėtų mylėti,

jam turi būti grąžintas jo išskirtinumas. Ne jis turi tarnauti

_____________

5 - Šią problemą detaliau mėginau aptarti knygoje The Sane Society, Rinehart & Company, New York, 1955.

 

ekonominiam aparatui, o šis jam. Jis turi galėti dalytis patirtimi, dalytis darbu, o ne (geriausiu atveju) pelnu. Visuomenė turėtų būti sutvarkyta taip, kad visuomeniška, mylinti žmogaus prigimtis nebūtų atskirta nuo jo socialinės būties. Jei meilė iš tiesų yra vienintelis sveikas ir patenkinamas atsakymas į žmogaus egzistencijos problemą, kaip aš mėginau įrodyti, tada bet kuri visuomenė, kuri slopina gebėjimą mylėti, ilgainiui turi žlugti, nes žlugdo svarbiausias žmogaus prigimties reikmes. Kalbos apie meilę nėra „pamokslavimas" dėl tos paprastos

priežasties, kadangi tai kalbos apie svarbiausią žmogaus

troškimą. Jei šis troškimas ignoruojamas, dar nereiškia, kad jo

nėra. Gilintis į meilės prigimtį - tai suvokti jos stygių šiandien

ir pasmerkti dėl to kaltas socialines sąlygas. Tikėti meilės ga-

limybe kaip visuomeniniu, o ne vien individualiu reiškiniu, yra

racionalus tikėjimas, pagrįstas žmogaus prigimties gelmių

įžvalga.

 

 

Apie autorių

Ericho Fromo (Erich Fromm), intelektualo ir plačių interesų rašytojo, karjerą sunku suklasifikuoti etapais. Jei ir įmanoma įžvelgti kokias nors pagrindines jo veikalų charakteristikas, tai būtų begalinis humanizmas ir nuoširdžios pastangos ieškoti gyvenimo prasmės šiais susvetimėjimo laikais. Džonas Dolardas (John Dollard) laikraštyje New York Herald Tribune pavadino Fromą „sociologu, filosofu, istoriku, psichoanaliti- ku, ekonomistu, antropologu ir... žmogaus gyvenimo mylėtoju, poetu, pranašu".

Erichas Fromas gimė 1900 m. kovo 23 d. Frankfurte, Vokietijoje. Jo senelis iš tėvo pusės ir du proseneliai buvo rabinai, o senelės brolis iš motinos pusės - garsus Talmudo tyrinėtojas. Nors Fromo tėvas buvo verslininkas, šeimos nariai išliko pasišventę ir praktikuojantys ortodoksai. Tačiau dvidešimt šešerių metų Erichas išsižadėjo judaizmo. Vėliau jis aiškino: „Aš atsisakiau savo religinių įsitikinimų ir praktikų, nes nenorėjau priklausyti jokiai žmonijos grupei - nei religinei, nei politinei". Vis dėlto mokslo tradicijos, kurios buvo neatskiriama Fromo vaikystės dalis, aiškiai formavo daugelį jo teorijų ir darbų.

Fromas studijavo Frankfurto ir Miuncheno universitetuose, Heidelbergo universitete 1922 m. jam buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. Toliau savo studijas jis tęsė Psichoanalizės institute Berlyne, kur mokėsi ne vienas garsus Froido pasekėjas. Priešingai daugeliui psichoanalitikų, Fromas neturėjo medicininio išsilavinimo, ir šis faktas gali paaiškinti jo labiau eklektišką, naujovišką požiūrį į šią discipliną.

1934 m. Fromas išvyko iš nacistinės Vokietijos į Jungtines Valstijas, kur vėliau gavo pilietybę. Čia dėstė daugelyje universitetų (Jeilio, Kolumbijos, Niujorko) bei kolegijų, bendradarbiavo Vašingtono psichiatrijos mokykloje, buvo vienas iš Viljamo Alansono Vaito (William Alanson White) psichiatrijos, psichoanalizės ir psichologijos instituto įkūrėjų.

Fromas, kaip svarbi figūra XX amžiaus psichologijoje, mėgino sukurti sistemą, geriau atitinkančią šiuolaikinio gyvenimo problemas negu froidiškoji. Jis buvo įsitikinęs, kad reikš mingą įtaką žmogaus elgesiui turi ne įgimti vidiniai impulsai, o socialiniai ir ekonominiai veiksniai. Fromo raštai intelektualūs, tačiau suprantami eiliniam apsiskaičiusiam žmogui, ir daugelis iš jo dvidešimties knygų tapo populiarios. „Laisvės baimėje" (1941) kalbama apie šiuolaikinį žmogų, bijantį laisvės ir siekiantį autoritarizmo, konformizmo ar destrukcijos. Priešingai Froidui, Fromas laikė neurozę moraline represinės visuomenės problema. „Destrukcija yra nenugyvento gyvenimo pasekmė", - teigė jis.

Didžiai sukrėstas dviejų pasaulinių karų, Fromas rašė: „Kai 1918 metais baigėsi karas, aš buvau labai sunerimęs jaunuolis, kuriam terūpėjo vienintelis klausimas - kodėl kyla karai? - ir kilo begalinis troškimas suprasti žmonijos masių elgesio iracionalumą". Fromas pasmerkė 6-7 dešimtmečio ginklavimosi varžybas. 1955 m. išleistoje savo knygoje „Sveikoji visuomenė" jis teigė, kad kiekvienas individas, susidūręs su technikos dominavimu, turi išsiugdyti aukštus etinius standartus. „Ateity žmogui gresia pavojus tapti robotu, - rašė jis. - Tačiau turėdami žmogaus prigimtį, robotai negalės gyventi ir išlikti pilno proto. [...] Jie sunaikins pasaulį ir patys save, nes neiškęs beprasmio gyvenimo nuobodybės."

1956 m. Fromas išleido „Meilės meną", savo labiausiai išgarsėjusį veikalą, laikomą svarbiu įnašu į psichologijos studijas. Autorius pavadino meilę „vieninteliu patenkinamu atsakymu į žmogaus egzistencijos problemą". Daugeliu atžvilgių šioje trumpoje, bet itin turiningoje knygelėje jis pasireiškė kaip rašytojas-pionierius, sujungęs naujas įžvalgas su senovės išmintim tokiu stiliumi, kuris bus madingas ir ateities dešimtmečiais. Nuo išleidimo ši knyga išversta į 28 kalbas ir vien JAV jos parduota daugiau kaip penki milijonai kopijų.

Attachment	Size
BiB.lt (Fromas, E.) Meilės menas.odt	126.92 KB
BiB.lt (Fromas, E.) Meilės menas [WWW].odt	135.09 KB
BiB.lt (Fromas, E.) Menas mylėti.pdf	623.73 KB