Hermanas Hesė

Stepių vilkas

 

LEIDĖJO PRATARMĖ

Šioje knygoje spausdinami mums likę užrašai žmogaus, kurį mes, naudodamiesi jo paties ne kartą pavartotu posakiu, vadinome „Stepių Vilku". Sunku pasakyti, ar reikia jo rankraščiui įvadinio žodžio; aš, šiaip ar taip, jaučiu poreikį prie Stepių Vilko lapų pridėti keletą savų, kuriuose mėginu užrašyti savo prisiminimus apie jį. Aš nedaug apie jį težinau, o jo praeitis ir kilmė man visai nežinoma. Bet jo asmenybė man padarė stiprų ir, turiu pasakyti, malonų įspūdį.

Stepių Vilkas buvo arti penkiasdešimties metų žmogus, kuris kartą prieš keletą metų užėjo į mano tetos namus, ieškodamas mebliuoto kambario. Išsinuomojęs palėpėje mansardą ir gretimą miegamąjį kambarėlį, jis po kelių dienų vėl pasirodė su dviem lagaminais, didžiule knygų dėže ir išgyveno pas mus devynis ar dešimt mėnesių. Gyveno jis labai tyliai, užsisklendęs, ir jei mūsų miegamieji nebūtų buvę greta, jei dėl to mums nebūtų reikėję kai kada susitikinėti ant laiptų ir koridoriuje, mes gal ir nebūtume susipažinę, nes bendrauti šis žmogus nemėgo, tokio bendrauti nemėgstančio žmogaus aš kaip gyvas nebuvau matęs, jis iš tiesų buvo Stepių Vilkas, kaip retkarčiais save vadindavo — svetima, laukinė ir baugšti, netgi labai baugšti būtybė iš kitokio pasaulio, negu mano. Kaip jis buvo apsipratęs su savo vienišumu dėl savo charakterio ir savo

likimo ir kad jis sąmoningai priėmė šį vienišumą kaip savo likimą, aš sužinojau tik iš jo čia paliktų užrašų; bet ir anksčiau, trumpų susitikimų ir pokalbių dėka, aš jį šiek tiek pažinau ir manau, kad paveikslas, kurį susikūriau iš jo užrašų, iš esmės sutampa su tuo, tiesa, blyškesniu ir ne tokiu pilnu vaizdu, kurį susidariau iš mūsų asmeninės pažinties.

Atsitiktinai aš buvau tuo metu namie, kai Stepių Vilkas pirmą kartą peržengė mūsų slenkstį k iš mano tetos išsinuomojo butą. Jis atėjo pietų laiku, lėkštės dar tebestovėjo ant stalo, o man dar buvo likę pusvalandis, kol reikėjo į kontorą. Aš nepamiršau keisto ir labai prieštaringo įspūdžio, kurį jis man padarė per pirmąjį susitikimą. Įėjo pro stiklines duris, pirma prie jų paskambinęs, ir apytamsiame prieškambaryje teta paklausė, ko jam reikia. O jis, Stepių Vilkas, užvertė uostydamas pailgą trumpai nukirptą galvą, truktelėjo nervinga nosim aplink save orą ir, prieš atsakydamas ir pasakydamas savo pavardę, tarė:

— O, čia gerai kvepia.

Ir nusišypsojo, ir mano geroji teta taip pat nusišypsojo, o man šie pasisveikinimo žodžiai pasirodė gana juokingi, ir aš jam pajutau tarsi kokią antipatiją.

— Taigi,— tarė jis,— aš atėjau dėl kambario, kurį jūs išnuomojate.

Kai mes visi trys laiptais kopėme į mansardą, aš galėjau vyriškį geriau apžiūrėti. Jis nebuvo labai aukštas, bet vaikščiojo ir laikė galvą kaip augaloti žmonės, vilkėjo madingą patogų žieminį paltą, o ir šiaip buvo padoriai, bet nerūpestingai apsirengęs, švariai nusiskutęs, visiškai trumpai nukirpti plaukai vienur kitur buvo žilstelėję. Iš pradžių man nepatiko jo eisena, joje buvo kažkokios įtampos ir neryžtingumo, nesiderinančio su aštriu, griežtu profiliu, jo kalbos tonu ir temperamentu. Tik vėliau pastebėjau ir sužinojau, kad jis serga ir kad jam sunku vaikščioti. Su keista šypsenėle, kuri tada man taip pat buvo nemaloni, jis apžiūrinėjo laiptus, sienas, langus ir senas aukštas spintas laiptinėje, visa tai jam, regis, patiko ir kartu jį vis dėlto kažkodėl juokino. Apskritai tas žmogus darė tokį įspūdį, tarsi būtų pas mus atėjęs iš svetimo pasaulio, iš kažkokių užjūrio kraštų, ir nors viskas čia jam atrodo gražu, bet truputį ir juokinga. Jis elgėsi, ar šiaip, ar taip įsakyk, mandagiai, net maloniai, jam iš karto patiko namas, kambarys, jis nesiderėdamas sutiko su nuompinigiais, įskaitant ir sumą už pusryčius, ir vis dėlto šį Žmogų gaubė, kaip man atrodė, negera ar priešiška atmosfera. Jis išsinuomojo kambarį, kartu išsinuomojo ir miegamąjį kambarėlį, pasiteiravo apie šildymą, vandenį, paslaugas ir namų vidaus tvarką, viską išklausė atidžiai ir maloniai, su viskuo sutiko, išsyk pasiūlė rankpinigių, ir vis dėlto atrodė, tarsi visa tai jį nelabai tedomintų, tarsi" pats sau būtų juokingas dėl tokio savo elgesio ir nelaikytų jo rimtu, tarsi jam būtų keista ir nauja uomotis kambarį ir šnekėti vokiškai su žmonėmis, kai sielos gilumoje iš tikrųjų rūpi visiškai kas kita. Maždaug toks buvo mano įspūdis, jis ir būtų likęs nelabai geras, jei jo nebūtų pagerinę, ir pataisę visokiausi smulkūs bruožai. Pirmiausia – tai vyriškio Veidas, kuris man iš pat pradžių patiko; jis man patiko, nepaisant kažkokios neįprastos išraiškos, tai buvo gal šiek tiek savotiškas ir liūdnas, bet gyvas; labai mąslus, ištreniruotas ir įdvasintas veidas. Palankiau mane nuteikė ir tai, jog jo mandagumas ir nuoširdumas, nors jie, rodės, iš jo reikalavo šiek tiek pastangų, neturėjo nė lašo išdidumo—atvirkščiai, juose buvo beveik kažin kokio graudulio, kažin kokio maldavimo; visa tai man paaiškėjo kiek vėliau, bet dėl to aš jam iškarto pajutau šiokią tokią simpatiją.

Dar neapžiūrėjus abiejų kambarių ir nebaigus kitų derybų,

praėjo mano pietų pertrauka, ir aš turėjau eiti j darbą. Atsisvei-

kinau ir jį palikau tetos globai. Kai vakare grįžau, ji man papasa-

kojo, kad atvykėlis išsinuomojęs butą ir šiomis dienomis atsi-

kraustysiąs, jis tik prašęs neregistruoti jo policijoje,, nes jis

ligotas žmogus ir negalįs pakęsti visokių formalumų, vaikščioji-

mo po policijos kanceliarijas ir taip toliau. Gerai prisimenu,

kaip tąsyk apstulbau ir kaip perspėjau tetą nesutikti su šia sąlyga.

Kaip tik tai, ką šis žmogus turėjo neįprasto ir svetimo, labai

derinosi su policijos baime ir beveik atrodė įtartina. Aš tetai

paaiškinau, kad, susidūrus su visiškai svetimu žmogum, jokiu

būdu negalima sutikti su šiuo ir taip keistoku reikalavimu, kurį

įvykdžiusi ji tam tikromis aplinkybėmis galinti turėti gana

nemalonių pasekmių. Bet čia paaiškėjo, kad teta jau pažadėjo

išpildyti jo pageidavimą ir kad ją apskritai pavergė ir apžavėjo

tas nepažįstamas žmogus; juk ji niekuomet neįsileisdavo nuo-

mininkų, jei jiems nepajusdavo kokio nors žmogiško, draugiško,

giminiško ar net motiniško jausmo, kuriuo ir kai kurie ankstes-

nieji nuomininkai ligi valios naudodavosi. Taip jau susiklostė,

kad pirmomis savaitėmis aš daug ką prikišdavau mūsų nau-

jajam nuomininkui, o teta jį kiekvieną kartą karštai užstodavo.

Kadangi man nepatiko šis nesiregistravimas policijoje, pano-

rau bent sužinoti, ką teta žino apie šį nepažįstamąjį, apie jo

kilmę ir ketinimus. O ji jau šį' bei tą apie jį žinojo, nors jis,

man per pusiaudienį išėjus, tik labai trumpai teužtruko. Jis

10

sakėsi ketinąs mūsų mieste išbūti keletą mėnesių, pasinaudoti

bibliotekomis ir apžiūrėti miesto senienas. Tetai, teisybę sakant,

nebuvo paranku, kad nuomininkas žada taip trumpai tepagy-

venti, bet jis, matyt, jau palenkė ją į savo pusę, nors elgėsi, ir

keistokai. Trumpai tariant, kambariai buvo išnuomoti, ir mano

prieštaravimai pavėlavo.

— Bet kodėl gi jis pasakė, kad čia gerai kvepia? — pa-

klausiau aš.

Tuomet teta, kuri retkarčiais pasižymi gana gera nuovoka,

tarė:

— Man tai visiškai aišku. Pas mus čia kvepia švara ir

tvarka, jaukiu ir padoriu gyvenimu; ir tai jam patiko. Atrodo,

kad jis prie to nepripratęs ir viso šito jam trūksta.

Ką gi, pamaniau, visiškai galimas daiktas.

— Tačiau,-"- tariau aš,— jei jis nepripratęs prie tvarkingo

ir padoraus gyvenimo, tai kaipgi tuomet bus? Ką tu darysi, jei

jis nevalyvas ir viską apibjauros arba naktimis grįš girtas?

— Pamatysim,— tarė ji ir nusijuokė, ir aš daugiau neliečiau

šios temos.

Ir iš tiesų, mano nuogąstavimai pasirodė nepagrįsti. Nuo-

mininkas, nors anaiptol negyveno tvarkingo ir protingo gyve-

nimo, mums nei įkyrėjo, nei pridarė žalos, mes ir šiandien jį

mielai prisimename. Tačiau viduje, širdyje, šis žmogus mums,

tetai ir man, labai trukdė ir kėlė rūpesčių, ir, atvirai pasakius,

aš dar toli gražu juo neatsikračiau. Naktimis kartais jį

sapnuoju ir jaučiu, kad jau vien šio žmogaus egzistavimas, iš

esmės imant, man trukdo ir kelia nerimą, nors aš jį tiesiog

pamilau.

Praslinkus dviem dienom, vežėjas atgabeno nepažįstamojo,

kuris vadinosi Haris Haleris, daiktus. Labai gražus odinis la-

gaminas man padarė gerą įspūdį, o didelė plokščia drabužių

skrynia liudijo apie buvusias tolimas keliones, bent jau buvo

apklijuota įvairių šalių, netgi užjūrio, pageltusiomis firminėmis

viešbučių ir transporto kompanijų etiketėmis.

Paskui atsirado jis pats, ir prasidėjo tas laikas, kai pamažu

ėmiau pažinti šį keistą žmogų. B pradžių aš pats nieko šia "

prasme nedariau. Nors mane Haleris sudomino pačią pirmąją

akimirką, kai jį pamačiau, tačiau pirmąsias savaites nė karto

nemėginau su juo susitikti ar pradėti pokalbį. Tačiau,

prisipažinsiu,

11

jau iš pat pradžių aš truputį stebėjau šį žmogų, o kai jo ne-

būdavo, retkarčiais netgi įeidavau į jo kambarį ir apskritai iš

smalsumo mažumėlę šnipinėjau.

Apie Stepių Vilko išvaizdą jau šį tą papasakojau. Jis,

žinoma, iš pat pirmo žvilgsnio darė įžymaus, reto ir

nepaprastai gabaus žmogaus įspūdį; jo veidas buvo protingas,

be galo švelnus ir gyvas bruožų žaismas atspindėjo įdomų,

didžiai sujaudintą, nepaprastai trapų ir jautrų sielos gyvenimą.

Kai jis, o tai būdavo ne visada, kalbėdamasis peržengdavo

konvencionalumo ribas ir, tarsi atsikratęs savo keistumu,

pasakydavo ką nors grynai sava, tokiems, kaip mes, nieko

daugiau nebelikdavo, tik jam paklusti, jis mąstė daugiau, negu

kiti žmonės, ir dvasiniuose dalykuose buvo kone santūriai

objektyvus, turėjo gerai apgalvotų žinių, kurių turi tik dvasinio

gyvenimožmonės, netrokštantys garbės,niekada

nesistengiantys pasižymėti arba įtikinti kitų, arba apginti savo

tiesas.

Prisimenu vieną tokį pasakymą iš paskutinių jo gyvenimo

pas mus dienų, po teisybei tai buvo netgi ne pasakymas, o vien

žvilgsnis. Universiteto aktų salėje turėjo skaityti paskaitą vienas

žymus istorijos filosofas ir kultūros kritikas, žmogus, turintis

europinį vardą, ir man pavyko prikalbinti Stepių Vilką nueiti į

šią paskaitą, nors iš pradžių jis neparodė nė mažiausio noro.

Mes nuėjome kartu ir salėje sėdėjome šalimais. Užlipęs ant

pakylos ir pradėjęs savo paskaitą, kalbėtojas daugelį klausytojų,

kurie tikėjosi išvysti vos ne pranašą, apvylė savo kažkokia da-

bitiška tuščio žmogaus išvaizda. Kai jis pagaliau ėmė kalbėti ir

klausytojams pasakė keletą įsiteikiančių žodžių, padėkojo už

gausų dalyvavimą, Stepių Vilkas į mane metė trumpą žvilgsnį,

žvilgsnį, reiškiantį kritišką pažiūrą į šiuos žodžius ir apskritai į

patį kalbėtoją,— o, neužmirštamą ir baisų žvilgsnį, apie kūno

prasmę būtų galima parašyti ištisą knygą! Šis žvilgsnis kritikavo

ne vien kalbėtoją, žlugdė įžymųjį žmogų įtikinama, nors ir švel-

nia ironija, tai dar niekis. Žvilgsnis buvo greičiau liūdnas, negu

ironiškas, jis buvo netgi begaliniai ir beviltiškai liūdnas; tyli,

jau kone įpročiu ir forma tapusi desperacija buvo šio žvilgsnio

esmė. Desperatiška šviesa jis peršvietė ne vien tuščio kalbėtojo

asmenybę, ironizavo ir nuvainikavo akimirkos situaciją, publikos i

lūkesčius ir nuotaiką, truputį pretenzingą skelbtos paskaitos

pavadinimą — ne, Stepių Vilko žvilgsnis pervėrė visą mūsų

12

laiką, visą uolų ir betikslį pasipūtusio, lėkšto dvasingumo triūsą,

visą karjerizmą, visą tuštybę, visą paviršutinišką žaidimą — ak,

šis žvilgsnis, deja, smigo dar giliau, aprėpdamas dar daugiau ne

vien mūsų laiko, mūsų dvasios, mūsų kultūros trūkumus ir be-

viltiškumą. Jis smigo į visos žmonijos širdį, per vieną vienintelę

sekundę jis iškalbingai pasakė visas mąstytojo, galbūt išmin-

čiaus abejones apskritai žmogaus gyvenimo orumu ir jo prasme.

Šis žvilgsnis sakė: „Žiūrėk, kokie mes kvailiai! Žiūrėk, koks

žmogus!",— ir visoks išgarsėjimas, visoks protas, visokie sielos

laimėjimai, visokios pastangos pasiekti žmogišką didingumą,

didybę ir tvarumą ėjo niekais ir buvo juokų krėtimas!

Aš gerokai užbėgau už akių ir po teisybei prieš savo su-

manymą ir valią iš tikrųjų pasakiau apie Halerį visą esmę, nors

anksčiau ketinau atskleisti jo paveikslą tik pamažu, nuosekliai

pasakodamas apie mudviejų pažintį.

Jei jau taip užbėgau už akių, tad neverta toliau bekalbėti

apie paslaptingąjį Halerio „keistumą" ir smulkiai pasakoti, kaip

pamažu pajutau ir sužinojau šio keistumo, šio nepaprasto ir

baisaus vienišumo priežastis ir prasmę. Taip bus geriau, nes

savo paties asmenį norėčiau kiek galint palikti antroje vietoje.

Aš neketinau rašyti savo išpažinties, pasakoti istorijų ar leistis į

psichologiją, tik noriu kaip liudininkas keliais štrichais papildyti

portretą savotiško žmogaus, palikusio šiuos Stepių Vilko

užrašus.

Jau iš paties pirmo žvilgsnio, kai jis įžengė pro stiklines

tetos duris, tarsi paukštis užvertė galvą ir pagyrė gerą mūsų

namo kvapą, man kažkodėl krito į akis šio žmogaus nepaprastu-

mas, ir mano pirmoji naivi reakcija buvo pasibjaurėjimas. Aš

pajutau (ir mano teta, kuri, priešingai negu aš, yra visiškai

neintelektualus žmogus, pajuto beveik tą pat) — aš pajutau,

kad tas žmogus ligotas, lyg sirgtų kokia dvasios, proto ar cha-

rakterio liga, ir sveiko žmogaus instinktas mane vertė gintis.

Ilgainiui ši gynyba virto simpatija, pagrįsta didžiuliu gailesčiu

tam nuolatos kenčiančiam žmogui, kurio vienišumą ir dvasinį

merdėjimą aš pats regėjau. Tuo laikotarpiu man vis labiau ir

labiau aiškėjo, kad šio kankinio liga priklauso ne nuo kažkokių

jo prigimties trūkumų, bet, priešingai, nuo nepasiekusių har-

monijos didžiulių jo gabumų ir jėgos. Aš supratau, kad Hale-ris

— kančios genijus, kad jis, pasak kai kurių Nyčės sentencijų,

13

išsiugdė savyje genialų, beribį, baisų sugebėjimą kentėti. Kartu

supratau, kad jo pesimizmo pamatas — ne pasaulio niekinimas,

bet panieka siu, nes, nors ir kaip negailestingai ir žiauriai jis

kalbėdavo apie-įstaigas ir asmenis, niekada nelaikė savęs išimti-

mi, visada savo strėles pirmiausia laidė į save patį, neapkentė

savęs paties, neigė save...

Čia aš turiu įterpti vieną psichologinę pastabą. Nors ir labai,

nedaug ką težinau apie Stepių Vilko gyvenimą, tačiau turiu

visišką pagrindą spėti, kad mylintys, bet griežti ir labai' dievo-

baimingi tėvai ir mokytojai jį auklėjo tokia dvasia, kuri auklėji-

mo pamatu laiko „valios palaužimą". Vis dėlto sunaikinti šio

mokinio asmenybės ir palaužti valios nepavyko jis buvo tam

perdaug stiprus ir tvirtas, perdaug išdidus ir protingas. Užuot

sunaikinus jo asmenybę, tepavyko jį išmokyti nekęsti paties

savęs. Prieš save, prieš šį nekaltą ir kilnų objektą jis visą gy-

venimą kreipė visą savo genialią fantaziją, visą savo proto jėgą.

Kaip tik tuo, nepaisant visko, jis buvo tikras krikščionis ir

tikras kankinys, nes kiekvieną šiurkštų žodį, kiekvieną kritiką,

kiekvieną piktumą, kiekvieną neapykantą, kuriai galėjo ryžtis,

jis pirmų pirmiausia skirdavo pats sau. O dėl kitų, dėl aplinkos,

tai jis nuolatos labai didvyriškai ir kuo rimčiausiai stengdavosi

juos pamilti, būti jiems teisingas, nesukelti jiems skausmo, nes

įsakymas „mylėk savo artimą" jam buvo lygiai taip pat giliai

įkaltas į galvą, kaip ir neapykanta sau pačiam, ir todėl visas jo

gyvenimas buvo tarsi pavyzdys, kad, nemylėdamas savęs, negali

mylėti nė artimo, kad ir neapykanta sau yra lygiai tas pat ir galų

gale sukelia tą patį baisų izoliuotumą ir nusiminimą, kaip ir

ryškus egoizmas.

Bet jau metas palikti savo mintis ir prašnekti apie tikrovę.

Taigi pirmas dalykas, kurį aš sužinojau apie poną Halerį iš

dalies savo šnipinėjimo, iš dalies mano tetos pastabų dėka, yra

susijęs su jo gyvenimo būdu. Greitai paaiškėjo, kad jis proto ir

knygų žmogus ir neturi jokio praktinio užsiėmimo. Jis visuomet

ilgai gulėdavo lovoje, dažnai atsikeldavo tik prieš pat pietus ir,

apsisiautęs chalatu, žengdavo tuos pora žingsnių iš miegamojo

į kambarį. Sis kambarys, didelė ir jauki. mansarda su dviem

langais, jau po kelių dienų kitaip atrodė, negu tais laikais, kai

joje gyveno kiti nuomininkai. Jis prisipildė ir ilgainiui darėsi

vis pilnesnis. Ant sienų buvo kabinami paveikslai, prismeigiami

14

piešiniai, kartkarčiais — iš žurnalų iškirptos iliustracijos, kurios

būdavo dažnai keičiamos. Ten kabojo pietietiškas peizažas, nuo-

traukos kažkokio Vokietijos provincijos miestelio, greičiausiai

Halerio gimtinės, tarp jų — spalvingos, žėrinčios akvarelės;

mes tik vėliau sužinojome, kad jis pats jas nupiešė. Toliau —

žavios jaunos moters ar jaunos mergaitės nuotrauka. Kurį laiką

ant sienos kabojo Siamo Buda, jį pakeitė Mikelandželo

„Nakties" reprodukcija, paskui Mahatmos Gandžio portretas.

Knygų buvo prikrauta ne tik didžiulė knygų spinta, jos gulėjo

visur — ant stalų, ant gražaus seno sekretero, ant sofos, ant

kėdžių, ant grindų, knygos su įdėtomis popieriaus juostelėmis,

nuolat keičiamomis. Knygų nepaliaujamai daugėjo, nes jis

parsinešdavo ištisus ryšulius ne tik iš bibliotekų, bet labai dažnai

gaudavo siuntinių ir paštu. Žmogus, gyvenantis šiame kambaryje,

galėjo būti mokslininkas. Šiam įspūdžiui tiko ir cigaro dūmas,

kuris viską gaubė, ir aplinkui išmėtytos cigarų nuorūkos, pe-

leninės. Tačiau daugelis knygų buvo ne mokslinio turinio,

didžiuma — visų epochų ir tautų rašytojų kūriniai. Kurį laiką

ant sofos, kur jis dažnai tysodavo ištisas dienas, gulėjo visi šeši

stori aštuonioliktojo amžiaus pabaigos raštų tomai, antrašte

„Sofijos kelionė iš Klaipėdos į Saksoniją". Gerokai nučiupinėti

atrodė Gėtės ir Žano Polio raštai, taip pat Novalio, Lesingo,

Jakobio ir Lichtenbergo. Keletas Dostojevskio tomų buvo

perdėm prikaišioti prirašytų lapelių. Ant didelio stalo tarp

daugybės knygų ir rankraščių dažnai stovėdavo gėlių puokštė,

ten prisiglausdavo ir etiudininkas su akvareliniais dažais, visada

pilnas dulkių, šalia jo — peleninės ir, neslėpsiu, įvairiausi

buteliai su gėrimais. Šiaudais apipintas butelis dažniausia būdavo

pilnas raudonojo itališko vyno, kurio jis parsinešdavo iš

krautuvėlės netoliese, retkarčiais galėjai pamatyti ir butelį

burgundiškojo ar malagos, o storas butelis vyšninės, kaip

pastebėjau, per gana trumpą laiką beveik ištuštėjo, bet paskui

pradingo kažkuriame kampe ir dulkėjo ten, likučiui toliau

nemažėjant. Neteisinsiu savo šnipinėjimo ir atvirai prisipažinsiu,

jog iš pat pradžių visos šios žymės, nors ir kupinos dvasinių

interesų, bet vis dėlto liudijančios gana lengvapėdišką ir palaidą

gyvenimą, man kėlė pasibjaurėjimą ir nepasitikėjimą. Aš esu

15

nė vien taisyklingai gyvenantis miesčionis, įpratęs prie darbo

ir tikslaus laiko suskirstymo, aš esu abstinentas, nerūkau, ir

tie buteliai Halerio kambaryje man dar labiau nepatiko, negu

visa vaizdinga netvarka.

Valgė ir gėrė nepažįstamasis taip pat nereguliariai ir įno-

ringai, kaip miegojo ir dirbo. Kai kuriomis dienomis jis

apskritai neišeidavo iš namų ir nieko neimdavo į burną,

išskyrus rytinę kavą, kartkarčiais teta rasdavo numestą

banano žievelę — vienintelį jo valgio likutį, tačiau kitomis

dienomis jis valgydavo restoranuose, kai kada geruose ir

prašmatniuose, kai kada nedidelėse priemiesčio smuklėse. Jo

sveikata, rodos, nebuvo labai gera; be nesveikuojančių kojų,

kuriomis jis dažnai gana sunkiai kopdavo laiptais, jį, rodos,

kamavo ir kitokios negalės, ir kartą jis tarp kitko užsiminė, jog

jau daugelį metų nežinąs, kas yra normalus virškinimas ir

normalus miegas. AŠ pagalvojau, kad pirmiausia dėl to kaltas

gėrimas. Vėliau, kai su juo retkarčiais užsukdavau į kurią nors

jo užeigų, pastebėjau, kaip jis greitai ir įnoringai kliukina

vyną, bet kaip reikiant pasigėrusio nei aš, nei kas kitas jo

nematė.

Niekada neužmiršiu mūsų pirmojo asmeniškesnio

susitikimo. Mudu buvom tiek tepažįstami, kiek esti pažįstami

kaimynai, gyvenantys viename name. Kartą vakare, grįžęs iš

kontoros namo, labai nustebau, radęs poną Halerį, besėdintį

laiptų aikštelėje tarp antrojo ir trečiojo aukšto. Jis sėdėjo ant

viršutinės pakopos ir pasitraukė į šalį, kad mane praleistų. Aš

paklausiau, ar jam negera, ir pasisiūliau palydėti į patį viršų.

Haleris pažvelgė į mane, ir aš supratau, kad jį pažadinau „

iš kažkokios sapno būsenos. Jis pamažu nusišypsojo savo

gražia ir graudžia šypsena, kuri man taip dažnai nueidavo per

širdį, paskui pakvietė atsisėsti šalia jo. Aš padėkojau ir

pasakiau, kad nepratęs sėdėti ant laiptų priešais kitų žmonių

butus,

— Ak, taip,—tarė jis ir dar labiau nusišypsojo, -jūsų

tiesa. Bet luktelėkit valandėlę, aš jums vis dėlto parodysiu,

kodėl čia trumpam prisėdau.

Ir jis mostelėjo į aikštelę priešais antrojo aukšto butą, kur

gyveno viena našlė. Mažytėje parketu išklotoje aikštelėje tarp

laiptų, lango ir stiklinių durų stovėjo prie sienos aukšta

raudonmedžio spinta, apkrauta senoviniais alaviniais indais,

o priešais spintą ant grindų dideliuose puoduose ant dviejų

16

nedidelių žemų pastovėlių stovėjo du augalai — azalija ir

arau-karija. Augalai gražiai atrodė, jie visada buvo laikomi be

galo švariai, ir man tai jau buvo maloniai kritę į akis.

— Matote,— tęsė Haleris, — ši mažytė aikštelė su arau-

karija, ji taip pasakiškai kvepia, jog aš dažnai stačiai negaliu

pro ją praeiti, valandėlę nestabtelėjęs. Pas jūsų tetulę irgi

gerai kvepia, viešpatauja tvarka ir nepaprasta švara, bet štai

šitoji aikštelė su araukarija, ji taip tviska, taip iššluostyta,

išvaškuota ir išplauta, tokia švarutėlė, jog tiesiog

spinduliuoja. Aš čia visada noriu prisikvėpuoti kiek lenda —

argi jūs neužuodžiate, kaip kvepia? Kaip šis grindų vaško

kvapas ir silpnas terpentino dvelksmas kartu su

raudonmedžiu, nuplautais augalų lapais ir viskuo kitu sukuria

aromatą, sudaro aukščiausią miesčioniško švarumo,

kruopštumo ir tikslumo, pareigos atlikimo ir ištikimybės

mažmožiams išraišką. Nežinau, kas čia gyvena, bet už šių

stiklinių durų turi būti rojus, švarumo ir išdulkinto mies-

čioniškumo, tvarkos ir baugiai jaudinančio atsidavimo

mažiems įpročiams ir pareigoms rojus.

Kadangi aš tylėjau, jis kalbėjo toliau:

— Prašom nemanyti, jog aš ironizuoju! Mano mielas, aš

anaiptol nenoriu pasišaipyti iš šio miesčioniškumo ir tvarkos.

Tiesa, aš pats gyvenu kitame pasaulyje, ne šitame, ir galbūt

vienut vienos dienos neištverčiau bute su tokiomis

araukarijomis. Bet nors aš ir senas, šiek tiek nusišėręs stepių

vilkas, vis dėlto esu motino? sūnus, o mano motina irgi buvo

miesčionė ir augino gėles, prižiūrėjo kambarį ir laiptus,

baldus ir užuolaidas ir stengėsi savo butui ir savo gyvenimui

suteikti kiek galint daugiau švarumo, tyrumo ir tvarkingumo.

Visa tai man primena terpentino dvelksmas, primena

araukarija, ir štai aš čia retkarčiais sėdžiu, žvelgiu į šį tylų

tvarkos sodelį ir džiaugiuosi, jog dar esama tokių dalykų.

Jis norėjo atsistoti, tačiau jam buvo sunku, ir jis manęs neats-

tūmė, kai truputį padėjau. Aš tebetylėjau, bet pasidaviau, kaip

anksčiau mano teta, kažkokiems kerams, kurių retkarčiais

paskleisdavo tas keistas žmogus. Mes lėtai užkopėme laiptais į

viršų, ir prie$ savo duris* jau laikydamas rankoje faktą, jis

vėl tiesiai ir labai maloniai pažvelgė man į veidą ir tarė:

— Jūs grįžote S savo kontoros? Na taip, aš nieko apie tai

neišmanau, aš gyvenu, žinote, truputį nuošaliai, truputį

17

atokiai. Bet manau, kad jūs irgi domitės knygomis ir panašiais

dalykais, jūsų teta man kartą sakė, jog baigėte gimnaziją ir

gerai mokėjote graikų kalbą. Šiandien rytą kaip tik radau vieną

Novalio frazę, ar galėčiau jums ją parodyti? Jums tai irgi bus

malonu.

Jis įsivedė manė į savo kambarį, kur smarkiai atsidavė

tabaku, ištraukė iš šūsnies kažkokią knygą, vertė, ieškojo...

— Ir tai gerai, labai gerai,—- tarė jis;— paklausykite šio

sakinio: „Reikėtų didžiuotis skausmu — kiekvienas skausmas

primena mūsų aukštą paskirtį. Puiku! Aštuoniasdešimt metų

prieš Nyčę! Bet tai ne ta sentencija, kurią turėjau galvoje,

luktelkit, štai ji. Taigi: „Daugumas žmonių tol nenori plaukti,

kol neišmoksta." Argi tai ne sąmojinga? Žinoma, jie nenori

plaukti! Juk jie gimę žemei, o ne vandeniui. Ir, suprantama, jie

"nenori galvoti, jie sukurti gyventi, o ne mąstyti! Na, o kas

galvoja, kas mąstymą laiko pagrindiniu dalyku, tas gali čia,

tiesa, labai pažengti į priekį; bet jis vis dėlto maišo žemę su

vandeniu ir kada nors prigers.

Dabar jis mane pakerėjo ir sudomino, ir aš pas jį užtrukau

trumpą valandėlę, ir nuo to laiko dažnai, susitikę ant laiptų, ar

gatvėje, truputį pasišnekučiuodavome. Iš pat pradžių, kaip ir

prie araukarijos, aš vis negalėjau atsikratyti jausmu, kad jis

mane ironizuoja. Bet buvo ne taip. Jis jautė man, kaip ir arau-

karijai, tiesiog pagarbą, jis buvo taip įsisąmoninęs, kad esąs vie-

nišas, kad plaukiojąs vandenyje, netekęs pagrindo po kojomis,

jog kartais iš tikrųjų be jokios pašaipos jį galėdavo sužavėti

koks kasdieniškas miesčioniškas poelgis, pavyzdžiui, punktualu-

mas, kurio aš laikiausi, eidamas į savo kontorą, arba kokio

tarno ar tramvajaus konduktoriaus žodžiai. Iš pradžių man visa

tai atrodė gana juokinga ir perdėta, savotiška ponų ir

dykaduonių užgaida, koketiškas sentimentalumas. Bet vis

labiau ir labiau įsitikinau, kad, žvelgdamas iš savo beorės erdvės,

iš savo keistumo ir stepių vilko izoliuotumo į mūsų mažytį

miesčionišką pasaulį, jis iš tikrųjų juo žavėjosi, jį mylėjo tarsi

kažką tvirto ir tikro, tarsi kažką jam tolimo ir nepasiekiamo,

tarsi tėvynę ir ramybę, į kurias jam užkirstas kelias. Prieš mūsų

durininke, šaunią moterį, jis kiekvieną kartą su tikra pagarba

nusikeldavo skrybėlę, ir kai mano teta kartais su juo truputį

paplepėdavo arba primindavo jam, kad reiktų pataisyti

marškinius, kad pames palto sagą,

18

jis klausydavosi jos nuostabiai atidžiai ir rimtai, tarsi kaip įmany-

damas, tačiau beviltiškai stengtųsi pro kažkokį plyšį pralįsti į šį

mažytį ramų pasaulį ir jame apsiprasti, nors tai gal tetruktų tik

valandą.

Jau per pirmą pokalbį prie araukarijos jis save pavadino

Stepių Vilku, tai mane irgi šiek tiek nustebino ir nemaloniai

paveikė. Kas čia per žodžiai?! Bet aš ne vien pamažu apsipratau

su šiuo vardu, o ir pats mintyse greitai ėmiau šį žmogų vadinti

ne kaip kitaip, kaip Stepių Vilku, ir dabar nerasčiau tinkamesnio

žodžio jam apibūdinti. Stepių Vilkas, atklydęs pas mus į

miestus, į kaimenės gyvenimą — joks kitas vaizdas taip

įtikinamai neparodys, koks šis žmogus baugščiai vienišas, koks

laukinis, neramus, kaip pasiilgęs tėvynės ir kaip jam jos

trūksta.

Kartą man pasitaikė jį stebėti visą vakarą, simfoniniame

koncerte, jis, mano nuostabai, sėdėjo visai netoliese, bet manęs

nepastebėjo. Iš pradžių buvo grojamas Hendelis, kilni ir graži

muzika, ~ bet Stepių Vilkas sėdėjo paskendęs savo mintyse,

abejingas ir muzikai, ir aplinkiniams. Jis sėdėjo užsimiršęs,

vienišas ir svetimas, šaltu, bet susirūpinusiu veidu, nudelbęs

akis. Paskui prasidėjo kita pjesė, nedidelė Fridemano Bacho

simfonija, ir aš labai nustebau pamatęs, kaip po keleto taktų

mano atsiskyrėlis pradėjo šypsotis ir atsidavė muzikai, visiškai

pasinėrė į save ir gal dešimt minučių atrodė laimingas, nu-

grimzdęs ir paskendęs gerose svajonėse, ir aš daugiau stebėjau

jį, negu klausiausi muzikos. Kai pjesė pasibaigė, jis nubudo,

atsisėdo tiesiau, tarytum buvo bekyląs išeiti, bet vis dėlto liko

sėdėti ir išklausė dar ir paskutinę pjesę — tai buvo Reperio

variacijos, muzika, kuri daugeliui truputį prailgo ir pasirodė

varginanti. Ir Stepių Vilkas, iš pradžių dar atidžiai ir nuolankiai

klausęs, vėl atitrūko nuo muzikos, susikišo rankas į kišenes, vėl

pasinėrė į save, tik šįkart nepanėšėjo į laimingą ir įsisvajojusi

žmogų, o į liūdną ir galiausiai piktą, jo veidas vėl tarsi išbluko,

papilkėjo ir užgeso, jis atrodė senas, ligotas, nepatenkintas.

Po koncerto aš jį vėl pamačiau gatvėje ir nusekiau jam iš

paskos; susisiautęs paltą, nelinksmas ir pavargęs jis žingsniavo

link mūsų kvartalo, bet, stabtelėjęs prie nedidelio senamadžio

restorano, neryžtingai žvilgtelėjo į laikrodį ir įėjo vidun. Pagau-

tas akimirkos įnorio, aš pasukau paskui jį. Jis sėdėjo prie mažo

19

miesčioniško staliuko, šeimininkė ir kelnerė pasveikino jį kaip

pažįstamą svečią, aš pasisveikinau ir atsisėdau šalia jo. Mes ten

išsėdėjome valandą, ir, kol aš išgėriau dvi stiklines mineralinio

vandens, jam atnešė pusę litro, o paskui dar ketvirtį litro

raudonojo vyno. Aš pasakiau, jog buvau koncerte, bet ta tema

jis nesileido į kalbas. Perskaitęs etiketę ant mano butelio su

vandeniu, jis paklausė, ar nenorėčiau išgerti vyno: jis mane

vaišina. Kai išgirdo, kad aš apskritai negeriu vyno, jo veidas

vėl įgavo bejėgišką išraišką, ir jis tarė:

— Taip, jūsų tiesa. Aš irgi metų metus gyvenau saikingai

ir ilgai pasninkavau, bet dabar vėl atsidūriau po Vandenio žen-

klu, tai neaiškus ir drėgnas ženklas.

O kai aš juokais nusitvėriau šios užuominos ir pasakiau,

jog man keista, kad būtent jis tikįs astrologija, jis vėl perėjo į tą

mandagų toną, kuris mane dažnai užgaudavo, ir tarė:

— Tikra teisybė, ir šiuo mokslu aš, deja, negaliu tikėti.

Aš atsisveikinau ir išėjau, o jis grįžo namo tik labai vėlai

naktį, bet jo eisena buvo įprastinė, ir kaip visada jis ne iš karto

atsigulė (aš visa tai mūsų kaimynystės dėka puikiausiai girdė-

jau), bet dar kone visą valandą išbuvo kambaryje su šviesa.

Ir kito vakaro neužmiršau. Aš vienas sėdėjau namuose, teta

buvo kažkur išėjusi, kažkas paskambino prie laukujų durų, ir

aš atidariau: ten stovėjo jauna, labai žavi dama, o kai ji paklau-

sė pono Halerio, aš ją atpažinau: tai buvo toji, kurios fotogra-

fija kabojo jo kambaryje. Aš jai parodžiau jo duris ir pasišali-

nau, ji valandėlę užtruko viršuje, bet greitai išgirdau, kaip jie

kartu lipa laiptais ir išeina, gyvai ir labai linksmai juokaudami

ir šnekučiuodamiesi. Mane labai nustebino, jog mūsų atsisky-

rėlis turi mylimąją, ir net tokią jauną, žavią ir elegantišką, ir

visi mano spėliojimai apie jį ir jo gyvenimą vėl pasidarė netikri.

Bet neilgai trukus jis vėl grįžo namo, vienas, sunkiu, liūdnu

žingsniu, vargais negalais užlipo laiptais ir paskui valandų va-

landas tyliai vaikščiojo iš kampo į kampą po savo kambarį,

tarsi vilkas po narvą, visą naktį vos ne iki ryto jo kambaryje

degė šviesa.

Aš ničnieko nežinau apie šiuos santykius ir tik pridursiu:

dar vieną kartą mačiau jį su ta moterim kažkurioje miesto gat-

vėje. Jie ėjo, susikabinę už parankių, ir jis atrodė laimingas, aš

vėl nusistebėjau, koks meilus, netgi vaikiškas kartais gali

20

būti jo susirūpinęs, atšiaurus veidas, ir supratau tą moterį, ir

supratau užuojautą, kurią mano teta rodė šiam žmogui. Bet ir

tą dieną jis vakare grįžo namo liūdnas ir nelaimingas; aš jį

sutikau prie laukujų durų, po paltu jis nešėsi, kaip jau ne kartą,

butelį itališko vyno ir prie jo išsėdėjo pusę nakties savo irštvo-

je. Man buvo jo gaila, kokį nykų, pražudytą ir bejėgį gyvenimą

jis gyveno!

Na, užteks plepėti. Nereikia daugiau nieko pasakoti ir ap-

rašinėti, norint parodyti, kad Stepių Vilkas gyveno savižudžio

gyvenimą. Bet vis dėlto netikiu, kad jis nusižudė, kai netikėtai

ir net neatsisveikinęs, bet apmokėjęs visas skolas, vieną gražią

dieną paliko mūsų miestą ir dingo. Mes nieko daugiau apie jį

nebegirdėjome ir vis dar saugome keletą laiškų, atėjusių jo

vardu. Jis nieko daugiau nepaliko, kaip tik rankraštį, kurį pa-

rašė čia gyvendamas ir kurį, brūkštelėjęs keletą eilučių, paskyrė

man, pažymėdamas, kad aš galįs su juo daryti ką tinkamas.

Aš negalėjau patikrinti, ar tikri tie įvykiai, apie kuriuos

pasakoja Halerio rankraštis. Neabejoju, kad didžioji jų dalis

sukurta, bet tai ne savavališkas prasimanymas, o kažkoks mė-

ginimas pavaizduoti giliai išgyventus sielos procesus, įvilktus į

matomų įvykių rūbą. Iš dalies fantastiški nutikimai Halerio

kūryboje priklauso tikriausiai paskutiniam jo čionykščio gy-

venimo laikui, ir aš neabejoju, kad jie pagrįsti kai kuriais tik-

rais išoriniais išgyvenimais. Tuo metu mūsų svečio elgesys ir

išvaizda iš tikrųjų pasikeitė, jo dažnai, kartais ištisom naktim,

nebūdavo namuose, ir jo knygos gulėdavo nepaliestos. Kai jį

tuomet kelis sykius buvau sutikęs, jis atrodė nepaprastai pa-

gyvėjęs ir atjaunėjęs, kartais net linksmas. Paskui, tiesa, iš

karto užėjo nauja sunki depresija, jis dienų dienom gulėjo lo-

voje, nieko nevalgė, ir kaip tik tuo metu kilo su vėl pasirodžiu-

sia jo mylimąja nepaprastai smarkus, netgi brutalus kivirčas,

kuris papiktino visą namą ir dėl kurio Haleris kitą dieną atsi-

prašė mano tetą.

Ne, esu įsitikinęs, kad jis nenusižudė. Jis tebegyvena, pa-

vargusiom kojom kažkur tebelaipioja svetimų namų laiptais,

kažkur įsmeigia akis į žibantį parketą ir į gerai prižiūrėtas

araukarijas, dienomis tebesėdi bibliotekose, o naktimis —

smuklėse arba guli ant išsinuomotos kanapos, girdi, kaip už

langų gyvena pasaulis ir Žmonės, ir žino, kad yra nuo jų

atsiskyręs, bet

21

nesižudo, nes tikėjimo likutis jam sako, jog turi širdimi iki galo

patirti šią kančią, šią baisią kančią ir jog mirti turi nuo šios kan-

čios. Aš dažnai apie jį galvoju, jis nepalengvino mano gyvenimo,

jis nesugebėjo manyje palaikyti ir paskatinti stiprybės ir džiaugs-

mo, o ne, atvirkščiai! Bet aš esu ne jis, ir aš gyvenu ne jo gyve-

nimą, o savo, mažą ir miesčionišką, bet garantuotą ir pilną pa-

reigų. Ir mes prisimename jį ramiai ir draugiškai, aš ir mano

teta, kuri apie jį galėtų daug daugiau pasakyti, negu aš, bet tai

liks paslėpta jos geroje širdyje.

Dėl Halerio užrašų, šių keistų, iš dalies liguistų, iš dalies

gražių ir giliaminčių fantazijų, tai turiu pasakyti, kad šiais la-

pais, jei jie būtų atsitiktinai pakliuvę į mano rankas ir jei nebū-

čiau pažinojęs jų autoriaus, būčiau, žinoma, pasipiktinęs ir. juos

išmetęs. Bet dėl savo pažinties su Haleriu galiu juos iš dalies

suprasti, net pateisinti. Aš nebūčiau ryžęsis jų atskleisti kitiems,

jei čia būčiau matęs vien patologines kažkokio vienišo, nelai-

mingo psichinio ligonio fantazijas. Bet jose aš įžvelgiu kažką

daugiau, epochos dokumentą, nes Halerio sielos liga — šiandien

aš tai žinau — ne kažkokio pavienio žmogaus kaprizas, bet

pačios epochos liga, tos generacijos, kuriai priklauso Haleris,

neurozė, kuria, rodos, serga anaiptol ne silpni ir menkaverčiai

individai, o kaip tik stiprūs, protingiausi, gabiausi.

Šie užrašai — nesvarbu, kiek jie pagrįsti realiais įvykiais,—

yra mėginimas įveikti didžiulę epochos ligą, ne išsilenkiant jos

ir ją pagražinant, bet bandant pačią tą ligą paversti vaizdavimo

objektu. Jie reiškia, tikrąja šio žodžio prasme, žengimą per pra-

garą, čia baimingą, čia drąsų žengimą per aptemusių sielų pa-

saulio chaosą, žingsniuojant su viltimi pereiti pragarą, pasiga-

lynėti su chaosu, iki galo iškentėti blogį.

Raktą šiam supratimui man davė viena Halerio pastaba.

Kartą po mūsų pokalbio apie vadinamuosius viduramžių žiau-

rumus jis man pasakė:

— Iš tiesų tai jokie žiaurumai. Viduramžių žmogus pasi-

bjaurėtų visu mūsų šiandieninio gyvenimo būdu, kuris jam

atrodytų ne vien tik žiaurus, o pasibaisėtinas ir barbariškas!

Kiekviena epocha, kiekviena kultūra, kiekvienas paprotys ir

tradicija turi savo būdą, turi jai tinkantį švelnumą ir griežtumą,

grožį ir žiaurumą, tam tikras kančias laiko natūraliu dalyku,

22

kantriai pakelia tam tikras blogybes. Tikra kančia, pragaru

žmogaus gyvenimas virsta tik tuomet, kai susikerta dvi epochos,

dvi kultūros ir religijos. Jei antikos žmogus būtų turėjęs gyven-

ti" viduramžiais, jis, vargšas, būtų užtroškęs, lygiai taip pat

užtrokštų laukinis žmogus mūsų civilizacijoje. Bet būna epo-

chų, kai visa karta taip pakliūna tarp dviejų epochų, tarp dviejų

gyvenimo būdų, kad praranda visokį natūralumą visokius pa-

pročius, visokį saugumą ir nekaltumą. Žinoma, ne kiekvienas

vienodai stipriai tai jaučia. Toks žmogus, kaip Nyčė, mūsų die-

nų bėdą iškentėjo daugiau kaip viena karta anksčiau, negu ki-

ti,— tai, ką jis, vienišas ir niekieno nesuprastas, patyrė, šiandien

kenčia tūkstančiai.

Skaitydamas tuos užrašus, aš dažnai prisimindavau šiuos

žodžius. Haleris yra iš tų, kurie atsidūrė tarp dviejų epochų,

kurie nebuvo saugūs ir prarado nekaltumą, jis iš tų, kurių

likimas — ypač stipriai patirti visą žmogaus gyvenimo abejo-

tinumą kaip asmeninę kančią ir pragarą.

Čia, man atrodo, ir yra ta prasmė, kurią mums turi jo užra-

šai, ir todėl ryžausi juos paskelbti. O apskritai aš nenoriu nei jų

ginti, nei jų smerkti, tegu kiekvienas skaitytojas padaro taip,

kaip jam liepia sąžinė!

23

HARIO HALERIO UŽRAŠAI

Tik bepročiams

Diena praėjo, kaip apskritai praeina dienos; aš ją prastū-

miau, švelniai nustūmiau į nebūtį savo primityviu ir droviu

gyvenimo menu; keletą valandų dirbau, rausiausi senose kny-

gose, dvi valandas kenčiau skausmus, kokius apskritai kenčia

senyvi žmonės, išgėriau miltelių ir apsidžiaugiau, kad apgavau

skausmą, pagulėjau karštoje vonioje, traukdamas į save malo-

nią šilumą, tris kartus gavau paštą, peržiūrėjau visus tuos man

nereikalingus laiškus ir spaudinių banderoles, padariau kvė-

pavimo pratimus, o mąstymo pratimus šiandien praleidau iš

tingumo, valandą buvau išėjęs pasivaikščioti ir danguje mačiau

nupieštą gražų, švelnų, nuostabų plunksninių debesų raštą. Tai

buvo labai žavu, kaip ir senų knygų skaitymas, kaip gulėjimas

šiltoje vonioje, bet, apskritai paėmus, tai buvo visai ne puiki,

ne spindinti laimės ir džiaugsmo diena, o būtent viena tų

dienų," kurios man jau seniai normalios ir įprastos: saikingai

malonios, visiškai pakenčiamos, pusėtinos, abejingos senyvo,

nepatenkinto pono dienos: be ypatingų skausmų, be ypatingų

rūpesčių, be tikro sielvarto, be nevilties, tai dienos, kuriomis

net klausimas, ar ne metas pasekti Adalberto Štifterio pavyz-

džiu ir besiskutant mirtinai įsipjauti, apsvarstomas dalykiškai,

ramiai, be jaudinimosi ir baimės.

Kas yra matęs kitokių dienų, nelemtų, su podagros prie-

puoliais arba baisiu galvos skausmu, įsimetusiu už akių obuo-

lių ir savo velniškais burtais paverčiančiu kančia kiekvieną

veiklą, kuriai reikalingos rega ir klausa, arba tos dvasinės mir-

ties dienos, tos bjaurios vidinės tuštumos- ir nevilties dienos,

kai vidur nuniokotos ir akcinių bendrovių iščiulptos žemės

žmonių pasaulis ir vadinamoji kultūra savo melagingu ir pigiu

24

mugių blizgesiu verčia mus vemti kiekviename žingsnyje, kau-

piasi ir pasiekia nepakenčiamą laipsnį mūsų pačių sergančioje

sieloje,— kas yra matęs tų pragariškų dienų, tas labai paten-

kintas tokiomis paprastomis, pusėtinomis dienomis, kaip ši die-

na, jis dėkingas sėdi prie šiltos krosnies, skaitydamas rytinį

laikraštį, dėkingai konstatuoja, kad šiandien vėl nekilo jokio

karo, neįvesta nauja diktatūra, neišaiškinta jokios ypatingai

ryškios kiaulystės politikoje ir ekonomikoje, savo surūdijusios

lyros stygas jis suderina santūriai, saikingai džiugiai, kone

linksmai padėkos psalmei, kuria įvaro nuobodulį savo tyliam,

švelniam, šiek tiek bromu apkvaitintam pusėtinam pasitenki-

nimo dievui, ir tvankiame šio patenkinto nuobodulio, šio labai

dėkingo neskausmingumo ore abu jie, Gusčiai linksintis

pusėtinas dievas ir žilstelėjęs, tylią psalmę giedantis pusėtinas

žmogus, atrodo panašūs vienas į kitą tarsi dvyniai.

Puikus dalykas — pasitenkinimas,- neskausmingumas, šios

pakenčiamos, romios dienos, kai nei skausmas, nei džiaugsmas

nedrįsta suklykti, kai viskas vien šnabždasi ir sėlina ant pirštų

galų. Bet man, deja, taip atsitinka, kad aš visiškai nepakenčiu

kaip tik šio pasitenkinimo, kad neilgai trukus jis man pasidaro

bjauriai nepakenčiamas ir koktus, ir aš nusiminęs turiu bėgti į

kitų temperatūrų juostas, geriausiu atveju džiaugsmų keliu, o

blogiausiu — skausmų keliu. Tereikia man valandėlę pabūti be

džiaugsmo ir be skausmo ir pakvėpuoti drungnu, nuobodžiu

vadinamųjų gerų dienų pakenčiamumu, ir mano vaikiška siela

taip prisipildo begalinės gėlos, jog aš sviedžiu surūdijusią

dėkingumo lyrą mieguistam pasitenkinimo dievui į patenkintą

veidą, ir manyje degantis tikrai pragariškas skausmas man

mielesnis, negu ši sveika kambario temperatūra. Tuomet

manyje suliepsnoja klaikus noras stiprių jausmų, sensacijų,

įtūžis ant šio nusistovėjusio, banalaus, normuoto ir sterilizuoto

gyvenimo ir pašėlęs troškimas ką nors sudaužyti į šipulius,—

sakysim, kokią universalinę parduotuvę, katedrą ar patį save,—

iškrėsti kokią nutrūktgalvišką kvailystę, nuplėšti perukus nuo

kokių nors garbinamų stabų, parūpinti geidžiamus bilietus iki

Hamburgo kokiems nors maištingiems mokinukams, suvedžio-

ti mergaitę ar nusukti sprandą keliems miesčioniško gyvenimo

būdo atstovams. Juk kaip tik tai aš kuo nuoširdžiausiai niekinau

ir keikiau — šį pasitenkinimą, šią sveikatą, jaukumą, šį išpuo-

25

selėtą miesčionio optimizmą, šį trąšų, tarpų pusėtinumo, nor-

malumo, vidutinybės ugdymą.

Štai tokios nuotaikos apimtas, slenkant sutemoms, užbai-

giau šią pakenčiamą eilinę dieną. Užbaigiau ją ne taip', kaip

priderėtų ir būtų naudinga liguistam žmogui: nesusivįliojau

paklota lova, į kurią tarsi jaukas mane traukė šildomoji pūslė,

bet, nepatenkintas ir pasišlykštėjęs savo nedideliu dienos darbu,

paniuręs apsiaviau batus, apsivilkau paltą ir per sutemas ir rūką

patraukiau į miestą — išgerti „Plieno šalmo" viešbutyje tai; ką

geriantys vyrai pagal seną paprotį vadina „stikleliu vyno".

Taigi iš savo mansardos ėmiau leistis laiptais, šiais sunkiai

užkopiamais svetimais laiptais, šiais perdėm "miesčioniškais, iš-

blizgintais, svariais laiptais itin padoraus trijų butų nuomojamo-

jo namo, kurio palėpėje buvo mano būstas. Nežinau, kodėl taip

atsitinka, bet aš, benamis Stepių Vilkas ir vienišas miesčioniško

pasaulio priešas, visada gyvenu tikruose miesčioniškuose na-

muose, tai mano sena silpnybė. Aš gyvenu ne rūmuose ir ne

proletarų namuose, bet kaip tyčia vis šiuose labai padoriuose,

labai nuobodžiuose, nepriekaištingai laikomuose miesčioniš-

kuose lizduose, kur truputį kvepia terpentinu ir muilu ir kur

išsigąsti, jei. kada garsiai trinkteli laukujėmis durimis arba įeini

purvinais batais. Aš mėgstu šią atmosferą, be abejo, nuo

vaikystės, ir mano slaptas ilgėjimasis kažko nelyginant tėvynės

kaskart beviltiškai mane veda šiais senais kvailais keliais. Bet

man patinka kontrastas tarp mano gyvenimo, tarp -mano vie-

nišo, rūstaus, užguito, perdėm netvarkingo gyvenimo ir šios

šeimyniškos, miesčioniškos aplinkos. Man patinka ant laiptų

įtraukti į krūtinę šio tylos, tvarkos, švaros, padorumo ir romu-

mo kvapo, kuris, kad ir kaip neapkenčiu miesčionių/ visada

mane kažkaip jaudina, ir man patinka peržengti savo kambario

slenkstį, kur visa tai pasibaigia, kur tarp knygų šūsnių mėtosi

cigar4 nuorūkos ir stovi vyno buteliai, kur viskas netvarkinga,

nejauku, apleista ir kur, viskas — knygos, rankraščiai, mintys —

y paženklinta ir prisigėrę vienišųjų bėdų, žmogaus būties

problematikos, troškimo iš naujo įprasminti žmonių gyvenimą,

pasidariusį beprasmišką.

Ir štai aš praėjau pro araukariją. Kaip tik antrajame šio

namo aukšte laiptai sukasi pro nedidelę aikštelę priešais vieną

butą, kuris, be abejonės, yra dar nepriekaištingesnis, švares-

26

nis ir labiau iššveistas, negu visi kiti, nes ši nedidelė aikštelė

spindi antžmogiška priežiūra, tai — mažytė šviečianti tvarkos

šventovė. Ant parketo grindų, kuriomis bijai žengti, stovi ten

du dailūs suoleliai, o ant kiekvieno suolelio — po didelį gėlių

puodą, viename auga azalija, kitame — gan graži araukarija,

sveikas, tiesus, be galo tobulas medelis, ir kiekvienas spygliu-

kas, kiekviena šakelė spindi šviežiai nuplauti. Kartkartėmis, kai

žinau, jog niekas manęs nemato, aš naudojuosi šia vieta tarsi

šventykla, sėduosi ant pakopos virš araukarijos, truputį pasilsiu,

susineriu pirštus ir pagarbiai žvelgiu žemyn į šį tvarkos sodelį,

kurio jaudinantis vaizdas ir juokingas vienišumas kažkaip

graudina man širdį. Už šios aikštelės, tarsi šventajame

araukarijos šešėlyje, aš įsivaizduoju butą, pilną spindinčio rau-

donmedžio, gyvenimą, trykštantį padorumu ir sveikata; čia žmo-

nės anksti keliasi, atlieka savo pareigas, santūriai linksminasi

šeimos šventėse, sekmadieniais eina į bažnyčią ir anksti gula.

Dėdamasis žvalus, skubėjau drėgnu -skersgatvių asfaltu,

ašarojančios, blandžios žibintų šviesos žvelgė pro vėsią,

rūškaną dulksną ir siurbė blausius atspindžius iš šlapios žemės.

Prisiminiau pamirštus jaunystės metus — kaip tuomet mėgau

tokius tamsius, rūškanus vėlaus rudens ir žiemos vakarus, kaip

godžiai ir svaigiai tuomet sugerdavau vienišumo ir melancho-

lijos nuotaikas, kai iki pusiaunakčių per lietų ir audrą klaidžio-

davau, susisiautęs paltą, po priešišką, belapę gamtą, vienišas

jau ir tuomet, bet kupinas didelės laimės ir sklidinas eilių, ku-

rias vėliau užrašydavau prie žvakės, sėdėdamas ant lovos krašto

savo kambarėlyje! Ką gi, tai praėjo, ši taurė buvo- išgerta, ir

daugiau niekas man jos nebepripylė. Ar buvo šito gaila? Man

šito nebuvo gaila. Man nieko nebuvo gaila, kas praėjo. Gaila

buvo dabarties ir šios dienos, visų tų nesuskaičiuojamų valandų

ir dienų, kurias praradau, kurias tik iškentėjau, kurios man

neatnešė nei dovanų, nei sukrėtimų. Bet, ačiū Dievui, būdavo ir

išimčių, būdavo kai kada, tiesa, retai, ir kitokių valandų, jos

atnešdavo sukrėtimų, atnešdavo dovanų, pralauždavo sienas ir

grąžindavo mane, paklydėlį, prie gyvos pasaulio širdies.

Nuliūdęs ir vis dėlto didžiai susijaudinęs stengiausi prisiminti

paskutinį tokį išgyvenimą. Tai atsitiko viename koncerte, buvo

atliekama puiki senoviška muzika, ir tarp dviejų! piano taktų,

pagrotų medinių pučiamųjų, man staiga vėl atsivėrė

27

durys į aną pasaulį, aš perskridau dangų ir pamačiau dirbantį

Dievą, kenčiau palaimingus skausmus ir nuo nieko daugiau

pasaulyje nesigyniau, nieko daugiau pasaulyje nebijojau, su

viskuo sutikau, viskam atidaviau širdį. Tai truko neilgai, gal

kokį ketvirtį valandos, bet tą pačią naktį sugrįžo sapne ir nuo

tol kartkartėmis paslapčia sublyksėdavo per visas tas tuščias

dienas, kartais aš tai ryškiai matydavau keletą minučių tarsi

auksinį dievišką pėdsaką, einantį per mano gyvenimą: jis be-

veik visada apdrabstytas purvu ir apneštas dulkėmis, bet vėl

sutviska auksinėmis kibirkštimis, ir tuomet atrodo, kad jo nie-

kada daugiau nebepamesi, o jis vis dėlto vėl greitai pranyksta.

Kartą naktį, negalėdamas užmigti, aš staiga prakalbau eilėm,

perdaug gražiom ir keistom eilėm, kad dingtelėtų mintis jas

užrašyti, o rytą aš jų visai neatsiminiau, bet jos vis dėlto ma-

nyje tūnojo tarsi sunkus riešutas sename, suaižėjusiame kevale.

Kitą kartą tai užeidavo beskaitant kokį poetą, begalvojant apie

kokią Dekarto, Paskalio mintį, o kitą kartą tai vėl suspindėdavo

ir auksine gija vesdavo tolyn į padebesius, kai būdavau pas

mylimąją. Ak, sunku rasti šį dievišką pėdsaką tokiame

gyvenime, kurį mes gyvename, tokioje patenkintoje, tokioje

miesčioniškoje, tokioje pilkoje epochoje, matant šią

architektūrą, šiuos verslus, šią politiką, šiuos žmones! Ir kaip

aš nebūsiu Stepių Vilkas ir pasigailėtinas atsiskyrėlis šiame

pasaulyje, kurio tikslams nepritariu, kurio jokie džiaugsmai

manęs nejaudina! Aš negaliu ilgai ištverti nei teatre, nei kine,

vos įstengiu paskaityti laikraštį, retai perskaitau šiuolaikinę

knygą, aš nesuprantu, kokio malonumo ir džiaugsmo žmonės

ieško perpildytuose traukiniuose ir viešbučiuose, sausakimšose

kavinėse, skambinant kvaitinančiai, įkyriai muzikai, elegan-

tiškų, ištaigingų miestų baruose ir varjetė, pasaulinėse paro-

dose, kortuose, paskaitose smalsuoliams, dideliuose -stadio-

nuose — visų šių džiaugsmų, kurie man juk būtų pasiekiami ir

dėl kurių tūkstančiai kitų grumiasi ir stumdosi, aš nesuprantu,

jiems nepritariu. O tai, kas man atsitinka retomis mano

džiaugsmo valandomis, kas man yra palaima, įvykis, ekstazė ir

pakilumas,— pasaulis tai žino, to ieško ir tai mėgsta daugių

daugiausia poezijoje, o gyvenime tai laiko pamišimu. Ir iš tie-

sų, jei pasaulis teisus, jei ši kavinių muzika, šios masinės pra-

mogos, šie suamerikonėję, tokiu nedideliu trupučiu patenkinti

28

žmonės teisūs, tuomet aš — neteisus, tuomet aš — pamišėlis,

tuomet aš iš tikro esu tas Stepių Vilkas, kuriuo save dažnai

vadindavau, žvėris, pasiklydęs jam svetimame ir nesupranta-

mame pasaulyje ir nerandantis nei savo tėvynės, nei oro, nei

maisto.

Apniktas šių įprastų minčių, ėjau tolyn šlapia gatve, vienu

tyliausių ir seniausių miesto kvartalų. Priešais, kitoje skers-

gatvio pusėje, tamsoje dunksojo sena, pilka mūrinė siena, į

kurią aš visada mėgau žiūrėti, ji visados ten dunksojo, tokia

sena ir nerūpestinga tarp nedidukės bažnyčios ir senos ligoni-

nės, jos grublėtame paviršiuje dienomis dažnai ilsėdavosi mano

akys, juk nedaug buvo tokių tylių, gerų, nebylių vietų miesto

centre, kur paprastai kas pusė kvadratinio metro rėkia savo

vardus tai krautuvė, tai advokatas, tai išradėjas, tai gydytojas,

tai barzdaskutys ar nuospaudų gydymo meistras. Ir dabar ma-

čiau šią seną, tylios ramybės apgaubtą sieną, ir vis dėlto kažkas

joje buvo pasikeitę, aš suglumau, ties sienos viduriu pamatęs

nedidelį gražų portalą su gotišku skliautu, nes iš tikrųjų nebe-

žinojau, ar tas portalas ten buvo visada, ar pastatytas dabar. Jis

atrodė, be abejo, senas senas, tikriausiai šie užrakinti varteliai

su tamsiomis medinėmis durimis jau prieš šimtmečius vedė į

kažkokį apsnūdusį vienuolyno kiemą, ir šiandien dar ten tebe-

veda, nors vienuolyno jau seniai nebėra, ir galbūt aš šimtus

kartų mačiau šiuos vartus, bet niekada jų nepastebėjau, tikriau-

siai juos naujai nudažė, ir todėl jie man krito į akis. Vis dėlto

sustojau ir ėmiau atidžiai juos apžiūrinėti, bet kiton pusėn ne-

perėjau — gatvė buvo be galo šlapia ir pažliugusi; aš stovėjau

ant šaligatvio ir tiktai žvelgiau ton pusėn, buvo jau labai tamsu,

ir man pasirodė, jog vartai apipinti vainiku ar kažkuo margu.

Geriau įsižiūrėjęs, pamačiau virš vartų šviesią iškabą, kurioje,

man atrodė, buvo kažkas parašyta. Aš įtempiau akis ir galų

gale, nepaisydamas purvo ir balų, perėjau į kitą pusę. Čia, virš

portalo, ant senos, pilkai žalios sienos pamačiau blausiai ap-

šviestą dėmę, kuria greitai bėgiojo margos raidės, jos tuoj pat

pradingdavo, vėl pasirodydavo ir išnykdavo. Še tau, pagalvo-

jau, dabar ir šią seną gerą sieną subjaurojo šviečiančia reklama!

Tuo tarpu skaičiau keletą švystelėjančių žodžių, juos buvo

sunku perskaityti, reikėjo kone spėlioti, raidės pasirodydavo

nevienodais atstumais, tokios blyškios ir vos įžiūrimos, ir labai

29

greitai užgesdavo. Žmogus, ketinęs iš to padaryti biznį, suma-

numu nepasižymėjo, jis buvo Stepių Vilkas, vargšelis; kodėl

turėjo jo raidės žaisti čia, ant šios sienos, tamsiausioje senamies-

čio gatvelėje, šiuo paros metu, lietingu oru, kur niekas čion

neužklysta, ir todėl jos buvo tokios bėglios, tokios skraidžios,

tokios aikštingos ir neįskaitomos? Bet štai pagaliau man pavy-

ko, paeiliui sugavau keletą žodžių, kurie reiškė:

Magiškasis teatras

Įeiti leidžiama ne visiems

— ne visiems

Aš pamėginau atidaryti vartus, sunki sena rankena, kad ir

kiek spaudžiau, nepajudėjo. Raidžių žaismas pasibaigė, liovėsi

jis staiga, liūdnai įsitikinės savo nereikalingumu. Aš žengtelėjau

keletą žingsnių atgal, giliai nuklimpau į purvą, raidės daugiau

nebepasirodė, jų žaismas užgeso, aš ilgai stovėjau purve ir

laukiau, bet veltui.

Ir tuomet, kai lioviausi laukes ir vėl grįžau ant šaligatvio,

priešais mane, atsispindėdamos asfalte, nuvirvėjo keletas spal-

votų šviečiančių raidžių.

Aš perskaičiau:

Tik bepročiams!

Peršlapau kojas ir sušalau, bet dar ilgokai pastovėjau, pa-

laukiau. Daugiau nieko. Ir kol aš stovėjau ir galvojau, kaip

gražiai ant drėgnos sienos ir juodo žvilgančio asfalto šmėsčioja

klaidžiojančių trapių raidžių žiburėliai, man staiga vėl atėjo į

galvą ankstesnių minčių nuotrupa — palyginimas su auksiniu

šviečiančiu pėdsaku, kuris vėl taip greitai tolsta ir išnyksta.

Sušalau ir patraukiau tolyn, svajodamas apie šį pėdsaką,

ilgėdamasis vartų į stebuklingąjį teatrą, skirtą tik bepročiams.

Tuo tarpu įėjau į turgaus rajoną, kur netrūko vakarinių pra-

mogų, kas žingsnis kabojo plakatai ir masino užrašai: moterų

kapela — varjetė — kinas — šokiai,— bet visa tai buvo ne

man, tai buvo „visiems", normaliems, kurie iš tikrųjų visur,

kaip mačiau, miniomis grūdosi pro vartus. Vis dėlto mano liū-

desys truputį praskaidrėjo, mane juk palietė kito pasaulio svei-

kinimas, keletas spalvotų raidžių šoko ir grojo mano sieloje ir

užgavo slaptas stygas, vėl sužėrėjo auksinis pėdsakas.

30

Aš susiradau nedidelę prieštvaninę smuklę, kur nuo mano

pirmo apsilankymo šiame mieste, prieš kokius dvidešimt pen-

kerius metus, niekas nepasikeitė, ir šeimininkė vis dar ta pati, ir

kai kurie šios dienos lankytojai sėdėdavo čia ir anuomet tose

pačiose vietose, su tais pačiais stiklais. Aš įėjau į kuklią smuk-

lę, čia buvo mano prieglobstis. Tiesa, tai buvo toks pat prie-

globstis, kaip ant laiptų, priešais araukariją, ir čia aš neradau

nei tėvynės, nei draugijos, o radau vien tylią žiūrovo vietą prie-

šais sceną, kur svetimi žmonės vaidino svetimas pjeses, bet

netgi ši tyli vietą buvo šio to verta: nei žmonių minios, nei riks-

mo, nei muzikos, vien keletas ramių miestiečių prie neužties-tų

medinių stalų (nei marmuro, nei emalio, nei pliušo, nei vario!),

ir prieš kiekvieną — vakarinis gėrimas, geras, išlaikytas vynas.

Galbūt šie keli nuolatiniai lankytojai, kuriuos visus pažinojau iš

matymo, buvo tikri filisteriai, ir jų namuose, jų filisteriškuose

butuose stovėjo nuobodūs namų altoriai prieš bukus

pasitenkinimo stabus, o galbūt ir jie, kaip ir aš, buvo vieniši, iš

kelio iškrypę bursai, tylūs, susimąstę girtuokliai, vyne

skandinantys subankrutavusius idealus, stepių vilkai ir vargšai,

kaip aš; šito nežinojau. Kiekvieną jų čion traukė kažkokia nos-

talgija, kažkoks nusivylimas, kažkoks pakaitalo poreikis; vedęs

čia ieškojo savo viengungiškų laikų atmosferos, senas valdinin-

kas — studentiškų metų atgarsių, visi jie buvo tylūs ir visi gėrė,

ir mieliau sėdėjo, kaip ir aš, priešais puslitrį elzasietiškojo, ne-

gu priešais damų kapelą. Čia aš nuleidau inkarą, čia galėjai

ištverti valandą, o gal ir dvi. Gurkštelėjęs elzasietiškojo, paju-

tau, kad nuo pusryčių šiandien dar nieko nevalgiau.

Keista, ko tik žmogus nepraryja! Gal dešimtį minučių skai-

čiau kažkokį laikraštį, pro akis įsileisdamas į save protą kaž-

kokio neatsakingo žmogaus, kuris pilna burna žiaumoja, o

paskui išvemia kitų žodžius, juos apseiliojęs, bet nesuvirškinęs.

Aš jų suvalgiau visą skiltį. O po to surijau didoką gabalą kepe-

nų, išpjautų iš užmušto veršiuko kūno. Keista! Geriausias daik-

tas buvo elzasietiškasis. Aš nemėgstu, bent jau šiokiadieniais,

padūkusių, stiprių vynų, greitai mušančių į galvą ir garsių savo

ypatingu skoniu. Man labiausiai patinka visiškai gryni, lengvi,

paprasti vietiniai vynai be ypatingų pavadinimų, jų galima

daug Išgerti, ir jie taip jaukiai ir maloniai atsiduoda kaimu,

žeme, dangum ir mišku. Taurė elzasietiškojo, riekė geros duo-

31

nos — tai visų geriausias valgis. Bet jau suvalgiau kepenų por-

ciją — man tai ypatingas malonumas, aš retai kada valgau

mėsą,— ir prieš mane stovėjo antra taurė. Keista buvo ir tai,

jog kažkur žaliuose slėniuose sveiki, šaunūs žmonės augina

vynuoges ir spaudžia vyną, kad įvairiuose pasaulio kampeliuo-

se, toli toli nuo jų, keletas nusivylusių, tyliai gurkšnojančių

miestiečių ir bejėgių stepių vilkų, ištuštinę taures, šiek tiek

padrąsėtų ir pralinksmėtų.

Na ką gi, tegul tai buvo keista! Tai buvo gerai, tai pagel-

bėjo, nuotaika pagyvėjo. Žodinė to laikraščio straipsnio koše

man sukėlė pavėluotą palengvėjimo juoką, ir staiga aš vėl

prisiminiau užmirštą ano pučiamųjų piano melodiją, ji iškilo

manyje tarsi nedidelis blizgantis muilo burbulas, sužibėjo, ryš-

kiai atspindėdama sumažintą pasaulį, ir vėl švelniai pranyko.

Jei ši dangiška trumputė melodija slapčia suleistų šaknis į mano

sielą ir vieną dieną manyje vėl pražystų visomis mielomis

spalvomis jos graži gėlė, negi aš tuomet būčiau visiškai žuvęs?

Tegu aš būsiu pasiklydęs žvėris, nesupratęs savo aplinkos, ta-

čiau mano paikas gyvenimas turėjo kažkokią prasmę, kažkas

manyje priiminėjo tolimų, aukštų pasaulių šauksmą ir atsaki-

nėjo į jį, mano smegenyse buvo sukrauta tūkstančiai paveikslų.

Pulkai Džoto angelų iš mažo žydro Padujos bažnyčios

skliauto, o greta jų žengė Hamletas ir užsidėjusi vainiką Ofelija

— puikūs viso pasaulio liūdesio ir visų nesusipratimų simboliai,

degančiame balione stovėjo oreivis Džanocas ir pūtė ragą, Atila

Šmelclė nesėsi rankoje savo naują skrybėlę, Borobudūras kėlė į

dangų kalną savo skulptūrų. Nesvarbu, kad visos šios figūros

gyvena tūkstančiuose kitų širdžių; yra dar dešimt tūkstančių

kitų, nežinomų paveikslų ir garsų, kurių vienintelė tėvynė,

reginčios akys, girdinčios ausys buvo mano siela. Sena

ligoninės siena, nusėta senom, dūlančiom, pilkai žaliom

dėmėm, kurios plyšiuose ir sprogiuose galėjai nujausti esant

tūkstančius freskų — kas jai atsiliepė, kas įsileido ją į savo

sielą, kas ją mylėjo, kas juto jos pamažu nykstančių spalvų

žavesį? Senos vienuolių knygos su švelniai švytinčiomis

miniatiūromis, prieš du šimtmečius ir šimtmetį gyvenusių vo-

kiečių poetų knygos, kurias užmiršo jų tauta, visi tie nučiupi-

nėti ir apipeliję tomai, senųjų muzikų spaudiniai ir rankraščiai,

kieti pageltę natų lapai su savo sustingusiomis garsų vizi-

32

jomis — kas išgirdo jų protingus, šelmiškus ir ilgesingus balsus,

kas nešė kupina širdim jų dvasią ir žavesį kitais, jiems svetimais

laikais? Kas beprisiminė tą mažą atkaklų kiparisą ant kalno

virš Gubijo, kiparisą, kurį palaužė ir perskėlė akmenų griūtis, o

jis vis. dėlto išlaikė gyvybę ir išleido naują, nors ir ne tokią

vešlią viršūnę? Kas įvertino stropią antrojo aukšto šeimininkę

ir jos tviskančią araukariją? Kas skaitė naktimis virš Reino

debesėtą plaukiančio rūko raštą? Stepių vilkas. O kas ieškojo

po savo gyvenimo griuvėsius pasklidusios prasmės, kentė tai,

kas iš pažiūros beprasmiška, gyveno tuo, kas iš pažiūros bepro-

tiška, paskučiausioje maišaty ir chaose dar slapčia vylėsi ap-

reiškimo ir dievo artumo?

Aš suturėjau taurę, kurią šeimininkė man vėl norėjo pripilti,

ir pakilau. Daugiau vyno man nebereikėjo. Auksinis pėdsakas

blykstelėjo, primindamas man amžinybę, Mocartą žvaigždes. Aš

vėl galėjau kurį laiką kvėpuoti, galėjau gyventi, turėjau drąsos

egzistuoti, man nereikėjo kankintis, bijoti, gėdintis.

Smulkus lietus, šalto vėjo taškomas, žvagėjo į žibintus ir

blizgėjo stikliniu tvaskesiu, kai išėjau į nutilusią gatvę. Kurlink

dabar? Jeigu šią akimirką įvyktų stebuklas ir išsipildytų mano

noras, prieš mane dabar atsirastų nedidukė graži Liudviko XVI

stiliaus salė, kurioje keletas gerų muzikantų man pagrotų dvi

tris Hendelio ir Mocarto pjeses. Dabar tai atitiktų mano

nuotaiką, ir aš siurbčiočiau šią vėsią, kilnią muziką, tarsi die

vai nektarą. O jei dabar turėčiau draugą kokioje palėpės ka-

marėlėje, jis sėdėtų susimąstęs prie žvakės, o Šalia gulėtų smui-

kas! Aš atsėlinčiau pas jį, į jo nakties tylą, be garso užlipčiau

kampuotais laiptais, netikėtai jį užklupčiau, ir mes pašnekesiais

ir muzika atšvęstume keletą nežemiškų valandų! Kažkada,

prieš daugelį metų, aš dažnai mėglaudavausi šia laime, bet ir

tai ilgainiui nuo manęs nutolo ir dingo, tarp anų laikų ir šios

dienos įsiterpė nuvytę metai.

Pasistatęs palto apykaklę ir lazda bilsnodamas į šlapią grin-

dinį, neskubėdamas patraukiau namo. Kad ir kaip lėtai eida-

mas, vis tiek pernelyg greitai vėl sėdėsiu savo mansardoje, savo

tariamoje nedidelėje tėvynėje, kurios nemylėjau, tačiau be

kurios negalėjau apsieiti, nes tie laikai man jau praėjo, kai ga-

lėdavau išvaikščioti visą lietingą žiemos naktį. Ką gi, galimas

daiktas, niekas man nesugadins geros šio vakaro nuotaikos,

33

nei lietus, nei podagra, nei araukarija, ir nors nebuvo kamerinio

orkestro ir vienišo draugo su smuiku, toji miela melodija vis

dėlto tebeskambėjo manyje, ir aš galėjau, tyliai niūniuodamas,

bet ritmingai kvėpuodamas, ją maždaug pakartoti. Susimąstęs

žingsniavau tolyn. Ne, gyventi buvo galima ir be kamerinės

"muzikos, ir be draugo, ir atrodė juokinga bejėgiškai kamuotis,

ištroškus šilumos. Vienatvė — tai nepriklausomybė, aš jos

norėjau ir įsigijau per ilgus metus. Ji buvo šalta, o taip, bet ji

buvo ir tyli, nepaprastai tyli ir didelė tarsi šalta nebyli erdvė,

kurioje sukasi žvaigždės.

Kai ėjau pro kažkokį restoraną su šokių aikštele, į mane

siūbtelėjo tranki džiazo muzika, karšta ir grubi, tarsi žalios

mėsos garai. Aš stabtelėjau; šitokia muzika, nors ir labai jos

nekenčiau, visada man turėjo slapto žavesio. Džiazas man buvo

atgrasus, bet jis buvo dešimt kartų mielesnis, negu visa šian-

dieninė akademinė muzika, jo linksmas, grubus laukinumas

giliai paliesdavo mano instinktus ir alsuodavo naiviu, nuošir-

džiu geidulingumu.

Valandėlę pastovėjau, uostydamas kruviną, šaižią muziką,

piktai ir gašliai traukiau šių salių atmosferą. Viena šios muzi-

kos pusė, lyriškoji, buvo šleikšti, saldi ir perdėm sentimentali,

kita pusė buvo laukinė, aikštinga ir energinga, ir vis dėlto abi

pusės naiviai ir taikiai jungėsi į darnią visumą. Tai buvo pra-

žūties muzika, panaši muzika turbūt skambėjo paskutinių im-

peratorių laikais Romoje. Žinoma, palyginti su Bacho, Mocarto

ir tikrąja muzika ji buvo kiaulystė, tačiau toks buvo visas mūsų

menas, visas mūsų mąstymas, visa mūsų tariamoji kultūra, jei

lyginsime juos su tikrąja kultūra. O ši muzika buvo pranašesnė

dideliu atvirumu, mielu nemeluotu negriškumu ir linksma,

vaikiška nuotaika. Ši muzika kažkuo priminė negrą ir kažkuo

amerikietį, kuris, kad ir galingas, mums, europiečiams, atrodo

toks berniokiškai žvalus ir vaikiškas. Ar Europa irgi pasidarys

tokia? Ar ji jau eina šiuo keliu? Ar nebuvome mes, senieji

ankstesnės Europos, ankstesnės tikrosios muzikos, ankstesnės

tikrosios poezijos žinovai ir gerbėjai, ar mes nebuvome vien

nedidelė kvaila mažuma komplikuotų neurotikų, kuriuos rytoj

užmirš ir išjuoks? Ar tai, ką mes vadinome „kultūra", dvasia,

siela, tai, ką mes vadinome gražiu, šventu dalyku, nebuvo vien

šmėkla, ar nebuvo tai seniai mirę ir tik mums,

34

keletui kvailių, dar atrodė tikra ir gyva? O galbūt tai iš viso

niekada nebuvo tikra ir gyva? Galbūt tai, ko mes, kvailiai, sie-

kėme, visada tebuvo fantomas?

Mane priėmė senas miesto kvartalas, pilkoje migloje sto-

vėjo apmirusi ir nereali bažnytėlė. Staiga vėl prisiminiau va-

karo įvykį, mįslingus vartus po gotišku skliautu, virš jų mįs-

lingą iškabą, pašaipiai šokančias šviečiančias raides. Kokie

buvo jų užrašai? „Įeiti leidžiama ne visiems." Ir: „Tik bepro-

čiams." Aš tiriamai pažvelgiau į seną sieną, slapčia

trokšdamas, kad vėl prasidėtų burtai, mane, beprotį, pakviestų

užrašas, įleistų mažos durelės. Ten galbūt buvo tai, ko aš

troškau, ten galbūt grojo mano muzika?

Tamsi akmeninė siena ramiai žiūrėjo į mane pro sutemas,

uždara, giliai nugrimzdusi į savo sapną. Ir jokių vartų, jokio

gotinio skliauto, vien tamsi, tyli siena be jokios angos. Šypso-

damasis ėjau tolyn, meiliai linktelėjau mūrui. „Miegok ramiai,

siena, aš tavęs nežadinsiu. Ateis laikas, ir jie tave nugriaus arba

apklijuos godžiom firmų iškabom, bet tu dar tebesi, dar tebesi

graži ir tyli, tebesi man miela".

Mane išgąsdino, prieš pat mane iš tamsaus skersgatvio lyg

iš tarpeklio išniręs kažkoks žmogus, kažkoks vienišas vėlyvas

naktibalda pavargusiu žingsniu, su kepure ant galvos, mėlyna

palaidine, ant peties jis nešėsi kartį su plakatu, ties pilvu ant

dirželio — atdarą skrynutę, kokias nešiojasi turgų prekiautojai.

Pavargęs jis žingsniavo pirma manęs, neatsigręžė, šiaip aš

būčiau pasisveikinęs ir pasiūlęs cigarą. Artimiausio žibinto

šviesoje pamėginau perskaityti jo standartą, raudoną plakatą

ant lazdos, bet plakatas siūbavo, aš nieko negalėjau perskaityti.

Tuomet jam šūktelėjau ir paprašiau parodyti plakatą. Jis

sustojo ir šiek tiek tiesiau palaikė savo lazdą, ir tada aš galėjau

perskaityti šokinėjančias, svyrinėjančias raides:

Anarchistinės vakaro pramogos!

Magiškasis teatras! Įeiti

leidžiam ne vi..

— Aš jūsų kaip tik ir ieškojau,— sušukau džiaugsmingai.—

Kokios tos jūsų vakaro pramogos? Kur jos bus? Kada? Jis vėl

žengė tolyn.

35

— Ne visiems,— tarė jis abejingai, mieguistu balsu ir nus-

kubėjo tolyn. Jam buvo gana, jis norėjo namo.

— Palaukit,— sušukau ir pasileidau jam iš paskos.— Ką

ten turite savo dėžėje? Aš noriu ką nors nusipirkti.

Nesustodamas žmogus mechaniškai kyštelėjo ranką į savo

dėžę, ištraukė kažkokią knygutę ir atkišo man. Aš ją greitai

čiupau ir įsidėjau į kišenę. Kol atsisegiojau paltą, norėdamas

surasti pinigų, jis pasuko į šoną, į kažkokią tarpuvartę, uždarė

paskui save vartus ir dingo. Kieme suaidėjo sunkūs jo žingsniai

pirmiausia akmeniniu grindiniu, toliau mediniais laiptais, o po

to nutilo. Ir staiga aš taip pat pasijutau labai pavargęs ir pa-

mačiau, jog jau labai vėlu ir būtų gerai dabar eiti namo. Pas-

partinau žingsnį ir netrukus miegančiu priemiesčio skersgatviu

pasiekiau savo rajoną tarp pylimo skverų, kur nedideliuose,

švariuose nuomojamuose namuose už gazonų ir gebenių gy-

vena tarnautojai ir smulkūs pensininkai. Pro gebenę, veja, pro

nedidukę eglaitę priėjau laukujės duris, radau rakto skylutę,

radau mygtuką šviesai, prasėlinau pro stiklines duris, pro

poliruotas spintas ir puodus su augalais ir atsirakinau savo

kambarį, savo mažutę tariamą tėvynę, kur manęs laukė krėslas

ir krosnis, rašalinė ir etiudininkas, Novalis ir Dostojevskis,

laukė taip, kaip laukia kitų, tikrų žmonių, grįžtant namo motina

ar žmona, vaikai, tarnaitės, šunys, katės.

Kai vilkausi šlapią paltą, man vėl į rankas pakliuvo maža

knygutė. Aš ją ištraukiau, tai buvo plona, prastame popieriuje

prastai atspausdinta turgaus knygiūkštė, panaši į brošiūras

„Žmogus, gimęs sausio mėnesį" arba „Kaip per savaitę atjau-

nėti dvidešimčia metų?".

Tačiau, atsisėdęs krėsle ir užsidėjęs akinius, nustebęs ir

apimtas staiga plykstelėjusios nuojautos, jog čia pats likimas,

šios turgaus knygutės aplanke perskaičiau: „Traktatas apie

Stepių Vilką. Ne visiems."

Štai kas buvo parašyta knygelėje, kurią aš, vis labiau do-

mėdamasis, perskaičiau tuo pradėjimu:

36 37

TRAKTATAS

APIE

STEPIŲ VILKĄ

Tik bepročiams

38 39

Kartą gyveno toks padaras, vardu Haris, pramintas Stepių

Vilku. Jis vaikščiojo dviem kojom, nešiojo drabužius ir buvo

žmogus, bet iš tikrųjų vis dėlto buvo stepių vilkas. Jis daug ko

išmoko iš to, ką gali išmokti galvoti žmonės, ir buvo gana

protingas. Bet neišmoko vieno dalyko: būti patenkintas savimi

ir savo gyvenimu. Tas jam nepavyko, jis buvo nepatenkintas

žmogus. Tai atsitiko tikriausiai todėl, kad širdies gilumoje jis

visada žinojo (arba tarėsi žinąs), jog iš tikrųjų esąs visai ne

žmogus, o vilkas iš stepės. Tegul protingi žmonės ginčijasi, ar

jis tikrai buvo vilkas, ar kadaise, galbūt dar prieš gimimą, iš

vilko paverstas žmogum arba gimė žmogum, bet buvo apdo-

vanotas stepių vilko siela ir jos apsėstas, ar šitas įsitikinimas,

kad jis iš tikrųjų esąs stepių vilkas, buvo vien jo vaizduotės ir

ligos vaisius. Juk, pavyzdžiui, visai galimas daiktas, kad šis

žmogus gal savo vaikystėje buvo laukinis, nesuvaldomas ir

netvarkingas, kad jo auklėtojai mėgino jame užmušti žvėrį ir

tuo pačiu kaip tik jį privertė įsivaizduoti ir patikėti, kad jis iš

tikrųjų žvėris, tik prisidengęs plonu auklėjimo ir žmoniškumo

apvalkalu. Apie tai galima ilgai ir įdomiai kalbėti ir netgi šia

tema parašyti knygų; tačiau Stepių Vilkui visa tai ničnieko

neduotų, nes jam buvo visiškai tas pats, ar jame pabudino vilką

kerai, mušimas ar jo paties vaizduotė. Kad ir ką apie tai gal-

votų kiti, kad ir ką apie tai galvotų jis pats, visa tai jam netu-

rėjo jokios reikšmės, nes juk tuo vilko iš jo neišvarysi.

Taigi Stepių Vilkas turėjo dvi prigimtis, žmogišką ir vil-

kišką; toks buvo jo likimas, ir galbūt šis likimas nebuvo jau

toks ypatingas ir retas. Sakoma, kad jau yra pasitaikę nemažai

žmonių, turėjusių daug šunies ar lapės, žuvies ar gyvatės sa-

40

vybių, bet jie dėl to neturėję jokių ypatingų sunkumų. Šiuose

žmonėse žmogus ir lapė, žmogus ir žuvis gyveno vienas greta

kito, ir nė vienas neskriaudė kito, jie net vienas kitam padė-

davo, ir ne vienam žmogui, kuris nemažai pasiekė ir kuriam

visi pavydi, laimę dažniau atnešdavo lapė ar beždžionė, o ne

žmogus. Tai juk žino kiekvienas. O Hariui darėsi kitaip, žmo-

gus ir vilkas jame negyveno vienas greta kito ir dar mažiau

padėdavo vienas kitam, bet nuolat mirtinai vaidijosi ir tik kan-

kino vienas kitą, o kai viename kraujyje ir vienoje sieloje yra

du mirtini priešai, tuomet gyvenimas prastus. Ką gi,

kiekvienam sava dalia, ir niekam ji nėra lengva.

Nors mūsų Stepių Vilkas jautėsi ir gyveno čia tarsi vilkas,

čia tarsi žmogus, kaip ir visi mišrūs padarai, tačiau, kai jis

būdavo vilkas, jame nuolat budėdavo žmogus, stebėdamas,

spręsdamas ir smerkdamas — o tuo metu, kai jis būdavo žmo-

gus, lygiai taip pat elgėsi vilkas. Pavyzdžiui, jei Hariui kaip

žmogui ateidavo į galvą graži mintis, jei jam kildavo subtilus,

kilnus jausmas arba jei jis atlikdavo vadinamąjį gerą darbą,

tuomet vilkas jame šiepdavo dantis, juokdavosi ir kruvina pa-

tyčia rodydavo, koks juokingas, koks nedegantis visas šis kilnus

spektaklis stepių žvėriui, vilkui, kuris juk širdyje kuo puikiau-

siai žino, kas jam patinka, būtent — vienišam risnoti stepėmis,

kartais lakti kraują ar vytis vilkę,— ir tuomet kiekvienas

žmogiškas poelgis, žiūrint vilko akimis, pasidarydavo baisiai

komiškas ir nepatogus, kvailas ir tuščias. Bet visiškai taip pat

būdavo, kai Haris jausdavosi ir elgdavosi kaip vilkas, kai jis

kitiems rodydavo dantis, kai jausdavo neapykantą ir mirtiną

priešiškumą visiems žmonėms, jų melagingoms ir

išsigimusioms manieroms, jų papročiams. Tuomet jam

budėdavo žmogus, jis stebėdavo vilką, vadindavo jį gyvuliu,

žvėrim ir gadindavo, ir nuodydavo visus jo paprastus, sveikus

ir laukinius vilkiškos būtybės džiaugsmus.

Tai tokie buvo Stepių Vilko reikalai, ir galima įsivaizduoti,

kad Hario gyvenimas nebuvo perdaug malonus ir laimingas.

Bet tai dar nereiškia, kad jis buvo pernelyg nelaimingas (nors

jam pačiam, tarp kitko, taip atrodę, bet juk kiekvienas žmogus

jam tekusias kančias laiko didžiausiomis). Taip ne-

41

pasakysi apie jokį žmogų. Netgi tas, kuriame nėra vilko, dėl to

nebūtinai bus laimingas. Ir netgi nelaimingiausiam gyvenime

pasitaiko saulėtų valandų ir mažyčių laimės gėlių tarp smėlio

ir akmenų. Taip buvo juk ir Stepių Vilkui. Jis dažniausiai

būdavo labai nelaimingas, šito nepaneigsi, ir galėdavo

nelaimingus padaryti kitus — kai jis juos mylėdavo, o jie jį.

Mat, visi, kurie jį pamildavo, visada matydavo tik vieną jo

pusę. Daugelis jį mylėjo kaip subtilų, protingą ir savotišką

žmogų, o paskui pasibaisėdavo ir nusivildavo, kai staiga atras-

davo jame vilką. O neaptikti jo negalėdavo, nes Haris, kaip ir

kiekviena būtybė, norėjo, kad jį mylėtų visą, ir todėl nega-

lėdavo nuneigti ir paslėpti vilko kaip tik nuo tų, kurių meilę

labai brangino. Tačiau būdavo ir tokių, kurie jame mylėjo kaip

tik vilką, kaip tik laisvę, laukinumą, nesuvaldomumą,

pavojingumą ir stiprumą, ir jie vėlgi nepaprastai nusivildavo ir

susisielodavo, kai staiga pasirodydavo, kad laukinis, piktas

vilkas yra dar ir žmogus, kad jis dar ilgisi gėrio ir švelnumo,

dar nori klausytis Mocarto, skaityti eiles ir turėti žmonijos

idealų. Kaip tik pastarieji dažniausiai būdavo ypač nusivylę ir

pikti, ir todėl Stepių Vilkas įmiešdavo savo dvilypumo ir

prieštaringumo taip pat į visus svetimus likimus, su kuriais

susiliesdavo.

Bet kas dabar mano, jog pažįsta Stepių Vilką ir gali įsi-

vaizduoti jo graudų, prieštaravimų suardytą gyvenimą, tas vis

dėlto klysta, jis toli gražu visko nežino. Jis nežino, kad (juk

nėra taisyklės be išimties, ir vienas nusidėjėlis tam tikromis

aplinkybėmis mielesnis Dievui, negu devyniasdešimt devyni

teisuoliai) — kad ir Hariui vis dėlto taip pat pasitaikydavo

išimčių ir laimingų dienų, kad jame kartais vilkas, o kartais

žmogus lygiai ir netrikdomas kvėpuodavo, mąstydavo ir jaus-

davo, kad kartkarčiais, labai retom valandėlėm, jie sudarydavo

taiką ir gyvendavo vienas su kitu santarvėje, ne vien tik vienas

miegodavo, o kitas tuo tarpu budėdavo, bet vienas kitą

stiprindavo ir vienas kitą paremdavo. Kartais šio žmogaus

gyvenime, kaip ir visur pasaulyje, visa, kas įprasta,

kasdieniška, pažįstama ir dėsninga, rodės, teturėjo vienintelį

tikslą — akimirką atsikvėpti, nutrūkti ir užleisti vietą

kažkokiam nepap-

42

rastam dalykui, stebuklui, malonei. Ar šios trumpos, retos lai-

mės valandos palengvindavo, ar sušvelnindavo varganą Stepių

Vilko dalią, ar laimė pagaliau atsverdavo kančią, o gal

trumpa, bet stipri tų nedaugelio valandų laimė sugerdavo ir

viršydavo visą kančią, bet tai vėlgi kitas klausimas, ir tegu

apie jį lig valios pamąsto žmonės, neturintys ko veikti. Stepių

Vilkas irgi dažnai apie tai mąstydavo, ir tos jo dienos būdavo

beprasmiškos ir nenaudingos.

Čia reikėtų pasakyti dar vieną dalyką- Tokio tipo žmonių,

kaip Haris, yra gana daug, šiam tipui priklauso ypač daug me-

nininkų. Visi šie žmonės savyje turi dvi sielas, dvi esybes, die-

viškas ir velniškas pradas, motiniškas ir tėviškas kraujas, su-

gebėjimas džiaugtis ir sugebėjimas kentėti juose susimaišę ir

susiraizgę lygiai taip pat priešiškai ir padrikai, kaip Haryje

vilkas ir žmogus. Ir šie žmonės, kurių gyvenimas labai

neramus, kartais, retomis savo laimės akimirkomis, pajunta

tokią jėgą ir tokį neapsakomą grožį, trumputės laimės puta

kartais ištykšta virš kančių jūros taip aukštai ir akinamai, jog

šie trumpai blykstelėję laimės spinduliai paliečia taip pat kitus

ir juos užburia. Nelyginant brangi, skraji laimės puta virš

kančių jūros gimsta visi tie meno kūriniai, kuriuose vienas

kenčiantis žmogus vienai valandai taip aukštai pakilo virš savo

likimo, jog jo laimė spinduliuoja tarsi žvaigždė, ir visiems, kas

ją mato, atrodo tarsi kažkas amžina, tarsi savo paties laimės

sapnas. Visi šie žmonės, kad ir kaip vadintųsi jų darbai ir

kūriniai, iš esmės visai neturi gyvenimo, tai yra jų gyvenimas

nėra būtis, jis neturi pavidalo, jie nėra herojai, menininkai,

mąstytojai ta prasme, kaip kiti yra teisėjai, gydytojai, batsiuviai

ar mokytojai, bet jų gyvenimas — amžinas, sopulingas

judėjimas ir vilnijimas, jis nelaimingas ir skausmingai

sužalotas, jis baisus ir beprasmiškas, jei nelaikysime prasme

kaip tik tų retų įvykių, darbu, minčių ir kūrinių, kurie sublyksi

viršum tokio gyvenimo chaoso. Tarp šio tipo žmonių kilo

pavojinga ir baisi mintis, kad galbūt visas žmogaus gyvenimas

tėra didelė klaida, ūmus ir nepasisekęs promotės priešlaikinis

gimdymas, klaikus ir šiurpiai nepavykęs gamtos eksperimentas-

Bet tarp jų kilo ir kitokia mintis — kad žmogus galbūt yra ne

vien tik pusiau

43

protingas gyvulys, bet ir dievų vaikas, kuriam skirtas nemirtin-

gumas.

Kiekvienas žmonių tipas turi savo požymių, savo skiriamųjų

bruožų, kiekvienas turi savo dorybių ir ydų, kiekvienas — savo

mirtiną nuodėmę. Vienas Stepių Vilko bruožų tas, kad jis buvo

vakaro žmogus. Rytas jam buvo netikęs paros laikas, kurio jis

bijodavo ir kuris jam niekada nieko gero neatnešdavo.

Niekada, nė vieną savo gyvenimo rytą jis nebuvo tikrai

linksmas, nė karto priešpiečio valandom nepadarė nieko gero,

neturėjo gerų sumanymų, nesuteikė džiaugsmo nei sau, nei

kitiems. Tik popiečiais iš lėto atšildavo ir atgydavo, tik į vaka-

rą, geromis savo dienomis, jis būdavo vaisingas, veiklus, o kar-

tais karštas ir linksmas. Su tuo buvo susijusi ir jo vienatvės ir

nepriklausomybės reikmė. Nė vienas žmogus niekada neturėjo

didesnio, aistringesnio nepriklausomybės poreikio, kaip jis.

Jaunystėje, kai dar buvo neturtingas ir sunkiai pelnydavo duo-

ną, jis verčiau badaudavo ir vaikščiodavo nuplyšusiais drabu-

žiais, kad tik išgelbėtų truputėlį nepriklausomybės. Jis niekada

neparsidavė nei už pinigus, nei dėl gerovės, nei moterims, nei

šio pasaulio galingiesiems ir, kad išsaugotų savo laisvę, tūks-

tančius kartų atmesdavo ir paneigdavo tai, ką visi laikė jo

nauda ir laime. Nieko jis taip neapkentė ir nesibaisėjo, kaip

minties eiti kažkokias pareigas, laikytis kažkokio dienos ir metų

suskirstymo, paklusti kitiems. Kontoros, kanceliarijos, raštinės

jis neapkentė lyg mirties, o baisiausia, kas jam galėjo

prisisapnuoti, buvo kareivinių nelaisvė. Jis mokėjo išvengti

visų tų dalykų, dažnai didelėmis aukomis. Čia slypėjo jo jėga ir

dorybė, čia jis buvo nepalenkiamas ir nepaperkamas, čia jo

charakteris buvo tvirtas ir tiesmukas. Tačiau su šia dorybe

vėlgi buvo glaudžiausiai susijusi jo kančia ir likimas. Jam klo-

josi taip, kaip klojasi visiems: tai, ko atkakliausiai ieškojo ir

siekė visu savo esybės potraukiu,— tai gaudavo, bet tokiu di-

deliu kiekiu, kuris žmogui jau nebeeina į sveikatą. Iš pradžių

tai buvo jo svajonė ir laimė, vėliau — jo kartus likimas. Trokš-

tantis valdžios žūsta nuo valdžios, piniguočius — nuo pinigų,

vergas — nuo vergovės, trokštantis malonumų — nuo ma-

lonumų. Taip ir Stepių Vilkas žuvo nuo savo nepriklausomy-

44

bės- Jis pasiekė 'savo tikslą, jis darėsi vis nepriklausomesnis,

niekas negalėjo jam įsakinėti, prie nieko jam nereikėjo taikytis,

pats vienas laisvai apspręsdavo savo poelgius. Juk kiekvienas

stiprus žmogus neišvengiamai pasiekia tai, ko verčia ieškoti

tikras jo esybės potraukis. Tačiau, pasiekęs laisvę, Haris staiga

pajuto, kad jo laisvė — mirtis, kad jis vienas, kad pasaulis

kažkaip kraupiai davė jam ramybę, kad jam daugiau neberūpi

nei žmonės, nei jis pats, kad jis pamažu dūsta, vis labiau ir

labiau retėjant izoliuotumo ir vienatvės orui. Dabar pasirodė,

kad vienatvės ir nepriklausomybės jis jau nebetrokšta ir

nebesiekia, kad tai — tik jo lemtis, jo pasmerkimas, kad ma-

giškas troškimas sumanytas ir jau nebeatšaukiamas, kad niekas

nebepadės, nors ir kaip ilgesingai, kupinas geriausios valios jis

tiestų rankas ir būtų pasiruošęs jungtis ir bendrauti: dabar jį

paliko vieną. Kartu žmonėms jis visai nekėlė neapykantos ir

pasibjaurėjimo. Atvirkščiai, jis turėjo labai daug draugų.

Daugeliui jis patiko. Bet visada susilaukdavo tiktai simpatijos

ir draugiškumo, būdavo kviečiamas, jam dovanodavo dovanas,

rašydavo mielus laiškus, bet niekas su juo nesuartėdavo,

niekada neatsirasdavo saitų, niekas nenorėjo ir nesugebėjo

dalytis su juo gyvenimu. Dabar jį gaubė vienišųjų oras — toji

tyli atmosfera, tas išslydimas iš aplinkos, tas nesugebėjimas

bendrauti, prieš kurį ir valia, ir troškimas buvo bejėgiai. Tai ir

buvo vienas reikšmingiausių jo gyvenimo bruožų.

Kitas bruožas buvo tas, kad jis priklausė savižudžiams. Čia

reikia pridurti, jog klaidinga vadinti savižudžiais tik tuos žmo-

nes, kurie iš tikrųjų nusižudo. Tarp pastarųjų yra netgi daug

tokių, kurie savižudžiais tampa, taip sakant, atsitiktinai, po-

linkio į savižudybę jie gali ir neturėti. Tarp žmonių, nepasi-

žyminčių ryškia asmenybe, ryškiu likimu, tarp eilinių ir bandos

žmonių pasitaiko tokių, kurie nusižudo, bet pagal visą savo

charakterį anaiptol nepriklauso savižudžių tipui, kai tuo tarpu

vėlgi daugelis, galbūt dauguma iš tų, kurie pagal savo esybę

priklauso savižudžiams,— iš tikrųjų niekada nepakelia prieš

save rankos. Savižudis — o Haris toks buvo — nebūtinai turi

gyventi, ypač glaudžiai susijęs su mirtimi — taip galima

gyventi ir nebūnant savižudžiu. Bet savižudžiui būdinga tai,

45

kad jis savąjį „aš",— nesvarbu, teisėtai ar neteisėtai,— junta

tarsi ypač pavojingą, nepatikimą ir nesaugų gamtos daigą, kad

pats sau jis atrodo toks begaliniai nesaugus ir paliktas pavojui,

tarsi stovėtų ant siaurutėlės uolos viršūnės, kur tereikia

mažiausio išorinio stumtelėjimo arba menkiausio vidinio silp-

numo, kad nukristų į tuštumą. Šio tipo žmonių likimui būdinga

tai, kad savižudybė jiems yra visų tikėtiniausią mirties rūšis,

bent jau jų pačių supratimu. Šią nuotaiką, kuri beveik visada

pastebima dar ankstyvoje jaunystėje ir lydi šiuos žmones visą

gyvenimą, sukelia ne kažkokia ypatingai silpna gyvybinė jėga,

atvirkščiai, tarp „savižudžių" pasitaiko nepaprastai atkaklių,

godžių ir drąsių natūrų. Bet lygiai taip pat, kaip yra žmonių,

kurie, nors truputį sunegalavę, karščiuoja, taip ir šie žmonės,

kuriuos vadiname „savižudžiais" ir kurie visuomet labai

jausmingi ir jautrūs, nuo menkiausio sukrėtimo linkę

intensyviai pasiduoti savižudybės minčiai. Jei turėtume mokslą,

kuris drąsiai ir su didele atsakomybe nagrinėtų žmogų, o ne

vien gyvenimo reiškinių mechanizmus, jei turėtume kažką pa-

našaus į antropologiją, psichologiją, šie faktai būtų žinomi

kiekvienam.

Tai, kas čia mūsų buvo pasakyta apie savižudžius, liečia,

žinoma, tik paviršių, tai psichologija, vadinasi, fizikos dalis.

Panagrinėjus metafiziškai, reikalas atrodo kitaip ir daug aiš-

kiau, nes, šitaip svarstant, savižudžiai mums išryškėja kaip

žmonės, jaučią kaltę už savo suindividualėjimą, kaip sielos,

kurių gyvenimo tikslas — ne tobulėti ir vystytis, o irti, grįžti

prie motinos, prie Dievo, į visatą. Daugelis tokių natūrų visiš-

kai nepajėgia kada nors baigti gyvenimo tikra savižudybe, nes

jie giliai suvokė jos nuodėmingumą. Vis dėlto mums jie yra

savižudžiai, nes išganymą regi mirtyje, o ne gyvenime, jie pa-

siruošę nusižeminti ir išsižadėti, sunaikinti save ir grįžti į

pradžią.

Kaip kiekviena jėga gali (o tam tikromis aplinkybėmis ir

turi) pavirsti silpnybe, taip tipiškas savižudis, atvirkščiai, gali

savo tariamą silpnybę paversti jėga ir atspara, o šitai jis daro

labai dažnai. Toks yra ir Haris, Stepių Vilkas. Kaip ir tūks-

tančiams tokių, kaip jis, mintis, kad kiekvieną minutę gali

46

laisvai mirti, jam pasidarė ne vien jaunatviškai melancholiškas

fantazijos žaismas, ne, šita mintis jam virto paguoda ir atspa-

ra. Tiesa, kaip ir visiems jo tipo žmonėms, kiekvienas sukrėti-

mas, kiekvienas skausmas, kiekviena bloga gyvenimo situacija

jam tučtuojau pažadindavo norą jų išvengti mirtimi. Bet pa-

mažu iš šio polinkio jis susikūrė kaip tik naudingą gyvenimui

filosofiją. įsisąmoninta mintis, kad šis atsarginis išėjimas visa-

dos atdaras, jam teikė jėgų, leido smalsiai patyrinėti skausmus

ir negandas, ir kai jam visiškai prastai sekdavosi, jis retkar-

čiais, apimtas nuožmaus džiaugsmo, savotiškos piktdžiugos,

galvodavo: „Vis dėlto įdomu pažiūrėti, kiekgi iš tikrųjų gali

žmogus pakelti! Kai kantrybė pasibaigs, tereiks atsidaryt duris,

ir viso labo". Yra labai daug savižudžių, kuriems ši mintis

teikia nepaprastą jėgą.

Antra vertus, visiems savižudžiams taip pat yra pažįstama

kova su savižudybės pagunda. Kažkokiame savo sielos kampu-

tyje kiekvienas puikiausiai žino, kad nors savižudybė ir yra

išeitis, bet vis dėlto ji tėra tik šiek tiek menkas ir neteisėtas

atsarginis išėjimas, kad iš esmės daug kilniau ir gražiau, kai

tave nugali ir patiesia gyvenimas, o ne tavo paties ranka. Šis

žinojimas, ši nešvari sąžinė, kurios šaltinis tas pats, kaip ir

negrynos onanistų sąžinės, didžiumą „savižudžių" pastūmėja

nuolatinėn kovon su jų pagunda. Jie grumiasi taip, kaip klep-

tomanas grumiasi su savo yda. Stepių Vilkui taip pat buvo ge-

rai žinoma šita kova, jis grūmėsi, visaip keisdamas ginklus.

Galų gale, nugyvenus apie keturiasdešimt septynerius metus,

jam į galvą atėjo viena laiminga ir ne tokia jau nekalta mintis,

kuri jam dažnai keldavo džiaugsmą. Jis nusprendė, kad

penkiasdešimtasis gimtadienis bus toji diena, kurią galės nusi-

žudyti. Tą dieną, taip jis susitarė su savimi, jam bus valia pasi-

naudoti ar nepasinaudoti atsarginiu išėjimu, nelygu nuotaika.

Ir tegu dabar jam kad ir kas atsitinka, tegu jis suserga,

nuskursta, susilaukia kančių ir kartėlio — viskas terminuota,

viskas tegali trukti daugių daugiausia tik šiuos keletą metų,

mėnesių, dienų, kurių skaičius kasdien mažėja! Ir iš tikrųjų

dabar jis kur kas lengviau pakeldavo visokius nemalonumus,

kurie anksčiau jį būtų smarkiau ir ilgiau kankinę, galbūt netgi

sukrėtę

47

iki sielos gelmių. Kai jam dėl ko nors būdavo ypač sunku, kai

prie jo gyvenimo tuštumo, vienišumo ir sulaukėjimo dar prisi-

dėdavo ypatingų skausmų ir netekčių, jis galėdavo skausmams

tarti: „Luktelkit, dar dveji metai — ir aš jus pergalėsiu!" Ir

tuomet jis meiliai vaizduodavosi, kaip penkiasdešimtąjį savo

gimtadienio rytą plauks laiškai ir sveikinimai, o jis, pasikliau-

damas savo skustuvu, atsisveikins su visais skausmais ir už-

darys paskui save duris. Tegu tuomet pašvilpia podagra kau-

luose, melancholija, galvos sopuliai ir skrandžio skausmai.

Dar lieka individualų Stepių Vilko fenomeną, o ypač jo

savotišką santykį su miesčionija, vadinasi, abu šiuos reiškinius,

paaiškinti jų pagrindiniais dėsniais. Imkime išeities tašku,

kadangi tai savaime prašyte prašosi, kaip tik jo santykį su

„miesčioniškąja" sfera!

Jo paties supratimu, Stepių Vilkas gyveno visiškai už mies-

čioniško pasaulio ribų, nes neturėjo šeimyninio gyvenimo ir

nepažino socialinio garbės troškimo. Jis jautėsi kartais esąs tik

vienišius, kartais originalas ir liguistas atsiskyrėlis, kartais

pernelyg normalus, turįs genijaus duomenų, pakilęs virš

mažučių eilinio gyvenimo normų individas. Jis sąmoningai

niekino miesčionį ir didžiavosi, jog pats ne toks. Vis dėlto tam

tikra prasme gyveno visiškai miesčioniškai: turėjo banke

pinigų ir rėmė neturtingus giminaičius, rengėsi nors ir

nerūpestingai, bet padoriai, taip, kad nekristų į akis, stengėsi

sugyventi su policija, mokesčių valdybomis ir kitokiais valdžios

organais. O be to, kažkokia stipri, paslaptinga aistra jį nuolat

traukė į siaurutį miesčionišką pasaulį, į tylius, padorius

šeimyninius namus su švariais sodeliais, išblizgintomis

laiptinėmis ir visa jų kuklia tvarkos ir padorumo atmosfera.

Jam patiko turėti nedidelių ydų ir būti ekstravagantiškam,

jaustis pašaliniu miesčioniškoje sferoje, keistuoliu arba

genijum, tačiau jis niekada nebuvo įsikūręs ir negyveno, jei

taip galima pasakyti, gyvenimo provincijose, kur nebėra

miesčioniškumo. Jis laisvai nesijautė nei tarp žmonių,

sudarančių išimtis ir vartojančių prievartą, nei tarp

nusikaltėlių ar beteisių, bet niekada nepaliko miesčionių

provincijos, visada buvo susijęs su jų normomis

48

ir atmosfera, nors šis ryšys ir reiškė prieštaravimą ir maištą.

Be to, jis buvo smulkiaburžuaziškai auklėjamas ir nuo tada

išlaikė daugybę sąvokų ir šablonų. Teoriškai jis nė kiek nebuvo

nusistatęs prieš prostituciją, bet pats nebūtų galėjęs rimtai

žiūrėti į prostitutę ir iš tikrųjų laikyti ją sau lygia. Politinį

nusikaltėlį, revoliucionierių ar dvasinį suvedžiotoją, kurį boi-

kotuodavo valstybė ir visuomenė, jis galėjo pamilti kaip brolį,

bet vagiui, įsilaužėliui, žudikui jis nebūtų pajutęs nieko dau-

giau, kaip tik gana miesčionišką gailestį.

Taigi viena savo esybės ir elgsenos dalimi jis nuolat pripa-

žino ir teigė tai, su kuo antrąja kovojo ir ką neigė. Užaugęs

išpuoselėtuose miesčioniškuose namuose, kur tvirtai laikytasi

formos ir papročių, jis viena savo sielos dalimi visada buvo

ištikimas šito pasaulio tvarkai, nors jau seniai individualiavosi,

peržengdamas galimą miesčioniškumo ribą, ir seniai iš-

sivadavo nuo miesčioniško idealo ir miesčioniško tikėjimo

esmės.

O „miesčioniškumas", ši nuolat egzistuojanti žmogaus bū-

sena, yra ne kas kita, kaip mėginimas rasti kompromisą, kaip

siekimas pusiausviro vidurio tarp daugybės kraštutinumų ir

prieštaringų žmogaus elgesio polių. Panagrinėkime kaip pa-

vyzdį vieną šių polių, kad ir priešingumą tarp šventojo ir ištvir-

kėlio, ir mūsų palyginimas greitai bus suprantamas. Žmogus

gali visiškai atsiduoti dvasiniam gyvenimui, priartėti prie die-

viško prado, šventojo idealo. Jis, atvirkščiai, gali visai atsiduo-

ti savo instinktams, savo jusliniams norams ir sutelkti visas

savo pastangas akimirksnį trunkančiam džiaugsmui pasiekti.

Vienas kelias veda link šventojo, link dvasios kankinio, link

atsidavimo Dievui. Kitas kelias veda link ištvirkėlio, link ins-

tinktų kankinio ir link atsidavimo dūlėjimui. Taigi miesčionis

stengiasi gyventi tarp abiejų kelių, saikingam vidury. Jis nie-

kada savęs neišsižadės, neatsiduos nei svaiguliui, nei askezei,

jis niekada nebus kankinys, niekada nesutiks žūti — atvirkščiai,

jo idealas — ne atsidavimas, bet savojo „aš" išlaikymas, jis ne-

siekia nei šventumo, nei jo priešybės, būtinybė jam nepaken-

čiama, jis, tiesa, nori tarnauti Dievui, bet nori tarnauti ir svai-

guliui, jis, tiesa, nori būti dorybingas, bet ir žemėje nori tru-

49

putelį pagyventi savo malonumui. Trumpai tariant, jis mėgina

įsikurti viduryje, tarp kraštutinumų, nuosaikioje ir sveikoje

zonoje, be smarkių vėtrų ir audrų, ir tai jam pasiseka, tačiau

tik atsisakius gyvenimo ir jausmo intensyvumo, kurį teikia į

būtinybę ir kraštutinumus atgręžtas gyvenimas. Intensyviai gy-

venti galima tik savojo „aš" kaina. O miesčionis nieko labiau

nevertina, kaip savojo „aš" (tarp kitko, tik rudimentiškai te-

išsivysčiusį „aš"). Vadinasi, intensyvumo kaina jis laimi išsi-

laikymą ir saugumą, vietoj atsidavimo Dievui gauna sąžinės

ramybę, vietoj džiaugsmo — pasitenkinimą, vietoj laisvės —

patogumą, vietoj mirtinos kaitros — malonią temperatūrą.

Todėl miesčionis iš esmės yra būtybė su silpnu gyvenimo

impulsu, baugšti, bijanti bent kiek savęs išsižadėti, lengvai

valdoma. Todėl ir vietoj valdžios jis pastatė daugumą, vietoj

prievartos — įstatymą, vietoj atsakomybės — balsavimo

procedūrą.

Aišku, kad ši silpna ir baikšti būtybė, nors ir kažin kiek jų

tokių būtų, negali išsilaikyti, kad dėl savo ypatybių ji negali

pasaulyje atlikti kito vaidmens, kaip ėriukų banda tarp besi-

bastančių vilkų. Vis dėlto matome, kad tais laikais, kai valdo

labai stiprios natūros, miesčionis, nors ir priremiamas prie

sienos, tačiau niekada nežūva, retkarčiais, regis, net

viešpatauja pasauly. Kaipgi taip atsitinka? Nei gausi jo banda,

nei dorybė, nei sveikas protas, nei organizacija neįstengtų

išgelbėti jo nuo pražūties. Tiems, kurių gyvenimo intensyvumas

nuo pat pradžių labai susilpnintas, gyvybės nepalaikys jokie

pasaulio vaistai. Ir vis dėlto miesčionija gyvena, ji stipri, ji

klesti. Kodėl?

Atsakymas: dėl stepių vilkų. Iš tikrųjų, gyvybinė miesčio-

nijos jėga visiškai priklauso ne nuo normaliųjų jos narių sa-

vybių, bet nuo gausybės autsaiderių, kuriuos ji prisitraukia

savo idealų miglotumo ir begalinio lankstumo dėka. Miesčio-

nijoje visuomet gyvena daugybė stiprių ir laukinių natūrų.

Mūsų Stepių Vilkas Haris — charakteringas pavyzdys. Nors jo

individualybės išsivystymas gerokai peržengė galimą

miesčioniui ribą, nors meditacijos palaima jam žinoma ne

blogiau, kaip niūrus neapykantos ir savęs nerentimo

džiaugsmas, nors jis niekina įstatymą, dorybę ir sveiką protą,

vis dėlto jis yra miesčionijos kalinys ir negali nuo jos pabėgti.

Taigi tikrosios mies-

50

čionijos masę supa platūs žmonijos sluoksniai, daugybė tūks-

tančių gyvybių ir intelektų, nors ir peraugusių miesčioniją ir

linkusių laisvai gyventi ir siekti absoliuto, bet prisirišusių prie

miesčionijos infantiliniais jausmais ir truputį per daug užsi-

krėtusių jos gyvenimo intensyvumo silpninimu, tačiau vis dėlto

kažkaip sustingusių miesčioni joje, kažkaip jai priklausomų,

įsipareigojusių ir jai tarnaujančių. Mat, miesčioniją laikosi

principo, priešingo didžiųjų principui: kas ne prieš mane, tas

už mane!

Jei, tuo remdamiesi, panagrinėsime Stepių Vilko sielą, tai

pasirodys, kad jis jau vien dėl aukšto jo individualybės lygio

nėra miesčionis — nes bet kokia labai išsivysčiusi

individualybė atsigręžia prieš savąjį „aš" ir linksta vėl jį

sunaikinti. Mes matome, kad jame glūdi vienodai stiprūs ir

šventojo, ir ištvirkėlio impulsai, tačiau dėl kažkokio silpnumo

ar vangumo jis negalėjo nuskrieti į laisvą laukinę visatą,

negalėjo įveikti sunkios, motiniškos miesčionijos žvaigždės

traukos. Tai tokia jo padėtis pasaulio erdvėje, tai toks jis

suvaržytas. Daugelis intelektualų, didžiuma meno žmonių

priklauso šiam tipui. Tik stipriausi iš jų išsiveržia iš

miesčioniškos žemės atmosferos ir patenka į kosmosą, o visi

kiti rezignuoja arba eina į kompromisus, nekenčia miesčionijos

ir vis dėlto jai priklauso, ją stiprina, šlovina ir galų gale turi ją

pripažinti, kad kaip nors galėtų gyventi. Tragizmui šios ne-

suskaičiuojamos egzistencijos dar nepribrendusios, bet jos pri-

brendusios vis dėlto gana didelei nesėkmei ir piktai lemčiai,

kurios pragare talentai visai išverda ir pasidaro vaisingi. Tie

nedaugelis, kurie išsiveržia, pasiekia absoliutą ir šlovingai

žūva, jie tragiški, jų skaičius nedidelis. O kitiems,

neišsiveržusiems, kurių talentus miesčioniją dažnai labai

pagarbiai vertina, atdara trečioji karalystė, įsivaizduojamas,

bet suverenus pasaulis — jumoras. Nerimastingi stepių vilkai,

šie nuolat ir baisiai kenčiantys, kuriems neskirta galios,

būtinos tragizmui, išsiveržimui į žvaigždėtą erdvę, kurie jaučia

pašaukimą absoliutui ir vis dėlto absoliute negali gyventi,—

jiems, jei jų dvasia užsigrūdino kančiose ir pasidarė elastinga,

yra taiki išeitis — jumoras. Jumoras kažkodėl visuomet lieka

miesčioniškas, nors tikras miesčionis nesugeba jo suprasti. Jo

įsivaizduojamoje sferoje

51

įsikūnija painus, daugialypis visų stepių vilkų idealas: čia

galima tuo pačiu metu ne tik pritarti šventajam ir ištvirkėliui,

prilenkti plonus prie vienas kito, bet ir miesčionį įjungti į šį

pritarimą. Juk atsidavusis Dievui visiškai gali pritarti

nusikaltėliui, ir atvirkščiai, bet jie abu, o ir visi kiti žmonės

absoliutai, negali pritarti netgi tam neutraliam, abejingam

viduriui, miesčioniškumui. Tik vienas jumoras, puikiausias

išradimas tų, kurių maksimalizmas sukaustytas, tų, kurie

beveik tragiški, tų, kurie labai gabūs, bet nelaimingi, tik vienas

jumoras (galbūt savičiausias ir genialiausias žmonijos

laimėjimas) pasiekia tai, kas neįmanoma, aprėpia ir sujungia

savo prizmių spinduliavimu visas žmonijos gyvenimo sritis.

Gyventi pasaulyje, tarsi tai nebūtų pasaulis, gerbti įstatymą ir

vis dėlto jį pranokti, turėti, „tarsi neturėtum", atsisakyti, tarsi

tai būtų joks atsisakymas,— įgyvendinti visus šiuos mėgstamus

ir dažnai formuluojamus didžios gyvenimo išminties rei-

kalavimus tegali vien jumoras.

Ir jeigu tik Stepių Vilkui, kuris tam turi ir talentą, ir polinkį,

tvankiame savo pragaro chaose pasisektų išspausti, išsunkti šį

stebuklingą gėrimą, jis būtų išgelbėtas. Bet jam dar daug ko

trūksta. Tačiau galimybė, viltis yra. Kas jį myli, kas jį užjaučia,

tepatinki jam šio išsigelbėjimo. Tuomet jis, žinoma, visam

laikui sustingtų miesčioniškume, bet jo kančios būtų pakenčia-

mos, būtų vaisingos. Jo santykis su miesčionišku pasauliu, ir

meilėje, ir neapykantoje, netektų sentimentalumo, ir jo susiji-

mas su šiuo pasauliu nustotų jį nuolatos kankinęs tarsi gėda.

Kad tai pasiektų arba galų gale galbūt vis dėlto ryžtųsi

šuoliui į visatą, toks Stepių Vilkas vieną kartą turėtų stoti

akistaton pats su savimi, turėtų giliai pažvelgti į savo sielos

chaosą ir visiškai suvokti patį save. Tuomet jo abejotina

egzistencija jam atsiskleistų visu savo nepakeičiamumu, ir

ateityje jis jau nebegalėtų pabėgti iš savo instinktų pragaro į

sentimentalią paguodos filosofiją, o iš jos — vėl į aklą savo

vilkiškumo svaigulį. Žmogus ir vilkas būtų priversti atpažinti

vienas kitą be apgaulingų jausmo kaukių, tiesiai pasižiūrėti

vienas kitam į akis. Čia jie arba sprogtų ir amžinai išsiskirtų,

tada nebeliktų Stepių Vilko, arba, nušviesti jumoro šviesos,

sukurtų santuoką iš išskaičiavimo.

Galimas daiktas, kad Hariui vieną dieną pasitaikys ši

pasku-

52

tinė galimybė. Galimas daiktas, kad jis vieną dieną išmoks save

pažinti, arba gavęs vieną iš mūsų mažųjų veidrodžių, arba su-

sitikęs nemirtingąjį, arba galbūt viename iš mūsų magiškųjų te-

atrų suradęs tai, ko jam reikia, kad galėtų išlaisvinti savo ap-

leistą sielą. Jo laukia tūkstančiai tokių galimybių, jo likimas

jas magiškai traukia, visi šie miesčionijos autsaideriai gyvena

šių magiškų galimybių atmosferoje. Tereikia menkniekio, ir

žaibas trenkia.

Ir visa tai labai gerai žinoma Stepių Vilkui, net jeigu jis

niekada neišvys šių savo vidinės biografijos metmenų. Jis

jaučia savo padėtį visatoje, jis jaučia ir pažįsta

nemirtinguosius, jis jaučia, jog gali susitikti su pačiu savimi, ir

bijo to, jis žino, kad yra veidrodis, į kurį jam taip reiktų

žvilgtelti ir į kurį pažvelgti jis taip mirtinai bijo.

Baigiant savo studiją, belieka atskleisti dar vieną,

paskutinę fikciją, vieną principinę apgavystę. Visokie

„paaiškinimai", visokia psichologija, visokie mėginimai

suprasti reikalauja pagalbinių priemonių, teorijų, mitologijų,

melo; ir padorus autorius, jei galima, savo dėstymo pabaigoje

turėtų neužmiršti atskleisti šio melo. Jei aš sakau „viršuje"

arba apačioje", tai čia juk jau bus tvirtinimas, kurį reikia

paaiškinti, nes viršus ir apačia egzistuoja tik mąstyme, tik

abstrakcijoje. Pasaulis savaime nežino nei viršaus, nei

apačios.

Trumpai tariant, „Stepių Vilkas" — taip pat fikcija. Jei

Haris jaučiasi esąs vilkžmogis ir tariasi esąs sudarytas iš

dviejų priešiškų ir priešingų būtybių, tai tas viso labo tėra

supaprastinta mitologija. Haris visai ne vilkžmogis, ir jei mes

tartum patikėjome melu, kurį jis pats sugalvojo ir kuriuo tiki, ir

jei iš tikrųjų mėginome jį nagrinėti ir interpretuoti kaip dvilypę

būtybę, kaip Stepių Vilką, tai mes, vildamiesi, kad mus bus

lengviau suprasti, pasinaudojome apgaule, kurią dabar

bandysime atitaisyti.

Padalijimas į vilką ir žmogų, į instinktą ir dvasią, kurio

Haris griebiasi, stengdamasis savo likimą padaryti

suprantamesnį,— tai labai grubus supaprastinimas, tai

tikrovės išprievartavimas, mėginant įtikinamai, bet klaidingai

paaiškinti prieštaravimus, kurių šis žmogus suranda savyje ir

kurie, jam atrodo,

53

yra jo nemenkų kančių šaltinis. Haris randa savyje „žmogų",

tai yra minčių, jausmų, kultūros, sutramdytos ir rafinuotos pri-

gimties pasaulį, šalia to jis savyje taip pat randa ir „vilką", tai

yra tamsų instinktų, atšiaurumo, žiaurumo, nerafinuotos, gru-

bios prigimties pasaulį. Nors iš pažiūros jo esybė buvo aiškiai

padalyta į dvi viena kitai priešiškas sferas, jis nuolat

pastebėdavo, kad vilkas ir žmogus kažkiek laiko, kažkokią

laimingą akimirką sugyvena vienas su kitu. Jei Haris

pamėgintų nustatyti, kiek dalyvauja žmogus ir kiek dalyvauja

vilkas kiekvienu jo gyvenimo momentu, kiekviename jo poelgy,

kiekviename jo pojūty, jis iš karto patektų į aklavietę, ir visa jo

žavi vilko teorija nueitų vėjais. Juk nė vienas žmogus, net

primityvus negras, net idiotas nėra taip maloniai paprastas,

jog galima būtų paaiškinti, kad jo prigimtis sudaryta tik iš

dviejų ar trijų pagrindinių elementų sumos; o jau paaiškinti

tokį diferencijuotą žmogų, kaip Haris, naiviai jį dalijant į vilką

ir žmogų, yra visai beviltiškai vaikiškas bandymas. Haris

sudarytas ne iš dviejų būtybių, o iš šimtų, iš tūkstančių. Jo

gyvenimas (kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenimas) vyksta ne tik

tarp dviejų polių, maždaug tokių, kaip instinktas ir dvasia arba

šventasis ir ištvirkėlis, jis vyksta tarp tūkstančių, tarp galybės

porų polių.

Nesistebėkime, 'kad toks išmaningas ir protingas žmogus,

kaip Haris, laiko save Stepių Vilku", kad jis tariasi išreiškiąs

turtingą ir sudėtingą savo gyvenimo sandarą tokia paprasta,

tokia grubia, tokia primityvia formule. Žmogus tesugeba

mąstyti labai nedideliu mastu, ir net intelektualiausias ir

labiausiai išsimokslinęs žmogus pasaulį ir save visada mato

pro labai naivių, supaprastinančių ir melagingų formulių

akinius — bet dažniausiai save! Juk tai, matyt, įgimtas ir

visiškai natūraliai kylantis kiekvieno žmogaus poreikis —

įsivaizduoti save kaip vienovę. Nors ir labai dažnai, nors ir

labai stiprių smūgių yra susilaukusi ši iliuzija, ji vėl ir vėl

atgyja. Teisėjas, sėdintis priešais žudiką ir žiūrintis jam į akis,

akimirką išgirsta žudiką kalbant jo (teisėjo) balsu ir savo

viduje taip pat atranda visus žudiko polėkius, sugebėjimus,

galimybes,— o jau kitą akimirką jis vėl vienovė, vėl tampa

teisėju, įsitraukia į savo įsivaizduoto ,,aš“ kiautą, atlieka savo

pareigą ir nuteisia žudiką mirti.

54

O jeigu ypač gabiose ir jautriai organizuotose žmonių sielose

blyksteli daugialypumo nuojauta, jeigu jie, kaip ir kiekvienas

genijus, sugriauna asmenybės vienovės iliuziją ir pasijunta esą

daugialypiai, pasijunta tarsi daugelio „aš" kamuolys, ir

tereikia tik jiems apie tai išsitarti, ir dauguma juos tučtuojau

įkalina, pasišaukia į pagalbą mokslą, konstatuoja šizofreniją ir

apsaugoja žmoniją, kad neišgirstų tiesos šauksmo iš šių

nelaimingųjų lūpų. Tačiau kam čia aušinti burną, kam sakyti

dalykus, kurie kiekvienam mąstančiam ir taip žinomi, bet

kuriuos neįprasta sakyti? Taigi, jeigu jau koks nors žmogus

ryžtasi įsivaizduotą „aš" vienovę praplėsti iki dualizmo, tai jis

jau beveik genijus, šiaip ar taip, reta ir įdomi išimtis. Bet iš

tikrųjų joks „aš", net naiviausias, nėra vienovė, o labai

įvairiapusiškas pasaulis, nedidelis žvaigždėtas dangus, formų,

pakopų ir būsenų, paveldėjimų ir galimybių chaosas. O kad

kiekvienas skyrium stengiasi šį chaosą laikyti vienove ir kalba

apie savo „aš", tarsi tai būtų paprastas, tvirtai suformuotas ir

aiškiai apibrėžtas reiškinys, tai ši apgaulė, įprasta kiekvienam

žmogui (netgi turinčiam didžiausių siekimų), atrodo tokia pati

būtinybė, toks pat gyvenimo reikalavimas, kaip kvėpavimas ir

valgis.

Apgaulė ši pagrįsta paprasta metafora. Kūnu kiekvienas

žmogus vientisas, o siela — ne. Ir poezijoje, net

rafinuočiausioje, pagal tradiciją nuolat operuojama tariamai

vientisais, tariamai vieningais veikėjais. Ligšiolinėje poetinėje

kūryboje specialistai, žinovai labiausiai vertina dramą, ir

teisėtai, nes ji teikia (arba galėtų teikti) didžiausią galimybę

pavaizduoti „aš" kaip kažkokią daugybę — jei tam

neprieštarautų grubi išorė, kuri kiekvieną dramos veikėją

apgaulingai parodo kaip vienovę, kadangi jis glūdi

neabejotinai unikaliame, vieningame, užbaigtame kūne.

Labiausiai naivioji estetika vertina vadinamąją charakterių

dramą, kurioje kiekvienas veikėjas reiškiasi kaip kažkokia gana

išryškinta ir izoliuota vienovė. Tik neaiškiai ir pamažu kai

kuriems smilkteli nuojauta, kad visa tai galbūt tėra pigi ir

paviršutiniška estetika, kad mes klystame, taikydami didiesiems

mūsų dramaturgams puikias, bet mums neįgimtas, o vien

įbruktas grožio sąvokas, antiką, kuri, visur remdamasi matomu

kūnu, iš tikrųjų ir pramanė „aš" fikciją, veikėjo fikciją. Poeti-

55

niuose senovės Indijos kūriniuose ši sąvoka visiškai nežinoma,

indų epų herojai — ne veikėjai, o minios veikėjų, eilės

inkarnacijų. Ir mūsų šiuolaikiniame pasaulyje yra poetinių

kūrinių, kuriuose, prisidengiant veikėjų ir charakterių žaismu,

mėginama, autoriui galbūt ir ne visiškai tai įsisąmoninus,

pavaizduoti sielos įvairumą. Kas nori tai suprasti, turi

vienąkart ryžtis pažvelgti į tokio poetinio kūrinio veikėjus ne

kaip į atskiras būtybes, bet kaip į kažkokios aukštesnės

vienovės (kad ir poeto sielos) dalis, puses, įvairius aspektus.

Kas šitaip vertins, sakysim, „Faustą", tam Faustas,

Mefistofelis, Vagneris ir visi kiti bus kažkokia vienovė, kažkoks

superveikėjas, ir tik šioje aukštesniojoje vienovėje, ne

atskiruose personažuose, yra kažkokia tikrosios sielos esmės

užuomina. Kai Faustas ištaria posakį, pagarsėjusį tarp

mokytojų, keliantį baimę susižavėjusiam filisteriui: „Deja, dvi

sielos manyje gyvena!", tuomet pamiršta Mefistofelį ir daugelį

kitų sielų, kurios taip pat yra jo krūtinėje. Juk ir mūsų Stepių

Vilkas mano, kad savo krūtinėje nešiojasi dvi sielas (vilko ir

žmogaus) ir kad dėl to jo krūtinėje jau baisiai ankšta. Krūtinė,

kūnas juk visada vienas, bet sielų juose gyvena ne dvi ar

penkios, o nesuskaičiuojama daugybė; žmogus — svogūnas,

susidedantis iš šimtų lukštų, audinys, susidedantis iš daugybės

siūlų. Tai suprato ir tiksliai žinojo senieji azijiečiai, o budistų

jogai yra išradę tikslią techniką, kaip demaskuoti asmenybės

iliuziją. Linksmas ir įvairiapusis žmonijos žaidimas: iliuzija,

kuriai demaskuoti Indija plūkėsi tūkstantį metų,— tai ta pati

iliuzija, kuriai stiprinti ir palaikyti tiek pat pastangų reikėjo

Vakarams-

Jeigu šiuo požiūriu panagrinėsime Stepių Vilką, tai mums

bus aišku, kodėl jis taip kenčia dėl savo juokingo dvilypumo.

Jis, kaip ir Faustas, mano, kad dviejų sielų vienai vienintelei

krūtinei esą jau per daug ir kad nuo jų krūtinė turėtų plyšti. Bet

jų, priešingai, jam dar per maža, ir Haris baisiai prievartauja

savo vargšę sielą, mėgindamas ją suvokti kaip tokį primityvų

vaizdą. Haris, nors ir labai išsilavinęs žmogus, elgiasi lyg koks

laukinis, temokantis suskaičiuoti tik iki dviejų. Vieną dalį savęs

jis vadina žmogum, kitą vilku ir mano, kad tai jau viskas ir

nieko nebepridursi. į „žmogų" jis kemša visa, ką randa

56

savyje dvasiška, rafinuota arba bent kultūringa, o į vilką —

visa, kas instinktyvu, atšiauru ir chaotiška. Bet gyvenime ne

taip jau paprasta viskas, kaip mūsų mintyse, ne taip grubu,

kaip mūsų skurdžioje idiotų kalboje, ir Haris dvigubai

apsigauna, naudodamasis šiuo laukiniu vilko metodu. Haris,

nuogąstaujame, jau priskiria „žmogui" ištisas savo sielos

sritis, kurioms dar toli iki žmogaus, o vilkui priskiria tokias

savo būdo dalis, kurios seniai pranoko vilką.

Kaip ir visi žmonės, Haris mano gana gerai žinąs, kas yra

žmogus, tačiau iš tikrųjų visiškai šito nežino, nors neretai,

sapnuose ir kitose, sunkiai sukontroliuojamose sąmonės būse-

nose, tai nujaučia. O kad jis neužmirštų šių nuojautų, kad jas

kaip galima geriau įsimintų! Juk žmogus — ne sustingęs ir

pastovus pavidalas (toks buvo antikos idealas, nors jos

išminčiai ir kitaip spėliojo), o greičiau kažkoks mėginimas,

kažkoks perėjimas, jis ne kas kita, kaip siauras, pavojingas

tiltas tarp gamtos ir dvasios. Link dvasios, link Dievo stumia jį

slapčiausias pašaukimas, atgal prie gamtos, prie motinos

traukia nuoširdžiausias ilgesys: tarp abiejų jėgų, baugščiai

virpėdamas, švytuoja jo gyvenimas. Tai, kaip kiekvienu

momentu žmonės supranta sąvoką „žmogus", visada tėra vien

laikinas miesčioniškas susitarimas. Ši konvencija neigia ir

smerkia kai kuriuos grubiausius instinktus, reikalauja kažkiek

sąmonės, kultūros, reikalauja įveikti gyvuliškus pradus, ne tik

leidžia truputį dvasios, bet ir reikalauja. Šios konvencijos

,žmogus", kaip ir kiekvienas miesčioniškas idealas, yra

kompromisas, drovus ir naiviai gudrus mėginimas apgauti ne

tik pikčiurną gamtą, bet ir įkyruolę dvasią ir pagyventi tarp jų

abejingame viduryje. Todėl miesčionis leidžia ir pakenčia tai,

ką jis vadina „asmenybe", bet kartu atiduoda asmenybę

„valstybės" Molochui ir nuolat kiršina abu vienas prieš kitą.

Todėl šiandien miesčionis degina tarsi eretiką, karia tarsi

nusikaltėlį tą, kuriam poryt statys paminklus.

Nuojauta, kad „žmogus" dar ne visiškai sukurtas, o tėra

dvasios reikalavimas, tolima, tiek pat trokštama, kiek ir baugi

galimybė ir kad tas kelias į ją nueinamas visada tik labai pa-

lengva ir baisių kančių bei ekstazių kaina, ir keliauja ten tie

57

reti pavieniai žmonės, kurių šiandien laukia ešafotas, rytoj

paminklas,— ši nuojauta gyvena ir Stepių Vilko širdyje. Bet tai,

ką jis, priešingai savo „vilkui", vadina savyje „žmogum", tai iš

esmės ne kas kita, o kaip tik tas pats vidutiniškas miesčioniškos

konvencijos „žmogus". Taip, Haris gana gerai jaučia, kad yra

kelias į tikrąjį žmogų, kelias į nemirtinguosius, retkarčiais jis

nedrąsiai paeina šiokį tokį galelį šiuo keliu ir už tai moka

sunkiom kančiom, skaudžiu vienišumu. Bet pripažinti tą

aukščiausiąjį reikalavimą ir siekti tikro, sielos trokštamo

sužmogėjimo, eiti vieninteliu, siauru keliu į nemirtingumą —

šito jis vis dėlto širdies gelmėse bijo. Jis labai gerai jaučia: tai

lems dar didesnes kančias, ištrėmimą, išsižadėjimą visko,

galbūt ešafotą,— ir nors šio kelio gale vilioja nemirtingumas,

jis vis dėlto nenori kentėti visų tų kančių, mirti visom tom

mirtim. Nors žmogėjimą kaip tikslą jis suvokia labiau, negu

miesčionys, vis dėlto užmerkia akis ir nenori žinoti, kad padū-

kusiai kabintis į savąjį „aš", padūkusiai nenorėti mirti yra

tikriausias kelias į amžiną mirtį, o tuo tarpu mokėjimas

numirti, nusimesti apvalkalą, amžinai išsižadėti savojo „aš"

kitimo labui artina nemirtingumą. Tarp nemirtingųjų

garbindamas savo numylėtinius, sakysim Mocartą, jis galų gale

žiūri į jį vis dėlto dar miesčionio akimis ir, visai kaip mokyklos

mokytojas, Mocarto tobulumą yra linkęs aiškinti vien dideliu

specialisto talentu, o ne jo pasiaukojimo didybe, pasiruošimu

kentėti, abejingumu miesčionių idealams ir pakentimu tos

didžiulės vienatvės, praretinančios, paverčiančios lediniu

visatos eteriu visokią miesčionišką atmosferą aplink tuos, kurie

kenčia, kurie žmogėja, tos Getsemanės sodo vienatvės.

Vis dėlto mūsų Stepių Vilkas savyje atrado bent Fausto

dvilypumą, jis aptiko, kad jo kūno vienybei nebūdinga sielos

vienybė, kad jis geriausiu atveju tik tebekeliauja ilgą piligrimo

kelią link šios harmonijos idealo. Jis norėtų arba savyje

nugalėti vilką ir visiškai tapti žmogumi, arba išsižadėti

žmogaus ir bent jau kaip vilkas gyventi vieningą? ne dvilypį

gyvenimą. Tikriausiai jis niekada kaip reikiant nestebėjo tikro

vilko — galbūt tuomet būtų pamatęs, kad ir žvėrys neturi

vieningos sielos, kad juose po gražia, stamantria kūno forma

gyvena daugybė

58

siekimų ir būsenų, kad ir vilkas savyje turi vidinių bedugnių,

kad ir vilkas kenčia. Juk sakydamas: „Atgal į gamtą!", žmogus

visada eina skausmingu ir beviltišku klystkeliu. Haris niekada

vėl nebus perdėm vilkas, o jei juo ir būtų, pamatytų, kad ir

vilkas vėlgi nėra paprasta ir elementari būtybė, o net labai

daugialypė ir sudėtinga. Ir vilkas savo vilkiškoje krūtinėje turi

dvi ir daugiau negu dvi sielas, ir kas trokšta tapti vilku, tas

lygiai toks pats užuomarša, kaip žmogus, kuris dainuoja: „O

kokia laimė dar kartą būt vaiku!" Simpatingas, bet sentimenta-

lus žmogus, dainuojantis dainą apie laimingą vaiką, irgi

norėtų grįžti į gamtą, į nekaltumą, prie pradžios, tačiau jis

visiškai pamiršo, kad vaikai anaiptol nėra laimingi, kad jie

sugeba turėti daug konfliktų, daug prieštaringumų, daugybę

visokiausių kančių.

Atgal nėra apskritai jokio kelio — nei į vilką, nei į vaiką.

Daiktų pradžia neturi nei nekaltumo, nei paprastumo; visa, kas

sukurta, net tai, kas iš pažiūros paprasčiausia, jau yra kalta,

jau yra įvairu, įmesta į purviną tapsmo srovę ir niekad, niekad

negali plaukti prieš srovę. Kelias į nekaltumą, į tai, kas

nesukurta, į Dievą veda ne atgal, o pirmyn, bet ne į vilką ar

vaiką, o vis toliau į kaltę, vis giliau į žmogėjimą. O savižudybė

tau, varganas Stepių Vilke, irgi rimtai nebepadės, tu eisi tik

ilgesnį, sunkesnį ir labiau varginantį žmogėjimo kelią, tu dar

dažnai būsi priverstas didinti savo dvilypumą, dar labiau

komplikuoti savo sudėtingumą. Užuot siaurinęs savo pasaulį,

prastinęs savo sielą, turėsi skaudžiai ją išplėsti, vis labiau

atverti pasauliui ir galų gale į ją priimti visą pasaulį, kad

galbūt kažkada pasiektum pabaigą ir ramybę. Šiuo keliu ėjo

Buda, juo ėjo kiekvienas didelis žmogus, vienas sąmoningai,

kitas nesąmoningai, nelygu, kaip kam pavykdavo išdrįsti.

Kiekvienas gimimas yra atitolimas nuo .visatos, atsiribojimas,

atsiskyrimas nuo Dievo, skausmingas tapsmas iš naujo. Grįžti

atgal į visatą, atsisakyti skausmingo individualumo, tapti

Dievu — tai reiškia taip išplėsti savo sielą, kad ji vėl pajėgtų

aprėpti visatą.

Čia kalbama ne apie žmogų, kuriuo domisi mokykla, na-

cionalinė ekonomika, statistika, ne apie žmogų, kurių milijonai

vaikščioja gatvėmis, apie kurį galima pasakyt tą pat, ką ir apie

59

smėlį prie jūros arba bangų mūšos purslus: milijonu kitu dau-

giau ar mažiau — jokio skirtumo, jie — medžiaga, ir daugiau

niekas. Ne, mes čia kalbame apie žmogų didžiąja prasme, apie

ilgo žmogėjimo kelio tikslą, apie karališkąjį žmogų, apie ne-

mirtingąjį. Genialumas — ne toks jau retas reiškinys, kaip

mums dažnai atrodo, žinoma, ir ne toks dažnas, kaip mano

literatūros ir pasaulio istorija, o juo labiau laikraščiai. Stepių

Vilkas Haris, mūsų akimis, pakankamai genialus, kad galėtų

ryžtis mėginimui sužmogėti, užuot dėl kiekvieno sunkumo

verksmingai atsikalbinėjęs, nurodinėdamas savo kvailą stepių

vilką.

Jeigu tokių galimybių žmonės išsiverčia su nuorodomis į

stepių vilkus ir į „deja, dvi sielos", tai šitai lygiai taip pat

keista ir liūdna, kaip ir jų dažnai baili meilė miesčioniškumui.

Žmogus, sugebantis suvokti Budą, žmogus, nusimanantis apie

žmonijos aukštybes ir bedugnes, neturėtų gyventi pasaulyje,

kuriame viešpatauja sveikas protas, demokratija ir miesčioniš-

kas švietimas. Jis gyvena jame vien iš bailumo, ir kai jį slegia

jo dimensijos, kai jam ankštas miesčioniškas kambarys

pasidaro per ankštas, tada jis visą kaltę suverčia „vilkui" ir

nenori žinoti, kad vilkas kartais yra geriausia jo dalis. Visa tai,

kas jame atšiauru, jis vadina vilku ir pajunta tai kaip kažką

pikto, pavojingo, kaip miesčionišką baimę — ir nors jis laiko

save menininku, nors yru įsitikinęs savo jausmų subtilumu, jam

nė į galvą neateina, kad be vilko, už vilko jame dar gyvena ir

daug kas kita, kad ne viskas vilkas, kas kandžiojasi, kad ten

dar gyvena lapė, drakonas, tigras, beždžionė ir rojaus

paukštis. Jam nė į galvą neateina, kad visą šį pasaulį, visą šį

žavių ir. baisių, didelių ir mažų, stiprių ir silpnų kūrinių rojaus

sodą nuslopina ir paima į nelaisvę pasaka apie vilką lygiai

taip pat, kaip žmogų jame nuslopina ir paima nelaisvėn

tariamas žmogus, miesčionis.

Įsivaizduokime sodą su šimtais visokiausių medžių,

tūkstančiais visokiausių gėlių, šimtais visokiausių vaismedžių,

šimtais visokiausių žolių. Ir jeigu šio sodo sodininkas nežino

jokio kito botaninio skirtumo, kaip tik „valgomas" ir

„piktžolė", jis neišmanys, ką daryti su devyniomis

dešimtosiomis savo sodo, išraus nuostabiausias gėles, iškirs

tauriausius medžius arba galų

60

gale jų nekęs ir į juos šnairuos. Taip elgiasi Stepių Vilkas su

tūkstančiais savo sielos gėlių. Kas netinka rubrikoms „žmogus"

arba „vilkas", to jis tiesiog nemato. Ir ko tik jis nepriskiria

„žmogui"! Visą bailumą, visą beždžioniškumą, visą kvailumą ir

smulkmeniškumą, jei tik tai ne vilkiška, jis priskiria „žmogui",

o visą stiprybę ir taurumą, vien dėl to, kad jam dar nepavyko

savęs įveikti, jis priskiria vilkiškam savo pradui.

Mes atsisveikiname su Hariu, paliekame jį vieną eiti toliau

savo keliu. Jei jis būtų atsidūręs tarp nemirtingųjų, jei jau būtų

ten, kur, atrodo, suka jo sunkus kelias, kaip nustebęs žvelgtų į

šiuos vingius, į šį klaikų, neryžtingą savo kelio zigzagą, kaip

drąsinamai, priekaištingai, užjaučiamai, linksmai šypsotųsi šiam

Stepių Vilkui!

61

Perskaitęs iki galo, prisiminiau, kaip prieš keletą savaičių,

vieną naktį parašiau keistoką eilėraštį, kuriame taip pat buvo

kalbama apie Stepių Vilką. Aš išrausiau šūsnis popierių mano

kimšte prikimštame rašomajame stale, radau jį ir perskaičiau:

Aš, Stepių Vilkas, bėgu, vis risnoju,

Pasaulis guli, apneštas sniegu,

Iš beržo varnos nuvasnoja,

Nė jokio kiškio, stirnos nėr — tyku!

O stirna man mieliausia iš visų,

Kad nors viena pasimaišytų po akim!

Pastverčiau letenom, sukąsčiau ją dantim,—

Juk ko pasaulis vertas be gražių daiktų?—

Giliai sulįstų iltys į jos švelnų šoną,

Meilutei tai aš būčiau geras iš širdies,

Lig soties gerčiau kraują jos raudoną

Ir vienišas sau kaukčiau nykumoj nakties.

Užtektų net ir vieno kiškio man,

Labai gardi šilta mėsytė naktį —

Ak, negi viskas čia užginta alkanam,

Kas džiugina šiek tiek vienatvę?

Jau mano uodega visai pabalo

Ir nebe tokios stiprios akys,

Prieš daugel metų mano vilkė gavo galą,

Galvoju apie stirnas, bėgu lyg patrakęs,

Risnoju kupinas svajonių apie porą kiškių,

Girdžiu, kaip vėjas staugia tarp šakų,

Sniegu suvilgęs degančius nasrus, per mišką

Vargšelę savo sielą velniui aš nešu.

62

Ir štai dabar mano rankose buvo du mano portretai, vienas

jų — autoportretas iš rimuotų dolnikų, liūdnas ir bailus, kaip ir

aš, kitas — šaltokas, nupieštas pašaliečio iš pažiūros labai

objektyviai, atskleistas ir iš išorės, ir iš vidaus, parašytas to,

kuris žinojo daugiau, bet vis dėlto ir mažiau, negu aš pats. Ir

abu šie portretai, mano melancholiškai švebeldžiuojantis

eilėraštis ir protinga nežinomo autoriaus studija, abu man jie

kėlė skausmą, abu buvo teisūs, abu be pagražinimų piešė nykią

mano būtį, abu aiškiai rodė, kokia nepakenčiama ir nepastovi

mano būsena. Šis Stepių Vilkas turėjo mirti, jis turėjo savo

paties rankom padaryti galą nekenčiamam gyvenimui — arba,

ištirpęs naujo savęs pervertinimo mirtinoje ugnyje, keistis,

nusiplėšti kaukę ir žengti į naują savąjį „aš". Ak, šis procesas

man nebuvo naujas ir nežinomas, aš jį žinojau, aš jį jau

daugkart išgyvenau, kiekvienąkart didžiausios nevilties laikais.

Kiekvienąkart po šio giliai viską sujaukusio išgyvenimo mano

ligtolinis „aš" suduždavo į druzgus, kiekvienąkart giluminės

jėgos jį supurtydavo ir sunaikindavo, kiekvienąkart kažkokia

brangi ir ypač mylima mano gyvenimo dalis pasidarydavo

neištikima ir žūdavo. Vieną kartą aš netekau savo

miesčioniškos reputacijos, turto ir turėjau išmokti atsisakyti

pagarbos tų, kurie lig šiol nusikeldavo prieš mane skrybėlę.

Kitą kartą staiga iširo mano šeimyninis gyvenimas; psichiškai

susirgusi žmona išvijo mane iš namų, ir aš praradau jaukumą,

meilė ir pasitikėjimas staiga pavirto neapykanta ir mirtina kova,

užjaučiamai ir niekinamai žvelgė įkandin kaimynai. Tuomet ir

prasidėjo mano vienišumas. Ir vėl po kelerių metų, po kelerių

sunkių, karčių metų, atšiaurioje vienatvėje, sunkios saviauklos

dėka susikūriau naują, asketišką dvasinį gyvenimą ir idealą ir,

atsiduodamas abstrakčioms mąstymo pratyboms ir griežtai

sureguliuotai meditacijai, vėl pasiekiau tam tikrą gyvenimo

ramybę ir aukštumą, tačiau ir šitaip susiklostęs gyvenimas vėl

žlugo ir staiga neteko savo taurios, aukštos prasmės; aš vėl

blaškiausi po pasaulį, leisdamasis į klaikias, varginančios

keliones, kaupėsi naujos kančios ir nauja kaltė. Ir kiekvienąkart

prieš nuplėšiant kaukę, prieš sudūžtant idealui stodavo šita

šiurpi tuštuma ir tyla, atsirasdavo ši mirtina izoliacija, vienatvė

ir nutolimas, šis tuščias, nykus abejingumo ir nevilties

pragaras, kurį aš dabar vėl ką tik perėjau.

Per kiekvieną tokį mano gyvenimo sukrėtimą aš galų gale

63

šį tą laimėdavau, ir to nepaneigsi, šiek tiek laisvės, dvasios,

gelmės, bet taip pat dariausi ir vienišesnis, nesuprantamesnis,

šaltesnis. Miesčionišku supratimu, nuo sukrėtimo prie

sukrėtimo mano gyvenimas nuolat smuko, vis labiau tolo nuo

to, kas normalu, leistina, sveika. Metams bėgant, likau be

profesijos, šeimos, tėvynės, nepriklausiau jokioms socialinėms

grupėms, buvau vienas, niekieno nemylimas, daugelio

įtarinėjamas, nuolat nuožmiai kivirčijaus su viešąja nuomone ir

morale, ir nors vis dar gyvenau miesčioniškoje aplinkoje, vis

dėlto šiame pasaulyje buvau svetimas visais savo jausmais ir

mintimis. Religija, tėvynė, šeima, valstybė man neteko vertės ir

nė kiek nerūpėjo, nuo mokslo, cechų, meno pasipūtimo man

darėsi stačiai koktu; mano pažiūros, mano skonis, visas mano

mąstymas, kuriais aš kadais stebindavau visus kaip gabus ir

mėgstamas žmogus, dabar buvo apleisti, sulaukėję ir žmonėms

įtartini. Jeigu per visas skausmingas permainas aš ir

laimėdavau kažko nematomo ir nepasveriamo — tai brangiai

už tai mokėjau, ir mano gyvenimas kaskart darėsi vis

vargesnis, sunkesnis, vienišesnis, pavojingesnis. Iš tiesų

nebuvo jokios prasmės norėti, kad ir toliau eitų šis kelias, kuris

vedė mane į vis retesnes sferas, panašias į tą dūmą iš Nyčės

rudens dainos.

Ak, taip, aš žinojau šituos išgyvenimus, šiuos pakitimus,

kuriuos lėmė likimas savo sunkiems vaikams, savo opiausiems

vaikams, pernelyg gerai aš juos žinojau. Aš žinojau juos, kaip

garbėtroška, bet nelaimingas medžiotojas žino medžioklės

žygio etapus, kaip senas biržos verteiva žino spekuliacijos,

laimėjimo, netikrumo, svyravimo, bankroto etapus. Nejaugi

man iš tikrųjų dar kartą teks visa tai išgyventi? Visą šią kančią,

visą šį blaškymąsi, visą savojo „aš" niekšiškumo ir niekingumo

pažinimą, visą šią baisią pralaimėjimo baimę, šią mirties

baimę? Argi ne protingiau ir paprasčiau būtų apsisaugoti nuo

tiekos kančių pasikartojimo ir leistis į kojas? Žinoma, tai būtų

paprasčiau ir protingiau. Kad ir ką apie „savižudžius" tvirtina

knygiūkštė apie Stepių Vilką, niekas man neatims malonumo

anglies dujomis, skustuvu ar pistoletu išvengti pasikartojančio

proceso, kurio kartų skaudį esu patyręs iš tiesų gana dažnai ir

giliai. Ne, velniai griebtų, jokia jėga pasaulyje manęs neprivers

dar kartą drebėti prieš jo mirtiną šiurpą ir dar kartą įsikūnyti,

įgyti naują pavidalą, o viso to galutinis tikslas, beje, ne taika ir

ramybė,

64

bet vien naujas savęs sunaikinimas, vis naujas savęs

sukūrimas! Tebūnie savižudybė — kvailas, bailus ir menkas

dalykas, tebūnie negarbingas ir gėdingas atsarginis išėjimas —

bet kokio, netgi gėdingiausio išėjimo iš šio kančių malūno gali

tik širdingai trokšti, čia jau nebepažaisi kilnumu ir heroizmu,

čia aš tiesiog turiu rinktis — nedidelį, trumpą skausmą ar

neapsakomai deginančią, begalinę kančią. Savo tokiame

sunkiame, tokiame beprotiškame gyvenime aš gana dažnai

buvau kilnus Don Kichotas, teikiau pirmenybę garbei, o ne

patogumui, heroizmui, o ne protui. Gana, užteks viso to!

Rytas jau žiovavo pro langus, švininis, prakeiktas lietingos

žiemos dienos rytas, kai pagaliau atsiguliau. lovą pasiėmiau ir

savo apsisprendimą. Bet pačioje sąmonės periferijoje, ties

paskutine jos riba, akimirką prieš užmiegant, sekundės

greitumu prieš mane žybtelėjo ana keista vieta iš knygiūkštės

apie Stepių Vilką, kur buvo kalbama apie „nemirtinguosius", ir

staiga prisiminiau, kad kartais, ir netgi visai neseniai, jaučiausi

beveik kaip nemirtingasis, nes viename senos muzikos takte

mėgavausi visa vėsia, šviesia, rūsčiai šypsančia nemirtingųjų

išmintim. Tai išniro, sublizgėjo, užgeso, ir sunkus it kalnas

miegas užgulė man kaktą.

Atsibudęs apie pietus, vėl pajutau situacijos aiškumą, maža

knygelė ir mano eilėraštis gulėjo ant naktinio stalelio, ir mano

apsisprendimas, subrendęs ir prinokęs per naktį ir miegą,

žvelgė maloniai į mane šaltu žvilgsniu iš paskutinio mano

gyvenimo chaoso. Skubintis nereikėjo, mano apsisprendimas

mirti nebuvo valandos kaprizas, tai buvo nokus, patvarus

vaisius, palengva užaugęs ir sunokęs, lengvai siūbuojamas

likimo vėjo, kurio sekantis gūsis privers jį nukristi.

Kelioninėje vaistinėlėje aš turėjau puikų, skausmus mal-

šinantį medikamentą, labai stiprų opiumo preparatą, kurio

griebdavausi tik labai retais atvejais ir dažnai susilaikydavau

mėnesių mėnesiais; šį labai anestezuojamąjį vaistą aš

vartodavau tik tada, kai užeidavo nepakenčiami fiziniai

skausmai. Savižudybei jis, deja, netiko, prieš daugelį metų tai

išmėginau. Kartą, pagautas nevilties, prarijau didoką jo kiekį,

kurio užtektų numarinti šešetui žmonių, bet manęs tas vis dėlto

nenumarino. Aš, žinoma, užmigau ir keletą valandų išgulėjau

visiškai apsvaigęs, bet paskui, baisiam savo nusivylimui,

pusiau atsibudau

65

nuo stiprių skrandžio spazmų, išvėmiau, dar kaip reikiant

neatsipeikėjęs, visus nuodus ir vėl užmigau, o apie kitos dienos

vidurį galutinai atsibudau šiurpiai išblaivėjęs, išdegintom, tuš-

čiom smegenim ir beveik be atminties. Jokių kitų pasekmių,

išskyrus nemigos ir įkyrių skrandžio skausmų periodą, nuodai

nesukėlė.

Taigi Šis būdas atkrito. Bet mano apsisprendimas dabar

įgavo tokią formą: jei. mano reikalai vėl taip pakryptų, kad

tektų griebtis šio opiumo preparato, man turėtų būti leista šį

trumpą išsigelbėjimą pakeisti dideliu išsigelbėjimu — mirtimi,

ir būtent tikra, patikima mirtimi, nuo kulkos arba nuo skustuvo

ašmenų. Dabar padėtis aiški — laukti savo –penkiasdešimtojo

gimtadienio, kaip. siūlė juokingos knygiūkštės apie Stepių Vilką

receptas, man atrodė vis dėlto pernelyg ilgu, iki jo buvo likę

dar dveji metai. Nesvarbu, ar bus tai po metų, po mėnesio, ar

net ir rytoj — vartai buvo atdari.

Nepasakyčiau, kad „apsisprendimas" būtų smarkiai pakei-

tęs mano gyvenimą. Jis padarė mane šiek tiek abejingesnį

negalavimams, šiek tiek nerūpestingesnį vartojant opiumą ir

vyną, šiek tiek smalsesnį, iki kokios ribos galima kentėti, štai ir

viskas. Stipriau Veikė kiti ano vakaro įspūdžiai. Traktatą apie

Stepių Vilką aš kartais dar paskaitinėdavau, tai susižavėjęs ir

dėkingas, tarsi žinočiau, kad kažkoks nematomas magas išmin-

tingai vadovauja mano likimui, tai su pašaipa ir panieka žiūrė-

damas į blaivumą traktato, kuris, kaip man atrodė, visiškai

nesuprato specifinės mano gyvenimo nuotaikos ir įtampos.

Visa tai, kas ten parašyta apie stepių vilkus ir savižudžius, galbūt

buvo visiškai gera ir protinga, bet tai tiko tam tikrai kategorijai,

tam tikram tipui, buvo sąmojinga abstrakcija; o mano asmenybės,

mano sielos esmės, mano unikalaus pavienio likimo tokiu grubiu <

tinklu, kaip man atrodė, negalima pagauti.

Bet labiau negu visa kita mane domino ta haliucinacija ar

vizija ant bažnyčios sienos, daug žadantis tų šokančių ir šviečian-

čių raidžių skelbimas, kuris sutapo su traktato užuominomis.

Daug man. ten buvo žadama, smarkiai kurstė ano svetimo

pasaulio balsai mano smalsumą dažnai aš valandų valandas,

viską pamiršęs, apie tai galvodavau. Ir vis aiškiau girdėdavau

anų užrašų perspėjimą: „Ne visiems!" ir „Tik bepročiams!“.

66

Vadinasi, aš turėjau būti beprotis ir gerokai nutolęs nuo „visų",

jei anie balsai mane pasiekia, jei anie pasauliai į mane pra-

kalba. Dieve mano, argi nepakankamai nutolau nuo visų gy-

venimo, nuo normalių žmonių būties ir mąstymo, argi aš nepa-

kankamai atsiskyręs ir pamišęs? Ir vis dėlto sielos gelmėse aš

puikiai Supratau tą šūksmą, tą reikalavimą tapti bepročiu, tą

raginimą atmesti protą, tvardymąsi, miesčioniškumą, atsiduoti

siautulingam, nepažįstančiam įstatymų sielos ir fantazijos pa-

sauliui.

Vieną dieną, vėl veltui ieškojęs po gatves ir aikštes žmogaus

su plakatais ir daug kartų smalsiai praslinkęs pro sieną su ne-

matomais vartais, šv. Martyno priemiestyje sutikau laidotuvių

procesiją. Žiūrinėdamas veidus gedinčiųjų, kurie ėjo paskui ka-

tafalką, pagalvojau: kur šiame mieste, kur šiame pasaulyje

gyvena žmogus, kurio mirtis man būtų skaudi? Ir kur tasai

žmogus, kuriam mano mirtis ką nors reikštų? Buvo, tiesa, Erika,

mano mylimoji, na, žinoma; bet "mūsų santykiai jau seniai bu-

vo labai netvirti, mes retai matydavomės be vaidų, o dabar aš

'net nežinojau, kur ji gyvena. Ji retkarčiais pas mane atvažiuo-

davo arba aš nuvažiuodavau pas ją, o kadangi mes abu vieniši

ir sunkūs žmonės, kažkaip giminingi vienas kitam siela ir sielos

liga, tarp mūsų vis dėlto egzistavo kažkoks, ryšys. Bet ar ji neatsi-

dustų su dideliu palengvėjimu, išgirdusi apie mano mirtį? Aš

šito nežinojau, kaip nieko nežinojau ir apie tai, Kiek patikimi

mano paties jausmai. Reikia gyventi normaliai ir taip, kaip

galima, kad šiek tiek išmanytum apie tokius dalykus.

Tuo tarpu, paklusęs kažkokiai užgaidai, aš prisidėjau prie

laidotuvių procesijos ir nutraukiau paskui gedinčiuosius į ka-

pines, modernias cementines puikias-kapines su krematoriumu

ir visokiom prašmatnybėm. Bet mūsų velionis nebuvo

sudegintas, jo karstą nuleido prie kuklios duobės, ir aš ėmiau

stebėti pastoriaus ir kitų maitvanagių, laidotuvių biuro

tarnautojų, veiksmus, kuriais jie stengėsi suteikti iškilmingumo

ir liūdesio įspūdį, bet sumišimas, teatrai ūmas ir apsimetimas

juos taip priveikė, kad viskas atrodė bemaž komiška, mačiau,

kaip link jų skubėjo juoda tarnybinė uniforma ir kaip jie nėrėsi

iš kailio, mėgindami atitinkamai nuteikti laidotuvininkus ir

juos paklupdyti prieš mirties- didybę. Tai buvo bevaisės

pastangos, niekas neverkė, velionis, rodos, niekam nebuvo

reikalingas. Nė vieno nebuvo

67

apėmusi pamaldi nuotaika, ir kai pastorius be perstogės krei-

pėsi į susirinkusius „mieli broliai krikščionys", tylūs vertelgiški

visų šių pirklių ir kepėjų bei jų žmonų veidai, pagauti

konvulsyvios rimties, tyliai žiūrėjo žemyn susidrovėję,

melagingi, kupini vienintelio noro, kad ši nemaloni procedūra

kuo greičiau baigtųsi. Ką gi, ji pasibaigė, du pačiame priekyje

stovintys broliai krikščionys paspaudė oratoriui ranką,

nusibraukė į artimiausio gazono kraštą batus, aplipusius drėgnu

moliu, į kurį jie paguldė savo velionį, veidai netrukus vėl įgavo

įprastą žmogišką išraišką, ir vienas iš jų staiga man pasirodė

pažįstamas — tai buvo, kaip man pasirodė, tasai žmogus, kuris

tada nešėsi plakatą ir man į rankas įbruko knygelę.

Tą akimirką, kai tariausi jį atpažinęs, jis nusigręžė,

pasilenkė, ėmė taisytis juodas kelnes, rūpestingai jas

pasiraitojo ir greitai nuskubėjo šalin, pasibrukęs po pažastimi

skėtį. Aš puoliau jam iš paskos, prisivijau, linktelėjau, bet jis,

rodos, manęs nepažino.

— Ar šiandien nebus vakaro pramogų? — paklausiau ir

pamėginau jam pamerkti, kaip kad daro sąmokslininkai. Bet aš

jau seniai buvau atpratęs nuo tokių mimikos pratimų, juk taip

gyvendamas beveik buvau užmiršęs ir kalbėti; pats pajutau, jog

padariau tik kvailą grimasą.

— Vakaro pramogų? — sumurmėjo vyriškis ir nustebęs

pažvelgė man į veidą.— Eikit, broliuk, į „Juodąjį erelį", jei

turite tokį poreikį.

Aš dabar jau ir nebuvau tikras, kad tai jis. Nusivylęs ėjau

tolyn, nežinodamas kur, man nebeegzistavo jokie tikslai, jokie

siekiai, jokios pareigos. Gyvenimas buvo bjauriai kartaus

skonio, jutau, kaip seniai susikaupęs koktumas pasiekė

aukščiausią tašką, kaip gyvenimas mane išstumia ir išmeta.

Įtūžęs vaikščiojau po pilką miestą, viskas, rodės, kvepėjo

drėgna žeme ir laidotuvėm. Ne, prie mano kapo nestovės nė

vienas šitas varnas su toga ir sentimentaliais krikščioniškais

tauškalais! Ak, kur tik pažvelgdavau, kur tik nukrypdavau

mintimis, niekur manęs nelaukė džiaugsmas, niekas manęs

nešaukė, niekas nemasino, viskas dvokė supuvusiu palaikumu,

supuvusiu pusiniu pasitenkinimu, viskas buvo sena, suvytę,

pilka, išglebę, išsekę. Dieve mano, kaipgi čia atsitiko? Kaip tai

galėjo man nutikti, man, sparnuotam jaunuoliui, poetui mūzų

draugui, klajūnui po pasaulį, liepsningam idealistui? Kaip

galėjo visa tai pamažu prišliaužti ir užval-

68

dyti mane, šis sustingimas, ši neapykanta sau ir visiems, šis Visų

jausmų atbukimas, šis gilus ir piktas nepasitenkinimas, šis

purvinąs širdies tuštumo ir nevilties pragaras?

Eidamas pro biblioteką, susitikau vieną jauną profesorių, su

kuriuo anksčiau retkarčiais pasikalbėdavau, kurį, paskutinįkart

būdamas šiame mieste, prieš keletą metų, netgi daugelį kartų

lankiau jo bute, norėdamas pasišnekėti su juo apie Rytų

mitologijas — ši sritis mane tuomet labai domino. Mokslininkas

ėjo man priešpriešiais, manieringas ir šiek tiek trumparegis, ir

pažino mane tik tuomet, kai jau buvau bepraeinąs pro jį. Jis

puolė prie manęs kuo širdingiausiai, ir aš, būdamas tokioj ap-

verktinoj būsenoj, b J vau jam už tai kone dėkingas. Jis apsi-

džiaugė ir pagyvėjo, priminė kai kurias ankstesnių mūsų po-

kalbių smulkmenas, tikino, kad labai dėkingas už mano pas-

katas ir dažnai apie mane galvodavęs; nuo to laiko jam retai

tepasitaikydavę taip įdomiai ir išsamiai padiskutuoti su kolego-

mis. Jis paklausė, ar seniai mieste (aš pamelavau: tik keletą

dienų) ir kodėl jo neaplankiau. Aš žvelgiau į mokytoją, gerą šio

mandagaus žmogaus veidą, jutau, kad iš tiesų juokinga ši

susitikimo scena, bet vis dėlto mėgavausi lyg koks peralkęs šuo

trupinėliu šilumos, gurkšniu meilės, gabalėliu pripažinimo. Ste-

pių Vilkas Haris sujaudintas išsiviepė, išdžiūvusia rykle jam

nubėgo seilės, sentimentalumas prieš jo valią lenkė jam nugarą.

Taigi aš jam primelavau, kad čion atvažiavau neilgam, studijų

tikslais ir kad nelabai kaip jaučiuosi, šiaip, žinoma, būčiau jį

aplankęs. Ir kai jis mane nuoširdžiai pakvietė praleisti šį vakarą

pas jį, aš dėkingai priėmiau pakvietimą, paprašiau pasveikinti jo

žmoną, o nuo tokio uolaus šnekėjimosi ir šypsojimosi man

įskaudo skruostai, visiškai atpratę nuo tokių pastangų. Ir tuo

metu, kai aš, Haris Haleris, netikėtai užkluptas ir saldžialiežu-

vaujantis, mandagus ir atidus, stovėjau gatvėje, šypsodamasis

šiam maloniam-žmogui ir žvelgdamas į trumparegį, gerą jo

veidą, kitas Haris stovėjo šalia ir lygiai taip pat šiepėsi, stovėjo

išsiviepęs ir galvojo, koks aš vis dėlto keistas, paikas ir mela-

gingas tipas, jei prieš porą minučių piktai šiepiau dantis visam

šiam prakeiktam pasauliui, o dabar, vos tik mane šūktelėjo, vos

tik nuoširdžiai pasveikino garbingas ir doras žmogus, susijau-

dinęs ir pernelyg uoliai jam viską prižadėjau ir žeminausi lyg

paršelis, suminkštėjęs nuo trupučio palankumo, pagarbos ir

69

malonumo. Taip abudu Hariai, abi nepaprastai nesimpatingos

figūros, stovėjo priešais mandagų profesorių, tyčiojosi viena iš

kitos, stebėjo viena kitą? spjaudė vieną kitai po kojom ir vėl,

kaip visada tokiose situacijose, patys save klausė, ar čia tiesiog

žmogiška kvailystė ir silpnumas, bendra žmogiška lemtis, ar šis

sentimentalus egoizmas, šis silpnabūdiškumas, šis jausmų

nevalyvumas ir dvilypumas tėra vien asmeniška Stepių Vilko

savybė. Jei ši niekšybė yra bendra žmonėms, ką gi, tuomet

mano neapykanta pasauliui galėjo ją užgriūti su nauju įkarščiu;

jei tai vien mano asmeninis silpnumas, tai jis teikė progą savęs

niekinimo orgijai.

Abiem Hariams besiginčijant, profesorius buvo kone pa-

mirštas; staiga jis vėl man įkyrėjo, ir aš skubėjau juo nusikra-

tyti. Ilgai žiūrėjau jam pavymui, kai jis tolo nuoga alėja idea-

listo, tikinčiojo eisena, geraširdiška ir kiek komiška. Mano šir-

dyje smarkiai siautėjo mūšis, ir, mechaniškai gniauždamas ir

vėl tiesdamas sustingusius pirštus, kovodamas su slapta kim-

bančia podagra, turėjau prisipažinti, kad leidausi apmaunamas,

kad sau ant sprando užsikroviau kvietimą pusei aštuonių

vakarienės bei įsipareigojau keistis meiliais žodžiais, moksliniais

plepalais ir stebėti svetimą šeimos laimę. Piktas parėjau namo,

susimaišiau konjako su vandeniu, užgėriau savo piliules nuo

podagros, atsiguliau ant sofos ir pamėginau skaityti. Kai pa-

galiau pavyko šiek tiek įsiskaityti į „Sofijos kelionę iš Klaipė-

dos į Saksoniją", žavią aštuonioliktojo amžiaus lengvo žanro

knygiūkštę, staiga vėl prisiminiau kvietimą ir tai, kad dar ne-

siskutęs ir turiu apsirengti. Vienas Dievas težino, kam aš taip

padariau! Taigi, Hari, kelkis, dėk šalin knygą, išsimuilink, iki

kraujų nusigremžk smakrą, apsirenk ir pajusk simpatiją žmo-

nėms! Muilindamasis vis galvojau apie purviną, moliną duobę

kapinėse, į kurią šiandien virvėmis nuleido nepažįstamąjį, ir

apie pašaipos perkreiptus nuobodžiaujančių brolių krikščionių

veidus ir netgi negalėjau iš viso šito pasijuokti. Ten, prie tos

purvinos, molinos duobės, tarp kvailų, sutrikusių pamoksli-

ninko žodžių, šalia kvailų, sutrikusių laidotuvių dalyvių fizio-

nomijų, tarp tų niūrių kryžių ir plokščių iš skardos ir marmuro,

tarp visų tų netikrų gėlių iš vielos ir stiklo, ten, kaip man atrodė,

priėjo savo kelio galą ne tik tas nepažįstamasis, užpiltas, už-

kastas į purvą sutrikusių ir melagingų laidotuvių dalyvių aki-

70

vaizdoje, rytoj ar poryt prieisiu kelio galą ne tik aš, ne, taip prieis

kelio galą viskas, visi mūsų siekimai, visa mūsų kultūra, visas

mūsų tikėjimas, visas mūsų. gyvenimo džiaugsmas, kuris labai

ligotas ir greitai ten taip pat bus užkąstas. Kapinės buvo mūsų

kultūros pasaulis, Jėzus Kristus ir Sokratas, Mocartas ir

Haidnas, Dantė ir Gėtė čia buvo vien tik išblukę vardai

rūdijančiose skardos plokštėse, o aplinkui stovėjo sutrikę ir

nusimelavę laidotuvininkai, kurie daug duotų, jei dar galėtų

tikėti kažkada jiems buvusiom šventom skardos lentom, kurie

daug duotų, jei galėtų pasakyti apie šį pražuvusį pasaulį bent

kokį nuoširdų, rimtą liūdesio ir nusiminimo žodį, ir kuriems

nieko kito nebeliko, kaip suglumusiems, vypsantiems stoviniuo-

ti aplink kapą. Iš įtūžio įsipjoviau smakrą, toje pačioje vietoje

kaip visada, ir truputį prideginau žaizdelę, bet vis dėlto turėjau

dar kartą pasikeisti ką tik užsidėtą švarią apykaklę, nors visiš-

kai nežinojau, kam visa tai darau, nes nejaučiau nė mažiausio

noro eiti ten, kur buvau pakviestas. Bet kažkokia Hario dalis

vėl surengė spektaklį, pavadino profesorių simpatingu žmogum,

užsimanė šiek tiek žmogiško kvapo, plepėjimo ir bendravimo,

prisiminė žavią profesoriaus žmoną, mintį apie vakarą pas

svetingus namų šeimininkus palaikė iš esmės gana padrąsinan-

čia ir padėjo man užsilipinti ant smakro angliško pleistro, pa-

dėjo apsirengti, pasirišti padorų kaklaraištį ir švelniai atkalbėjo

nuo tikrojo mano noro pasilikti namuose. Sykiu aš galvojau:

taip, kaip aš dabar apsirengiu ir išeinu*, aplankau profesorių ir

pasikeičiu su juo daugiau ar mažiau melagingomis

mandagybėmis, iš tikrųjų viso šito nenorėdamas,— lygiai taip

dienų dienom, valandų valandom gyvena ir elgiasi didžiumą

žmonių, priversti, nors iš tikrųjų šito nenori, jie eina į svečius,

kalbasi ir sėdi tarnybines ir darbo valandas, visada per prie-

vartą, mechaniškai, nenoromis; visą šitą taip pat gerai galėtų

atlikti mašinos arba iš viso niekas; ir visa šita nesibaigianti

mechanika trukdo jiems, kaip ir man, kritiškai vertinti savo

gyvenimą, pažinti ir pajusti jo kvailumą ir paviršutiniškumą, jo

bjaurų, išsiviepusį abejotinumą, jo beviltišką liūdesį ir nuo-

bodulį. O, ir jie, žmonės, teisūs, be galo teisūs, kad taip gyvena,

kad žaidžia savo žaidimus ir ieško savo vertybių, užuot gynęsi

nuo šios niūrios mechanikos ir padūkusiai spoksoję į tuštumą,

kaip aš, iš tikro kelio iškrypęs žmogus. Jeigu aš retkarčiais šiuose

71

puslapiuose niekinu ir pašiepiu žmones, tegu niekas

nepagalvoja, kad jiems noriu suversti kaltę, juos apkaltinti,

kitiems užkrauti atsakomybe už savo paties bėdas! Bet aš, jau

kartą šitaip toli nuėjęs ir stovintis ties gyvenimo pakraščiu,

kuris krinta į bedugnę tamsą, aš elgiuosi neteisingai ir meluoju,

mėgindamas prieš save ir kitus apsimesti, tarsi ši mechanika

vis dar tebegaliotų ir man, tarsi aš vis dar priklausyčiau tam

mielam, vaikiškam amžino žaidimo pasauliui!

Vakaras pasidarė taip pat įstabus. Priešais savo pažįstamojo

namus aš stabtelėjau ir pakėliau akis į langus. Štai čia gyvena

šis žmogus, pagalvojau, metų metus toliau dirba savo darbą,

skaito ir komentuoja tekstus, ieško ryšio tarp Vakarų Azijos ir

Indijos mitologijų ir- tuo patenkintas, nes tiki savo darbo verte,

tiki mokslu, kuriam tarnauja, tiki grynojo žinojimo, kaupimo

verte, nes tiki pažanga, vystymusi, jis nepajuto karo, nepajuto,

kaip sukrėtė ligšiolinio mąstymo pagrindus Einšteinas (tai,

mano jis, liečia vien matematikus), jis visiškai nemato, kaip

aplink jį ruošiamas naujas karas, jis įsitikinęs, jog reikia

neapkęsti žydų ir komunistų, jis geras, negalvojantis,

patenkintas, labai vertinantis save vaikas, jam reikia labai pa-

vydėti. 'Aš susitvardžiau ir įėjau, mane pasitiko kambarinė su

balta prijuoste, lyg kažką nujausdamas, gerai įsidėmėjau, kur jį

nunešė mano skrybėlę ir paltą, paskui nuvedė mane į šiltą

šviesų kambarį ir paprašė palaukti, ir, užuot sukalbėjęs maldą

arba truputį nusnūdęs, aš paklusau kažkokiam juokingam ins-

tinktui ir paėmiau į rankas pirmą pasitaikiusį daiktą, kuris man

krito į akis. Tai buvo nedidelis įrėmintas paveikslėlis su tvirta

kartonine atramėle, jis stovėjo ant apvalaus stalo. Ši graviūra

vaizdavo poetą Gėtę, valingą, genialiai sušukuotą senį gražiai

modeliuotu veidu, kuriame netrūko nei garsiosios degančios

akies, nei dvariškio didybės kiek sušvelnintos vienatvės ir

tragizmo bruožų, kuriems dailininkas ypač nepagailėjo

pastangų. Jam pavyko šiam demoniškam seniui, nesumenki-

nant jo reikšmės, suteikti kažkokią lyg ir profesorišką, lyg ir

artistišką santūrumo ir padorumo išraišką ir pavaizduoti jį

apskritai kaip gražų seną poną, galintį papuošti kiekvieną mies-

čionio namą. Šis paveikslėlis tikriausiai nebuvo kvailesnis,

negu visi tokios rūšies paveikslai, negu visi šie mieli

išganytojai, apaštalai, herojai, dvasios titanai ir valstybės

veikėjai, pagaminti

72

stropių meno amatininkų, mane tikriausiai taip suerzino vien

tam tikras virtuoziškas meistriškumas; šiaip ar taip, šis tuščias

ir savimi patenkintas seno Gėtės pavaizdavimas manyje tuoj

pat rezonavo lyg fatališkas disonansas,— aš jau pakankamai

buvau susierzinęs ir įelektrintas,— ir parodė man, jog ne ten

pakliuvau. Čia buvo gražiai stilizuoti senieji menininkai ir

tautinės įžymybės, o stepių vilkams'— čia ne vieta.

Jeigu dabar būtų įėjęs namų šeimininkas, man gal būtų

pasisekę pasišalinti kokia nors tinkama dingstimi. Tačiau įėjo

jo žmona, ir aš nusilenkiau likimui, nors ir jaučiau nelaimę.

Mes pasisveikinome, ir po pirmojo disonanso sekė vis nauji. Ji

pagyrė mane, kad gerai atrodau, o aš puikiausiai žinojau, kaip

pasenau per tuos metus nuo paskutinio mūsų susitikimo; jau

vien paspaudus jai ranką, man tai nemaloniai priminė podagros

skausmai pirštuose. Taip, o. paskui ji paklausė, kaip gyvuoja

mano miela žmona, ir aš turėjau pasakyti, kad žmona mane

pametė, ir mūsų santuoka iširo. Mes apsidžiaugėme, kai įėjo

profesorius. Jis su manim taip pat labai širdingai* pasisveikino,

ir šios situacijos dviprasmiškumas bei komiškumas tučtuojau

įgavo be galo žavią išraišką. Rankose jis laikė laikraštį, kurį

prenumeravo, tai buvo militaristinės, karo kurstytojų partijos

laikraštis, ir, paspaudęs man ranką, jis mostelėjo į laikraštį ir

pasakė, kad jame parašyta apie vieną mano bendrapavardį,

publicistą Halerį,— tai, matyt, nedoras, betautis žmogus, jis

pasišaipė iš kaizerio ir pritarė nuomonei, jog dėl to, kad kilo

karas, jo tėvynė ne ką mažiau kalta, negu priešų šalys. Na,

matyt, ir tipas! Bet čia vyrukas gavo atkirtį, redakcija šauniai

sudirbo šį kenkėją ir pastatė prie gėdos stulpo? Tačiau, kai

profesorius pamatė, kad ši tema manęs nedomina, mes ėmėme

kalbėti apie kitus dalykus, ir jiems iš tikrųjų net į galvą neatėjo,

kad prieš juos galėtų sėdėti tas išgama, ir vis dėlto buvo taip,

kad tas išgama buvau aš. Na kam gi kelti triukšmą ir erzinti

žmones! Širdyje susijuokiau, bet dabar praradau viltį šį vakarą

ko nors malonaus susilaukti. Gerai prisimenu tą akimirką. Juk

kaip tik tą akimirką, kai profesorius prašneko apie tėvynės

išdaviką Halerį, bjaurus depresijos ir nevilties jausmas,

kaupęsis ir vis stiprėjęs manyje nuo laidotuvių scenos,

susikondensavo į baisų spaudimą, į fiziškai (pilve) juntamą

skausmą, į slogiai baimingą likimo jausmą. Kažkas, jaučiau,

73

manęs tykoja, kažkoks pavojus sėlina prie manęs iš už nugaros.

Laimė, buvo pranešta, kad vakarienė jau ant stalo. Mes pa-

traukėme į valgomąjį, ir kol aš vis stengiausi žūt būt pasakyti

ar paklausti ko nors nekalto, suvalgiau daugiau, negu buvau

įpratęs, ir kas minutę jaučiausi vis blogiau ir blogiau. Dieve

mano, visą laiką galvojau, ko gi mes taip stengiamės? Aiškiai -

jutau, kad ir mano šeimininkai nebuvo smagūs ir kad žvalumas

jiems atsiėjo pastangų, gal todėl, kad aš juos nemaloniai

varžiau, o gal šiaip dėl kokios blogos nuotaikos namuose. Jie

klausinėjo mane tik tokių dalykų, į kuriuos tiesiai neatsakysi,

aš greitai susipainiojau bemeluodamas ir kovojau su pasišlykš-

tėjimu, tardamas kiekvieną žodį. Galų gale, norėdamas kitur

nukreipti kalbą, ėmiau pasakoti apie laidotuves, kurių žiūrovas

šiandien buvau. Bet neradau tinkamo tono, mano pastangos

griebtis jumoro tik jaukė nuotaiką, mes vis labiau ir labiau

tolome į skirtingas puses, manyje prašieptais nasrais juokėsi

stepių vilkas, ir, valgydami desertą, visi trys buvome gana

nešnekūs.

Grįžome į tą pirmąjį kambarį išgerti kavos ir degtinės,

galbūt tai mums šiek tiek pagelbėsią. Bet čia man vėl į akis

krito poetų karalius, nors jis jau buvo pastatytas ant komodos.

Portretas nedavė man ramybės, ir, puikiai girdėdamas savyje

perspėjančius balsus, aš jį vėl pasiėmiau ir pradėjau su juo aiš-

kintis. Mane tarsi apsėdo jausmas, kad ši situacija nepaken-

čiama, kad dabar man turėtų pavykti arba sušildyti, sužavėti

šeimininkus ir suderinti juos savaip, arba sukelti visišką spro-

gimą.

— Tikėkimės,— tariau,— kad Gėtė iš tikrųjų taip neat-

rodė! Ši tuštybė ir kilni poza, šis su gerbiamais žiūrovais koke-

tuojantis orumas, šis žaviausio sentimentalumo pasaulis po

vyriškumo priedanga! Galima, žinoma, jo labai nemėgti, ir aš

dažnai labai nemėgstu šio seno pasipūtėlio, bet šitaip jį pavaiz-

duoti, nė, to jau per daug.

Šeimininkė visiems įpylė kavos didžiai kenčiančia mina,

paskui išskubėjo iš kambario, ir jos vyras truputį sutrikęs,

priekaištingai man pasakė, kad šitas Gėtės portretas priklauso

jo žmonai ir kad ji ypač jį mėgsta.

• — Net jeigu jūs grynai objektyviai būtumėte teisus, nors

aš, tarp kitko, taip nemanau, neturėtute juk taip šiurkščiai

kalbėti.

74

— Čia jūsų tiesa,— sutikau.— Deja, tai mano įprotis,

mano yda — visada pasirinkti kiek galint grubesnius žodžius,

tai, tarp kitko, geromis savo valandomis darė ir Gėtė. Šis sal-

dokas miesčioniškas saloninis Gėtė, žinoma, niekada nebūtų

pavartojęs tokio grubaus, tikro, nuoširdaus posakio. Aš labai

atsiprašau jūsų ir jūsų žmonos,— pasakykite jai, kad aš

šizofrenikas. Ir kartu leiskite atsisveikinti.

Apstulbęs šeimininkas dar, tiesa, mėgino prieštarauti, vėl

prašneko apie tai, kokie puikūs ir įdomūs buvo ankstesni mūsų

pašnekesiai, apie tai, kad mano spėliojimai apie Mitrą ir

Krišną jam tuomet padarę didelį įspūdį ir kad jis vylęsis

šiandien ir vėl... ir taip toliau. Aš padėkojau ir pasakiau, kad

tai labai malonūs žodžiai, bet, deja, aš visiškai nebesidomiu

Krišna ir nebenoriu leistis j mokslines šnekas, kad jam

šiandien daug kartų pamelavau, pavyzdžiui, šiame mieste esu

ne keletą dienų, o keletą mėnesių, bet gyvenu atsiskyręs ir

negaliu lankytis padoriuose namuose, nes aš, pirmiausia,

visada būnu blogai nusiteikęs ir sergu podagra ir, antra,

dažniausiai esu girtas. Toliau, kad viskas būtų iki galo aišku ir

bent jau neišeičiau kaip melagis, pasakiau turįs gerbiamam

ponui pareikšti, kad jis mane šiandien iš tiesų labai įžeidęs. Jis

gynęs kvailą, užsispyrusią, tinkančią dykinėjančiam

karininkui, o ne mokslininkui reakcingo laikraščio poziciją

Halerio nuomonių atžvilgiu. Bet šis Haleris, šis „tipas", šis

betautis žmogus esąs aš, mūsų šalies ir pasaulio reikalai geriau

klostytųsi, jei nors keletas mąstančių žmonių, užuot aklai ir su

įniršiu siekę naujo karo, palaikytų protą ir meilę taikai. Tai

šitaip, ir viso geriausio.

Aš pakilau, atsisveikinau su Gete ir profesorium, nusitrau-

kiau nuo gembės savo paltą, skrybėlę ir išbėgau. Garsiai

staugė' mano sieloje piktdžiugis vilkas, didžiulis skandalas,

kilo tarp abiejų Hariu. Juk ši nemaloni vakaro valanda man

turėjo, ir tai iš karto pasidarė, aišku, daug didesnę reikšmę,

negu pasipiktinusiam profesoriui; jam ji buvo nusivylimas ir

nedidelis apmaudas, man ji buvo paskutinė nesėkmė ir

bėgimas, atsisveikinimas su miesčionišku, moraliniu, mokytu,

pasauliu, visiška Stepių Vilko pergalė. Ir atsisveikinau aš tarsi

bėglys ir nugalėtasis, prisipažinau subankrutavęs, atsisveikinau

be paguodos, be pranašumo, be jumoro. Su savo ankstesniuoju

pasauliu ir tėvyne, su miesčioniškumu, papročiais, erudicija aš

atsisveiki-

75

nau lygiai taip pat, kaip atsisveikina su kiaulienos kepsniu

skrandžio opa susirgęs žmogus. Įtūžęs bėgau po žibintais, įtū-

žęs ir mirtinai liūdnas. Kokia kraupi, gėdinga, pikta buvo ši

diena, nuo ryto iki pat vakaro, nuo kapinių iki scenos-pas pro-

fesorių! Kam? Kodėl? Ar verta vėl krautis sau ant sprando to-

kias dienas, vėl kabinti tą pačią košę? Ne! Dar šiandien naktį

aš padarysiu galą šiai komedijai. Eik namo, Hari, ir persipjauk

gerklę! Užtektinai jau prisilaukei. ,

Negandos vejamas, blaškiausi gatvėmis. Žinoma, padariau

kvailystę, apspjaudęs šių gerų žmonių salono puošmeną, tai

buvo kvaila ir nepadoru, bet aš negalėjau kitaip pasielgti, ne-

galėjau ilgiau pakęsti šio romaus, melagingo, padoraus gyveni-

mo. O kadangi, kaip man atrodė, jau nebegalėjau pakelti

vienatvės, kadangi mano paties draugija man pasidarė tokia

bjauriai neapkenčiama ir kokti, kadangi dusau ir plakiausi

beorėje savo pragaro erdvėje, kokia gi dar man beliko išeitis?

Nebuvo jokios. O tėve ir motina, o tolima, šventa mano jau-

nystės ugnie, o tūkstančiai mano gyvenimo draugų, darbų ir

siekių! Nieko iš viso to man nebeliko, net gailesčio, vien pasi-

bjaurėjimas ir skausmas. Pats būtinumas gyventi man, rodės,

niekada nesukėlė tiek skausmo, kaip šią valandą.

Kažkokioje nykioje priemiesčio smuklėje valandėlę atsi-

kvėpiau, išgėriau konjako su vandeniu, vėl pasileidau tolyn,

velnio genamas, stačiomis kreivomis senamiesčio gatvelėmis

aukštyn ir žemyn, alėjom, per stoties aikštę. Išvažiuoti! — pa-

galvojau, įėjau į geležinkelio stotį, paspoksojau į tvarkaraščius

ant sienų, išgėriau truputį vyno, pamėginau atsipeikėti. Vis

arčiau, vis aiškiau mačiau vaiduoklį, kurio bijojau. Tai buvo

grįžimas namo, grįžimas i savo kambarį, būtinybė susitaikyti

su neviltimi! Nuo jos nepabėgsi, nors ir kiek valandų lakstysi,

nepabėgsi nei nuo grįžimo prie savo durų, prie stalo su kny-

gomis, prie sofos, virš kurios kabo mano mylimosios portretas,

nei nuo akimirkos, kai reikės atlenkti skustuvą ir persipjauti

gerklę. Vis aiškiau prieš mane kilo šis paveikslas, ir vis aiškiau,

pašėlusiai plakančia širdimi jaučiau visų baimių baimę — mir-

ties baimę! Taip, aš siaubingai bijojau mirties. Nors ir nema-

čiau kitos išeities, nors mane iš visų pusių slėgė pasibjaurėjimas,

kančia ir neviltis, nors niekas nebegalėjo manęs vilioti, sukelti

džiaugsmą ir viltį, aš neapsakomai baisėjausi egzekucija, pas-

76

kutiniąja akimirka, šaltu, žiojėjančiu pjūviu savo kūne!

Nemačiau jokio būdo, kaip pabėgti nuo šios baisybės. Net

jeigu, kovojant nevilčiai su bailumu, šiandien galbūt laimės

bailumas, vis tiek rytoj, poryt — kasdien vėl stovės prieš mane

neviltis, padidėjusi nuo paniekos sau. Aš tol imsiu į rankas

skustuvą ir vėl jį numesiu, kol galų gale tai vis dėlto įvyks. Jau

geriau šiandien pat! Aš protingai save įkalbinėjau tarsi

įgąsdintą vaiką, bet vaikas neklausė, jis pabėgo, jis norėjo

gyventi. Krūpčiodamas blaškiausi po miestą, sukau plačius

lankstus apie savo butą, nuolat galvodamas apie grįžimą, nuo-

lat jį vilkindamas. Kartais pasėdėdavau smuklėse, tai kol iš-

.gerdavau vieną, tai kol dvi taureles, paskui toliau lakstydavau

plačiais ratais aplink tikslą, aplink skustuvą, aplink mirtį. Mir-

tinai pavargęs, kartkartėm prisėsdavau ant suoliuko, ant šulinio

krašto, ant pakelės stulpelio, girdėjau plakant širdį, braukiau

nuo kaktos prakaitą, vėl bėgau toliau, pilnas mirtinos baimės,

tvyksčiojančio gyvenimo ilgesio.

Vėlai naktį atsibasčiau į atkampų ir mažai man pažįstamą

priemiestį, į restoraną, už kurio langų skambėjo tranki šokių

muzika. Virš vartų įeidamas perskaičiau seną iškabą: „Juodasis

erelis". Viduje virė naktinis gyvenimas — didelis triukšmas,

dūmai, vyno tvaikas, riksmai, galinėje salėje šoko, ten siautėjo

šokių muzika. Aš pasilikau priekinėje salėje, kur buvo susirinkę

vien paprasti, iš dalies vargingai apsirengę žmonės, o tuo tarpu

gilumoje, baliaus salėje, galėjai įžiūrėti ir elegantiškų svečių.

Spūsties aš buvau stumdomas po salę, grūste prigrūstas prie

stalo, stovinčio šalia bufeto, ant suolo prie sienos sėdėjo graži

išblyškusi mergaitė plona, giliai iškirpta baline suknele, su nu-

vytusią gėle plaukuose. Mergaitė, pamačiusi mane prisiarti-

nant, pažvelgė įdėmiai ir maloniai, šypsodamasi šiek tiek pasi-

slinko į šalį ir padarė man vietos.

— Ar galima?.— paklausiau ir atsisėdau Šalia jos.

— Žinoma, galima,— tarė ji,—kas tu toks?

— Ačiū,— pasakiau,— aš niekaip negaliu eiti namo, aš

negaliu, negaliu, aš noriu čia pasilikti, šalia jūsų, jei leisite.

Ne, aš negalių grįžti namo.

Ji linktelėjo, tarsi būtų mane supratusi, o kai ji linktelėjo,

aš apžiūrėjau garbaną, kuri krito nuo kaktos link ausies, ir

pamačiau, kad nuvytusi gėlė — kameliją. Iš kitos salės griaudė

77

muzika, prie bufeto padavėjos skubiai šūkavo savo užsakymus.

— Lik čia,— tarė ji balsu, kuris mane veikė maloniai.—

Kodėl gi negali eiti namo?

— Negaliu. Namuose manęs kažkas laukia... ne, aš nega-

liu, tai perdaug baisu.

— Tuomet luktelk ir pabūk čia. Tik nusišluostyk pirma

akinius, tu juk ničnieko nematai. Va taip, duok nosine. Ko

gersim? Burgundiškojo?*"

Ji nušluostė mano akinius; tik dabar aiškiai pamačiau jos

blyškų tvirtą veidą ryškiai dažytom lūpom, šviesiom pilkom

akim, lygia vėsia kakta, trumpa standžia garbana ties ausim. Ji

maloniai ir šiek tiek pašaipiai rūpinosi manimi, užsakė vyno,

susidaužė su manim ir žvilgtelėjo žemyn, į mano batus.

— Dieve mano, iš kurgi tu atėjai? Tu atrodai, tarsi būtum

pėsčias atėjęs iš Paryžiaus. Juk taip niekas neina į balių.

Aš atsakiau ir taip, ir ne, truputėlį pasijuokiau, leidau jai

kalbėti. Ji man labai patiko, ir tai mane nustebino, nes ligi šiol

aš vengdavau tokių jaunų mergaičių ir žvelgiau į jas šiek tiek

nepasitikėdamas. O ji elgėsi su manim kaip tik taip, kaip man

reikėjo šią akimirką — o, ji ir vėliau visada su manim taip el-

gėsi. Ji laikėsi su manim taip atidžiai ir taip pašaipiai,' kaip man

reikėjo. Ji užsakė sumuštinį ir liepė man jį suvalgyti. Ji man

įpylė vyno ir liepė truputį išgerti, bet ne perdaug greitai. Paskui

pagyrė mano klusnumą.

— Tu šaunus,— tarė ji drąsinamai,— su tavim lengva.

Lažinamės, kad daug laiko prabėgo nuo to, kai paskutinįkart

kažkam paklusai?

— Taip, jūs laimėjot lažybas. Bet iš kur jūs visa tai žinote?

— Nereikia jokio mokslo. Paklusti — tai kaip valgyti ir

gerti; kas ilgai šito neturėjo, tam tai brangiau už viską. Tau

patinka manęs klausyti, ar ne?

— Labai. Jūs viską žinote.

— Su tavim lengva. Galbūt, drauguži, aš tau galėčiau ir

pasakyti, kas tavęs laukia namuose ir ko tu taip bijai. Bet tu juk

pats tai žinai, kam gi mums apie tai kalbėti, ar ne? Kvailystė!

Arba tu kariesi, ką gi, vadinasi, karkis, ir turi tam priežasčių.

Arba gyveni toliau, ir tuomet reikia rūpintis vien tik gyvenimu.

Paprasčiau ir būti negali.

— O,— sušukau,— kad tai būtų taip paprasta! Aš, dieva-

78

ži, užtektinai rūpinausi gyvenimu, bet iš to nieko gero. Pasikarti

galbūt sunku, nežinau. Bet gyventi daug daug sunkiau! Dievas

mato, kaip tai sunku!

— Na, pamatysi, kad tai labai lengva. Pradžią jau padarė-

me, tu nusišluostei akinius, pavalgei, išgėrei. Dabar eisime ir

truputį pavalysime tavo kelnes ir batus, jiems labai šito reikia.

O paskui tu su manim pašoksi šimį.

— Na, matote,— karštai sušukau,— vis dėlto mano buvo

teisybė! Nieko man nėra skaudesnio, kaip neįvykdyti jūsų pa-

liepimo. Bet šito aš negalėsiu atlikti. Aš nemoku šokti nei šimio,

nei valso, nei polkos, ar kaip ten vadinasi visi šie dalykai, nie-

kada kaip gyvas nesimokiau, šokti. Dabar matote, kad vis dėlto

ne viskas taip paprasta, kaip jūs manote?

Gražioji mergaitė nusišypsojo ryškiai raudonom lūpom,

papurtė tvirtą, sušukuotą kaip berniuko galvą. Žvilgtelėjus į ją,

man pasirodė, kad ji panaši į Roza Kreisler, pirmą mergaitę,

kurią kažkada dar vaikystėje buvau įsimylėjęs, bet ana juk

buvo rusvo gymio ir tamsiaplaukė. Ne, aš nežinojau, ką man

priminė ši nepažįstama mergaitė, tik žinojau, jog kažką iš labai

ankstyvos jaunystės, iš vaiko dienų.

— Pala,— sušuko ji,— pala! Vadinasi, tu nemoki šokti?

Visiškai nemoki? Netgi vanstepo? Ir dar tvirtini, kad dievaižin

kaip rūpinaisi gyvenimu? Tu juk man dumi akis, drauguži,

tavo metuose šitaip nederėtų daryti. Tai kaip tu gali sakyti, jog

rūpinaisi gyvenimu, jei net neneri šokti?

— Bet jeigu aš nemoku! Aš šito niekada nesimokiau.

Ji nusijuokė.

— Bet skaityti ir rašyti tu išmokai, ar ne, ir skaičiuoti, ir

tikriausiai dar mokeisi lotynų, prancūzų ir visokių kitokių

dalykų? Galiu lažintis, kad dešimt ar dvylika metų išsėdėjai

mokykloje, o paskui dar, ko gero, studentavai ir gal net turi

daktaro vardą ir moki kiniškai ar ispaniškai. Ar ne? Na mat.

Bet šiek tiek laiko ir pinigų keliom šokių pamokom tau neatsi-

rado! Tai va!

— Tai mano tėvai,—- teisinausi,—jie vertė mane mokytis

lotynų ir graikų, ir visokių kitokių niekų. O mokytis šokti jie

manęs neleido, pas mus tai nebuvo priimta, mano tėvai patys

niekada nešoko.

Ji pažvelgė į mane labai šaltai, su panieka, ir vėl jos veide

kažkas man priminė ankstyvosios jaunystės laikus.

79

— Šit kaip, vadinasi, kalti tavo tėvai! O ar jų pasiklausei, _

ar tau šiandien vakar-e galima eiti į „Juodąjį erelį"? Pasi-

klausei? Sakai, jie jau seniai mirę? Na mat! Jei grynai dėl pa-

klusnumo jaunystėje nenorėjai mokytis šokti — ką gi! Nors aš

netikiu, kad tuomet buvai toks pavyzdingas vaikas. Bet paskui

— ką veikei paskui visus tuos metus?

— Ak,— prisipažinau,— nebežinau jau nė pats. Studija-

vau, muzikavau, skaičiau knygas, rašiau knygas, keliavau...

— Ir keistos tavo pažiūros į gyvenimą! Vadinasi, visada

užsiėmei sunkiausiais ir sudėtingiausiais dalykais, o paprastų

nė neišmokai? Nebuvo laiko? Nebuvo noro? Ką gi; ačiū Die-

vui, nesu tavo motina. Bet paskui apsimesti, kad išmėginai

gyvenimą ir ničnieko jame neradai,— ne, šitaip negalima!

— Nesibarkit! — paprašiau.— Aš juk žinau, kad esu "be-

protis. '

— Visai ne, gali man nepasakoti! Tu visiškai ne beprotis,:

ponas profesoriau, tu net per mažai pamišęs! Tu, man rodos,

kažkaip kvailai protingas, kaip tikras profesorius. Eime, su-

valgysi dar vieną sumuštinį! Paskui pasakosi toliau.

Ji dar kartą man parūpino sumuštinį, truputį pasūdė, užtepė

garstyčių, atsipjovė sau gabalėlį ir liepė man valgyti. Aš

valgiau. Būčiau viską padaręs, ką ji man būtų paliepus, viską,

kad tik nereikėtų šokti. Buvo baisiai gera kam nors paklusti,

sėdėti greta ko nors, kas-tave klausinėja, įsakinėja tau, bara

tave. Jei prieš keletą valandų profesorius ir jo žmona būtų tai

padarę, būčiau daug ko išvengęs. Bet ne, gerai, kad šitaip atsi-

tiko, šiaip būčiau daug ko netekęs!

— Kuo gi iš tikrųjų tu vardu? — paklausė ji staiga.

— Haris.

— Haris? Vaikėzo vardas! O tu irgi vaikėzas, Hari, nors

tavo plaukai daiktais pražilę. Tu vaikėzas, ir kažkas turėtų tave

šiek tiek prižiūrėti. Apie šokius jau nekalbu. Bet kaipgi tu

susišukavęs! Nejaugi neturi žmonos, mylimosios?

— Žmonos nebeturiu, mes išsiskyrėme. Mylimąją,

žinoma, turiu, bet ji gyvena ne čia, aš ją tik retai kada matau,

mes nelabai sutariame.

Ji tyliai švilptelėjo pro dantis.

— Matyt, tu esi iš tiesų sunkus ponas, jei visos tave pame-

ta. Bet dabar pasakyk: kas tokio ypatingo atsitiko šiandien

80

vakare, kad tu lyg nesavas blaškeisi po pasaulį? Susipykai su

kuo? Pralošei pinigus?

. Paaiškinti tai buvo sunku.

— Matote,— pradėjau,— viskas įvyko iš tikrųjų dėl

smulkmenos. Aš buvau pakviestas į svečius, pas vieną

profesorių — aš, tarp kitko, nesu profesorius,— ir man po

teisybei nė nevertėjo ten eiti, aš atpratau sėdėti pas žmones ir

plepėti, pamiršau tai. Ir į tuos namus jau įėjau, jausdamas, kad

nieko gero nebus... kabindamas skrybėlę, pagalvojau, kad

galbūt jos man greit vėl prireiks. Taigi, o pas tą profesorių ant

stalo stovėjo toks paveikslas, kvailas paveikslėlis, ir jis mane

supykdė...

— Koks paveikslėlis? Kodėl supykdė? — pertraukė ji

mane.

— Na, tai buvo paveikslėlis, vaizduojantis Gėtę — žinote,

poetą Gėtę. Bet čia jis buvo visai ne toks, kaip iš tikrųjų atrodė

— tarp kitko, šitai apskritai niekas gerai nežino, nes jis mirė

prieš šimtą metų. Tačiau kažkoks šiuolaikinis dailininkas

suglostė Gėtę taip, kaip jį įsivaizduoja, ir šis paveikslas mane

supykdė ir pasidarė man baisiai bjaurus — nežinau, ar jūs tai

suprantate.

— Net labai gerai suprantu, nesirūpink. Toliau!

— Dar prieš tai aš nesutariau su profesorium; jis, kaip

beveik visi profesoriai, didelis patriotas ir karo metu kiek

įmanydamas padėjo šmeižti liaudį — žinoma, turėdamas ge-

riausių norų. O aš esu karo priešininkas. Na, tiek to. Vadinasi,

toliau. Man nevertėjo net ir žvilgtelt į šį paveikslėlį...

— Iš tikrųjų nevertėjo.

— Bet pirmiausia man pagailo Gėtės, juk jį aš labai labai

myliu, o, be to, pagalvojau... na, pagalvojau ar pajutau kažką

tokio, tarsi štai sėdžiu pas žmones, kuriuos laikau sau lygiais ir

apie kuriuos maniau, kad ir jie myli Gėtę panašiai, kaip aš, ir

įsivaizduoja jį maždaug taip, kaip aš, o štai pas juos stovi tas

neskoningas, melagingas, nusaldintas paveikslas, ir jie laiko jį

puikiu ir visiškai nepastebi, kad to paveikslo dvasia — tiesiog

priešinga. Gėtės dvasiai. Jiems paveiksiąs atrodo nuostabus,-ir

tiek to — čia jų reikalas,— bet aš nebejaučiu šiems žmonėms

jokio pasitikėjimo, jokios draugystės, jokios giminystės ir ben-

drumo. Tarp kitko, draugystė ir taip jau buvo ne tokia didelė. Ir

tuomet įtūžau, nuliūdau ir pamačiau, kad esu visiškai vienas ir

niekas manęs nesupranta. Aišku?

81

— Kas čia bus neaišku, Hari.' O paskui? Ar neužtvojai

jiems tuo paveikslu per galvas?

— Ne, aš ėmiau plūstis ir išbėgau, aš norėjau namo, bet...

— Bet nebūtų buvę motinos, kuri paguostų ir pabartų

kvailą vaikėzą. Na, Hari, man beveik tavęs gaila, tu dar

visiškai vaikas.

Žinoma, su tuo sutikau, kaip man atrodė. Ji davė išgerti

taurę vyno. Ji iš tiesų elgėsi su manim lyg mama. Bet tarpais

mačiau, kokia ji graži ir jauna.

— Vadinasi,— pradėjo ji vėl,— vadinasi, tas Gėtė mirė

prieš šimtą metų, ir Haris jį labai myli, ir labai puikiai įsivaiz-

duoja, kaip jis galėjo atrodyti, ir tam Haris turi teisę, ar ne? Bet

dailininkas, kuris taip pat žavisi Gėte ir savaip jį įsivaizduoja,

tokios teisės neturi, ir profesorius neturi, ir apskritai niekas, nes

Hariui tas nepatinka, jis šito nepakenčia, tuomet jis išsiplūsta'

ir išbėga! Jei būtų buvęs protingas, jis tik būtų pasijuokęs iš dai-

lininko ir profesoriaus. Jei būtų buvęs pamišęs,-būtų sviedęs

jiems į veidą jų Gėtę. Bet kadangi jis viso labo tėra mažas ber-

niukas, bėga namo ir nori pasikarti... Aš gerai supratau tavo

istoriją, Hari. Tai juokinga istorija. Ji mane juokina. Pala, ne-

gerk taip greitai! Burgundiškasis geriamas lėtai, nuo jo būna per

karšta. Bet tau reikia viską pasakyti, malas berniuk.

Jos žvilgsnis buvo griežtas ir įspėjamas kaip šešiasdešimt-

metės guvernantės.

— O taip,— paprašiau nudžiugęs,— tik sakykite man

viską.

— Ką man tau sakyti?

— Viską, ką panorėsite...

— Gerai, aš tau kai ką pasakysiu. Jau visa valanda girdi,

kad tau sakau „tu", o tu vis dar sakai man „jūs". Vis lotyniškai

ir graikiškai, vis kiek galint sudėtingiau. Jeigu mergaitė sako

„tu" ir ji tau nebjauri, tu irgi sakyk jai „tu". Na štai, šį tą tu jau

išmokai. Ir antra: jau pusvalandis aš žinau, kad tavo vardas

Haris. Aš tai žinau, nes tavęs paklausiau. O tu nenori žinoti,

kuo aš vardu.

— Kurgi ne, labai noriu.

— Per vėlai, mažyli! Jei mes kada pasimatysim, galėsi vėl

paklausti. Šiandien aš jau tau nepasakysiu. Taigi, o dabar aš

noriu šokti.

Ji ketino stotis, ir mano nuotaika staiga krito, aš

išsigandau,

82

kad ji nueis ir paliks mane vieną, ir tuomet viskas bus taip, kaip

anksčiau. Kaip staiga vėl grįžta deginantis lyg ugnis trumpam

praėjęs dantų skausmas, taip akimirką man vėl sugrįžo baimė ir

siaubas. O Dieve, negi aš užmiršau, kas manęs laukia? Nejaugi

kažkas pasikeitė?

— Palaukite,— sušukau maldaudamas,— neikite... neik!

Žinoma, gali šokti, kiek nori, bet ilgai neužtruk, sugrįžk,

sugrįžk!

. Ji juokdamasi atsistojo. Aš įsivaizdavau ją aukštesnę, ji buvo

liekna, bet neaukšta. Ji vėl kažką man priminė —ką? Tai liko

mįslė.

— Ar sugrįši?

— Sugrįšiu, bet ne taip-greitai, po pusvalandžio, gal netgi

po valandos. Štai ką aš tau pasakysiu: užsimerk ir pamiegok tru-

putėlį, tau šito reikia.

Aš ją praleidau, ir ji nuėjo, jos sijonėlis perbraukė man per

kelius, eidama ji dirstelėjo į apvalų mažučiuką kišeninį veidro-

dėlį, kilstelėjo antakius, brūkštelėjo mažučiu pūkučių smakrą ir

dingo šokių salėje. Aš apsidairiau: nepažįstami veidai, rūkantys

vyrai, prilaistyta alaus ant marmurinio stalo, visur riksmas ir

klyksmas, šalia šokių muzika. Man reiktų snūstelti, pasakė ji.

Ak vaikeli, tu nieko nenutuoki apie mano miegą, jis baikštesnis

ir už žebenkštį! Miegok šiame turguje, sėdėdamas prie stalo tarp

skimbčiojančių alaus bokalų! Aš gurkštelėjau- vyno, išsiėmiau

iš kišenės cigarą, pasidairiau degtukų, bet rūkyti man iš tikrųjų

nesinorėjo, aš pasidėjau cigarą priešais save ant stalo. „Užsi-

merk",— pasakė ji man. Vienas Dievas težino, iš kur mergaitės

toks balsas, šiek tiek žemas, geras balsas. Gera buvo paklusti

šiam balsui, aš tuo įsitikinau. Klusniai užsimerkiau, atsirėmiau

galva į sieną, girdėjau, kaip aplink mane ūžauja šimtas stiprių

garsų, šypsojausi iš minties miegoti šioje vietoje, nusprendžiau

nueiti prie salės durų ir žvilgtelti į šokių salę — aš juk turėjau

pamatyti šokančią savo gražiąją mergaitę,— pajudinau po suo-

lu kojas, tik dabar pajutau, koks be galo pavargęs nuo ilgų klai-

džiojimo valandų, ir likau sėdėti. Ir štai aš jau miegojau, paklau-

sas motiniško paliepimo, miegojau godžiai ir dėkingai ir sap-

navau tokį aiškų ir gražų sapną, kurio seniai nebuvau sapnavęs.

Sapnavau:

Sėdžiu ir laukiu senamadžiame prieškambaryje. Iš pradžių

težinojau, kad apie mane pranešta kažkokiam ekscelencijai,

83

paskui man toptelėjo, kad juk mane turėtų priimti ponas fon Gė-

tė. Deja, aš čia buvau visai ne kaip privatus asmuo, o kaip kaž-

kokio žurnalo korespondentas, tai man labai trukdė, ir negalė-

jau suvokti, koks velnias mane įvėlė į šią situaciją. Be to, mane

neramino skorpionas, kurį ką tik mačiau ir kuris mėgino užsi-

ropšti mano koja. Aš, tiesa, gyniausi nuo šio nedidelio juodo

roplio, jį nupurčiau, bet nežinojau, kur jis dabar tūno, ir nedrį-

sau apsičiupinėti.

Netgi nebuvau visiškai tikras, ar per klaidą apie mane ne-

pranešė ne Getei, o Matisonui, kuriam aš, per sapną sumaišęs jį

su Biurgeriu, priskyriau eilėraščius, dedikuotus Molei. Tarp

kitko, aš labai norėčiau susitikti su Mole, ją įsivaizdavau nuos-

tabia moterim, švelnia, muzikalia, vakarine. Jei tik čia nesėdė-

čiau, tos prakeiktos redakcijos atsiųstas! Mano nepasitenkini-

mas vis didėjo ir didėjo ir pamažu nukrypo į Gėtę, kuriam staiga

pajutau daugybę visokiausių abejonių ir priekaištų. Puiki galėtų

būti audiencija! O skorpionas, nors ir pavojingas ir tikriausiai

pasislėpęs kur nors netoliese, buvo galbūt ne toks jau blogas; jis

galėjo, atrodė man, reikšti ir kažką malonaus, visai galimas

daiktas, kad jis kažkaip susijęs su Mole, tarsi jos pasiuntinys ar

heraldinis žvėris, gražus, pavojingas heraldinis moteriškumo ir

nuodėmės žvėris. Gal šis žvėris vadinosi Vulpius? Bet čia tarnas

atlapojo duris, aš pakilau ir įėjau.

Ten stovėjo senasis Gėtė, mažas ir labai manieringas, ir iš

tikrųjų ant jo, klasiko, krūtinės kabėjo stora ordino žvaigždė.

Atrodė, kad jis vis dar tebevaldo, vis dar tebeduoda audiencijas,

vis dar tebekontroliuoja pasaulį iš savo Veimaro muziejaus.

Nes, vos tik mane pamatęs, jis krestelėjo galva tarsi senas var-

nas ir iškilmingai tarė:

— Taigi, jaunuoliai, jūs, rodos, ne taip jau labai sutinkate

su mumis ir mūsų pastangomis?

— Tikrai taip,— pasakiau aš, ir mane pervėrė šaltis nuo jo

ministeriško žvilgsnio.— Mes, jauni žmonės, iš tikrųjų nesu-

tinkame su jumis, senasis pone. Jūs, ekscelencija, mums perdaug

iškilmingas, perdaug tuščias ir išdidus, per mažai nuoširdus. Tai

turbūt svarbiausia: per mažai nuoširdus.

Senukas kiek palenkė į priekį savo griežtą galvą, jo tvirta,

oficialiai susiraukšlėjusi burna atsileido nuo šypsenėlės ir nuos-

tabiai pagyvėjo, ir man netikėtai suplakė širdis, aš staiga prisi-

84

miniau eilėraštį „Leidos sutemos padangių" ir kad šio eilėraščio

žodžiai atėjo iš šio žmogaus, iš šių lūpų. Iš tikrųjų tą akimirką

buvau visiškai nuginkluotas ir nugalėtas ir galėjau pulti prieš jį

ant kelių. Bet išsilaikiau pasitempęs ir išgirdau iš jo šypsančių

lūpų žodžius:

— Ė, jūs, atrodo, mane kaltinate nenuoširdumu? Kas per

žodžiai! Gal smulkiau paaiškintumėte?

Aš labai norėjau tai padaryti, labai.

— Jūs, ponas fon Gete, kaip ir visi didieji protai, aiškiai su-

pratote ir pajutote, koks abejotinas ir beviltiškas žmogaus gyve-

nimas, kokia žavinga yra akimirka ir kaip varganai ji vysta, kaip

neįmanoma gražios jausmo viršūnės apmokėti kitaip, kaip kas-

dienybės kalinimu, supratote ir pajutote karštą sielos karalijos

troškulį, amžinai ir žūtbūtinai kovojantį su lygiai tokia pat karš-

ta ir lygiai tokia pat šventa meile prarastam gamtos nekaltumui,

visą tą baisų kybojimą tuštumoje ir nežinioje, tą pasmerkimą

laikinumui, amžinam netikrumui, pasmerkimą amžinai daryti

kažkokius diletantiškus bandymus — trumpai tariant, visą žmo-

gaus būties neviltį, nenatūralumą ir karštą desperatiškumą. Visa

tai jūs žinojote, kartais net pripažindavote, ir vis dėlto visu savo

gyvenimu skelbėte priešingą dalyką, reiškėte tikėjimą ir opti-

mizmą, apsimetinėjote sau ir kitiems, tarsi mūsų dvasinės pas-

tangos turi kažkokią trukmę ir kažkokią prasmę. Siekiančius

gilumo, beviltiškos tiesos balsus jūs neigėte ir slopinote savyje

taip, kaip Kleiste ir Bethovene. Jūs dešimtmečiais dėjotės, tarsi

žinių, kolekcijų kaupimas, laiškų rašymas ir rinkimas, tarsi visa

jūsų veimariškoji senatvės būtis iš esmės tebūtų būdas įamžinti

akimirkai, kurią jūs tegalėjote vien mumifikuotį, įdvasinti gam-

tai, kurią jūs tegalėjote stilizuoti kaip kaukę. Tai ir yra nenuo-

širdumas, dėl kurio mes jums priekaištaujame.

Senas slaptasis tarėjas susimąstęs pažvelgė man į akis, jo lū-

pose dar tebežaidė šypsena.

Paskui, mane nustebindamas, paklausė:

— Tuomet Mocarto „Užburtoji fleita" jums tikriausiai la-

bai šlykšti?

Ir, man net nesuspėjus užprotestuoti, Jis tęsė:

— „Užburtoji fleita" vaizduoja gyvenimą tarsi žavią giesmę,

ji aukština mūsų jausmus — o juk jie trumpalaikiai — tarsi

kažką amžina ir dieviška, ji nesutinka nei su ponu fon Kleistu,

85

nei su ponu Bethovenu, o skelbia optimizmą ir tikėjimą.

— Žinau, žinau! — sušukau įtūžęs.— Dievaži, kaip jums

galėjo ateiti į galvą kaip tik „Užburtoji fleita", kurią aš mėgstu

labiau už viską pasaulyje! Bet Mocartas neišgyveno aštuonias-

dešimt dvejų metų ir savo asmeniniu gyvenimu nepretendavo į

ilgą amžių, tvarką ir perdėtą orumą, kaip jūs! Jis taip nesidi-

džiavo, kaip jūs! Jis dainavo savo dieviškas melodijas, buvo ne-

turtingas ir anksti mirė, neturte, nepripažintas...

Man trūko oro. Tūkstančius dalykų dabar reikėjo pasakyti

dešimčia žodžių, man ėmė rasoti kakta. Bet Gėtė labai

draugiškai tarė:

— Tai, kad aš sulaukiau aštuoniasdešimt dvejų metų, vis

dėlto gal ir neatleistina. Tačiau malonumo iš to turėjau mažiau,

negu jūs manote. Jūsų tiesa: aš visada troškau ilgo amžiaus, vi-

sada bijojau mirties ir su ja kovojau. Aš manau, kad kova su mir-

tim, besąlygiškas ir atkaklus noras gyventi yra tas akstinas, kuris

skatino veikti ir gyventi visus įžymius žmones. Bet kad galų gale

vis dėlto reikia mirti, tai, jaunasis mano drauge, aš, būdamas

aštuoniasdešimt dvejų metų, lygiai taip pat įtikinamai įrodžiau,

tarsi būčiau numiręs, būdamas mokiniu. Jeigu tai mane kiek pa-

teisina, pasakysiu dar štai ką: mano prigimtyje buvo daug vai-

kiškumo, daug smalsumo, polinkio žaisti, daug noro gaišti laiką.

Todėl man ir prireikė truputėlį daugiau laiko, kol supratau, kad

žaisti jau gana.

Šitaip kalbėdamas, jis -šypsojosi labai suktai, tiesiog išdykė-

liškai. Jis tarsi ūgtelėjo, dingo manieringa laikysena ir pasipū-

timas veide. Ir oras aplink' mus dabar buvo kupinas melodijų,

vien Gėtės dainų, aš aiškiai išgirdau Mocarto „Žibuoklę" ir Šu-

berto „Vėlei klonius ir girias". Ir Gėtės veidas dabar buvo raus-

vas ir jaunas ir juokėsi, ji-s panėšėjo tarsi brolis čia į Mocartą,

čia į Šubertą, ir žvaigždė ant jo krūtinės buvo vien iš pievų gė-

lių, ir jos viduryje linksmai ir vešliai žydėjo geltona raktažolė.

Man ne visai patiko, kad senukas taip juokais norėjo išsi-

sukti nuo mano klausimų ir kaltinimų, ir aš pažvelgiau į jį prie-

kaištingai. Tuomet jis pasilenkė į priekį ir lūpas, kurios dabar

pasidarė jau visai vaikiškos, prikišo visai prie pat mano ausies

ir tyliai sušnabždėjo:

— Berniuk mano, tu žiūri į senąjį Gėtę perdaug rimtai. Į

senus žmones, kurie jau mirę, nereikia žiūrėti rimtai, tai netei-

86

singa. Mes, nemirtingieji, nemėgstame, kad į mus žiūrėtu, rimtai,

mes mėgstame juokus. Rimtumas, berniuk mano,— tai laiko

dalykas; jis atsiranda, tiek tau tepasakysiu, kai pervertini laiką,

Ir aš kažkada per daug vertinau laiką, todėl norėjau išgyventi

šimtą metų. Bet, matai, amžinybėje nėra laiko; amžinybė tėra

tik akimirka, kurios kaip tik gana juokui.

Ir iš tiesų kalbėti su juo rimtai daugiau nebuvo galima, jis

linksmai ir vikriai šokčiojo, ir raktažolė jo žvaigždėje čia, žiūrėk,

šauna iš jos tarsi raketa, čia sumažėja ir išnyksta. Kai jis demon-

stravo savo pa ir figūras, aš pagalvojau, kad šis žmogus bent jau

nepraleido progos išmokti šokti. Jam tai puikiai pavykdavo. Čia

aš vėl prisiminiau skorpioną, tikriau, Molę ir šūktelėjau Gėtei:

— Sakykite, ar Molės čia nėra?

Gėtė garsiai nusijuokė. Jis priėjo prie savo stalo, atsirakino

vieną stalčių, išėmė kažkokią brangią odinę ar aksominę dė-

žutę, atidarė ją ir kyštelėjo man prie akių. Ten ant tamsaus ak-

somo žibėjo mažytė moteriška koja, puiki ir žavi kojytė, truputį

sulenkta per kelį, su ištiesta žemyn pėda, kuri baigėsi be galo

dailiais piršteliais.

Aš ištiesiau ranką, norėdamas paimti Šią kojytę, kurią jau

pamilau, bet vos tik ketinau ją čiupti dviem pirštais, žaisliukas,

rodos, tarsi šiek tiek suspurdėjo, ir man staiga kilo įtarimas, kad

čia ir būsiąs tas skorpionas. Gėtė, rodos, tai suprato, rodos, net

kaip tik norėjo ir siekė šio gilaus sumišimo, šio troškimo ir bai-

mės, šio spurdančio priešingumo. Jis laikė žavų skorpioniuką

visai man prie pat veido, matė mano norą, matė, kaip aš pasi-

baisėjęs atšokau, ir šitai, rodos, teikė jam didelį malonumą. Er-

zindamas mane šiuo puikiu, pavojingu daikčiuku, jis vėl pasi-

darė visiškai senas, baisiai senas, tūkstančio metų senumo,

sniego baltumo plaukais, ir jo suvytęs veidas juokėsi tyliai ir be

garso, juokėsi šaižiai ir paslaptingai su kažkokiu giliaprasmiu

senio jumoru.

Atsibudęs sapną užmiršau, tik vėliau jis vėl man atėjo į gal-

vą. Aš, matyt, išmiegojau apie valandą, grojant muzikai, erze-

liuojant lankytojams prie restorano stalelio — niekada nebūčiau

pamanęs, jog tai įmanoma. Miela mergaitė stovėjo priešais ma-

ne, uždėjusi ranką man ant peties.

— Duok man dvi ar tris markes,— tarė ji,— aš ten šio to

užkandau.

87

Aš padaviau jai. savo piniginę, ji ją nusinešė ir greitai

sugrįžo.

— Tai va, dabar aš truputėlį su tavim pasėdėsiu, o paskui

man reikės eiti, turiu pasimatymą.

Aš išsigandau.

— Su kuo gi? — greitai paklausiau.

— Su vienu ponu, mažasis Hari. Jis pakvietė mane į

„Odeono" barą.

— O, aš maniau, kad tu nepaliksi manęs vieno.

— Tuomet tau ir reikėjo mane pakviesti. Bet tave aplenkė

kitas. Ką gi, sutaupysi gražaus pinigo. Ar žinai „Odeoną"? Po

vidurnakčio — tik šampanas. Foteliai, negrų kapela, labai praš-

matnu.

Visa tai aš nesumečiau.,

— Ak,— paprašiau,— leisk vis dėlto man tave pakviesti!

Aš maniau, jog tai savaime suprantamas dalykas, mes juk

dabar draugai. Leisk pakviesti, kur tik. nori, prašau tave.

— Tu labai malonus. Bet matai, žodis yra žodis, aš sutikau

ir eisiu. Nesistenk daugiau! Eikš, išgerk dar gurkšnelį, juk bu-

telyje dar liko vyno. Tu jį išgersi ir droši namo kaip didelis, ir

eisi gulti. Pažadėk man.

— Ne, klausyk, aš juk negaliu eiti namo.

— Ak, tos tavo istorijos! Ar vis dar nesusidorojai su tuo

Gete? (Šią akimirką aš vėl prisiminiau sapną apie Gėtę. Bet

jeigu iš tiesų negali eiti namo, lik čia, jie turi kambarių.

Užsakyti?

Aš apsidžiaugiau ir paklausiau, kur galėčiau ją vėl pama-

tyti. Kur ji gyvenanti? Šito ji man nepasakė. Tereikią truputėlį

paieškoti, ir aš ją surasiąs.

— Ar negalėčiau tave pakviesti kur nors?

— Kur?

— Kur tik nori ir kada tik nori.

— Gerai. Antradienį pavakarieniausim „Senajame pran-

ciškone", antrajame aukšte. Iki pasimatymo!

Ji padavė man ranką, ir tik dabar man krito į akis šita ranka,

kuri taip atitiko jos balsą,— graži ir putli, protinga ir gera.

Jinai ironiškai nusišypsojo, kai pabučiavau jai ranką.

Ir paskutinę akimirką ji dar kartą atsisuko į mane ir tarė:

— Aš tau noriu dar kai ką pasakyti apie Gėtę. Supranti, tas

pat, kas tau atsitiko su Gete, kai negalėjai pakęsti jo portreto,

taip man kartais atsitinka su šventaisiais.

88

— Su šventaisiais? Negi tu tokia pamaldi?

— Ne, aš nesu pamaldi, deja, bet kažkada buvau pamaldi ir

kada nors vėl būsiu. Juk pamaldumui nėra laiko.

— Nėra laiko? Argi tam reikia laiko?

— O taip. Pamaldumui reikia laiko, dar daugiau, reikia net-

gi nepriklausyti nuo laiko! Negalima būti rimtai pamaldžiai ir

kartu gyventi tikrovėje, rimtai žiūrėti j laiką, pinigus, į

„Odeono barą ir visa kita.

— Suprantu. Bet kas tau su šventaisiais?

— Taip, yra šventųjų, kurie man ypač patinka: Steponas,

šventasis Pranciškus ir kiti. Ir štai kartais aš pamatau jų

paveikslus, taip pat Išganytojo ir Dievo motinos, tokius

melagingus, suklastotus, kvailus paveikslus, ir jų aš lygiai taip

pat negaliu pakęsti, kaip tu ano Gėtės portreto. Kai pamatau štai

tokį saldoką, kvailą Išganytoją ar šventąjį Pranciškų ir pamatau,

kad kiti šiuos paveikslus laiko gražiais ir sielą taurinančiais,

man tai atrodo kaip tikrojo Išganytojo įžeidimas, ir aš galvoju:

ak, kam jis gyveno ir taip baisiai kentėjo, jei žmonėms jau

pakanka ir tokio kvailo atvaizdo! Tačiau vis dėlto žinau, kad

mano susidarytas Išganytojo ar Pranciškaus paveikslas tėra

kažkokio žmogaus paveikslas ir neatitinka pirmavaizdžio, kad

net pačiam Išganytojui mano vidinis Išganytojo paveikslas

atrodytų lygiai toks pat kvailas ir nevykęs, kaip man tos saldokos

kopijos. Aš sakau tau šitai ne todėl, kad pateisinčiau tavo blogą

nuotaiką ir įtūžį ant Gėtės portreto, ne, tu čia apsirinki. Sakau

tai vien todėl, kad parodyčiau, jog galiu tave suprasti. Juk jūsų,

mokslininkų ir menininkų, galvose pilna visokiausių ypatingų

dalykų, bet jūs tokie pat žmonės, kaip ir kiti, ir mes, tie kiti, taip

pat turime galvoje savo svajonių ir žaidimų. Aš juk pastebėjau,

mokytasis pone, kad truputį sutrikai, galvodamas, kaip man

papasakoti savo istoriją apie Gėtę — turėjai stengtis savo

aukštus dalykus padaryti suprantamus tokiai paprastai

mergaitei. Na štai, aš ir noriu tau parodyti, kad neverta taip

stengtis. Aš tave ir taip suprantu. Taigi, o dabar gana! Tau

reikia miegoti.

Ji išėjo, o mane senas tarnas nuvedė į trečiąjį aukštą, tikriau

sakant, pirmiau paklausė, ar turiu bagažą, ir, išgirdęs, kad ne-

turiu, iš anksto paėmė tai, kas jo kalba reiškė „nakvynpinigiai".

Paskui mes užlipome senais tamsiais laiptais, jis nuvedė mane į

kažkokį kambarį ir paliko vieną. Ten stovėjo išklerusį medinė

89

lova, labai trumpa ir kieta, o ant sienos kabojo kardas ir spalvo-

tas Garibaldžio portretas, taip pat nuvytęs vainikas, paliktas po

kažkokios sąjungos šventės. Aš daug būčiau davęs, jei. būčiau ga-

vęs naktinius marškinius. Visa laimė, kad čia buvo bent

vandens ir nedidelis rankšluostis, aš nusiprausiau, paskui

atsiguliau su drabužiais į lovą, palikęs degti šviesą. Dabar

galėjau viską apmąstyti. Vadinasi, su Gete reikalas susitvarkė.

Puiku, kad jis atėjo pas mane sapne! Ir ši nuostabi mergaitė...

kad nors žinočiau jos vardą.! Nei iš šio, neįiš to gyvas žmogus

sudaužė rūškaną stiklinį mano apmirimo gaubtą ir ištiesė man

ranką, gerą, gražią, šiltą ranką! Nei iš šio, nei iš to vėl atsirado

dalykai, kurie mane šiek tiek jaudino, apie kuriuos galėjau

galvoti džiaugsmingai, susirūpinęs, susidomėjęs! Nei iš šio, nei

iš to atsidarė durys, o pro jas pas mane įėjo gyvenimas! Gal aš

vėl galėsiu gyventi, gal vėl galėsiu tapti žmogum. Mano siela,

užmigusi šaltyje ir kone užšalusi, vėl atsikvėpė, mieguistai

suplastėjo silpnais sparneliais. Gėtė buvo pas mane. Mergaitė

liepė man valgyti, gerti, miegoti, buvo man draugiška, išjuokė

mane, išvadino kvailu vaikėzu. Ir dar ji, ta nuostabi draugė,

papasakojo apie šventuosius ir parodė, jog net keisčiausiose

savo kraštutinybėse aš — visai ne vienišas ir nesuprastas ir

nesu liguista išimtis, kad turiu brolių ir seserų, kad mane

supranta. Ar ją vėl pamatysiu? Taip, žinoma, ja galima

pasikliauti. „Žodis yra žodis."

Ir aš vėl užmigau, miegojau keturias, penkias valandas.

Buvo jau po dešimtos, kai atsibudau — suglamžytais

drabužiais, lyg sudaužytas, pavargęs, pilna galva prisiminimų

apie kažką baisaus, kas atsitiko vakar, bet gyvas, kupinas

vilčių, kupinas gerų minčių. Grįždamas namo į savo butą,

nejutau nieko panašaus į tą baimę, kurią vakar man kėlė šis

grįžimas.

Ant laiptų, virš araukarijos, susitikau „tetą", savo šeimi-

ninkę, kurią retai tematydavau, bet kurios malonus būdas man

labai patiko. Šis susitikimas man buvo nesmagus, juk buvau šiek

tiek netvarkingas ir pablyškęs, nesusišukavęs ir nesiskutęs. Aš

pasisveikinau ir norėjau praeiti pro šalį. Apskritai ji visada

atsižvelgdavo į mano norą — patikti mane vieną ir nepastebėtą,,

bet šiandien, rodos, iš tikrųjų perplyšo uždanga, išnyko riba

tarp manęs ir aplinkinio pasaulio—ji nusijuokė, ir sustojo.

—- Pasilinksminote, ponas Haleri, šiąnakt net nenakvojote

namie. Įsivaizduoju, kaip jūs pavargęs!

90

— Taip,—.tariau aš ir taip pat nusijuokiau,— šiąnakt

buvo gana linksma, ir, nenorėdamas nusižengti jūsų namų

stiliui, nakvojau viešbutyje. Aš labai gerbiu jūsų namų

ramybę ir padorumą, kartais čia jaučiuosi tarsi svetimkūnis.,

— Nesišaipykite, ponas Haleri!

— O, aš šaipausi tik iš savęs.

— Va šitaip ir nereikėtų daryti. Nesijauskit mano

namuose kaip „svetimkūnis". Gyvenkite, kaip jums patinka, ir

darykite, ką norite. Aš jau turėjau keletą labai labai padorių

nuomininkų, ' neregėtai padorių, bet nė vienas nebuvo toks

ramus ir taip mažai mums trukdė, kaip jūs. O dabar — norite

arbatos?

Aš neatsisakiau. Arbata buvo paduota salone su gražiais se-

nolių portretais ir senolių baldais, ir mes truputį, paplepėjome;

visiškai neklausinėdama, ši maloni moteris šį tą sužinojo apie

mano gyvenimą ir mintis, ji manęs klausėsi su ta pagarba ir

motinišku paprastumu, su kuriuo protingos moterys žiūri į vyrų

keistybes. Pasikalbėjom ir apie jos sūnėną, ir gretimame

kambaryje ji man parodė naujausią jo laisvalaikio darbą —

radijo aparatą. Štai tokią mašiną laisvais vakarais padarė šis

darbštus jaunas žmogus, susižavėjęs beviele idėja,

dievobaimingai melsdamasis , technikos dievui, kuriam

reikėjo tūkstantmečių, kad atrastų ir visiškai netobulai

pavaizduotų tai, ką visada žinojo ir kuo protingiau naudojosi

kiekvienas mąstytojas. Mes apie tai pakalbėjome, nes teta yra

šiek tiek linkusi į dievobaimingumą ir mėgsta pasikalbėti

religinėmis temomis. Aš jai pasakiau, kad visų jėgų ir veiksmų

buvimų visur puikiai žinojo senovės indai, o technika visų

suvokiamą tepadarė tik nedidelę dalelę šio fenomeno, su-

konstravusi jam, tai yra garso bangoms, kol kas dar baisiai ne-

tobulą imtuvą ir siųstuvą. Šio seno pažinimo esmė — laiko ne-

realumas— ligi šiol dar technikos nepastebėta, bet galų gale ir

ji bus „atrasta" ir paklius į veiklių inžinierių nagus. Bus atrasta

ir galbūt labai greitai, kad mus nuolatos supa ne vien dabar-

tiniai, šią akimirką egzistuojantys paveikslai ir įvykiai,— pana-

šiai kaip muzika iš Paryžiaus ir Berlyno dabar girdėti

Frankfurte arba Ciuriche,— bet kad ir viskas, kažkada atsitikę;

lygiai taip pat registruojama ir esama ir kad mes galbūt vieną

dieną, naudodamiesi viela ar be jos, su pašaliniais trukdymais

ar be jų, išgirsime kalbant karalių Saliamoną ir Valterį fon der

Fogelveidę. Ir visa tai, kaip ir šiandieninės radijo užuomazgos,

žmo-

91

nėms tarnaus vien tam, kad jie galėtų pabėgti nuo savęs ir savo

tikslo ir apsisiausti vis tankesniu pramogų ir nereikalingo už-

siėmimo tinklu. Bet apie visus šiuos gerai man žinomus

dalykus aš kalbėjau ne įprastu savo tonu, kupinu įpykio ir

pašaipos laikui ir technikai, o juokaujamai ir lengvai, ir teta

šypsojosi, ir mes kartu išsėdėjome turbūt valandą, gurkšnojome

arbatą ir buvome patenkinti.

Antradienio vakarui aš pakviečiau tą gražią, keistą mergaitę

iš „Juodojo erelio", ir nustumti likusį laiką man atsiėjo nemažai

pastangų. Kai antradienis pagaliau atėjo, man siaubingai pa-

aiškėjo mano santykių su nepažįstama mergaite svarba. Aš

galvojau vien apie ją, aš laukiau iš jos visko, aš buvau pasiryžęs

viską jai paaukoti ir pulti po kojom, nors nė kiek nebuvau jos

įsimylėjęs. Tereikėjo vien įsivaizduoti, kad ji sulaužys ar pa-

mirš mūsų susitarimą susitikti, ir aš aiškiai mačiau, kaip tuomet

pasijusiu; pasaulis vėl pasidarys tuščias, slinks pilkos ir bevertės

dienos; aplink manę susikaups vėl visa šiurpi tyla ir apmirimas,

ir neliks jokios kitos išeities iš šio tylaus pragaro, kaip skustuvas.

O skustuvas per šias kelias dienas man nė kiek nepasidarė mie-

lesnis, jis mane gąsdino nė kiek ne mažiau, kaip anksčiau. Kaip

tik tai ir buvo bjauru: jutau didelę, širdį gniaužiančią baimę,

bijojau persipjauti sau gerklę, bijojau mirti, priešinausi tam taip

klaikiai, atkakliai, iš paskutiniųjų, tarsi būčiau sveikiausias

žmogus, o mano gyvenimas — rojus. Puikiai, pasibaisėtinai aiš-

kiai supratau savo būklę, supratau, kad ne kas kitas, o tik nepa-

kenčiama įtampa tarp nesugebėjimo gyventi ir nesugebėjimo

mirti daro tokią svarbią man šią nepažįstamąją, šią nedidukę

dailią šokėją iš „Juodojo erelio". Ji buvo mažutis langelis, siau-

rutis šviesos plyšelis tamsioje mano baimės oloje. Ji buvo išsigel-

bėjimas, kelias į laisvę. Ji turėjo mane išmokyti gyventi arba

išmokyti mirti, ji turėjo savo tvirta, dailia ranka paliesti mano

sustingusią širdį, kad ji nuo gyvenimo prisilietimo arba sužydėtų,

arba virstų pelenais. Iš kur ji traukę šių jėgų, iš kur ėmė šios

magijos, dėl kokių paslaptingų priežasčių turėjo man tokią

didelę reikšmę, apie tai aš negalvojau, tai buvo juk vis tiek; man

buvo visiškai nesvarbu tai žinoti. Jokios žinios, joks supratimas

man jau nieko nebereiškė, juk tuo aš jau buvau persisotinęs, juk

tai man ir buvo didžiausia ir pikčiausia kančia ir gėda, jog taip

aiškiai mačiau ir supratau savo būklę. Mačiau šį tipą, šį gy-

92

vulį Stepių Vilką tarsi musių voratinklyje, mačiau, kaip sprendėsi

jo likimas, kaip jis kybojo įsipainiojęs į tinklą ir beginklis, kaip

voras pasiruošęs į jį įsisiurbti, bet vis dėlto taip arti, rodos, buvo

pagalbos ranka. Aš galėjau pasakyti protingiausių ir išmintin-

giausių dalykų apie savo kančios, savo dvasinės ligos, savo apke-

rėjimo ir neurozės sąsajas ir priežastis,— ši mechanika man

buvo aiški. Bet man reikėjo ne žinių ir supratimo, ne jų aš taip

nusiminęs troškau; o įspūdžio, sprendimo, postūmio ir šuolio.

Nors tas kelias laukimo dienas nė kiek neabejojau, kad

mano draugė laikysis žodžio, bet paskutinę dieną vis dėlto

labai jaudinausi ir nebuvau tikras; niekada kaip gyvas nebuvau

taip nekantriai laukęs vakaro. Ir nors įtampa ir nekantra buvo

beveik nepakenčiamos, bet kartu nepaprastai gerai mane veikė:

man, nusivylusiam, seniai jau nieko nelaukiančiam, niekuo

nesidžiaugiančiam buvo neįsivaizduojamai gražu ir nauja, tiesiog

nuostabu visą dieną blaškytis kupinam nerimo, baimės ir karšt-

ligiško laukimo, iš anksto apgalvoti susitikimą, pokalbius,

vakaro rezultatus, dėl jo nusiskusti ir apsirengti ypač

rūpestingai: nauji marškiniai, naujas kaklaraištis, nauji

batraiščiai). Kad ir kas būtų ši protinga ir paslaptinga mergaitė,

kad ir kokie pasidarytų jos santykiai su manimi, man tai buvo

vis viena; ji buvo, stebuklas įvyko, aš dar kartą radau žmogų,

dar kartą iš naujo susidomėjau gyvenimu! Svarbu tebuvo vien tai,

kad viskas tęstųsi, kad atsiduočiau šiam potraukiui, sekčiau šią

žvaigždę.

Nepamirštama akimirka, kai vėl ją pamačiau! Sėdėjau prie

nediduko seno, jaukaus restorano stalelio, kurį be reikalo buvau

iš anksto užsisakęs telefonu, varčiau meniu, o stiklinėje su van-

deniu stovėjo dvi gražios orchidėjos, kurias nupirkau savo

draugei. Turėjau ilgokai jos palaukti, bet buvau tikras, kad ji

ateis, ir jau nebesijaudinau. Ir štai ji atėjo, sustojo prie rūbinės

ir pasisveikino su manim vien atidžių, šiek tiek tiriančiu šviesiai

pilkų akių žvilgsniu. Nepasitikėdamas stebėjau, kaip su ja

elgiasi kelneris. Ne, ačiū dievui, jokio intymumo, jokios distan-

cijos stokos, jis buvo nepriekaištingai mandagus. Ir vis dėlto

jie buvo pažįstami, ji vadino jį Emiliu.

Kai padaviau jai orchidėjas, ji apsidžiaugė ir nusijuokė.

— Tai labai malonu, Hari. Norėjai man kažką padovanoti,

ar ne, ir gerai nežinojai, ką parinkti, nežinojai, ar iš tikrųjų turi

teisę ką nors man dovanoti, ar aš neįsižeisiu, ir štai nupirkai

93

orchidėjų, juk tai tik gėlės, o vis dėlto jos labai brangios. Ačiū.

Tarp kitko, iš karto pasakysiu, aš nenoriu, kad man ką dovano-

tum. Aš gyvenu vyrų pinigais, bet tavo pinigais aš nenoriu

gyventi! Bet kaip tu pasikeitei! Tavęs pažinti nebegali. Nese-

niai atrodei, tarsi būtum ką tik ištrauktas iš kilpos, o dabar tu

jau beveik žmogus. Beje, o ar įvykdei mano įsakymą?

— Kokį įsakymą?

— Nejau toks užuomarša? O dabar jau moki šokti fokstrotą?

Man sakei, kad nieko taip nenorėtum, kaip gauti mano įsakymų,

tau nieko nėra mielesnio, kaip man paklusti. Prisimeni?

— Žinoma, taip ir bus! Aš kalbėjau rimtai.

— Ir vis dėlto dar neišmokai šokti?

— Negi galima taip greitai, per keletą dienų?

— Žinoma. Foksą gali išmokti per valandą, bostoną — per

dvi. Tango sunkiau, bet tau jo ir nereikia.

— Bet dabar pagaliau turiu sužinoti tavo vardą!

Ji valandėlę žvelgė į mane tylėdama.

— Galbūt tu jį atspėsi. Man būtų labai malonu, jei atspėtum.

Susikaupk ir gerai į mane pažiūrėk. Ar dar nepastebėjai, kad

mano veidas kartais būna kaip berniuko? Pavyzdžiui, dabar?

Taip, atidžiau įsižiūrėjęs į jos veidą, sutikau su ja, tai buvo

berniuko veidas. Ir kai valandėlę padelsiau, šis veidas prakalbo

ir priminė mano vaikystės dienas ir tuometinį mano draugą, jo

vardas buvo Hermanas. Akimirką ji, rodės, visai pavirto tuo

Hermanu.

— Jei būtum berniukas,— pasakiau nustebęs,— turėtum

vadintis Hermanu.

— Kas žino, gal aš ir esu berniukas, tik persirengęs,— pa-

juokavo ji.

— Tavo vardas Hermina?

Ji nušvitusi linktelėjo, patenkinta, kad atspėjau, Kaip tik

atnešė sriubą, mes ėmėme valgyti, ir ji buvo linksma lyg vaikas.

Visų gražiausia ir keisčiausia, kas man joje patiko ir mane

žavėjo, buvo tas jos sugebėjimas nuo didžiausio rimtumo visiškai

netikėtai pereiti prie komiškiausio linksmumą ir atvirkščiai, nė

kiek nepasikeičiant ir nesimaivant, tuo ji panėšėjo į gabų vaiką.

Dabar ji buvo linksma, erzino mane fokstrotu, netgi stuktelėjo

man koja, karštai gyrė valgį, pastebėjo, kad pasistengiau geriau

apsirengti, bet mano išorei dar rado daug ko prikišti.

94

Mums bešnekant, aš jos paklausiau:

— Kaip čia tau taip pavyko, kad staiga pasidarei panaši į

berniuką ir aš įspėjau tavo vardą?

— O, tu pats viską padarei. Kaipgi tu, mokytas pone,

nesupranti, jog vien todėl tau patinku ir tau svarbi, kad esu tau

'tarsi veidrodis, kad manyje kažko yra, kas tau atsakinėja ir tave

supranta? Apskritai visi žmonės vieni kitiems turėtų būti tokie

veidrodžiai ir šitaip atsakinėti vieni kitiems, atitikti vieni kitus,

bet tokie keistuoliai, kaip tu — retenybė ir lengvai susipainioja:

lyg pakerėti jie kitų žmonių akyse nieko negali pamatyti ir pers-

kaityti, jų niekas nebejaudina. Ir kai toks keistuolis staiga vis

dėlto suranda veidą, kuris iš tikrųjų į jį žiūri, kuriame jis jaučia

lyg ir atsakymą ir giminystę, tuomet jis, žinoma, džiaugiasi.

— Tu viską žinai, Hermina,— sušukau nustebęs.— Viskas

yra lygiai taip, kaip tu sakai. Ir vis dėlto tu visiškai kitokia,

negu aš! Tu juk mano priešybė; tu turi viską, ko man trūksta.

— Tau taip atrodo, — tarė ji lakoniškai,— ir tas gerai.

Ir čia jos veidą, kuris iš tikrųjų man buvo tarsi stebuklingas

veidrodis, užslinko sunkus rimtumo debesis, staiga visas šis vei-

das padvelkė vien rimtumu, vien begaliniu tragizmu, tarsi

tuščios kaukės akys. Iš lėto, lyg nenoromis spausdama žodį po

žodžio, ji tarė:

— Klausyk, nepamiršk, ką man sakei! Tu sakei, kad turiu

tau įsakinėti ir kad tu džiaugsies, galėdamas paklusti visiems

mano įsakymams. Nepamiršk šito! Žinok, mažasis Hari: taip,

kaip aš tave veikiu, kaip mano veidas duoda tau atsakymą ir

kažkas manyje yra tau palanku ir kelia pasitikėjimą,— lygiai

taip pat ir tu veiki mane. Kai tave anądien pamačiau įeinant į

„Juodąjį erelį", tokį pavargusį ir išsiblaškiusį ir kone iš ano

pasaulio, aš tuojau pajutau; jis man paklus, jis trokšta, kad jam

įsakinėčiau! Ir aš taip darysiu, todėl tave užkalbinau ir todėl mes

pasidarėme draugai.

Ji kalbėjo su tokia slogia rimtimi, su tokia didele sielos

įtampa, jog aš ne visai ją supratau ir pamėginau nuraminti ir

nukreipti jos mintis. Ji tik atmetė tuos mano ketinimus, kryp-

telėdama antakiais, pažvelgė į manė įtikinamai" ir tęsė visiškai

šaltu balsu:

— Tu turi laikytis žodžio, mažyli, taip ir žinok, jei ne —

95

pasigailėsi. Tu gausi daug mano įsakymų ir jiems paklusi,

puikių įsakymų, malonių įsakymų, tau bus vienas malonumas

jiems paklusti. Ir pagaliau, Hari, tu įvykdysi ir paskutinį mano

įsakymą.

— Įvykdysiu,— tariau lyg koks bevalis.— Koks bus pas-

kutinis tavo įsakymas?

Bet aš jau jį nujaučiau, Dievas težino kodėl.

Ji pasipurtė, tarsi jai būtų truputį šalta, ir, regis, iš lėto

atbudo iš savo susimąstymo. Jos akys manęs nepaleido. Staiga

ji dar labiau paniuro.

— Būtų. protingiau tau šito nesakyti. Bet aš nenoriu būti

protinga, Hari, šiuokart nenoriu. Aš noriu kažko visiškai kito.

Būk atidus, paklausyk! Tu tai išgirsi, vėl pamirši, juoksiesi iš

šito, verksi. Būk atidus, mažyli! Aš noriu su tavim, broliuk, pa-

lošti iš gyvenimo arba mirties, ir, kol dar nepradėjome, noriu

atidengti tau savo kortas.

Koks gražus, koks nežemiškas buvo jos veidas, kai ji taip

kalbėjo! Jos vėsiose ir šviesiose akyse slypėjo nuovokus

liūdesys, šios akys, rodės, jau iškentėjo visas galimas kančias ir

pasakė joms „taip". Lūpos šnekėjo sunkiai, tarsi kas joms-

trukdytų,— maždaug taip kalbama, kai nuo didelio šalčio

sustingsta veidas; bet tarp lūpų, lūpų kampučiuose, tik

retkarčiais pasirodančio liežuvio galiuko žaidime, priešingai

žvilgsniui ir balsui, liejosi vien mielas, guvus geidulingumas,

vidinis aistros poreikis. Ant tylios, lygios kaktos krito trumputė

garbana, iš ten, iš tos kaktos pusės, kur krito garbana,

kartkarčiais lyg gyvas alsavimas sklido ta panašumo į

berniuką, hermafroditiškos magijos banga. Aš baimingai jos

klausiausi ir vis dėlto buvau tarsi apkvaitęs, tarsi tik pusiau čia

būčiau.

— Aš tau patinku,— kalbėjo ji,—- dėl tos priežasties,

kurią tau jau minėjau; aš pralaužiau tavo vienatvę, sučiupau

tave prie pat pragaro vartų ir vėl atgaivinau. Bet aš noriu iš

tavęs daugiau, daug daugiau. Aš noriu priversti tave manė

įsimylėti. Ne, neprieštarauk, leisk man kalbėti! Aš tau labai

patinku, tai jaučiu, ir tu man dėkingas, bet tu manęs

neįsimylėjęs. Aš noriu padaryti taip, kad tu mane įsimylėtum,

tai mano profesija; aš juk iš to gyvenu, kad vyrus priverčiu

mane įsimylėti. Bet gerai žinok, tai darysiu ne todėl, kad man

atrodai toks žavus. Aš neįsimylėjus tavęs, Hari, kaip ir tu manę.

Bet man reikia tavęs taip pat,

96

4caip tau reikia manęs. Tau reikia manęs dabar; šią akimirką,

nes tu esi nusiminęs ir tau reikia postūmio, kuris tave {mestų į

vandenį ir vėl padarytų gyvą. Tau reikia manęs, kad išmoktum

šokti, išmoktum juoktis, išmoktum gyventi. O man tavęs

reikės, ne šiandien, vėliau — taip pat vienam labai svarbiam ir

gražiam dalykui. Kai mane įsimylėsi, aš tau duosiu paskutinį

savo įsakymą, ir tu paklusi, ir tai bus naudinga tau ir man.

Ji truputį pakėlė stiklinėje vieną orchidėją, rudai violetinę

su žaliomis gyslelėmis, akimirką palenkė prie jos veidą ir ėmė

žiūrėti į gėlę.

— Tau nebus lengva, bet tu tai padarysi; Tu išpildysi mano

įsakymą ir mane nužudysi. Štai kas. Nebeklausinėk daugiau!

Vis dar žvelgdama į orchidėją, ji nutilo, veide išnyko

įtampa, jis išsiskleidė kaip sprogstantis gėlės pumpuras, ir staiga

lūpose atsirado žavi šypsenėlė, nors akys dar kokią akimirką

sustingusios žvelgė į vieną tašką. O paskui ji papurtė galvą su

"mažute berniuko garbana, išgėrė gurkšnelį, vandens, staiga

prisiminė, kad mes vakarieniaujame, ir su džiugiu apetitu kibo į

valgį.

Aiškiai girdėjau kiekvieną jos kraupios kalbos žodį, net

atspėjau jos „paskutinį įsakymą", dar nė neištartą, ir jau nebeiš-

sigandau tų žodžių „tu mane nužudysi". Viskas, ką ji sakė,

man skambėjo įtikinamai ir lemtingai, aš priėmiau tai ir ne-

sipriešinau, ir vis dėlto, nors ir ,su kokiu šiurpiu rimtumu ji

kalbėjo, visa tai man atrodė ne visiškai realu ir rimta. Viena

mano sielos pusė gėrė jos žodžius ir jais tikėjo, kita mano

sielos pusė raminamai linksėjo ir dėjosi į galvą, kad vis dėlto ir

ši, tokia protinga, sveika ir tvirta Hermina turi savų fantazijų ir

jai kartais aptemsta sąmonė. Vos ji pasakė paskutinį savo žodį,

ir visą sceną apgaubė nerealumo ir netikrumo šydas.

Vis dėlto aš negalėjau su tokiu pačiu ekvilibristiniu lengvu-

mu, kaip Hermina, šokti atgal į tikrovę ir realybę.

— Vadinasi, aš tave kada nors nužudysiu? — paklausiau,

dar kaip reikiant neatsipeikėjęs, nors ji ir vėl juokėsi, uoliai

pjaustydama paukštieną.

— Žinoma,— linktelėjo ji atsainiai,— užtenka apie tai, da-

bar valgome. Hari, būk geras, užsakyk man dar truputį žaliųjų

salotų! Tu neturi apetito? Aš manau, tau reikia pirmiausia

išmokti viso to, kas kitiems žmonėms savaime suprantama, net

97

valgymo džiaugsmo. Nagi pažvelk, mažyli, štai Čia anties kulšytė,

ir kai nuo. kaulo atskiri šviesią puikią mėsą,— tai šventė, ir čia

žmogus turi jausti apetitą, širdyje patirti susijaudinimą ir dėkin-

gumą tarsi įsimylėjėlis, pirmą kartą padedantis savo mergaitei

nusivilkti palaidinukę. Supratai? Ne? Tu tikras avinas. Palauk,

duosiu kąsnelį šios gražios anties kulšelės, pamatysi. Štai taip,

išsižiok!.. O, koks tu pabaisa! Dievaži, jis dabar pašnairavo į

kitus žmones, ar jie nemato, kaip jis gauna kąsnį nuo mano

šakutės! Nesirūpink, sūnau palaidūne, aš nepadarysiu tau gė-

dos. Bet jei tavo malonumui dar būtinas kitų žmonių leidimas,

tada tu iš tiesų esi tikras vargšelis.

Vis nerealesnė darėsi ankstesnė scena, vis neįtikimiau at-

rodė, kad šios akys vos prieš keletą minučių žvelgė taip sunkiai

ir šiurpiai. O, čia Hermina buvo kaip pats gyvenimas: visuomet

tik akimirka, kurios iš anksto neapskaičiuosi. Dabar ji valgė ir į

anties kulšelę, ir į salotas, tortą ir likerį žiūrėjo kaip į rimtus

dalykus, kaip į-džiaugsmo ir svarstymo, pokalbio ir fantazijos

objektą. Kai tik nuneša lėkštę, prasideda naujas skyrius. Ši mo-

teris, matanti mane kiaurai, žinanti apie gyvenimą, rodos,

daugiau, negu visi išminčiai, elgėsi kaip vaikas, gyveno trum-

pute akimirka taip meistriškai, jog aš iš karto pasidariau jos

mokiniu. Gal tai buvo didelė išmintis ar paprasčiausias naivumas,

bet kas taip mokėjo gyventi šia akimirka, kas taip gyveno da-

bartimi, kas taip džiugiai ir rūpestingai vertino kiekvieną mažą

pakelės gėlę, kiekvieną mažiausią žaismingos akimirkos galią,

tam gyvenimas niekuo negalėjo pakenkti. Ir šis patenkintas vai-

kas su savo geru apetitu, žaismingu smaguriavimu kartu buvo

svajotoja ir isterikė, norinti savo mirties, arba budri kalkuliatorė,

kuri sąmoningai ir šalta širdim nori pasiekti, kad ją įsimylėčiau

ir būčiau jos vergas? Tai buvo neįtikėtina. Ne, ji tiesiog taip

visa atsiduodavo akimirkai, kad visokį linksmą sumanymą lygiai

taip pat atvira širdimi sutikdavo ir išgyvendavo, kaip ir kiekvieną

nykų siaubą, šmėstelėjusį tolimose sielos gelmėse.

Šitoji Hermina, kurią šiandien pamačiau antrą kartą, žinojo

apie mane viską, man atrodė, jog neįmanoma nuo jos ko nors

paslėpti. Galimas daiktas, kad ji ne visai suprato mano dvasinį

gyvenimą; tikriausiai ji nebūtų įstengusi įsigilinti į mano santy-

kius su muzika, Gete, Novaliu ar Bodleru, bet ir dėl to dar

reikėtų labai paabejoti, ko gero, ir tai jai pavyktų nesunkiai.

98

O jei ir nepavyktų — kas gi jau ten belikę iš mano „dvasinio

gyvenimo"? Negi viskas nesubyrėjo į druzgus ir neprarado sa-

vo prasmės? Bet kitas, grynai asmenines mano problemas ir

kitus rūpesčius — ji visus juos suprastų, tuo neabejoju. Tuoj

pakalbėsiu su ja apie Stepių Vilką, apie traktatą, apie viską,

viską, kas ligi šiol egzistavo tik mari vienam, apie ką niekada

jokiam žmogui nepratariau nė žodžio. Aš negalėjau atsispirti

pagundai pradėti tuoj pat.

— Hermina,— tariau,— man neseniai atsitiko keistas da-

lykas. Kažkoks nepažįstamasis davė spausdintą knygute, tarytum

kokią turgaus brošiūrėlę, o joje tiksliai aprašyta visa mano

istorija ir viskas, kas susiję su manim. Sakyk, ar tai ne keista?

— Kaipgi vadinasi ta knygiūkštė? — paklausė ji lyg tarp

kitko.

—r „Traktatas apie Stepių Vilką."

— O, stepių vilkas — tai puiku! Ir stepių vilkas — tai tu?

Tau atrodo, kad tai tu?

— Taip, tai aš. Aš esu pusiau žmogus ir pusiau vilkas, arba

taip save įsivaizduoju.

Ji nieko neatsakė. Tiriamai ir įdėmiai pažvelgė man į akis,

pažvelgė į mano rankas, ir vieną akimirką jos žvilgsnyje ir veide

vėl šmėstelėjo, kaip anksčiau, gili rimtis ir niūrus geidulingumas.

Jeigu man pavyko atspėti jos mintis, tai ji galvojo, ar aš pakan-

kamai esu vilkas, kad galėčiau įvykdyti jos „paskutinį įsakymą".

— Tai, žinoma, tavo fantazija,— tarė ji, vėl pralinksmėjusi,

— arba, jei nori, poetinė išmonė. Bet kažko čia yra. Šiandien tu

ne vilkas, bet tąkart, kai įžengei į salę, tarsi nukritęs iš mėnulio,

tavyje iš tiesų buvo kažkas žvėriška, kaip tik tai man ir patiko.

Staiga ji užsikirto, susizgribo ir lyg sumišusi tarė:

— Kaip kvailai skamba šie žodžiai „žvėris", „plėšrūnas"!

Apie gyvulius taip nereikėtų kalbėti. Žinoma, jie dažnai būna

baisūs, bet vis dėlto jie daug natūralesnį negu žmonės.

— Ką reiškia „natūralesni"? Kaip tu tai supranti?

— Na, žvilgtelk į kokį gyvulį, katę, šunį, paukštį ar net į

gražius didelius gyvulius zoologijos sode — į pumą arba ži-

rafą! Ir pamatysi, kad jie visi natūralūs, kad nerasi gyvulio, kuris

suglumtų ar nežinotų, ką daryti ir kaip elgtis. Jie nenori tau

imponuoti. Jokios vaidybos. Jie tokie, kokie yra, kaip akmenys

ir gėlės arba kaip žvaigždės padangėje. Supranti?

99

— Aš supratau.

— Dažniausiai gyvuliai būna liūdni,— kalbėjo ji toliau. —

Ir kai žmogus labai liūdnas, ne todėl, kad jam skauda dantį ar

kad pametė pinigus, o todėl, kad staiga valandėle pajunta, kaip

viskas yra, visas gyvenimas, ir jo liūdesys tikras, tuomet jis visada

būna truputį panašus į gyvulį,— tuomet jis atrodo liūdnas, bet

būna daug natūralesnis.ir gražesnis, negu paprastai. Taip jau yra,

ir tu taip atrodei, Stepių Vilke, kai pirmąkart tave pamačiau.

— Na, o ką tu, Aermina, manai apie aną knygą, kurioje aš

aprašytas?

— Ak, žinai, aš nemėgstu visą laiką galvoti. Pakalbėsim

apie tai kitą kartą. Gali duoti man ją paskaityti. Arba ne, jei

kada nors vėl imčiau skaityti, duosi man vieną iš tų knygų, ku-

rias pats parašei.

Ji paprašė kavos ir atrodė akimirką neatidi ir išsiblaškiusi,

paskui staiga nušvito ir, matyt, pasiekė kažkokį savo mąstymų

tikslą.

— Ei,— sušuko džiaugsmingai,— pagaliau prisiminiau!

— Ką gi?

— Fokstrotą, aš visą laiką turėjau tai galvoje. Sakyk, ar

turi kambarį, kuriame retkarčiais galėtume dviese kokią va-

landą pašokti? Kad ir mažytį, nesvarbu, kad tik apačioje nebūtų

gyventojo, kuris užlipęs pakeltų triukšmą, kai virš jo imtų šiek

tiek linguoti lubos. Tai gerai, labai gerai! Tuomet galėsi

namuose mokytis šokti.

— Taip,— droviai tariau,— tuo geriau. Bet manau, kad

tam reikia ir muzikos.

— Žinoma, reikia. Na, muziką nusipirksi, tai kainuoja

daugių daugiausia tiek, kiek kursas pas šokių mokytoją. Už

mokytoją sutaupysi, aš ja pabūsiu. Ir muzikos turėsime, kada

panorėsime, o, be to, mums dar liks patefonas.

— Patefonas?

— Aišku. Tu nusipirksi tokį nediduką aparatą ir keletą

šokių plokštelių...

— Puiku,— sušukau aš,— ir jeigu tau iš tikrųjų pavyks ma-

ne išmokyti šokti, tuomet honoraro gausi patefoną. Sutinki?

Aš tai pasakiau labai guviai, bet ne iš širdies. Negalėjau

įsivaizduoti tokio man visiškai nesimpatingo aparato savo

kabinetuke, pilname knygų, o ir šokti aš neturėjau jokio ūpo.

Progai

100

pasitaikius, pamaniau, galėčiau kokį kartą pamėginti, nors buvau

įsitikinęs, jog esu per senas ir surambėjęs ir šokti jau nebeiš-

moksiu. Bet šitaip stačia galva pulti — tai buvo perdaug skubu

ir smarku, ir aš jutau, kaip manyje kyla seno, išlepinto muzikos

žinovo pasipriešinimas visiems tiems patefonams, džiazui ir

šiuolaikinei šokių muzikai. Ir kad dabar mano kambaryje greta

Novalio ir Žano Polio, mano vienutėje, kur atsiduodavau

mintims, mano prieglobstyje skambėtų amerikietiški šlageriai,

o aš pagal juos šokčiau — ne, joks žmogus iš tikrųjų šito niekaip

negali iš manęs reikalauti. Bet juk šito reikalavo ne „kažkoks

žmogus", o Hermina, ir ji galėjo įsakinėti. Aš paklusau. Žinoma,

paklusau.

Kitą dieną po pietų mes susitikom kavinėje. Kai atėjau,

Hermina jau ten sėdėjo; gėrė arbatą ir šypsodamasi parodė

laikraštį, kuriame aptiko mano vardą. Tai buvo vienas iš tų

reakcingų mano tėvynės laikraštpalaikių, kuriuose visuomet

kartkartėmis prieš mane pasipildavo aršūs, plūstantys straipsniai.

Karo metu aš buvau jo priešininkas, po karo raginau būti

taikiems, kantriems, žmoniškiems ir savikritiškiems ir priešinau-

si kasdien aštrėjančiam, kvailam ir laukiniam nacionalistiniam

kurstymui. Tai buvo vėl toks pat išpuolis, prastai parašytas,

perpus sukurtas paties redaktoriaus, perpus pasivogtas iš dau-

gelio panašių jam artimos spaudos rašinių. Niekas, kaip žinia,

nerašo taip prastai, kaip senstančios ideologijos gynėjai, niekas

neparodo tiek mažai valyvumo ir rūpestingumo savo amatui,

kaip jie. Hermina perskaitė šį straipsnį ir iš jo sužinojo, kad

Haris Haleris — kenkėjas ir betautis valkata ir kad, natūralu,

tėvynės reikalai tol prastai klostysis, kol bus pakenčiami tokie

žmonės ir tokios mintys, ir jaunimas bus auklėjamas sentimen-

talia vieningos žmonijos idėja, o ne kovinga keršto amžinam

priešui dvasia.

— Tai tu? — paklausė Hermina ir parodė mano pavar-

dę.— Na, ir prisigyvenai priešų į valias, Hari. Tave tai piktina?

Aš perskaičiau keletą eilučių — viskas buvo kaip paprastai,

kiekvienas šio stereotipinio plūdimosi žodis man jau daugelį

metų buvo žinomas tiesiog kokčiai.

— Ne,— pasakiau,— manęs tai nepiktina. Seniai prie to

pripratau. Aš ne kartą pasakiau savo nuomonę, kad, užuot

liūliavus save melagingais politiniais klausimais „kas kaltas?"

101

kiekviena tauta, net kiekvienas žmogus, turi pasirausti savyje,

suprasti, kiek jis pats per savo klaidas, aplaidumą ir blogus

įpročius yra kaltas dėl karo ir kitokių pasaulio negandų, kad tai

vienintelis galbūt kelias išvengti kito karo. Šito man jie

neatleidžia, nes jie patys — kaizeris, generolai, stambieji pra-

monininkai, politikai, laikraščiai — žinoma, visiškai nekalti,

nei vienas nė kiek sau nepriekaištauja, nei vienas nejaučia nė

mažiausios kaltės! Gali pamanyti, kad viskas pasaulyje puikiai

klostosi, tik žemėje guli koks dešimt milijonų nužudytų žmonių.

Supranti, Hermina, nors tokie paskviliai manęs jau daugiau ne-

bepiktina, tačiau kartais vis dėlto liūdna. Du trečdaliai mano

tautiečių skaito šitokius laikraščius, skaito kiekvieną rytą ir

vakarą šiuos žodžius, kiekvieną dieną žmonės yra veikiami, mo-

komi, kurstomi, daromi nepatenkinti ir pikti, o viso šito tikslas

ir baigtis — vėl karas, kitas, ateinantis karas, kuris tikriausiai

bus dar baisesnis, negu šis. Visa tai aišku ir paprasta, kiekvienas

žmogus galėtų tai suvokti, galėtų, valandėlę pamąstęs, padaryti

tą pačią išvadą. Bet niekas Šito nenori, niekas nenori išvengti

kito karo, niekas nenori apsaugoti savęs ir savo vaikų nuo naujų

masinių skerdynių, jeigu tai bent nekainuoja pigiau, negu va-

landėlę pagalvoti. Valandėlę pagalvoti, truputį nugrimzti į save

ir paklausti, kiek tu pats dalyvauji ir kiek esi kaltas dėl netvar-

kos ir blogio, viešpataujančio pasaulyje — šito, matai, niekas

nenori! Vadinasi, viskas taip bus ir toliau, ir tūkstančiai žmonių

dienų dienom uoliai ruoš kitą karą. Nuo to laiko, kai šitai žinau,

visa tai mane paralyžiuoja ir kelia neviltį, man jau daugiau

nebeegzistuoja nei „tėvynės", nei jokių idealų,— visa tai juk

tėra vien dekoracija ponams, ruošiantiems naujas skerdynes.

Nėra jokios prasmės žmoniškai galvoti, kalbėti, rašyti, nėra

jokios prasmės puoselėti galvoje geras mintis — dviem trim

žmonėm, kurie tai daro, dienų dienom tenka tūkstančiai laik-

raščių, žurnalų, kalbų, viešų ir slaptų posėdžių, kuriuose sie-

kiama priešingo dalyko ir jis pasiekiamas.

Hermina klausėsi susidomėjusi.

— Taip,— tarė ji dabar,— čia tavo teisybė. Aišku, karas

vėl bus, nereikia net laikraščių skaityti, kad tai žinotum. Dėl to,

aišku,»galima liūdėti, bet neverta. Visa tai tėra lygiai tas pat,

kaip liūdėti dėl to, kad, nors ir kaip stengsiesi, nors ir kaip suk-

siesi, nuo mirties vis viena neišsisuksi. Kova su mirtimi,

mielas

102

Hari,— visada gražus, taurus, nuostabus ir kilnus dalykas,

lygiai kaip ir kova prieš karą. Bet juk tai visada tėra beviltiškas

donkichotiškumas.

— Gal tai ir tiesa,— karštai sušukau,— bet nuo tokių tiesų,

kaip ta, kam mes juk visi greitai mirsim ir kad, vadinasi, į viską

mums nusispjaut, visas gyvenimas pasidaro lėkštas ir kvailas.

Vadinasi, mes turėtume viską mesti, atsisakyti viso proto, visokių

siekimų, visokio žmoniškumo, leisti viešpatauti garbėtroškai ir

pinigams ir prie bokalo alaus laukti naujos mobilizacijos.

Keistas buvo žvilgsnis, kurį dabar Hermina metė į mane;

žvilgsnis, kupinas pajuokos, ironiškas, šelmiškas, bičiuliškai su-

pratingas ir kartu sunkus, kupinas žinojimo ir begalinio rimtumo.

— Šitaip nereikia,— tarė ji visai motiniškai.— Tavo gy-

venimas nepasidarys banalus ir kvailas, net jei ir žinai, kad tavo

kova nebus sėkminga. Daug banaliau, Hari, jei, kovodamas dėl

gėrio ir idealo, manai, kad privalai jį pasiekti. Argi idealai yra

tam, kad juos pasiektume? Argi mes, žmonės, gyvename dėl

to, kad pašalintume mirtį? Ne, mes gyvename, kad jos

bijotume, o paskui vėl mylėtume, ir kaip tik jos dėka trumpas

gyvenimas kartais valandėlei taip gražiai sužėruoja. Tu vaikas,

Hari. Dabar būk klusnus, ir eime su manim, mums šiandien rei-

kia daug nuveikti. Šiandien aš nebegalvosiu apie karą ir laikraš-

čius. O tu?

Žinoma, aš irgi buvau linkęs apie juos negalvoti.

Mes išėjome kartu — tai buvo pirmas bendras mūsų pasi-

vaikščiojimas po miestą — į muzikos reikmenų parduotuvę ir ten

ėmėme žiūrinėti patefonus, juos atidarinėjome ir uždarinėjome,

klausėme, kaip groja, ir kai vienas iš jų mums pasirodė labai

tinkamas, puikus ir nebrangus, aš norėjau jį nupirkti, bet Her-

mina neskubėjo. Ji mane sulaikė, ir aš turėjau su ja nueiti dar ir

į kitą parduotuve ir ten apžiūrėti ir paklausyti visokių tipų ir

visokio dydžio patefonų, nuo brangiausių ligi pigiausių, ir tik

po to ji sutiko grįžti į pirmąją parduotuvę ir nupirkti ten apžiū-

rėtą aparatą.

— Na, matai,— tariau aš,— galėjome tai padaryti pap-

rasčiau.

— Manai? O rytoj galbūt tą patį aparatą būtume pamatę

kitoje vitrinoje, tik dvidešimčia frankų pigesnį. O be to, pirki-

mas — malonumas, o. kas malonu, tuo reikia mėgautis. Tau dar

daug ko reikia išmokti.

103

Pasiuntinio padedami, nunešėme mūsų pirkinį į mano butą.

Hermina atidžiai apžiūrėjo mano svetainę, pagyrė krosnį ir

sofą, pasėdėjo ant kėdžių, pakilnojo knygas, ilgai pastovėjo

prie mano mylimosios nuotraukos. Patefoną pastatėme ant ko-

modos tarp knygų šūsnių. Ir dabar prasidėjo mano mokslas. Ji

uždėjo fokstrotą, parodė pirmuosius žingsnius, paėmė mano

ranką ir ėmė mane vedžioti. Aš klusniai tripinėjau,

kliudydamas kėdes, klausiau jos įsakymų, nesupratau jos,

mindžiojau jai kojas ir buvau toks pat nerangus, kaip ir uolus.

Po antrojo šokio ji krito ant sofos ir ėmė juoktis kaip vaikas.

— Dieve mano, koks tu nepaslankus! Vaikščiok paprastai,

tarsi išėjęs pasivaikščioti! Įsitempti visiškai nereikia. Tu net, ro-

dos, sukaitai? Gerai, pailsėkime penketą minučių! Matai, šokti,

kai moki, taip pat paprasta, kaip galvoti, o išmokti šokti daug

lengviau. Dabar tu labiau pakęsi tai, kad žmonės nenori įprasti

mąstyti, o verčiau poną Halerį vadina tėvynės išdaviku ir ramiai

laukia naujo karo.

Po valandos ji išėjo, patikinusi mane, kad kitą kartą viskas

daug geriau seksis. Aš laikiausi kitokios nuomonės ir buvau la-

bai nusivylęs savo kvailumu ir nerangumu; man atrodė, kad per

šią valandą aš ničnieko neišmokau, ir netikėjau, kad kitą kartą

išeis geriau. Ne, šokiui reikia gabumų, kurių aš visiškai netu-

rėjau: lankstumo, nekaltumo, lengvabūdiškumo, polėkio. Ką gi,

aš juk seniai taip maniau.

Bet še tau, kitą kartą man iš tiesų geriau sekėsi ir net ėmė

patikti, o baigiantis pamokai Hermina pareiškė, jog šokti foks-

trotą jau išmokau. Bet kai ji padarė išvadą, kad rytoj turiu su ja

eiti šokt į restoraną, aš labai išsigandau ir ėmiau smarkiai spirtis.

Ji šaltai priminė mano pasižadėjimą jos klausyti ir liepė rytoj

ateiti arbatos į „Balanso" viešbutį.

Tą vakarą sėdėjau namie, norėjau skaityti, bet negalėjau.

Aš bijojau rytdienos: baisu buvo ir pagalvoti, kad aš; senas, baikš-

tus ir jautrus keistuolis, ne tik apsilankysiu viename iš tų nuo-

bodžių šiuolaikinių restoranų, kuriuose skamba džiazo muzika

ir sukasi poros, bet ir pasirodysiu tarp svetimų žmonių kaip šo-

kėjas, dar visiškai nieko nemokėdamas. Ir prisipažįstu, jog pats

iš savęs juokiausi ir pats savęs gėdijausi, kai vienas ramiame

savo kabinete įjungiau patefoną ir tyliai, vienomis kojinėmis

parepetavau fokso žingsnius.

104

Kitą dieną „Balanso" viešbutyje grojo nedidelė kapela, ant

stalo stovėjo arbata ir viskis. Aš mėginau Herminą papirkti, siū-

liau' pyragaičių, bandžiau pavaišinti geru vynu, bet ji buvo ne-

permaldaujama.

— Tu atėjai čia ne dėl malonumo. Tai šokių pamoka.

Aš turėjau su ja pašokti du tris kartus, ir kol mes ilsėjomės,

ji supažindino mane su saksofonistu, tamsiu, gražiu, ispanų ar

pietų amerikiečių kilmės jaunu vyru, kuris, kaip ji pasakė, moka

groti visais instrumentais ir kalbėti visomis pasaulio kalbomis.

Šis senjoras, rodos, Herminą labai gerai pažinojo ir buvo su ja

susidraugavęs, prieš jį stovėjo du nevienodo didumo saksofonai,

kuriuos jis pakaitomis pūtė, juodomis blizgančiomis akimis įdė-

miai ir linksmai studijuodamas šokėjus. Mano paties nustebi-

mui, aš pajutau šiam atviraširdžiam žaviam muzikantui lyg kokį

pavydą, ne meilės pavydą,— juk apie mano ir Herminos meilę

negalėjo būti nė kalbos,— bet daugiau dvasinį draugystės pa-

vydą, nes man neatrodė, kad jis tikrai būtų vertas to dėmesio ir

nepaprastos atidos, net pagarbos, kurią ji jam reiškė. Keistos

pažintys manęs čia laukia, pagalvojau apmaudžiai.

Paskui Herminą keletą kartų pakvietė šokti kiti, o aš, likęs

vienas prie stalo, klausiausi muzikos, tos muzikos, kurios lig šiol

negalėjau pakęsti. Dieve, galvojau, štai dabar, vadinasi, man

reikia čia apsiprasti ir prisitaikyti prie šio man tokio svetimo ir

grasaus, prie šio anksčiau taip rūpestingai vengto, taip niekinto

lėbautojų ir malonumo ieškotojų pasaulio, prie šio vienodo,

standartinio marmurinių staliukų, džiazo muzikos, kokočių,

komivojažierių pasaulio! Paniuręs siurbčiojau arbatą ir spok-

sojau į pusiau elegantišką publiką. Mano žvilgsnį patraukė dvi

gražios mergaitės, abi gerai šoko, grožėdamasis ir pavydėdamas

žiūrėjau, kaip jos lanksčiai, gražiai, linksmai ir tvirtai šoko.

Čia vėl pasirodė Herminą, ji buvo manim nepatenkinta. Aš

čia atėjęs ne tam, barėsi ji, kad, nutaisęs tokią fizionomiją, sė-

dėčiau kaip prikaltas prie stalo, aš turįs dabar pagyvėti ir eiti

šokt. Kaip, aš nieko nepažįstąs? Tai visai nebūtina. Argi čia vi-

sai nesą mergaičių, kurios man patiktų?

Aš jai parodžiau vieną iš tų dviejų, gražesniąją, kuri kaip

tik stovėjo netoli mūsų, ji segėjo gražiu aksominiu sijonėliu,

vešlūs gelsvi jos plaukai buvo trumpai nukirpti, putlios, mote-

riškos rankos buvo puikios. Herminą spyrėsi, kad tučtuojau prie

105

jos prieičiau Ir pakviesčiau ją šokti. Aš kaip išmanydamas

priešinausi.

— Juk aš negaliu,— tariau, jausdamasis nelaimingas.—

Kas kita, jei būčiau gražus jaunas vaikinas! O dabar toks senas

nerangus kvailys, kuris net nemoka šokti,— juk ji mane

išjuoks!

Hermina niekinamai pažvelgė į mane.

— O jeigu aš tave išjuoksiu, tau, žinoma, nė motais. Koks

tu bailys! Kiekvienas, kuris artinasi prie mergaitės, rizikuoja

būti išjuoktas; taip jau yra. Taigi, Hari, rizikuok, o blogiausiu

atveju tegu tave išjuokia — šiaip aš nustosiu tikėjusi tavo pa-

klusnumu.

Ji nenusileido. Aš prislėgtas atsistojau ir priėjau prie gražios

mergaitės, vos tik vėl pasigirdo muzika.

— Po teisybei nesu laisva, — tarė ji ir smalsiai pažvelgė į

mane didelėmis, guviomis akimis,— bet mano partneris, rodos,

užkliuvo bare. Na, ką gi, eime!

Aš ją apkabinau ir žengiau pirmus žingsnius, vis dar tebesi-

stebėdamas, kad manęs nepayarė, bet ji jau suprato, kokie mano

reikalai, ir ėmė mane vedžioti. Ji šoko puikiai, ir aš įsitraukiau,

laikinai pamiršau visas man perteiktas šokio taisykles, tik plau-

kiau su ja, jaučiau standžias mano partnerės šlaunis, greitus,

lanksčius kelius, žiūrėjau į jos jauną, švytintį veidą, prisipaži-

nau, kad šiandien šoku pirmą kartą savo gyvenime. Ji nusišyp-

sojo ir mane padrąsino, atsakydama į mano susižavėjusius

žvilgsnius ir malonius žodžius nuostabiai lanksčiai, bet ne

žodžiais, o tyliais kerinčiais judesiais, kurie mus vis labiau ir

žaviau artino. Tvirtai laikydamas dešiniąją ranką ant jos

liemens, laimingas uoliai sekiau jos kojų, rankų, pečių

judesius, mano nuostabai, nė karto nenumyniau jai kojų, ir kai

muzika nutilo, mes sustojome ir plojome, kol vėl pradėjo groti,

ir aš dar kartą uoliai, su įsimylėjusio įkarščiu ir pagarbiai

atlikau šį ritualą.

Kai šokis pasibaigė — o jis baigėsi perdaug greitai,— mano

aksominė mergaitė pasišalino, ir staiga šalia manęs atsidūrė

Hermina, kuri .visą laiką mus stebėjo.

— Jau šį tą pastebėjai?— pagyrė ji juokdamasi.— Pama-

tei, kad moters kojos — tai ne stalo kojos? Na, bravo! Foksą tu,

ačiū Dievui, jau išmokai, rytoj pradėsime bostoną, o po trijų sa-

vaičių „Globuso" salėse bus kaukių balius.

Buvo šokių pertrauka, mes atsisėdome, ir priėjo tas žavus

106

jaunas saksofonistas, ponas Pablas, linktelėjo mums ir atsisėdo

šalia Herminos. Jis, rodos, buvo geras jos draugas. Bet man,

prisipažinsiu, per tą pirmąjį susitikimą šis ponas visiškai nepa-

tiko. Jis buvo gražus, šito nepaneigsi, gražiai nuaugęs ir gražaus

veido, bet kitų pranašumų aš jame neaptikau. O ir kalbėti dau-

geliu kalbų jam buvo lengva, nes jis visiškai nekalbėjo, išskyrus

tik tokius žodžius, kaip „prašom", „ačiū", „žinoma", „aišku",

„alio" ir panašius, kuriuos jis iš tikrųjų mokėjo keliomis kal-

bomis. Taip, tas senjoras Pablas nieko nekalbėjo, ir, matyt, šis

gražusis kabaljero ne taip jau daug ir galvojo. Jo darbas buvo

pūsti saksofoną džiazo kapeloje, ir šiai profesijai jis, rodos, buvo

karštai ir su meile pasišventęs, grodamas jis kartais staiga su-

plodavo rankomis arba kitaip išreikšdavo savo entuziazmo pro-

trūkius, pavyzdžiui, garsiai pratisai išrėkdavo žodžius, kaip: „O-

o-o-o, cha-cha, alio!" Bet apskritai jis, matyt, gyveno pasaulyje

vien tam, kad būtų gražus, patiktų moterims, nešiotų paskutinės

mados apykakles, kaklaraiščius ir daug žiedų ant pirštų. Prie

pašnekesio jis prisidėjo tik tiek, kad su mumis sėdėjo, mums

.šypsojosi, žvilgčiojo į savo laikrodėlį ir suko cigaretes, o tai

darė labai vikriai. Jo tamsios, gražios kreolo akys, jo juodos

garbanos neslėpė jokios romantikos, jokių problemų, jokių

minčių — iš arčiau žiūrint, šis gražus egzotiškas pusdievis

tebuvo patenkintas ir šiek tiek išlepintas malonių manierų

jaunuolis, štai ir viskas: Aš ėmiau kalbėti apie jo instrumentą ir

apie džiazo tembrą, jis turėjo suprasti, kad esu senas muzikos

mėgėjas ir žinovas. Bet apie tai jis visai nesileido į šnekas, ir kai

aš, iš mandagumo jam ar, greičiau, Herminai, pamėginau šiek

tiek pateisinti džiazą muzikos teorijos požiūriu, jis atsikratė

manimi ir mano pastangomis nuoširdžia šypsena ir tikriausiai

visiškai nežinojo, kad prieš džiazą ir be džiazo dar būta ir

kažkokios kitokios muzikos. Jis buvo simpatingas ir mandagus,

žaviai šypsojosi didelėmis tuščiomis akimis; bet tarp jo ir manęs,

rodos, niekio nebuvo bendra — viskas, kas jam buvo svarbu ir

šventa, negalėjo manęs jaudinti, mes atėjome iš skirtingų žemės

dalių, mūsų kalbose nebuvo" nė vieno bendro žodžio. (Bet

vėliau Hermina man papasakojo keistą dalyką. Ji papasakojo,

kad po ano pokalbio Pablas jai apie mane pasakęs, kad ji

rūpestingiau elgtųsi su šiuo žmogum, juk jis esąs toks

nelaimingas. Ir kai ji paklaususi, kodėl jis taip manąs, jis taręs:

„Vargšas, vargšas žmogus. Pažvelk į jo akis! Nemoka juoktis!"

107

Kai juodaakis atsisveikino ir vėl pasigirdo muzika, Hermina

pakilo.

— Dabar galėtum vėl su manim pašokti, Hari. O gal ne-

benori?

Ir su ja aš dabar šokau lengviau, laisviau ir linksmiau, nors

ir ne taip nerūpestingai ir ne su tokiu atsidavimu, kaip su ana,

kita. Leidusi man vedžioti, Hermina prisitaikė švelniai ir leng-

vai tarsi gėlės lapas, ir joje aš dabar radau ir pajutau visas tai

priartėjančias, tai nutolstančias grožybes, ir ji kvepėjo moterim

ir meile, ir jos šokis švelniai ir jausmingai dainavo meilią vilio-

jančią lyties dainą — ir vis dėlto į visa tai aš negalėjau visai lais-

vai ir linksmai atsakyti, negalėjau visai užsimiršti ir atsiduoti.

Hermina man buvo perdaug artima, ji buvo mano bičiulė, mano

sesuo, ji buvo tokia, kaip aš, ji buvo panaši į mane ir į mano jau-

nystės draugą Hermaną, svajotoją, poetą, liepsningą mano dva-

sinių pratybų ir paleistuvysčių draugą.

— Žinau,— tarė ji vėliau, kai apie tai prašnekau,— puikiai

žinau. Aš tave vis dėlto priversiu mane įsimylėti, bet tas ne-

skubu. , Kol kas mes bičiuliai, mes — žmonės, kurie viliasi tapti

draugais, nes mes pažinome vienas kitą. Dabar abu vienas iš

kito mokysimės ir kartu žaisime. Aš parodysiu tau savo nedidelį

teatrą, išmokysiu tave šokti ir būti trupučiuką patenkintam ir

kvailam, o tu man parodysi savo mintis ir šį tą iš savo žinių.

— Ak, Hermina, čia nėra ko daug rodyti, tu juk daug dau-

giau žinai, negu aš. Koks tu keistas žmogus, mergaite! Tu visur

mane supranti ir visur pranoksti. Argi aš tau ką nors reiškiu?

Argi nesu tau nuobodus?

Ji nuleido apsiblaususi žvilgsnį.

— Man nepatinka, kai taip kalbi. Prisimink vakarą, kai,

sugniužęs ir nusiminęs dėl savo kančios ir vienišumo, man per-

bėgai kelią ir tapai mano bičiuliu! Kaip tu manai, kodėl gi tuo-

met sugebėjau tave pažinti ir suprasti?

— Kodėl, Hermina? Pasakyk!

— Todėl, kad aš esu tokia pat, kaip ir tu. Todėl, kad aš to-

kia pat vieniša, kaip tu, ir taip, kaip tu, negaliu mylėti ir laikyti

rimtu dalyku gyvenimo, žmonių ir savęs pačios. Juk visada yra

keletas tokių žmonių, kurie iš gyvenimo reikalauja maksimumo

ir negali apsiprasti su jo kvailybe ir grubumu.

— Ak, tu! — sušukau, baisiai nustebęs. Aš suprantu tave,

108

drauguže, niekas tavęs taip nesupras, kaip aš. Ir vis dėlto tu

man mįslė. Tu juk taip lengvai susidoroji su gyvenimu, jauti

tokią nuostabią pagarbą mažiems daiktams ir malonumams, tu

tokia gyvenimo menininkė. Kaip gali kentėti nuo gyvenimo?

Kaip gali nusiminti?

— Aš nenusimenu, Hari. Bet kentėti nuo gyvenimo — o

taip, čia aš turiu patyrimo. Tu stebiesi, kad aš nelaiminga: juk

moku šokti ir taip gerai susigaudau gyvenimo paviršiuje. O aš,

drauguži, stebiuosi, kad tu taip nusivylęs gyvenimu: juk išma-

niai gražiausius ir giliausius dalykus, sielą, meną, mąstymai To-

dėl mes vienas kitą patraukėme, todėl mes brolis ir sesuo. Aš

išmokysiu tave šokti, žaisti ir šypsotis ir vis dėlto nebūti paten-

kintam. O iš tavęs išmoksiu galvoti ir žinoti ir vis dėlto nebūti

patenkintai. Ar žinai, kad mes abudu — velnio vaikai?

— Taip, mes jo vaikai. Velnias — tai dvasia, o mes — jos

nelaimingi vaikai. Mes iškritome iš gamtos ir kybome tuštumo-

je. Bet štai ką aš prisiminiau: tame traktate apie Stepių Vilką,

apie kurį tau pasakojau, kažkas apie tai pasakyta, kad tai tėra

vien Hario iliuzija, jei jis mano, jog turi vieną ar dvi sielas, jog

jį sudaro viena ar dvi asmenybės. Kiekvieną žmogų sudaro de-

šimt, šimtas, tūkstantis sielų.

— Tai man labai patinka,— sušuko Hermina.— Tavyje,

pavyzdžiui, labai smarkiai išsivystęs dvasinis pradas, bet todėl

tu labai atsilikęs įvairiose nedidelėse gyvenimo gudrybėse. Mąs-

tytojui Hariui — šimtas metų, o šokėjui Hariui — vos pusė die-

nos. Mes dabar toliau lavinsim jį ir visus jo mažus broliukus,

tokius mažus, kvailus ir neužaugusius, kaip ir jis.

Šypsodamasi ji pažvelgė į mane. Ir paklausė tyliai, pasikei-

tusiu balsu:

— O kaip tau patiko Marija?

— Marija? Kas ji?

— Tai ta, su kuria šokai. Graži mergaitė, labai graži mer-

gaitė. Tu buvai ją truputį įsimylėjęs, kaip mačiau.

— Argi tu ją pažįsti?

— O taip, mes labai geros pažįstamos. Ar ji tave labai do-

mina?

— Man ji patiko, ir aš apsidžiaugiau, kad ji tokia atlaidi

mano šokimui.

— Ir tik tiek! Tu turėtum truputį apie ją pasisukti, Hari.

109

Ji labai graži ir taip gerai šoka, o tu ją jau įsimylėjai. Manau,

tau pasiseks.

Ak, to aš netrokštu.

Dabar truputį sumelavai. Aš juk žinau, kad kažkur pasaulyje

yra tavo mylimoji, ir tu ją aplankai kartą per pusmetį, kad vėl su

ja susipyktum. Labai gražu, žinoma, kad nori išlikti ištikimas tai

keistai draugei, bet leisk man visa tai nepalaikyti rimtu dalyku!

Aš apskritai įtariu, kad tu meilę laikai baisiai rimtu dalyku. Na

ir daryk taip, na ir mylėk idealiai, kiek patinka, čia tavo

reikalas, aš tuo nesirūpinsiu. O rūpintis man reikia, kad tu šiek

tiek geriau išmoktum mažų, lengvų gyvenimo menų ir žaidimų,

šioje srityje aš būsiu tavo mokytoja, ir būsiu geresnė mokytoja,

negu tavo ideali mylimoji, patikėk! Tau būtų tikrai ne pro šalį

vėl pagulėti su kokia nors gražia mergaite, Stepių Vilke.

Hermina,— sušukau skausmingai,— pažvelk į mane, aš juk

senas žmogus!

Mažas berniukas — štai kas tu. Ir kaip tingėjai mokytis

šokti, kol jau pasidarė vos ne per vėlu, lygiai taip pat tingėjai

mokytis mylėti. Idealiai ir tragiškai mylėti, drauguži, tu,

žinoma, moki puikiai, aš neabejoju, kas teisybė, tai teisybė!

Dabar išmoksi mylėti dar ir paprastai, žmogiškai. Pradžia jau

padaryta, greitai tave bus galima leisti į balių. Tik štai bostoną

dar turėsi išmokti, rytoj pradėsime. Ateisiu trečią valandą. Tarp

kitko, kaip čia tau patiko muzika?

Labai patiko.

Na matai, tai irgi pažanga, tu šio to išmokai. Iki šiol tu

negalėjai pakęsti visos tos šokių ir džiazo muzikos, ji tau buvo

per mažai rimta ir gili, o dabar pamatei, kad jos visai nereikia

laikyti rimta, bet kad ji gali būti labai miela ir žavinga. Tarp

kitko, be Pablo visa ši kapela būtų niekam tikusi. Jis juos veda,

jis uždega.

Kaip patefonas gadino asketinio dvasingumo atmosferą

mano darbo kambaryje, kaip amerikietiški šokiai lyg kažkas

svetima veržėsi į mano kultūringą muzikinį pasaulį, drumstė jį

ir naikino, taip iš visų pusių į mano lig šiol aiškiai aprėžtą ir

griežtai uždarą gyvenimą veržėsi kažkas nauja, baisu, chaotiška.

Traktatas apie Stepių Vilką ir Hermina buvo teisūs savo

110

teorija apie tūkstantį sielų, kiekvieną dieną greta visų senųjų

pasirodydavo ir keletas naujų sielų, jos kėlė savo reikalavimus,

triukšmavo, ir aiškiai kaip paveiksle pamačiau ligšiolinę savo

asmenybės iliuziją. Pripažindamas tik keletą tų sugebėjimų ir

įgūdžių, kuriuose atsitiktinai buvau stiprus, aš nupiešiau vieno

Hario portretą ir gyvenau gyvenimą vieno Hario, kuris viso

labo tebuvo tik labai subtiliai išsilavinęs poezijos, muzikos ir

filosofijos specialistas,— o visą kitą savo asmenybės dalį visą

kitą sugebėjimų, instinktų, siekimų chaosą aš jaučiau kaip naštą

ir vadinau Stepių Vilko vardu.

Tuo tarpu mano išsivadavimas nuo iliuzijos, šis mano as-

menybės irimas jokiu būdu nebuvo vien malonus ir linksmas

nuotykis, priešingai, jis buvo dažnai karčiai skaudus, dažnai

beveik nebepakeliamas. Patefonas iš tiesų dažnai velniškai skam-

bėjo šioje aplinkoje, kur viskas buvo suderinta kitais tonais. Ir

kartais, šokdamas vanstepą kokiame moderniame restorane,

tarp visų tų elegantiškų bonvivanų ir avantiūristų jaučiausi tarsi

išdavikas viso to, kas kažkada gyvenime man buvo garbinga \r

šventa. Jei Hermina mane vieną būtų palikusi bent savaitei, aš

tučtuojau vėl būčiau atsikratęs tų varginančių ir juokingų

bonvivano eksperimentų. Bet Hermina visuomet buvo greta;

nors ją ne kasdien matydavau, bet ji nuolat mane matė, valdė,

saugojo, tyrinėjo,— netgi visas įtūžusias maišto ir bėgimo min-

tis ji šypsodamasi perskaitydavo mano veide.

Tolydžio griaudamas tai, ką anksčiau vadinau savo asme-

nybe, pradėjau suprasti, kodėl, nepaisydamas savo nevilties, taip

baisiai bijojau mirties, pajutau, jog ir šitoji bjauri ir gėdinga

mirties baimė buvo dalis mano senos, miesčioniškos, melagin-

gos egzistencijos. Šis ligšiolinis ponas Haleris, gabus autorius,

Mocarto ir Gėtės žinovas, įdomių samprotavimų apie metafi-

ziką ir meną, apie genialumą ir tragizmą, apie žmoniškumą kū-

rėjas, melancholiškas atsiskyrėlis savo prigrūstoje knygų celėje

pamažu pateko į savikritikos ugnį ir niekur prieš ją neatsilaikė.

Šis gabus ir įdomus ponas Haleris, tiesa, skelbė protą ir

žmoniškumą ir protestavo prieš karo žiaurumą, tačiau karo

metu-jis nesileido pastatomas prie sienos ir sušaudomas, o tai

būtų buvusi logiška jo mąstymo pasekmė, bet rado kažkokį

prisitaikymo būdą, visiškai, žinoma, padorų ir kilnų, tačiau vis

dėlto kažkokį kompromisą.. Jis, be to, buvo valdžios ir iš-

111

naudojimo priešininkas, bet banke turėjo daugelį pramonės

įmonių vertybinių popierių, iš kurių procentų maitinosi be jo-

kių sąžinės priekaištų. Ir taip buvo visur. Haris Haleris nuos-

tabiai dėjosi esąs idealistas, niekinantis pasaulį, melancholiškas

atsiskyrėlis ir įtūžęs pranašas, bet iš esmės buvo buržua,

smerkė tokį, kaip Herminos, gyvenimą, širdo dėl naktų, tuščiai

praleistų restoranuose, dėl ten pat iššvaistytų talerių, jautė są-

žinės graužimą ir jokiu būdu netroško išsivadavimo ir tobuly-

bės, bet, priešingai, smarkiai veržėsi atgal į patogius laikus, kai

dvasiniai dalykai jam dar teikė pasitenkinimą ir šlovę. Lygiai

taip pat jo nekenčiami ir išjuokiami laikraščių skaitytojai ilgė-

josi idealių prieškarinių laikų, nes tai buvo patogiau, negu mo-

kytis iš to, kas iškentėta. Tfu, velniai rautų, jis buvo koktus, tas

ponas Haleris! Ir vis dėlto aš kabinausi į jį ar į irstančią jo kau-

kę, į jo koketavimą su dvasiniais dalykais, į jo miesčionišką ne-

tvarkos ir atsitiktinumo (čia priklausė ir mirtis) baimę ir atsi-

randantį naują Harį, tą baikštoką ir truputį juokingą šokių salių

diletantą, pašaipiai ir pavydžiai lyginau su anuo ankstesniu,

melagingai idealiu Hario paveikslu, kuriame jis tuo tarpu

atrado visus fatališkus bruožus, taip labai jį sutrikdžiusius

tuokart, pas profesorių, Gėtės graviūroje. Jis pats, senasis

Haris, buvo lygiai toks pat miesčioniškai idealizuotas Gėtė,

toks pat dvasios milžinas su pernelyg kilniu žvilgsniu,

spindintis didingumu, protu ir žmoniškumu tarsi briliantinas ir

kone susigraudinęs nuo savo sielos taurumo! Velniai griebtų,

šis malonus paveikslas, tarp kitko, labai paseno, idealusis

ponas Haleris buvo pasigailėtinai nuvainikuotas! Jis atrodė

tarsi vieškelio plėšikų apgrobtas didikas sudraskytomis

kelnėmis ir protingiau pasielgtų, jei dabar išmoktų driskiaus

vaidmenį, bet jis nešiojo savo skarmalus, tarsi ant jų vis dar

kabotų ordinai, ir verksmingai pretendavo į prarastą orumą.

Aš vis susitikdavau su muzikantu Čablu, ir savo nuomonę

apie jį turėjau reviduoti jau vien todėl, kad Herminai jis labai

patiko ir ji uoliai ieškojo jo draugijos. Pablas mano atmintin

įstrigo kaip žavinga menkysta, tuštokas dabita, patenkintas ir

nerūpestingas berniukas, džiaugsmingai pučiantis turgaus tri-

mitą ir lengvai paperkamas pagyrimais ir šokoladu. Bet Pablas

neklausė mano nuomonių, jos jam lygiai taip pat nerūpėjo,

kaip ir mano muzikinės teorijos. Jis klausydavosi manęs man-

112

dagiai ir maloniai, nuolat šypsodavosi, tačiau niekada iš tikrųjų

neatsakydavo. Tačiau man atrodė, kad vis dėlto sukėliau jo su-

sidomėjimą, jis akivaizdžiai stengėsi man patikti ir parodyti sim-

patiją. Kai kartą per vieną tokį bevaisį pokalbį suirzau ir pa-

sidariau kone grubus, jis sumišęs liūdnai pažvelgė man į. veidą,

paėmė mano kairę ranką, paglostė ją ir pasiūlė iš mažos auk-

suotas dėžutės kažko pauostyti — tai man padėsią. Klausiamai

pažvelgiau į Herminą, ji linktelėjo, aš paėmiau ir pauosčiau. Iš

tikrųjų netrukus atsigavau ir pažvalėjau, į miltelius tikriausiai

buvo įmaišyta kokaino. Hermina pasakė, kad Pablas turįs daug

tokių vaistų, gaunąs jų slaptais keliais, retkarčiais parūpinąs jų

ir savo draugams ir puikiai mokąs maišyti ir dozuoti šiuos

vaistus — jie -malšiną skausmus, migdą, sukelią gražių sapnų,

pralinksminą, padedą pamilti.

Kartą jį susitikau gatvėje, netoli krantinės, ir jis tuoj pat

prie manęs prisidėjo. Šįkart man pagaliau pavyko jį prašnekinti.

— Ponas Pablai,— tariau jam, kai jis žaidė laibute juoda

lazdele su sidabriniu bumbulu,— jūs Herminos draugas, štai

dėl ko jumis domiuosi. Bet jūs, turiu pasakyti, nelabai palengvi-

nate pašnekesį. Aš daug kartų mėginau su jumis pasikalbėti apie

muziką — man būtų buvę įdomu išgirsti jūsų nuomonę, jūsų

prieštaravimus, jūsų samprotavimus, bet jūs nesiteikėte man

net trumpai atsakyti.

Jis nuoširdžiai nusijuokė ir, šįkart nevengdamas atsakyti,

abejingai tarė:

— Matote, mano nuomone, visiškai neverta kalbėti apie

muziką. Aš niekada nekalbu apie muziką. Ką gi aš galėjau at-

sakyti į jūsų protingus ir teisingus žodžius? Juk jūs buvote vi-

siškai teisus visur, ką kalbėjote. Bet matote, aš esu muzikantas,

9 ne mokslininkas, aš nemanau, kad muzikoje teisumas yra bent

šio to vertas. Juk muzikoje svarbu ne tai, kad tu teisus, kad turi

skonį ir išsilavinimą ir visa kita.

— Na taip. O kas gi svarbu?

— Svarbu groti, ponas Haleri, svarbu kaip galint geriau,

kaip galint daugiau, kaip galint intensyviau groti! Štai kaip, mes-

jė. Jei aš nešiojuosi galvoje visus Bacho ir Haidno kūrinius ir

galiu apie juos pasakyti protingiausių dalykų, tai nuo to dar nie-

kam nėra jokios naudos. O jeigu pasiimu savo dūdą ir pagroju

113

madingą šimį, ir tas šimis, ar jis bus geras, ar prastas, vis dėlto

teiks žmonėms džiaugsmo, išjudins jiems kojas ir kraują. Vien

tai ir. svarbu. Žvilgtelkit kada baliuje į veidus tą akimirką, kai

po ilgesnės pertraukos vėl pasigirsta muzika,— kaip tuomet

žiba akys, trūkčioja kojos, ima juoktis veidai! Štai dėl to groji.

— Puiku, ponas Pablai. Bet yra ne vien juslinė muzika,

yra dar ir dvasinė. Be tos muzikos, kuri grojama šiuo momen-

tu, dar yra nemirtinga muzika, kuri tebegyvuoja, nors jos

niekas ir negroja šiuo momentu. Gali-vienas gulėti sau lovoje

ir mintyse atkurti kokią nors melodiją iš „Užburtosios fleitos"

ir „Mato pasijų", tuomet muzika skamba, nors joks žmogus

nei. pučia fleitą, nei groja smuiku.

— Žinoma, ponas-Haleri. Ir „Ilgesį", ir „Valensiją" kiek-

vieną naktį tyliai atkartos daugelis vienišų-ir svajingų žmonių;

netgi neturtingiausia mašininkė savo kontoroje prisimins pas-

kutinį vanstepą ir barškins klavišus pagal jo taktą. Jūsų tiesa,

tegu visi šie vieniši žmonės turi savo nebylią mužiką, ar tai

bus „Ilgesys", „Užburtoji fleita", ar „Valensija"! Bet iš kurgi

šie žmonės ima savo vienišą, nebylią muziką? Jie gauna ją iš

mūsų, muzikantų, ją reikia pirmiausia pagroti ir išgirsti, ji turi

įeiti į kraują, kad kas nors namuose, savo kambarėlyje, galėtų

apie ją galvoti ir svajoti.

— Sutinku,— tariau šaltai.—Bet vis dėlto negalima ant

vieno laiptelio dėti Mocarto ir naujausio fokstrote! Ir ne tas

pat, ar jūs žmonėms pagrosite dievišką ir amžiną muziką, ar

pigią vienadienę muziką.

Pajutęs mano balse susijaudinimą, Pablas nutaisė itin

mielą . veidą, švelniai paglostė man petį, ir jo balsas pasidarė

neįtikėtinai švelnus.

— Ak, mano mielas, apie laiptelius jus, ko gero tikrą tei-

sybę sakote. Aš, žinoma, neprieštarauju, kad ir Mocartą ir

Haidną, ir „Valensiją" dėtumėt ant kokio tik norite laiptelio!

Man tai visiškai vis viena, nurodyti laiptelius — ne mano

reikalas, manęs šito niekas neklausia. Mocartą galbūt dar gros

ir po šimto metų, o „Valensijos" gal jau negros po dvejų —

tai, manau, galime ramiai palikti ponui Dievui spręsti, jis

teisingas, jis žino, kiek skirta mums visiems gyventi, taip pat

kiekvienam valsui ir kiekvienam fokstrotui, jis tikriausiai

pasielgs teisingai. O mes, muzikantai, turime dirbti savo

darbą, atlikti savo pareigą ir už-

114

davinį: mes turime groti tai, ko šiuo momentu žmonės trokšta,

ir groti turime kaip galint geriau, gražiau ir energingiau.

Aš atsidusęs pasidaviau. Šis žmogus buvo nepagaunamas.

Kai kuriomis akimirkomis sena ir nauja, skausmas ir links-

mumas, baimė ir džiaugsmas keistai susipindavo. Aš būdavau

čia danguj, čia pragare, dažniausiai abiejuose tuo pat metu.

Senasis Haris ir naujasis tai aršiausiai vaidijosi vienas su kitu,

tai gyveno taikoj. Kartais atrodydavo, kad senasis Haris visiš-

kai negyvas, numiręs ir palaidotas, bet staiga jis vėl atsirasdavo,

imdavo įsakinėti ir tironizuoti, dėdavosi viską geriau žinąs, o

naujasis, mažas, jaunas Haris gėdydavosi, tylėdavo ir leisdavosi

prispiriamas prie sienos. Kitais momentais jaunasis Haris grieb-

davo senąjį už gerklės ir drąsiai suspausdavo, ir tuomet prasi-

dėdavo vaitojimai, žūtbūtine kova, kildavo minčių apie skustuvą.

Tačiau dažnai skausmas ir laimė mane užgriūdavo viena

banga. Taip buvo tą akimirką, kai, kelioms dienoms prabėgus

po mano pirmojo viešo pasirodymo šokių salėje, įžengiau va-

kare į savo miegamąjį ir, neapsakomai nustebęs, apstulbęs, nu-

sigandęs ir susižavėjęs, savo lovoje radau gražiąją Mariją.

Iš visų staigmenų, kurias man ligi šiol suruošdavo Hermina,

ši buvo didžiausia. Juk aš nė sekundės neabejojau, jog tai ji man

atsiuntė šį rojaus paukštį. Tą vakarą kaip išimtį praleidau ne

kartu su Hermina, o katedroje klausiausi gero senosios bažny-

tinės muzikos atlikimo — tai buvo graži ir liūdna iškyla į mano

ankstesnį gyvenimą, į mano jaunystės laikus, į idealiojo Hario

kraštus. Aukštoje gotiškojoje bažnyčioje, kurios gražūs tinkli-

niai skliautai, pamėkliškai atgiję, sūpavosi retų žiburių žaisme,

klausiausi Bukstehudės, Pachelbelio, Bacho, Haidno pjesių, vėl

vaikščiojau pamiltais senais takeliais, vėl girdėjau puikų balsą

vienos Bacho atlikėjos, su kuria kažkada draugavau ir

išgyvenau daug nuostabių koncertų. Senosios muzikos garsai,

jos begalinis orumas ir šventumas manyje pažadino visus jau-

nystės polėkius, ekstazes ir susižavėjimus, liūdnas ir susimąstęs

sėdėjau aukštose bažnyčios viškose, viešėjau šiame kilniame,

palaimingame pasaulyje, kuris kažkada buvo mano tėvynė.

Skambant vienam Haidno duetui, man staiga ištryško ašaros, aš

nelaukiau koncerto pabaigos, atsisakiau susitikimo su dai-

nininke (o, kiek džiaugsmingų vakarų kadais praleisdavau su

menininkais po tokių koncertų!), tylutėliai išslinkau iš katedros

115

ir pavargęs ėmiau vaikščioti naktiniais skersgatviais, čia vienur,

čia kitur už restoranų langų džiazo kapelos grojo dabartinio

mano gyvenimo melodijas. O, kokia niūria palaima virto mano

gyvenimas!

Tą naktį vaikščiodamas, ilgai galvojau ir apie savo keistą

ryšį su muzika ir vėl šį tiek pat jaudinantį, kiek ir fatališką ryšį

su muzika suvokiau kaip visos vokiečių inteligentijos likimą.

Vokiečio sieloje vyrauja motiniška teisė, ryšiai su gamta hege-

monijos forma, kurių nežino nė viena kita tauta- Mes, inteli-

gentai, užuot drąsiai tam priešinęsi ir klausę intelekto, logoso,

žodžio, visi aliai vieno svajojame apie kalbą be žodžių, kuri pa-

sakytų tai, kas neišsakoma, pavaizduotų tai, kas nepavaizduo-

jama. Užuot kiek galint ištikimiau ir garbingiau grojęs savo

instrumentu, intelektualusis vokietis nuolat frondavo prieš žodį

ir protą ir koketavo su muzika. Ir, atsidavęs muzikai, nuosta-

biems, palaimintiems garsiniams vaizdams, nuostabiems ir ma-

loniems jausmams bei nuotaikoms, kurie tikrovėje niekada ne-

įsikūnijo- vokiečio protas pražiopsojo didžiumą savo tikrųjų

uždavinių. Mes, inteligentai, visiškai nepažinome tikrovės, bu-

vom jai svetimi ir priešiški, todėl mūsų vokiškoje tikrovėje, mū-

sų istorijoje, mūsų politikoje, mūsų viešojoje nuomonėje inte-

lekto vaidmuo buvo toks menkas. Taip, aš, žinoma, dažnai pa-

galvodavau apie šią mįslę, kartais jausdamas didelį norą kada

nors susikurti tikrovę, kada nors užsiimti rimta ir atsakinga veik-

la, užuot visą laiką domėjęsis estetika ir dvasine dailės dirbinių

gamyba. Bet tai visada baigdavosi rezignacija, pasidavimu li-

kimui. Ponai generolai ir pramonininkai buvo visiškai teisūs: iš

mūsų, „inteligentų", nebuvo nieko doro, mes buvome nerei-

kalinga, nutolusi nuo tikrovės, neatsakinga sąmojingų plepių

kompanija. Tfu, po velnių! Skustuvą!

Kupinas tokių minčių ir muzikos atgarsių, sunkia nuo

liūdesio širdim iv pašėlusiai ilgėdamasis gyvenimo, tikrovės,

prasmės, to, kas nesugrąžinamai prarasta, galiausiai parėjau

namo, užlipau laiptais, svetainėje uždegiau šviesą ir veltui

mėginau truputį paskaityti, prisiminiau susitarimą, verčiantį

mane rytoj vakare nueiti į „Sesilės" barą, išgerti viskio ir pa-

šokti, ir pajutau pyktį ir kartėlį ne tik sau, bet ir Herminai.

Nors ir kokiais gerais ir nuoširdžiais norais ji vadovautųsi,

nors ir kokia nuostabi būtybė būtų — geriau- jau tuomet būtų

116

leidusi man žūti, užuot stūmusi ir traukusi į tą painų, svetimą,

spindintį žaidimo pasaulį, kuriame aš vis viena visada būsiu

svetimas ir kuriame nyksta ir skursta viskas, kas manyje ge-

riausia!

Ir aš liūdnai užgesinau šviesą, liūdnai įėjau į savo miegamą-

jį, liūdnai pradėjau nusirenginėti, bet Čia mane suglumino

kažkoks neįprastas aromatas, truputį dvelkė kvepalais, atsi-

gręžęs pamačiau, kad mano lovoje guli gražioji Marija, šypso-

damasi, šiek tiek paukščiai, didelėmis mėlynomis akimis.

— Marija! — tariau aš. Ir pirmiausia man toptelėjo, kad

šeimininkė atsakys kambarį, jei apie tai sužinos.

— Aš atėjau,— tarė ji tyliai.— Jūs ant manęs pykstate?

— Ne, ne. Žinau, Hermina jums davė raktą. Na, taip.

— O, jūs pykstate. Aš išeinu.

— Ne, gražioji Marija, pasilikite! Tik kaip tyčia šįvakar

man labai liūdna, šiandien negaliu būti linksmas, bet galbūt

rytoj vėl galėsiu.

Aš truputį pasilenkiau prie jos, ji apglėbė mano galvą abiem

dideliais tvirtais delnais, prisitraukė prie savęs ir ilgai mane

bučiavo. Paskui aš atsisėdau šalia jos ant lovos, paėmiau jos

ranką, paprašiau kalbėti tyliai, kad mūsų neišgirstų, ir žvelgiau

į jos gražų pilną veidą, kuris svetimas ir nepaprastas lyg kokia

didelė gėlė gulėjo ant mano pagalvės. Ji lėtai prisitraukė mano

ranką prie savo lūpų, pakišo po apklotu .ir padėjo ant savo

šiltos, tyliai alsuojančios krūtinės.

— Gali ir nebūti linksmas,- tarė ji,— Hermina man jau

pasakė, kad turi rūpestį. Tai juk supras kiekvienas. O ar aš tau

dar tebepatinku, a? Tąkart, kai šokome, tu buvai įsimylėjęs.

Aš bučiavau jos akis, lūpas, kaklą ir krūtis. Ką tik galvojau

apie Hermina karčiai ir priekaištingai. O dabar rankose laikiau

jos dovaną ir buvau dėkingas. Marijos glamonės nekėlė skausmo

įstabiajai muzikai, kurios šiandien klausiausi, glamonės buvo jos

vertos ir buvo jos išsipildymas. Pamažu traukiau apklotą nuo

gražios moters, kol bučiniais pasiekiau jos kojas. Kai atsiguliau

šalia, jos veidas, panašus į gėlę, man šypsojosi visa žinančia ir

malonia šypsena.

Tą naktį, šalia Marijos, miegojau neilgai, bet kietai ir gerai

kaip vaikas. O miego protarpiuose gėriau jos gražią linksmą

jaunystę ir, tyliai šnekučiuodamasis su, ja, sužinojau daugybę

117

įdomių dalykų apie jos ir Herminos gyvenimą. Apie tokį gy-

venimą aš labai mažai težinojau, tik teatro pasaulyje anksčiau

atsitiktinai susitikdavau panašių būtybių — ir moterų, ir vyrų,

pusiau menininkų, pusiau ištvirkėlių. Tik dabar truputį žvilg-

telėjau į šitą keistą, tą neregėtai nekaltą, neregėtai sugadintą

gyvenimą. Visos šios mergaitės, dažniausiai neturtingų tėvų

dukros, perdaug protingos ir perdaug žavios, kad visą gyvenimą

tik dėl duonos kąsnio dirbtų kažkokį prastai apmokamą ir nuo-

bodų darbą, gyveno čia iš atsitiktinio uždarbio, Čia iš savo pa-

trauklumo ir meilumo. Kartais jos keletą mėnesių sėdėdavo

prie rašomosios mašinėlės, kartais būdavo turtingų lėbautojų

mylimosiomis, gaudavo kišenpinigių ir dovanų, retkarčiais dė-

vėdavo kailius, važinėdavo automobiliais ir gyvendavo prašmat-

niuose viešbučiuose, kitais kartais glaustydavosi palėpių kam-

barėliuose ir nors ištekėti ryždavosi, susiviliojusios labai geru

pasiūlymu, bet vedybų anaiptol netrokšdavo. Kai kurios jų

meilėje nebuvo geidulingos ir, tik pasišlykštėjusios ir išsiderė-

jusios didžiausią sumą, parodydavo savo malonę. Kitos, tokia

buvo ir Marija, meilėje buvo nepaprastai išmoningos ir jos

trokšdavo, daugumas jų turėjo patirties meilėje su abiem lytimis;

jos gyvendavo vien meilei ir visada šalia oficialių ir atsilyginan-

čių draugų dar turėdavo ir kitų meilės santykių. Stropiai ir

veikliai, nerimastingai ir lengvabūdiškai, protingai ir vis dėlto

nesąmoningai gyveno šios peteliškės tiek pat vaikišką, kiek ir

rafinuotą gyvenimą, gyveno nepriklausomos, ne kiekvienam

parsiduodančios, iš laimės ir gero oro tikėdamosi savo dalies,

įsimylėjusios gyvenimą ir vis dėlto daug mažiau prie jo pri-

sirišusios, negu miesčionys, visada sutinkančios paskui pasakų

princą eiti į jo rūmus, visada pusiau sąmoningai tikros, kad jų

laukia' surikus ir liūdnas galas.

Marija išmokė mane — tą keistą pirmąją naktį ir sekančio-

mis dienomis — daug ko, ne vien mielų, naujų jausmų

žaidimų ir malonumų, bet ir naujai suprasti, naujai suvokti kai

ką, naujai mylėti. Šokių ir pasilinksminimo įstaigų, kinų, barų

ir arbatinių prie viešbučių pasaulis, kuris man, atsiskyrėliui ir

estetui, atrodė kažkoks menkavertis, draudžiamas ir žeminantis

Marijai, Herminai ir jos bičiuliams buvo tiesiog pasaulis, nei

geras, nei blogas, nei geistinas, nei nekenčiamas, šiame

pasaulyje pražysdavo jų trumpas, kupinas ilgesio gyvenimas,

čia jos jausda-

118

vosi lyg namie. Jos mėgo taurę šampano ir firminį patiekalą

„Gril rum" bare, kaip kuris nors iš mūsų mėgsta kompozitorių

ar poetą, ir koks nors naujas šokių šlageris ar sentimentali, saldi

kokio džiazo dainininko dainelė jas tiek pat žavėjo, jaudino ir

graudino, kiek mus — Nyčė ar Hamsunas. Pasakodama apie

aną žavų saksofonistą Pablą, Marija prašneko apie vieną ame-

rikietišką zongą, kurį jis retkarčiais jai padainuodavo, ir ji

kalbėjo su tokiu susižavėjimu, pasigėrėjimu ir meile, jog tai mane

sujaudino ir paveikė daug labiau, negu kokio nors erudito ek-

stazės apie įmantrius ir kilnius meno pomėgius. Kad ir koks būtų

tas zongas, aš buvau pasirengęs kartu su ja juo žavėtis; švelnūs

Marijos žodžiai, jos aistringai degantis žvilgsnis mano estetikoje

pralaužė didelių spragų. Buvo, žinoma, gražių dalykų, keletas

rinktinių gražių dalykų, kurie man nekėlė jokių ginčų ir abe-

jonių, pirmiausia Mocartas, bet kur buvo riba? Argi mes visi,

žinovai ir kritikai, jaunystėje liepsningai nemylėjome meno

kūrinių ir menininkų, kurie šiandien atrodo abejotini ir nemalo-

nūs? Ar mums taip nebuvo su Listu, Vagneriu, daugeliui netgi

su Bethovenu? Argi vaikiškas Marijos graudinimasis dėl ameri-

kietiško zongo nebuvo lygiai toks pat tyras, gražus, jokių abejo-

nių nekeliantis estetinis gėrėjimasis, kaip kokio nors mokytojo

susižavėjimas Tristanu ar dirigento ekstazė, atliekant Devintąją

simfoniją? Ir argi tai keistai nesutapo su pono Pablo pažiūromis

ir jo nepateisino?

Šį Pablą, šį gražuolį, rodos, Marija irgi labai mylėjo.

— Jis gražus žmogus,— tariau aš,— man jis irgi labai

patinka. Bet sakyk, Marija, kaip tu gali greta jo dar mylėti ir

mane, nuobodų senį, kuris visai nežavus ir jau žilstelėjęs, ir

negroja saksofonu, ir nedainuoja angliškų meilės dainelių?

— Nekalbėk taip bjauriai! — ėmė bartis ji.— Juk tai vi-

siškai natūralu. Ir tu man patinki, ir tu turi kažko žavaus, mielo

ir ypatingo, tau negalima būti kitokiam, negu esi. Nereikia

kalbėti apie tokius dalykus ir reikalauti ataskaitos: Supranti, kai

bučiuoji man kaktą ar ausį, jaučiu, kad mane myli, kad aš tau

patinku; tu moki taip pabučiuoti, kažkaip lyg droviai, ir tai man

sako: jis tave myli, jis tau dėkingas, kad tu graži. Man tai labai

labai patinka. O kokio nors kito vyriškio man patinka priešingas

dalykas — kad jis, rodos, mane laiko nieku ir taip bučiuoja,

tarsi darytų man malonę.

119

Mes vėl užmigome. Aš vėl atsibudau, nepaleidęs iš glėbio

tos savo gražios gražios gėlės.

Ir nuostabu! — ši graži gėlė vis dėlto taip ir liko dovana,

kurią Hermina man padovanojo! Ji nuolat už jos stovėjo, ji

buvo kaukė, kuri ją dengė! Ir staiga aš pagalvojau apie Eriką,

apie mano tolimą piktą mylimąją, apie mano vargšę draugę.

Grožiu ji beveik nė kiek nenusileido Marijai, nors ir nebuvo

tokia žydinti ir atsipalaidavusi, tokia išradinga ir išmoninga

meilėje, ir jos paveikslas, mylimas, į mano likimą giliai įsipynęs

paveikslas, ryškiai ir skausmingai valandėlę stovėjo prieš mane,

o paskui vėl pranyko, nugrimzdo į miegą, užmirštį, į pusiau

apraudotą tolį.

Ir daugelis mano gyvenimo paveikslų iškilo prieš mane šią

gražią, švelnią naktį, o juk aš taip ilgai gyvenau tuščiai ir

varganai ir be paveikslų. Dabar, Eroto stebuklingai atvertas, iš-

tryško paveikslų šaltinis, gilus ir gausingas, ir akimirką širdis

sustojo iš susižavėjimo ir liūdesio, kad tokia turtinga buvo mano

gyvenimo paveikslų galerija, kad tokia kupina aukštų amžinų

žvaigždžių ir žvaigždynų vargšo Stepių Vilko siela. Švelniai ir

skaisčiai, tarsi tolimas, begalybėje susiliejęs mėlynas kalnų

ruoželis, žvelgė vaikystė ir motina, skardžiai nelyginant varis

skambėjo choras mano draugysčių, prasidėjusių nuo legendinio

Hermano, Herminos sielos brolio; kvapūs ir nežemiški, tarytum

iš vandens gelmių iškilusios drėgnos ežerų gėlės, plaukė paveiks-

lai daugelio moterų, kurias mylėjau, kurių troškau ir kurias

apdainavau,— tik nedaugelį jų pasiekiau ir bandžiau pradaryti

savomis. Pasirodė ir mano žmona, su kuria išgyvenau keletą

metų, kuri mane išmokė bičiuliškumo, nesutarimų, rezignacijos,

kuriai, nepaisant visų gyvenimo nemalonumų, manyje išliko

gilus pasitikėjimas iki tos dienos, kai ji, pamišusi ir susirgusi,

staiga pakėlė padūkusį maištą ir nuo manęs pabėgo — ir aš

supratau, kaip labai ją mylėjau ir kaip. didžiai ja pasitikėjau,

jei, sulaužiusi mano pasitikėjimą, ji taip smarkiai ir visam gy-

venimui mane pribloškė.

Šie paveikslai —- jų buvo šimtai, su pavadinimais ir be

pavadinimų — visi aliai vieno vėl sugrįžo, švieži ir nauji iškilo

Iš šios meilės nakties šulinio, ir aš vėl prisiminiau tai, ką seniai

per negandus buvau užmiršęs, kad jie buvo mano gyvenimo

nuosavybė ir vertybė, neišdildomi tebegyvavo šie žvaigždėmis

120

tapę įvykiai, kuriuos galėjau užmiršti, bet negalėjau_ sunaikinti,

jų virtinė buvo mano būties legenda, jie spindėjo it žvaigždės ir

buvo nesunaikinama mano gyvenimo vertybė. Mano gyvenimas

buvo_ sunkus, klaidus ir nelaimingas, jis vertė išsižadėti ir

neigti, jis buvo kartus nuo druskos, įmaišytos į visos žmonijos,

likimą, bet jis buvo turtingas, išdidus ir turtingas, net varguose

tai buvo karališkas gyvenimas. Nors ir kaip graudžiai švaistomas

kelio likutis iki paskutinės pražūties, šio gyvenimo branduolys

buvo taurus, turėjo savo veidą ir temperamentą, jame viskas

buvo daroma ne dėl skatikų, o dėl žvaigždžių.

Tai buvo gana seniai, ir nuo to laiko daug kas atsitiko ir

pasikeitė, aš tegaliu prisiminti tik keletą anos nakties smulkmenų,

pavienius mūsų žodžius, pavienius, kupinus gilaus švelnumo

gestus ir prisilietimus, šviesias kaip žvaigždės akimirkas, kai nu-

busdavom iš sunkaus meilės nuovargio sapno. Bet kaip tik tą

naktį pirmą kartą nuo smukimo pradžios mano paties gyvenimas

vėl pažvelgė į mane nenumaldomai spindinčiomis akimis, ir aš

vėl supratau, kad atsitiktinumas — tai likimas, o mano būties

griuvėsiai — dieviški fragmentai. Mano siela vėl alsavo, mano

akys vėl regėjo, ir akimirkomis-aš suliepsnodavau iš nuojautos,

jog tereikia tik surinkti išmėtytus paveikslus, tereikia tik sutau-

rinti tarsi paveikslą mano, Hario Halerio, vilkiško gyvenimo

visumą, ir aš pats įeisiu į paveikslų pasaulį ir būsiu nemirtingas.

Argi ne šio tikslo siekė kiekvienas-žmogus gyvenime, argi tai

nebuvo jo įsibėgėjimas ir bandymas tikslą pasiekti?

Rytą, pasidalijęs su Marija pusryčius, turėjau Slapčiom ją

išvesti iš namų, ir tai pavyko. Dar tą pačią dieną jai ir sau išsi-

nuomojau gretimoje miesto dalyje kambarėlį tik mūsų pasima-

tymams.

Mano šokių mokytoja Hermina atėjo, kaip sutarta, ir aš

turėjau mokytis bostono. Ji buvo griežta ir nepermaldaujama ir

nepraleido nė vienos pamokos, nes buvo nuspręsta, kad su ja

eisiu į artimiausią kaukių balių. Ji paprašė mane pinigų savo

kostiumui, tačiau koks jis bus, man neprasitarė nė vienu žodžiu.

Ją aplankyti arba bent jau sužinoti, kur gyvenanti, man vis dar

buvo uždrausta.

Šis laikas prieš kaukių halių, maždaug trys savaitės, buvo

nepaprastai gražus. Marija, kaip man atrodė, buvo pirma tikra

mylimoji mano gyvenime. Iš moterų, kurias mylėjau, aš visuomet

121

reikalavau proto ir išsilavinimo, ne visada kaip reikiant pas-

tebėdamas, kad net ir labai protinga ir palyginti labai išsilavi-

nusi moteris niekada neatitiko mano kūrybinio proto poreikių,

o nuolat jiems prieštaravo; aš ateidavau pas moteris su savo

problemom ir mintim, ir man atrodė visiškai beįmanoma ilgiau

kaip valandą mylėti mergaitę, kuri tėra perskaičiusi vos vieną

knygą, beveik nežino, kas yra skaitymas, ir negalėtų atskirti

Čaikovskio nuo Bethoveno, Marija neturėjo jokio išsilavinimo,

jai nereikėjo šių aplinkkelių ir surogatinių pasaulių, visos jos

problemos tiesiogiai kildavo iš jutimų. Gamtos duotais

jutimais, ypatinga savo figūra, spalvom, plaukais, balsu, oda,

savo temperamentu iškovoti kiek galint daugiau juslinės laimės

ir meilės, kiekvienai savo galiai, kiekvienam savo linijų

vingiui, kiekvienam švelniausiam savo kūno išlinkiui atrasti ir

išgauti iš mylinčiojo atsaką, supratimą ir gyvą, laimę nešantį

atliepiamąjį žaidimą — tai buvo jos menas ir uždavinys. Jau

tada, pirmą kartą nedrąsiai šokdamas su ja, tai pajutau,

užuodžiau šį genialaus, žavaus, rafinuoto jutimingumo aromatą

ir. bu vau pakerėtas. Ir, žinoma, neatsitiktinai Hermina, ta

visažinė, man atvedė šią Mariją. Jos aromatas ir visa išvaizda

buvo vasariška, dvelkė rožėmis.

Aš neturėjau laimės būti vienintelis ar privilegijuotas Mari-

jos mylimasis, aš buvau vienas iš daugelio. Dažnai ji

neturėdavo man laiko, kartais kokią valandą po pietų, kai kada

— naktį. Ji nenorėjo imti iš manęs pinigų, matyt, dėl Herminos.

Bet dovanas ji mielai priimdavo, ir kai jai dovanodavau,

pavyzdžiui, naują mažytę raudonai lakuotos odos piniginę, ten

galima buvo įdėti ir dvi ar tris auksines monetas. Tarp kitko, už

šią raudoną piniginėlę ji mane labai išjuokė! Piniginėlė buvo

žavi, bet tai buvo užsigulėjusi, nebemadinga prekė. Apie šiuos

dalykus, kuriuos lig šiol žinojau ir apie kuriuos nutuokiau kur

kas menkiau, negu apie kokią eskimų kalbą, aš daug ko

išmokau iš Marijos. Pirmučiausiai išmokau, kad visi šie maži

niekučiai, visi šie mados ir prabangos dalykai nėra vien

menkniekiai, neskoningi mažmožiai ir gobšių fabrikantų ir

pirklių išmonė, o teisėtas, gražus, įvairus, mažas arba, veikiau,

didelis pasaulis daiktų, turinčių vieną vienintelį tikslą —

tarnauti meilei, tobulinti jausmą, gaivinti negyvą aplinką ir

stebuklingai -ją apdovanoti naujais meilės organais —- nuo

pudros ir kvepalų iki balinio

122

batelio, nuo žiedo iki portsigaro, nuo diržo sagties iki rankinuko.

Rankinukas buvo ne rankinukas, piniginė — ne piniginė, gėlės

— ne gėlės, vėduoklė — ne vėduoklė, viskas buvo plastinė

meilės, magijos, žavėjimo medžiaga, buvo pasiuntinys, kontra-

bandininkas, ginklas, kovos šūkis.

Dažnai galvodavau, ką Marija iš tikrųjų myli. Labiausiai,

maniau, ji myli Pablą, jaunąjį saksofonistą, pasiklydusiomis juo-

domis akimis ir ilgomis, blyškiomis, tauriomis ir melancholiško-

mis rankomis. Šį Pablą laikiau, šiek tiek mieguistu, išlepintu ir

pasyviu meilėje, bet Marija man laidavo, kad nors jis ir pamažu

įsiliepsnoja, bet paskui būna daug stamantresnis, tvirtesnis,

vyriškesnis ir reiklesnis, negu koks boksininkas ar raitininkas.

Ir šitaip aš sužinojau slaptų dalykų apie vieną ar kitą žmogų,

džiazo muzikantą, aktorių, apie kai kurias moteris, apie mūsų

aplinkos merginas ir vyrus, sužinojau visokių paslapčių, po pa-

viršiaus plėvele įžvelgiau ryšius ir nesantaikas, po truputį pasi-

dariau (aš, tasai šiame pasaulyje visiškai neturintis ryšių sve-

timkūnis) patikimas ir savas. Taip pat ir apie Herminą daug ko

sužinojau. Bet ypač dažnai dabar susitikdavau su ponu Pablu,

kurį Marija labai mylėjo. Kartais ir ji griebdavosi slaptų jo

vaistų, o ir man kartkarčiais parūpindavo šių malonumų, ir

visuomet Pablas stengdavosi man ypač uoliai pasitarnauti.

Kartą apie tai jis man atvirai pasakė:

— Jūs labai nelaimingas, tai negerai, nereikia taip. Man

gaila. Surūkykite silpno opiumo pypkutę.

Mano nuomonė apie šį linksmą, protingą,, vaikišką ir kartu

neperprantamą žmogų nuolat keitėsi, mes tapome draugais,

neretai aš truputį pasivaišindavau jo vaistais. Jį šiek tiek linksmi-

no, kad aš įsimylėjęs Mariją. Kartą jis suruošė „šventę" savo

kambaryje, kažkokio priemiesčio viešbučio mansardoje. Ten

buvo tik viena kėdė, Marija ir aš turėjome sėdėti ant lovos. Jis

davė mums išgerti kažkokio supilstyto iš trijų buteliukų pas-

laptingo, nuostabaus likerio. O paskui, kai man labai pasitaisė

nuotaika, jis spindinčiomis akimis pasiūlė trise suruošti meilės

orgiją. AŠ griežtai atsisakiau, man tai buvo neįmanoma, tačiau

vis dėlto skersa akim dirstelėjau į Mariją, norėdamas sužinoti,

kaip ji į tai reaguos, ir nors ji tuoj pat pritarė mano atsakymui,

vis dėlto pamačiau užsiplieskusias jos akis ir pajutau ją apgai-

lestaujant, kad nieko neįvyks. Pablas nusivylė mano atsakymu,

bet neįsižeidė.

123

—Gaila,— tarė jis,— Haris tūri per daug moralinių abejo-

nių. Nieko nepadarysi. O juk būtų buvę taip puiku, labai puiku!

Bet aš žinau pakaitalą.

Mes keletą kartų truktelėjome opiumo ir, nejudamai sėdėda-

mi atmerktomis akimis, trise išgyvenome jo sugestijuotą sceną,

Marija virpėjo iš susižavėjimo. Kai aš po to truputį nekaip

pasijutau, Pablas mane paguldė į lovą, davė keletą lašelių vaistų

ir, keletui minučių užsimerkęs, pirma ant vieno, paskui ant kito

voko pajutau labai trumpą, vos dvelktelėjusį bučinį. Dėjausi

manąs, kad pabučiavo Marija. Bet gerai žinojau, kad pabučiavo

jis.

O vieną vakarą Pablas mane nustebino dar labiau. Jis pasiro-

dė mano bute, pasakė, kad jam reikia dvidešimties frankų ir kad

prašo mane ši6s sumos. Ir pasiūlė už tai šią naktį vietoj jo nau-

dotis Marija.

— Pablai,— tariau išsigandęs,— jūs pats nežinote, ką kal-

bate. Dėl pinigų perleisti savo mylimąją kitam — tai pas mus

laikoma didžiausia niekšybe. Aš negirdėjau jūsų pasiūlymo,

Pablai.

Jis pažvelgė į mane užjaučiamai.

— Jūs nenorite, ponas Hari. Gerai. Jūs visada, pats sau

pridarote sunkumų. Ką gi, tuomet šią naktį miegokite ne su

Marija, jei jums tai maloniau, ir taip duokite man pinigų, aš

jums grąžinsiu. Man jie būtini.

— Kam gi?

— Agostinui — žinote, tai tas nedidukas muzikantas, an-

trasis smuikas. Jis serga jau savaitę, ir niekas jo neprižiūri,

pinigų jis neturi nė skatiko, o kaip tyčia ir aš visus išleidau.

Iš smalsumo, o šiek tiek norėdamas ir save nubausti, su juo

nuėjau pas Agostiną, kuriam į palėpės kambarėlį, iš tiesų skurdų

kambarėlį, jis nunešė pieno ir vaistų, išpurtė pagalvę, išvėdino

kambarį, ant karščiuojančios galvos uždėjo gražų, pagal visas

meno taisykles paruoštą kompresą — visa tai jis. darė greitai,

švelniai ir išmaningai tarsi gera gailestingoji sesuo. Tą patį va-

karą mačiau, kaip jis iki pat ryto grojo „Sičio" bare.

Su Hermina dažnai ilgai ir dalykiškai kalbėdavausi apie

Mariją, apie jos rankas, pečius, šlaunis, apie tai, kaip ji juokiasi,

bučiuojasi, šoka.

— O šitai, ar ji tau jau parodė? — kartą paklausė Her-

124

mina ir apsakė ypatingą liežuvio žaismą bučiuojantis. Aš pa-

prašiau, kad pati tai parodytų, bet ji rimtai atsisakė.— Dar ne

laikas,— tarė ji,— aš dar nesu tavo mylimoji.

Aš paklausiau, iš kur jai žinomas Marijos bučiavimosi

menas ir kitos slaptos jos gyvenimo ypatybės, kurias turėtų

žinoti tik mylintis vyras.

— O,— sušuko ji,— mes juk draugės. Nejaugi manai, kad

turėtume kažką slėpti viena nuo kitos? Aš gana dažnai su ja

miegodavau ir žaisdavau. Taip, tu nučiupai gražią mergaitę, ji

moka daugiau, negu kitos.

— Vis dėlto, Hermina, aš manau, kad ir jūs tarp savęs dar

turite paslapčių. O gal tu jai irgi papasakojai apie mane viską,

ką žinai?

— Ne, tai kiti dalykai, kurių ji nesuprastų. Marija nuostabi,

tau pasisekė, bet tarp tavęs ir manęs yra dalykų, apie kuriuos ji

nieko nenutuokia. Aš, žinoma, jai daug ką papasakojau apie

tave, daug daugiau, negu tau tuomet būtų patikę,— aš juk

turėjau tau ją suvedžioti! Bet, drauguži, suprasti taip, kaip aš tave

suprantu, nei Marija, nei kuri kita nesupras. Aš taip pat šio to iš

jos išmokau — apie tave žinau viską, ką žino apie tave Marija.

Aš tave pažįstu kone taip, tarsi daug sykių būtume kartu gulėję.

-

Kai vėl susitikau su Marija, man buvo keista ir nesupranta-

ma, kad ji Herminą lygiai taip pat, kaip ir mane, glaudė prie

savo krūtinės, kad ji taip pat, kaip ir mane, lytėjo, bučiavo, gla-

monėjo ir bandė jos kūną, plaukus ir odą. Man atsiskleidė

nauji, netiesioginiai, sudėtingi santykiai ir ryšiai, naujos meilės

ir gyvenimo galimybės, ir aš galvojau apie tūkstančius sielų iš

traktato apie Stepių Vilką.

Per tą trumpą laiką, tarp mano susipažinimo su Marija ir

didžiojo kaukių baliaus, aš buvau tiesiog laimingas ir vis dėlto

niekada nejutau, kad tai kažkoks išsigelbėjimas, kažkokia pa-

siekta palaima, o labai aiškiai suvokiau, kad visa tai — prologas

ir pasiruošimas, kad viskas smarkiai veržiasi į priekį, kad tai,

kas svarbiausia, laukia ateityje.

Aš taip išmokau šokti, jog .dabar atrodė įmanoma dalyvauti

baliuje, apie kurį kiekvieną dieną buvo vis daugiau šnekos.

Hermina turėjo paslaptį, ji taip man ir neišdavė, kokiu

maskaradiniu rūbu pasirodys. Aš jau kaip nors ją atpažinsiąs,

125

sakė ji, o jei neatpažinčiau, ji padėsianti, bet iš anksto nieko

neturiu žinoti. Be to, ji visiškai nesmalsavo, kokią planuoju

kaukę, ir aš nusprendžiau visai nepersirengti. Marija, kai ėmiau

ją kviesti į balių, paaiškino, kad šiai šventei jau turinti kava-

lierių, ji iš tiesų jau turėjo bilietą, ir aš-truputį nusivyliau, su-

pratęs, kad į šią šventę teks eiti vienam. Kaukių balius, kasmet

meno žmonių rengiamas „Globuso" salėse, buvo aristokra-

tiškiausias mieste.

Tomis dienomis Herminą mažai matydavau, bet baliaus

išvakarėse ji buvo trumpam pas mane užsukusi — atėjo bilieto,

kurį jai nupirkau. Ji ramiai sėdėjo mano kambaryje, ir čia pra-

sidėjo keistas pokalbis, palikęs man didelį įspūdį.

— Dabar tau apskritai gana gerai sekasi,— tarė ji,— šokiai

tau eina į gera. Kas nematė tavęs keturias savaites, vargu ar

bepažintų.

— Taip,— prisipažinau,— jau daugelį metų taip gerai ne-

sisekė. Visa tai — tavo nuopelnas, Hermina.

— O, argi ne tavo gražiosios Marijos?

— Ne. Juk ją irgi tu man padovanojai. Ji nuostabi.

— Ji — ta mylimoji, kurios tau reikėjo, Stepių Vilke. Žavi,

jauna, visada geros nuotaikos, meilėje labai protinga ir ne kiek-

vieną dieną pasiekiama. Jei nebūtų reikėję dalytis jos su kitais,

jei ji nebūtų buvusi pas tave vien skubantis svečias, nebūtų taip

gerai klojęsi.

Taip, ir šitai aš turėjau pripažinti.

— Vadinasi, dabar tu iš tikrųjų turi visko, ko reikia?

— Ne, Hermina, taip nėra. Aš turiu kažką labai gražaus ir

puikaus, didelį džiaugsmą, mielą paguodą. Aš tiesiog lai-

mingas...

— Na, štai! Tad ko gi dar nori? ,

— Aš noriu daugiau. Aš nepatenkintas tuo, kad esu lai-

mingas, aš ne tam sukurtas, tai ne mano pašaukimas. Mano

pašaukimas yra priešingas.

— Vadinasi, būti nelaimingam? Na, bet šito juk ir anksčiau

turėjai į valias, tada, kai dėl skustuvo nebegalėjai eiti namo.

— Ne, Hermina, ne tai svarbu. Prisipažįstu, tuomet buvau

labai nelaimingas. Bet tai buvo kvaila nelaimė, nevaisinga.

— Kodėl gi?

— Todėl, kad šiaip nebūčiau bijojęs mirties, kurios aš juk

126

troškau! Nelaimė, kurios man reikia ir kurios trokštu,—

kitokia; ji yra tokia, kad 4eis man kentėti godžiai ir mirti

geismingai. Štai kokiom nelaimės ar laimės aš laukiu.

— Suprantu tave. Čia mes esame brolis ir sesuo. Bet ką

gali pasakyti prieš tą laimę, kurią radai dabar, su Marija?

Kodėl nepatenkintas? -

— Aš nieko neturiu prieš tą laimę, o ne, aš myliu tą laimę,

aš jai dėkingas. Ji graži tarsi saulėta lietingos vasaros diena.

Bet aš juntu, kad ji neilgai truks. Ši laimė taip pat nevaisinga.

Nuo jos esi patenkintas, bet būti patenkintam — ne man skirta.

Tai užliūliuoja Stepių Vilką, jį pasotina. Bet tai ne ta laimė, dėl

kurios numirtum.

— Tai, vadinasi, reikią mirti, Stepių Vilke?

— Manau, kad taip! Aš labai patenkintas savo laime, galiu

dar ilgokai ją pakęsti. Bet kai laimė man kartais palieka kokią

valandą kitą, kad atsibusčiau ir imčiau ilgėtis, tuomet visas

mano ilgesys siekia ne išlaikyti visada šią laimę, o vėl kentėti,

tik gražiau ir ne taip apgailėtinai, kaip anksčiau. Aš ilgiuosi

kančių, kurios mane paruoštų mirti.

Hermina švelniai pažvelgė man į akis. tuo tamsiu žvilg-

sniu, kuriuo retkarčiais taip netikėtai pažvelgdavo. Puikios,

baisios akys! Iš lėto, po vieną rinkdama ir dėliodama žodžius, ji

tarė taip tyliai, jog turėjau ištempti ausis, kad išgirsčiau:

— Šiandien noriu tau kai ką pasakyti, kažką tokio, ką jau

seniai žinau, o ir tu jau žinai, bet galbūt pats sau dar to nepa-

sakei. Dabar pasakysiu, ką žinau apie save ir tave, ir apie mūsų

likimą. Tu, Hari, buvai menininkas ir mąstytojas, žmogus, ku-

pinas džiaugsmo ir tikėjimo, visuomet siekei didingumo ir amži-

numo, niekada nesitenkindavai gražumu ir mažumu. Tačiau

kuo labiau gyvenimas tave žadino ir grąžino sau pačiam, tuo

labiau didėjo tavo vargas, tuo giliau, iki pat kaklo, grimzdai į

kančias, baimę ir neviltį, ir viskas, kas gražu ir šventa, ką tu

kažkada žinojai, mylėjai ir gerbei, visas ligšiolinis tavo tikėjimas

žmonėmis ir mūsų aukšta paskirtimi — visa tai tau nė kiek

nepadėjo, neteko vertės ir sudužo į šipulius. Tavo tikėjimas

nebeturėjo daugiau kuo kvėpuoti. O uždusimas — žiauri mirtis.

Ar ne tiesa, Hari? Argi tai ne tavo likimas? '

Aš linksėjau, linksėjau, linksėjau.

— Tu turėjai kažkokį gyvenimo vaizdą, kažkokį tikėjimą,

127

kažkokių reikalavimų, tu buvai pasiruošęs žygdarbiams, kan-

čioms ir aukoms — o paskui pamažu pastebėjai, kad pasaulis

nereikalauja iš tavęs jokių žygdarbių, aukų ir panašių dalykų,

kad gyvenimas — ne herojinė poema su herojų rolėmis ir pa-

našiais dalykais, o miesčioniškas svečių kambarys, kur visiškai

tenkinamasi valgiu ir gėrimu, kava ir kojinės mezgimu, taroku

ir radijo muzika. O kas nori kitko ir turi savyje ką kita, herojiš-

kumą ir grožį, gerbia didžius poetus ir gerbia šventuosius, tas

kvailys ir riteris Don Kichotas. Taigi. Ir man taip buvo,

drauguži! Aš buvau gabi mergaitė, sukurta gyventi pagal didelį

pavyzdį, kelti sau didelių reikalavimų, atlikti kilniems uždavi-

niams. Aš galėjau imtis didžiulės misijos, būti karaliaus žmona,

revoliucionieriaus mylimąja, genijaus seseria, kankinio motina.

O gyvenimas man teleido būti tik pusėtinai gero skonio kurti-

zane, bet ir tai gana sunkiai pavyko! Tai šitaip man klojosi.

Vienu metu aš buvau nusiminusi ir ilgai ieškojau kaltės pačioje

savyje. Juk gyvenimas, galvojau aš, iš esmės visada teisus, ir

jeigu gyvenimas išjuokė mano gražias svajones, vadinasi, gal-

vojau sau, tos svajonės buvo kvailos ir netikusios. Bet tai visiš-

kai nepadėjo. O kadangi mano buvo geros akys ir ausys, be to,

buvau smalsoka, gana gerai įsižiūrėjau į šį vadinamąjį gyve-

nimą, pažįstamus ir kaimynus, daugiau kaip penkiasdešimt

žmonių ir likimų, ir tuomet, Hari, pamačiau: mano svajonės

buvo teisios, tūkstantį kartų teisios, kaip ir tavo. O gyvenimas,

o tikrovė buvo neteisi. Jeigu tokiai moteriai, kaip aš, nebuvo

jokio kito pasirinkimo, kaip skurdžiai ir beprasmiškai senti prie

rašomosios mašinėlės, tarnaujant kokiam nors pinigų

pelnytojui, arba ištekėti už jo dėl jo pinigų, arba pasidaryti

savotiška prostitute, tai lygiai taip pat neteisinga, kaip ir tai,

kad toks žmogus, kaip tu, turi iš vienatvės, baimės ir nevilties

griebtis skustuvo. Mano bėda galbūt buvo daugiau materialinė

ir moralinė, tavo — daugiau dvasinė, bet kelias buvo tas pats.

Negi manai, kad nesuprantu, kodėl tu bijai fokstroto, kodėl

bjauriesi barais ir šokių salėmis, kodėl priešiniesi džiazo

muzikai ir visiems tiems niekams? Aš viską pernelyg gerai

suprantu, kaip ir tai, kodėl tu taip šlykštiesi politika, sielojiesi

dėl partijų, spaudos tauškalų ir neatsakingos, betikslės bruzdos,

kodėl tave taip varo į neviltį karas, tas, kuris buvo, ir tas, kuris

bus, šiandieninis mąstymas, skaitymas, statyba, muzikos

darymas, švenčių šventimas, išsi-

128

lavinimo siekimas! Tu teisus, Stepių Vilke, tūkstantį kartų tei-

sus, ir vis dėlto tu tūri žūti. Tu perdaug alkanas ir reiklus šiam

paprastam, patogiam šiandieniniam pasauliui, kuris tenkinasi

mažais dalykais, jis tave išspjauna, tu turi vienu matmeniu dau-

giau, negu jam reikia. .Kas šiandien nori gyventi ir džiaugtis

savo gyvenimu, tas neturi būti toks žmogus, kaip tu ir aš. Kas

reikalauja ne plerpimo, o muzikos, ne malonumo, o džiaugsmo,

-ne pinigų, o sielos, ne bindzinėjimo, o tikro darbo, ne žaidimo,

b tikros aistros, tam šis žavus mūsų pasaulis — ne tėvynė... Ji

nuleido akis ir susimąstė.

— Hermina,— sušukau švelniai,—sesute, kokios geros

tavo akys! Ir vis dėlto tu. mane išmokei fokstroto! Bet kaip tau

atrodo: ar tokie žmonės, kaip mes, žmonės, turintys vienu

matmeniu daugiau, čia negali gyventi? Nuo ko tai priklauso?

Ar tik mūsų laikais taip? Ar visada taip buvo?

— Nežinau. Pasaulio garbei norėčiau manyti, kad dėl to

kalti vien mūsų laikai, kad tai tėra vien liga, staigi nelaimė.

Vadai išsijuosę ir sėkmingai pluša, rengdami naują karą, o

mes tuo tarpu šokame fokstrotą, užsidirbame pinigų ir

valgome šokoladinius saldainius.— juk tokiais-laikais

pasaulis turi atrodyti gana kukliai. Tikėkimės, kad kiti laikai

buvo geresni ir vėl bus geresni, turiningesni, erdvesni, gilesni.

Bet mums tai nepadės. O gal visada taip buvo...

— Visuomet taip, kaip šiandien? Visuomet pasaulis vien

politikams, spekuliantams, kelneriams ir lėbautojams, o žmo-

nėms — jokio oro?

— Na, taip, aš to nežinau, niekas to nežino. O juk tai vis

tiek. Bet aš, drauge mano, dabar galvoju apie tavo

numylėtinį, apie kurį kartkarčiais man pasakodavai ir skaitei

laiškus, apie Mocartą. O kaipgi jam buvo? Kas jo laikais

valdė pasaulį, griebė grietinėlę, davė toną ir šį tą reiškė:

Mocartas ar verteivos, Mocartas ar lėkšti žmoneliai? O kaip jis

mirė ir kaip buvo palaidotas? Ir, manau, taip tikriausiai buvo

ir bus visada, ir tai, ką jie mokyklose vadina „pasaulio istorija"

ir kurią išsilavinimo dėlei reikia išmokti atmintinai, visus, tuos

herojus, genijus, didžius žygdarbius ir jausmus — tai tėra

vien apgavystė, mokytojų sugalvota lavinimo tikslams, kad

tam tikro amžiaus vaikai vis dėlto būtų šiuo tuo užimti.

Visuomet taip buvo ir visuomet taip bus, kad laikas ir pasaulis,

pinigai ir valdžia priklausys smul-

129

kiems ir lėkštiems, o kitiems, tikriems žmonėms, nepriklausys

nieko. Nieko, tik mirtis.

— Ir daugiau nieko?

— Ne, dar amžinybė.

— Tu turi galvoje vardą, šlovę palikuonių tarpe?

— Ne, vilkeli, ne šlovę — argi ji ko verta? Ir negi tu

manai, kad visi iš tiesų tikri žmonės, žmonės tikrąja šio žodžio

prasme išgarsėjo ir yra žinomi palikuonims?

— Ne, aišku, ne.

— Vadinasi, ne šlovę! Šlovė egzistuoja vien šiaip, išsilavi-

nimui, tai mokytojų reikalas. Ne šlovę, o ne! Bet tai, ką aš va-

dinu amžinybe. Tikintieji tai vadina dievo karalyste. Aš manau,

mes, žmonės, mes visi, reiklesnieji, pažįstantys ilgesį, turintys

vienu matmeniu daugiau, mes visiškai negalėtume gyventi, jei

kvėpuoti, be šio pasaulio oro, nebūtų dar ir kito oro, jei, be lai-

ko, neegzistuotų dar ir amžinybė, o ji ir yra tikrumo karalystė.

Čion priklauso Mocarto muzika ir tavo didžiųjų poetų eilėraš-

čiai, čion priklauso šventieji, darę stebuklus, mirę kankinio

mirtimi ir žmonėms parodę didelį pavyzdį. Bet amžinybei taip

pat priklauso kiekvieno tikro žygdarbio paveikslas, kiekvieno

tikro jausmo jėga, net jeigu ir niekas apie tai nežino ir jų

nemato,' neužrašo ir neišsaugo palikuonims. Amžinybėje nėra

palikuonių, tėra amžininkai.

— Tavo teisybė,— tariau aš.

— Tikintieji,— kalbėjo ji susimąsčiusi,— vis dėlto žinojo

apie tai daugiausia. Todėl jie įvedė šventuosius ir tai, ką jie va-

dina „šventųjų bendrija". Šventieji — tai tikri žmonės, jaunes-

nieji Išganytojo broliai. Pas juos mes einame visą savo gyve-

nimą — kiekvienu geru poelgiu, kiekviena drąsia mintimi,

kiekviena meile. Šventųjų bendriją ankstesniais laikais

dailininkai pavaizdavo auksiniame danguje, spinduliuojančią,

gražią ir taikią — jis ir yra ne kas kita, o tai, ką pirmiau

pavadinau „amžinybe". Tai karalystė anapus laiko ir

regimybės. Ten mūsų vieta, ten mūsų tėvynė, į ten, Stepių

Vilke, veržiasi mūsų širdis, ir todėl mes ilgimės mirties. Ten tu

vėl atrasi savo Gėtę, ir savo Novalį, ir Mocartą, o aš savo

šventuosius, Kristupą, Pilypą Nerį ir visus kitus. Yra daug

šventųjų, kurie iš pradžių buvo dideli nusidėjėliai, nuodėmė

taip pat gali būti kelias į šventumą, nuodėmė ir yda. Tu

juokiesi, bet aš dažnai galvoju, kad galbūt

130

ir mano draugas Pablas — slaptas šventasis. Ak Hari, mes tu-

rime išklampoti tiek purvo ir absurdo, kad pareitume namo! Ir

mes nieko neturime, kas mus vestų, vienintelis mūsų vedlys —

namų ilgesys.

Paskutinius savo žodžius ji vėl ištarė visiškai tyliai, ir dabar

kambaryje pasidarė tyku ir ramu, saulė buvo arti laidos, ir auk-

sinės raidės ant daugelio mano bibliotekos knygų nugarėlių

žibėjo jos spinduliuose. Delnais suėmiau Herminos galvą,

pabučiavau į kaktą ir prigludau skruostu prie jos skruosto, kaip

brolis ir sesuo, taip mes sėdėjome akimirką. Aš mielai būčiau

likęs taip sėdėti ir niekur nėjęs šiandien. Bet šią naktį, pasku-

tinę prieš didįjį balių, Marija žadėjo būti su manimi.

Tačiau, eidamas pas ją, galvojau ne apie Mariją, o vien apie

tai, ką pasakė Hermina. Visa tai, kaip man atrodė, buvo tikriau-

siai ne jos, o mano mintys, kurias, perskaičiusi ir susiurbusi į

save, ši aiškiaregė man vėl perteikė taip, kad jos dabar įgavo

formą ir iškilo prieš mane nauju pavidalu. Už tai, kad ji išsakė

mintį apie amžinybę, aš jai tą valandą buvau ypač dėkingas.

Man reikėjo šios minties, aš be jos negalėjau gyventi ir nega-

lėjau numirti. Šventą nežemišką gyvenimą, nepriklausantį nuo

jokio laiko, amžinų vertybių, dieviškosios substancijos pasaulį

šiandien man vėl padovanojo mano draugė ir šokių mokytoja.

Nejučiomis prisiminiau, kaip tada sapnavau Gėtę, prisiminiau

paveikslą senojo išminčiaus, kuris juokėsi tokiu nežmonišku juo-

ku ir krėtė su manim nemirtingus pokštus. Tik dabar supratau

Gėtės juoką, nemirtingųjų juoką. Jis buvo abstraktus, tas juokas,

jis buvo vien šviesa, vien vaiskumas, jis buvo tai, kas lieka, kai

tikras žmogus, perėjęs per žmogiškas kančias, klaidas, aistras ir

nesusipratimus, prasiveržia į amžinybę, į visatą. O „amžinybė"

buvo ne kas kita, kaip laiko išganymas, tam tikras jo grįžimas į

nekaltumą, atgalinis jo persikūnijimas į erdvę.

Aš paieškojau Marijos ten, kur mes paprastai valgydavome

mūsų vakarais, bet ji dar nebuvo atėjusi. Aš sėdėjau ir laukiau

prie padengto stalo tylioje priemiesčio smukliukėje, vis galvo-

damas apie mūsų pokalbį. Visos šios mintys, iškilusios tarp Her-

minos ir manęs, man atrodė tokios artimos, taip seniai žinomos,

tarsi paimtos iš slėpiningiausios mano mitologijos ir vaizdų pa-

saulio! Nemirtingieji, gyvenantys belaikėje erdvėje, atitrūkę,

tapę vaizdais ir kristalinės amžinybės tarsi eterio užlieti, ir vė-

131

sus, žvaigždelėmis spinduliuojantis šio nežemiško pasaulio skaid-

rumas — iš kurgi visa tai man taip žinoma? Aš susimąsčiau, ir

man dingtelėjo galvon pjesės iš Mocarto „Kasacijų", iš Bacho

„Gerai temperuoto klavyro", ir visur šitoje muzikoje, atrodė,

švietė šis vėsus, žvaigždėtas skaidrumas, tvyrojo šis eterinis vais-

kumas. Taip, kaip tik taip, ši muzika buvo nelyginant sušalęs,

erdve pavirtęs laikas, o virš jo begaliniai pleveno antžmogiškas

skaidrumas, amžinas dieviškas juokas. O, juk ir senasis mano

sapno Gėtė čion taip gerai tiko! Ir staiga aplink save išgirdau šį

nepaaiškinamą juoką, išgirdau juokiantis nemirtinguosius. Aš

pakerėtas sėdėjau, pakerėtas išsiėmiau iš liemenės kišenėlės

pieštuką, akimis paieškojau popieriaus, pamačiau priešais gu-

lintį vynų kainoraštį, apverčiau jį ir ėmiau rašyti kitoje pusėje,

rašyti eiles, kurias tik rytojaus dieną radau kišenėje. Štai jos:

Nemirtingieji

Ir vėl, ir vėl iš žemės klonių, iš žemų,

Gyvenimas į dangų kyla toks veržlus,

Laukinės negandos ir siautulys svaigus,

Raudonas kvaitulys nuo kruvinų klanų,

Aistros mėšlungis, begalinis troškulys, trauka,

Palūkininko, maldininko, budelio ranka,

Aistrų ir baimės čaižoma minia

Paskleidžia tvankų, dūlu, šiltą tvaiką,

Alsuoja, pasitenkinus aistra, beprote, laukine, Save

žiaumoja, o paskui išspjauna klaikiai,

Karus ji išperi ir palaimingą meną,

Papuošia beprotybe suliepsnojusį linksmybės namą,

Vėl ryja, sotinasi, ištvirkauja lig aušrų

Ryškiais vaikystės jomarkų džiaugsmais,

Vėl kyla dėl kiekvieno iš bangų,

Vėl virsta dėl kiekvieno pelenais.

O mes jau apsipratom iš tiesų

Žvaigždžių nutviekstam eterio lede,

Nežinom valandų jau ir dienų,

Nesiskiriam lytim, jaunyste, senatve.

Ir jūsų nuodėmės, ir jūsų baimės,

132

Žudynės jūsų ir gašli palaima

Atrodo mums tarsi besisukančios saulės,

Neišmatuojamai ilga mums kiekviena diena pasaulio.

Mes jūs buvimui tyliai linksim,

Žvaigždžių sukimąsi palydi mūsų žvilgsniai,

Giliai kvėpuojam kosmoso žiema,

Dangaus drakonai pavaduoja mums draugus,

Šalta sustingusi būtis mūs amžina,

Ir amžinas mūs juokas šaltas ir vaiskus.

Paskui atėjo Marija, ir po linksmos vakarienės nuėjau su ja

į mūsų kambarėlį. Šį vakarą ji- buvo gražesnė, šiltesnė ir nuo-

širdesnė, nei kada nors, ir jos švelnumuose ir žaidimuose aš pa-

jutau visišką atsidavimą.

— Marija,— tariau aš,— tu šiandien dosni lyg dievaitė.

Nenualsink mudviejų mirtinai, juk rytoj kaukių balius. Kas

toks bus rytoj tavo kavalierius? Bijau, mano miela gėlyte, kad

tai bus pasakų princas, jis tave pagrobs, ir tu niekada daugiau

pas mane nesugrįši. Tu šiandien myli mane kone taip, kaip geri

mylimieji tai daro atsisveikindami, paskutinį kartą.

Ji lūpomis gluste prigludo man prie ausies ir sušnibždėjo:

— Nekalbėk, Hari! Kiekvienas kartas gali būti paskutinis.

Kai Hermina tave pasiims, tu daugiau pas mane nebeateisi. Gal-

būt ji tave pasiims rytoj.

Niekada taip smarkiai nejutau būdingo tų dienų jausmo, tos

keistai dvilypės, karčiai saldžios nuotaikos, kaip tą naktį prieš

balių. Ką aš jutau, tai buvo laimė: Marijos grožis ir atsidavimas,

valandos, kai galėjau prisiragauti, prisisiurbti, prisikvėpuoti sub-

tilių ir mielų juslinių žavesių, kuriuos pažinau taip vėlai, jau:

sendamas, prisipliuškenti švelnioje, liulančioje malonumo vil-

nyje. Ir vis dėlto tai buvo tik kevalas: viduje viskas buvo kupina

reikšmės, įtampos, likimo, ir, meiliai ir švelniai įsitraukęs į sal-

džias, jaudinančias meilės smulkmenas, tarsi plūduriuodamas

drungnoje laimėje, širdyje jutau, kaip mano likimas galvotrūk-

čiais veržiasi pirmyn, link prarajos, link bedugnės, lekia ir spar-

dosi tarsi baikštus žirgas, pagautas baimės, ilgesio, atsidavimo

mirčiai. Ir nors dar visai neseniai nedrąsiai ir baimingai prie-

šinausi maloniam juslinės meilės lengvabūdiškumui, nors bijo-

jau besijuokiančio, paruošto išdovanoti Marijos grožio, bet da-

133

bar jaučiau mirties baimę — ir tokią baimę, kuri, žinojau, greit

pavirs atsidavimu ir išsigelbėjimu.

Tuo metu, kai tylėdami buvome pasinėrę į veiklius mūsų

meilės žaidimus ir vienas kitam priklausėme nuoširdžiau, negu

bet kada, mano siela atsisveikino su Marija, atsisveikino su

viskuo, kas ji man buvo. Jos dėka aš dar kartą prieš galą

vaikiškai atsidėjau paviršiaus žaidimui, ieškojau trumpučių

džiaugsmų, tapau nekaltos lyties vaiku ir gyvuliu,— ši būsena

ankstesniajame mano gyvenime buvo vien reta išimtis, nes visa

tai, kas susiję su geidulingumu ir lytimi, man beveik visada

turėjo kartų kaltės prieskonį, saldų, bet baugų skonį uždrausto

vaisiaus, kurio turi saugotis dvasinis žmogus. Dabar Herminą

ir Marija man parodė šį sodą su visu jo nekaltumu, aš buvau

dėkingas jo svečias, bet atėjo laikas keliauti toliau, perdaug

gražu ir šilta buvo šiame sode. Man buvo skirta vėl siekti

gyvenimo vainiko, vėl atgailauti už begalinę gyvenimo kaltę.

Lengvas gyvenimas, lengva meilė, lengva mirtis — ne man.

Iš merginų užuominų sprendžiau, kad rytdienos baliui ar

tuoj po jo planuojami kažkokie nepaprastai ypatingi malonu-

mai ir ištvirkavimai. Gal tai ir yra pabaiga, gal Marijos

nuojauta nemeluos, ir šiandien mes gulime paskutinįkart

drauge, gal rytoj prasidės naujas likimo vingis? Aš buvau

kupinas deginančio ilgesio, kupinas dusinančios baimės ir,

padūkusiai kabindamasis į Mariją, dar kartą nerimastingai ir

godžiai apibėgau visus jos sodo takus ir tankmes, dar kartą

suleidau dantis į saldų rojaus medžio vaisių.

Už miegą, kurio stigo šiąnakt, aš atsiėmiau dieną. Rytą nu-

važiavau į pirtį, mirtinai pavargęs grįžau namo, aptemdžiau

miegamąjį, nusirengdamas kišenėje radau savo eilėraštį, vėl jį

pamiršau, tuoj pat atsiguliau, užmiršau Mariją, Herminą ir

kaukių balių ir išmiegojau kiaurą dieną. Vakare atsikėlęs, tik

skusdamasis vėl prisiminiau, kad jau po valandos prasidės kau-

kių balius ir reikia išsirinkti marškinius prie frako. Gerai nu-

siteikęs, susiruošiau ir išėjau pirmiausia pavalgyti.

Tai buvo pirmas kaukių balius, kuriame turėjau dalyvauti.

Ankstesniais laikais aš, tiesa, retkarčiais lankydavausi tokiose

šventėse, retkarčiais jos man patikdavo, bet aš nešokau ir

buvau vien žiūrovas, ir susižavėjimas, su kuriuo apie jas

pasakodavo ir jų laukdavo kiti, man visada atrodydavo

juokingas. O šian-

134

dienai?-man balius buvo įvykis, kurio laukiau susidomėjęs ir

baugiai Kadangi neturėjau damos, ryžausi ten nueiti vėliau, o

ir Hermina man taip patarė.

„Plieno šalmą", ankstesnį savo prieglobstį, kur, siurbčio-

dami vyną ir dėdamiesi viengungiais, praleisdavo savo vakarus

nusivylę -vyrai, pastaruoju metu retai teaplankydavau, jis jau

nebeatitiko .dabartinio mano gyvenimo stiliaus. Bet šiandien

vakare mane savaime ten traukė; pagautam baugščios ir kartu

džiaugsmingos likimo ir išsiskyrimo nuotaikos, visos mano gy-

venimo. Stotys ir atmintinos vietos dar kartą įgavo skausmingai

gražų praeities blizgesį, taip pat ir šitoji nedidukė prirūkyta

smuklė, kurioje neseniai nuolat lankiausi, kur neseniai man pa-

kakdavo -primityvaus narkotiko —- butelio vietinio vyno, kad

vėl galėčiau dar vienai nakčiai atsigulti į vienišą savo lovą, kad

galėčiau dar vieną dieną pakęsti gyvenimą. Nuo to laiko pri-

siragavau kitų, labiau stimuliuojančių vaistų, prisiurbiau sal-

desnių nuodų. Šypsodamasis įžengiau į seną smuklę, šeimininkė

mane pasitiko sveikinimo žodžiais, o nuolatiniai lankytojai link-

telėjimu. Man rekomendavo ir atnešė keptą viščiuką, šviesia

srove į storą kaimišką stiklą liejosi jaunas elzasietiškas vynas,

meiliai į mane žiūrėjo švarūs balti mediniai stalai, seni geltoni

.paneliai. :Ir kai valgiau ir gėriau, manyje stiprėjo šis vytimo ir

atsisveikinimo šventės jausmas, šis saldus ir skausmingai gilus,

dar ne visiškai išnykęs, bet dabar jau pasirengęs išnykti suau-

gimo su visomis ankstesnio mano gyvenimo vietomis ir daiktais

jausmas. „Šiuolaikinis" žmogus tai vadina sentimentalumu; jis

nustoja mylėjęs daiktus, net švenčiausius, net savo automobilį,

kurį tikisi pirma proga pakeisti nauju, geresnės markės. Tas

šiuolaikinis žmogus yra vikrus, sumanus, sveikas, šaltas ir pasi-

tempęs, labai puikus tipas, naujame kare jis pasakiškai pasiro-

dys. Man buvo tas pat, aš nebuvau nei šiuolaikinis žmogus, nei

senamadis, aš buvau iškritęs iš laiko ir kažkur judėjau, arčiau

mirties, pasiruošęs mirti. Aš nebuvau prieš sentimentalumą, aš

buvau patenkintas ir dėkingas, kad galiu savo perdegusioje šir-

dyje jausti kažką panašaus į jausmus. Ir aš atsidaviau smuklės

prisiminimams, savo prisirišimui prie šių senų gremėzdiškų kė-

džių, atsidaviau dūmų ir vyno kvapui, tam įpratimo, šilumos,

panašumo į tėvynę dvelksmui, kurį čia visur jutau. Atsisveiki-

nimas — gražus dalykas, jis švelniai nuteikia. Man buvo miela

135

mano kieta kėdė, mano kaimietiškas stiklas, mielas vėsus

vaisinis elzasietiškojo vyno skonis, mielas pasitikėjimas viskuo

ir visais šioje salėje, mieli susisvajoję sėdinčių gėrovų veidai,

nusivylusiųjų veidai, ilgai buvau jų brolis. Aš čia jutau

miesčionišką sentimentalumą, lengvai pagardintą senamadės

smuklės romantikos kvapu, iš tų vaikystės laikų, kai smuklė,

vynas ir cigaras dar buvo uždrausti, nežinomi puikūs daiktai.

Tačiau joks Stepių Vilkas nepakilo, neiššiepė dantų ir

nesudraskė į skutus mano sentimentų. Aš ramiai ten sėdėjau,

nutviekstas praeities, apšviestas silpnos jau nusileidusiu

žvaigždyno šviesos.

Įėjo gatvių prekiautojas su keptais kaštonais, nusipirkau

visą saują, įėjo senutė su gėlėmis, ir aš nupirkau keletą gvaz-

dikų ir padovanojau juos šeimininkei. Tik ruošdamasis mokėti

ir neradęs įprastos švarko kišenės, vėl pastebėjau, jog dėviu

fraką. Kaukių balius! Hermina!

Bet buvo dar labai anksti, aš negalėjau ryžtis jau dabar eiti į

„Globusą". Be to, kaip man atsitikdavo per visus šiuos pasta-

rojo meto pasilinksminimus, aš jutau kažkokį vidinį pasiprieši-

nimą ir varžymąsi, kažkokį nenorą įžengti į dideles,

perpildytas, triukšmingas sales, kažkokį mokinišką drovėjimąsi

svetimos atmosferos, lėbautojų pasaulio, šokių.

Besibastydamas gatvėmis, praėjau pro kažkokį kino teatrą,

žvilgtelėjau į sublizgėjusius šviesos pluoštus ir spalvotus milži-

niškus plakatus, dar žengiau kelis žingsnius toliau, vėl grįžau

ir įėjau. Čia galėjau kuo ramiausiai pasėdėti tamsoje iki kokios

vienuoliktos valandos. Lydimas berniuko su žibintuvėliu pra-

sibroviau pro užuolaidas į tamsią salę, susiradau vietą ir neti-

kėtai atsidūriau Senajame testamente. Filmas buvo vienas iš

tokių, kurie ne dėl pinigų, bet kilniais ir šventais tikslais esą

kuriami su didžiulėmis išlaidomis ir rafinuotumu ir į kuriuos

po pietų tikybos mokytojai veda net savo mokinius. Čia buvo

vaidinama Mozės ir izraelitų istorija Egipte — begalė žmonių,

arklių, kupranugarių, rūmų, faraonų prabangos ir žydų kančių

karštame dykumos smėlyje. Mačiau Mozę, susišukavusį truputį

panašiai į Voltą Vitmeną, prabangų teatrinį Mozę, ilga lazda

ugningai ir niūriai žingsniuojantį Votano žingsniu per dykumą

žydų priekyje. Mačiau, kaip jis meldžiasi Dievui prie Raudono-

sios jūros, mačiau, kaip Raudonoji jūra prasiskyrė ir davė

kelią, tarpeklio kelią tarp užtvenktų vandens kalnų (apie tai,

kokiu

136

būdu kino kūrėjams pavyko tai padaryti, galės ginčytis konfir-

mantai, pastoriaus atvesti į šį religinį filmą), mačiau, kaip

žengia per vandenį pranašas ir baiminga liaudis, mačiau, kaip

už jų iškyla faraono kovos vežimai, mačiau, kaip egiptiečiai ant

jūros kranto iš pradžių stebisi ir baiminasi, o paskui drąsiai

šoka pirmyn, mačiau, kaip virš puošnaus, aukso šarvus

dėvinčio faraono ir visų jo vežimų ir karių susilieja vandenų

kalnai, ir prisiminiau nuostabųjį Hendelio duetą dviem bosams,

kur šis įvykis puikiai apdainuotas. Paskui mačiau, kaip Mozė,

niūrus herojus niūrioje uolėtoje dykumoje, kopia į Sinajų, ir-

mačiau, kaip Jehova, pasinaudodamas vėtra, audra ir šviesos

signalais, jam ten pranešė dešimt įsakymų, o jo niekinga liaudis

tuo metu kalno papėdėje iškėlė Aukso veršį ir leidosi į gana

smarkias linksmybes. Man buvo taip keista ir neįtikėtina visa

tai matyti, žiūrėti, kaip šventosios istorijos, jų herojai ir

stebuklai, kažkada vaikystėje davę mums pirmą miglotą kito

pasaulio, kažkokio antžmogiškumo supratimą, čia buvo rodomi

už pinigus dėkingai publikai, kuri tyliai valgė atsineštas

bandeles,—puikus nedidelis paveikslėlis, atskleidęs, kokie

baisiai netikę šie laikai, kokia menka jų kultūra. Dieve mano,

kad nebūtų šios kiaulystės, tegu tuomet būtų žuvę, be

egiptiečių, ir žydai, ir visi kiti žmonės, žuvę smurtine ir padoria

mirtim, o ne šia kraupia, tariama ir pusine mirtimi, kuria

mirštame šiandien. Iš tiesų, tegu!

Mano slaptą varžymąsi, mano neprisipažintą būgštavimą

dėl kaukių baliaus ne sumažino kinas ir jo sukelti jausmai, bet

nemaloniai padidino, ir aš turėjau, pagalvojęs apie Herminą,

prisiversti pagaliau nuvažiuoti į „Globusą" ir įžengti į sales.

Buvo jau vėlu, balius jau seniai buvo pačiame įkarštyje,

blaivus ir drovus, aš' išsyk, dar nespėjęs nusirengti, patekau į

didžiulį kaukių knibždyną, man familiariai kumšnojo į pašonę,

mergaitės reikalavo, kad pavaišinčiau jas šampanu, klounai

tapšnojo per petį ir sakė man „tu". Aš nesileidau

įkalbinėjamas, per sausakimšas sales vargais negalais

prasispraudžiau prie rūbinės ir, gavęs rūbinės numeriuką, kuo

rūpestingiausiai įsikišau jį kišenėn, pagalvojęs, kad galbūt tuoj

jo prireiks, kai įkyrės visa ši sumaištis.

Visose didžiulio pastato patalpose šėlo Šventė, visose

salėse žmonės šoko net rūsio aukšte, visi koridoriai ir laiptai

buvo užtvindyti kaukių, šokių, muzikos, juoko ir lakstymo.

Apkvai-

137

tęs broviausi per spūstį — nuo negrų, kapelos prie kaimiečių

muzikos, iš didelės spinduliuojančios didžiosios salės į korido-

rius, laiptus, barus, prie bufetų, į šampano kambarius. Sienos

buvo daugiausia nukabinėtos pašėlusiai linksmais jauniausių

dailininkų paveikslais. Čia buvo susirinkę visi — dailininkai,

žurnalistai, mokslininkai, verteivos ir, žinoma, visi miesto lė-

bautojai. Viename orkestre sėdėjo misteris Pablas ir susižavėjęs

pūtė riestą savo triūbą; mane pažinęs, garsiai padainavo savo

sveikinimą. Minios nešamas, ėjau tai į vieną, tai į kitą salę,

kopiau laiptais, leidaus laiptais; viename rūsio aukšto

koridoriuje menininkai pavaizdavo pragarą, ten šėlo velnių

orkestras. Pamažu ėmiau dairytis Herminos, Marijos, leidausi

jų ieškoti, daug kartų mėginau prasiskverbti į didžiąją salę, bet

kiekvienąkart iš-klysdavau iš kelio arba patekdavau į priešinį

minios srautą. Vidurnaktį aš vis dar nieko nebuvau radęs; nors

nešokau, bet man jau buvo karšta ir sukosi galva, aš sudribau į

pirmą pasitaikiusią kėdę tarp visiškai nepažįstamų žmonių,

paprašiau vyno ir padariau išvadą, kad tokiam seniui, kaip aš,

nėra ko vaikščioti į tokias triukšmingas šventes. Nusivylęs

išgėriau stiklą vyno, spoksojau į nuogas moterų rankas ir

nugaras, mačiau pro šalį plastančias groteskiškas kaukes,

leidausi kumšnojamas ir tylėdamas nuvijau, kelias merginas,

panorusias atsisėsti man ant kelių arba su manim pašokti.

„Senas niurzga!" — sušuko man viena iš jų ir buvo teisi.

Nutariau truputėlį išgerti dėl drąsos ir ūpo, bet ir vynas nebuvo

skanus, vos ne vos įveikiau antrą stiklą. Ir pamažu pajutau,

kaip Stepių Vilkas stovi už nugaros, iškišęs liežuvį. Man nieko

neišėjo, aš čia buvau ne savo vietoje. Juk atėjau kupinas

geriausių norų, bet įsilinksminti čia negalėjau, ir šis garsus,

audringas džiaugsmas, šis juokas ir visas tas dūkimas aplinkui

man atrodė kvailas ir dirbtinis.

Todėl jau apie pirmą valandą nakties, nusivylęs ir piktas, aš

vėl ėmiau sėlinti prie rūbinės, ketindamas apsivilkti paltą ir

išeiti. Tai buvo pralaimėjimas, grįžimas pas Stepių Vilką, ir

Hermina man tai vargu ar beatleis. Bet kitaip pasielgti

negalėjau. Sunkiai braudamasis per grūstį prie rūbinės, dar

kartą atidžiai pasidairiau aplinkui, ar neišvysiu kurios bičiulės.

Veltui. Ir štai aš jau stovėjau prie langelio, mandagus vyriškis

už kabyklos jau tiesė ranką mano numeriuko paimti, aš

kyštelėjau pirštus į liemenės kišenę — numeriuko ten nebuvo!

Po velnių, to be-

138

trūko. Liūdnai vaikštinėdamas po sales, sėdėdamas prie neska-

naus vyno, aš daug kartų, kovodamas su savo ryžtu pasišalinti,

kišau pirštus į kišenę ir visada apčiuopdavau apvalų plokščią

skrituliuką. O dabar jis dingo. Viskas buvo prieš mane.

— Pametei numeriuką? — paklausė kažkoks mažutis pu-

siau raudonas, pusiau geltonas velnias šalia manęs šaižiu bal-

su.— Še, bičiuli, imk mano,— ir jis jau atkišo man savąjį. Kai

jį mechaniškai paėmiau ir pradėjau vartyti tarp pirštų, vikrus

mažas nutrūktgalvis jau buvo dingęs.

Norėdamas pamatyti numerį, pakėliau mažą kartoninį skri-

dinuką prie akių, bet jame nebuvo jokio numerio, o kažkas pri-

keverzota smulkiu braižu. Aš paprašiau rūbininką palaukti,

priėjau prie artimiausio šviestuvo ir perskaičiau. Mažomis, šlei-

vomis, sunkiai įskaitomomis raidėmis buvo pakeverzota:

Šiąnakt ketvirtą valandą magiškasis teatras

— tik bepročiams —

mokėti už įėjimą protu.

Hermina pragare.

Įeiti leidžiama ne visiems.

Kaip marionetė, kurios virvelė akimirką išslysta iš lėlininko

rankų, vėl atgyja po trumpo, negyvo ir buko sustingimo, vėl

įsijungia į žaidimą, šoka ir gestikuliuoja, taip ir aš, truktelėjus

magiškąją virvelę, elastingu, jaunu ir sparčiu žingsniu nusku-

bėjau atgal į grūstį, iš kurios ką tik buvau pasprukęs tarsi pa-

vargęs, paniuręs senis. Nė vienas nusidėjėlis taip skubiai nesi-

veržia į pragarą. Man ką tik spaudė lakiniai batai, kėlė pasibjau-

rėjimą slogus prikvėpintas oras, alsino karštis; o dabar aš vikriai

ir lengvai vanstepo ritmu bėgau per visas sales į pragarą, dabar

oras buvo pilnas kerų, mane supo ir nešė šita šiluma, visa ta tran-

ki muzika, spalvų raibuliavimas, moterų pečių aromatas, minios

triukšmas, juokas, šokių ritmas, karščiuojančių akių spindesys.

Kažkokia ispanė šokėja puolė man į glėbį: „Pašok su manim!" —

„Negaliu,— tariau aš,— man reikia į pragarą. Bet mielai pa-

siimsiu kartu tavo bučinį. Raudonos lūpos po kauke priartėjo, ir

tik iš bučinio pažinau Mariją. Aš ją tvirtai apkabinau, jos putlios

lūpos žydėjo tarsi noki vasaros rožė. Ir štai mes jau šokome, vis

dar neatitraukdami lūpų, šokome pro Pablą, kuris įsimylė-

139

jęs linksojo virš savo švelniai vaitojančios triūbos, mus apglėbė

spindintis ir pusiau išsiblaškęs, gražus žvėriškas jo žvilgsnis. Bet,

nespėjus mums padaryti nė dvidešimties pa, muzika nutrūko,

aš nenoriai paleidau Mariją iš rankų. -

— Mielai .pašokčiau su tavim dar kartą,— tariau aš, ap-

svaigęs nuo jos šilumos,— palydėk mane truputėlį, Marija, aš

įsimylėjęs tavo gražų petį, palik man jį dar akimirką! Bet su-

pranti, Hermina mane šaukia. Ji pragare.

— Taip ir maniau. Lik sveikas, Hari, aš visada tave su mei-

le prisiminsiu.— Ji atsisveikino. Tai buvo atsisveikinimas, tai

buvo ruduo, tai buvo likimas, štai kuo taip kvepėjo šita prino-

kusi, visai išsiskleidusi vasaros rožė.

Aš nubėgau toliau ilgais koridoriais, pilnais švelnios spūs-

ties, laiptais žemyn, į pragarą. Ten prie juodų lyg derva sienų

degė ryškios piktos lempos, karštligiškai grojo velnių kapela.

Ant aukštos taburetės prie baro sėdėjo kažkoks žavus jaunuo-

lis, be kaukės, su fraku, jis trumpai nužvelgė mane pašaipiu

žvilgsniu. Aš buvau šokančiųjų prispaustas prie sienos, šioje

labai ankštoje patalpoje šoko koks dvidešimt porų. Godžiai ir

baugščiai stebėjau visas moteris, daugelis jų buvo dar su -kau-

kėmis, kai kurios man juokėsi, bet nė viena iš jų nebuvo Her-

mina. Pašaipiai žvilgčiojo gražusis jaunuolis ant aukštos tabu-

retės. Per kitą šokių pertrauką, pagalvojau, ji ateis ir mane

pakvies. Šokis baigėsi, bet niekas nepriėjo prie manęs.

Aš nuėjau prie baro, įsispraudusio į mažos, žemos salės kam-

pą. Atsistojęs prie jaunuolio taburetės, paprašiau viskio. Aš gė-

riau ir mačiau šio jaunuolio profilį, jis pasirodė man

pažįstamas ir labai žavus, tarsi paveikslas iš labai tolimų laikų,

brangus dėl tylaus praeities dulkių apnašo. O, čia aš krūptelėjau:

juk tai Hermanas, mano jaunystės draugas!

— Hermanai! — tariau neryžtingai.

Jis nusišypsojo.

— Hari? Tu mane radai?

Tai buvo Hermina, tik truputį kitaip susišukavusi ir kiek

pasidažiusi, nepaprastas ir blyškus atrodė jos protingas veidas

virš madingos stačios apykaklės, nuostabiai mažutės jos rankos

kyšojo iš plačių juodo frako rankovių ir baltų rankogalių, akį

traukė nuostabiai dailios jos kojos, išlindusios iš ilgų juodų kel-

nių, apmautos juodomis su baltais dryželiais šilkinėmis vyriš-

komis kojinėmis.

140

— Tai tas kostiumas, Hermina, su kuriuo nori mane pri-

versti tave įsimylėti?

— Kol kas,— linktelėjo ji,— tik keletą damų priverčiau

mane įsimylėti. O dabar tavo eilė. Bet pirmiausia išgerkime po

taurę šampano.

Mes gėrėme, sėdėdami ant aukštų taburečių, o greta toliau

vyko šokiai ir tvino karšta smarki styginė muzika. Ir, nors Her-

mina, regis nedėjo kokių pastangų, aš labai greitai ją įsimylėjau.

Kadangi ji vilkėjo vyriškais drabužiais, aš negalėjau su ja šokti,

negalėjau jai parodyti savo švelnumo, jos atakuoti, ir nors šiuo

vyrišku apdaru ji atrodė tolima ir neutrali, jos žvilgsniai, žo-

džiai, gestai gaubė mane visu jos moteriškumo žavesiu. Net jos

nepaliesdamas, pasidaviau jos kerams, ir patys šie kerai pri-

klausė jos rolei, buvo hermafroditiški. Juk ji kalbėjosi su manim

apie Hermaną ir vaikystę, mano ir savo, apie tuos metus prieš

lytinį brendimą, kai jauna meilės galia apima ne vien abi lytis,

bet apskritai viską, jutiminius ir dvasinius dalykus, ir viską ap-

dovanoja tais meilės kerais ir tuo pasakišku sugebėjimu keistis,

kuris tik išrinktiesiems ir poetams retkarčiais atgyja ir vėlesniais

gyvenimo metais. Ji visiškai vaidino jaunuolį, rūkė cigaretes,

plepėjo lengvai ir protingai, dažnai truputį pašaipiai, bet viskas

alsavo erotika, viskas pakeliui į mano jausmus virto mielu su-

vedžiojimu.

Kaip gerai ir nuodugniai, rodės, pažinojau Herminą ir kaip

visiškai naujai ji man atsiskleidė šią naktį! Kaip švelniai ir ne-

pastebimai ji apie mane traukė geidžiamą tinklą, kaip žaismingai

lyg kokia undinė girdė saldžiais nuodais!

Mes sėdėjome, šnekučiavomės ir gėrėme šampaną. Mes

klaidžiojome, žvalgydamiesi po sales, ieškodami nuotykių, iš-

sirinkdami poras ir slapčiomis klausydamiesi jų meilės žai-

dimo. Ji rodė man moteris, kurias turėjau kviesti šokti, ir mokė

gundymo būdų, tinkančių vienai ar kitai. Mes dėjomės esą

varžovai, sukomės apie tą pačią moterį, šokome su ja pakai-

tomis, abu stengėmės ją laimėti. Bet visa tai tebuvo vien kaukių

žaidimas, žaidimas tarp mūsų abiejų, visa tai mus glaudžiai

jungė, traukė vieną prie kito. Viskas buvo pasaka, viskas buvo

vienu matmeniu daugiau, viena reikšme giliau, buvo žaidimas ir

simbolis. Pamatėme kažkokią labai gražią jauną moterį, kuri

atrodė truputį kenčianti ir nepatenkinta. Hermanas

141

pašoko su ja, privertė ją pražysti, dingo su ja vienoje šampano

pavėnėje, o paskui papasakojo, kad pavergė šią moterį ne kaip

vyras, o kaip moteris, lesbietiškais kerais. O man visas šis

aidintis namas, pilnas bildančių šokių Salių, šis apsvaigęs

kaukių pulkas pamažu virto kažkokiu pašėliškų, fantastišku

rojum, vienas po kito masino savo aromatu žiedai, vieną po

kito glamonėjau vaisius tyrinėjančiais pirštais, iš žalios lapijos

ūksmės gundomai į mane žvelgė gyvatės, lotoso žiedas

šmėkščiojo virš juodo liūno, stebuklingi paukščiai viliojo

šakose, ir viskas vedė mane prie geiste geisto tikslo, vis iš

naujo kilo tos vienintelės ilgesys. Pašokau su nepažįstama

mergaite; liepsnodama, viliodama, ji svaigo iš susižavėjimo ir,

kai mes skriejome nerealybėje, staiga nusijuokus tarė: „Tavęs

pažinti negali. Šį vakarą tu buvai toks kvailas ir gražus." Ir aš

pažinau tą, kuri prieš keletą valandų pavadino mane „senu

niurzga". Dabar ji tarėsi jau turinti mane savo rankose, bet per

kitą šokį aš liepsnojau šalia kitos. Šokau be perstojo dvi

valandas ar ilgiau, kiekvieną šokį, net tuos, kurių niekada

nesimokiau. Hermanas, šypsantis jaunuolis, nuolat išnirdavo

netoli manęs, linktelėdavo man, dingdavo knibždėlyne.

Vieną pojūtį, kurio nepažinau per penkiasdešimt metų, nors

jį pažįsta kiekviena mergiščia ir kiekvienas studentas, aš

patyriau šią baliaus naktį: šventės pojūtį, bendrą šventiškos

minios svaigulį, asmenybės žuvimo masėje, unio mistica*

džiaugsmo paslaptį. Ne sykį esu girdėjęs apie tai šnekant, tai

žinojo kiekviena tarnaitė, ir ne sykį esu matęs spindint pasa-

kojančiųjų apie tai akis, o pats visuomet tik iš dalies pranašiai,

iš dalies pavydžiai šypsojausi. Šimtus kartų esu matęs gyveni-

me, kaip šitaip spindi visą pasaulį užmiršusios, nuo pačios

savęs išsigelbėjusios būtybės girtos akys, kaip šitaip šypsosi

žmogus, pusiau beprotiškai nugrimzdęs į bendrą svaigulį,

šimtus kartų esu tai matęs iš kilnių ir žemų pavyzdžių — iš

pasigėrusių rekrūtų ir jūreivių, kaip ir didelių artistų, pagautų

šventiškų pastatymų entuziazmo, taip pat ir jaunų kareivių,

išeinančių į karą, o dar ir visai neseniai su meile, pašaipa ir

pavydu grožėjausi šiuo spindesiu ir laimingo užsimiršimo

šypsena savo bičiulio Pablo veide, kai jis, apsvaigęs nuo

grojimo orkestre, palaimos

* Mistinės sąjungos (lot.).

142

apimtas, palinkdavo virš savo saksofono arba susižavėjęs, eks-

taziškai žvelgdavo į dirigentą, būgnininką, muzikantą su ban-

dža. Taip šypsotis, taip vaikiškai spinduliuoti, galvodavau kar-

tais, gali tik visai jauni žmonės arba tautos, neleidžiančios pa-

vieniams asmenims smarkiai individualizuotis ir diferencijuotis.

Bet šiandien, šią palaimingą naktį, aš, Stepių Vilkas Haris, pats

spinduliavau šia šypsena, pats nardžiau šioje gilioje, vaikiškoje,

pasakiškoje laimėje, pats alsavau šia saldžia bendrumo,

muzikos, ritmo, vyno ir lyties aistros svaja ir kvaituliu, kuriuo

kadaise girdavosi koks nors apie balių pasakojantis studentas,

o aš taip dažnai klausydavausi jo su pašaipa ir varganu pra-

našumu. Aš jau nebebuvau aš, mano asmenybė ištirpo šventi-

niame kvaituly, kaip druska vandenyje. Aš šokau su viena ar

kita moterim," bet laikiau apkabinęs ne vien tą, kurios plaukai

mane lietė, kurios aromatu-kvėpavau, taip pat ir visas, visas

kitas moteris, kurios plaukė toje pačioje salėje, tame pačiame

šokyje, toje pačioje muzikoje ir kurių spinduliuojantys veidai

pleveno prieš mane tarsi didžiulės fantastiškos gėlės,- visos

priklausė man, visoms priklausiau aš, visi mes buvome vienas

kito dalis. Čion priklausė ir vyrai, aš buvau ir juose, ir jie buvo

man nesvetimi, jų šypsena buvo mano šypsena, jų vilionės buvo

mano vilionės, o mano — jų.

Tą žiemą pasaulį užkariavo naujas šokis, fokstrotas, pa-

vadintas „Ilgesiu". Šis „Ilgesys" buvo ne kartą grojamas ir vis

iš naujo pageidaujamas, visi mes buvome jo kupini, juo apsvaigę,

visi niūniavome jo melodiją, pritardami orkestrui. Aš šokau be

perstojo, "šokau su kiekviena moterim, kuri pasimaišydavo

mano kely, su visiškai jaunomis mergaitėmis, su žydinčiomis

jaunomis moterimis, su vasariškai subrendusiomis, su liūdnai

nužydinčiomis — visomis žavėdamasis, juokdamasis, laimingas,

švytintis. Ir kai Pablas pamatė mane šitaip švytint, mane, kurį.

visada laikė labai apgailėtinu vargšeliu, jo akys sužibo laime,

jis susižavėjęs pakilo nuo kėdės, užtrimitavo energingiau, už-

lipo ant kėdės ir, stovėdamas ant jos, kupinas palaimos, kartu

su savo instrumentu padūkusiai suposi „Ilgesio" taktu, o aš ir

mano šokėja siuntėme oru bučinius ir garsiai pritarėme jam.

Ak, galvojau, kas bus, tas bus, nors kartą aš juk irgi buvau lai-

mingas, švytintis, išsivadavęs nuo savęs, buvau Pablo brolis,

vaikas.

143

Praradęs laiko jausmą, nežinojau, kiek valandų ar akimirkų

truko ši kvaitinanti laimė. Taip pat nepastebėjau, kad šventė,

kuo liepsningesnė ji darėsi, tuo į ankštesnę patalpą susitelkė.

Didžiuma svečių jau išsiskirstė, koridoriuose pasidarė tylu,

daugelis šviesų užgeso, laiptinė apmirė, viršutinėse salėse vienas

po kito tilo ir skirstėsi orkestrai; tik pagrindinėje salėje ir apa-

čioje, pragare, tebesiautėjo, vis labiau įsiliepsnodamas, margas

šventės svaigulys. Kadangi su Hermina, kaip jaunuoliu, nega-

lėjau šokti, mes tik prabėgomis susitikdavome ir sveikindavome

vienas kitą per šokių pertraukas, o galų gale ji man visiškai

dingo, dingo ne vien iš akių, bet net iš minčių. Minčių nebe-

buvo. Ištirpęs plaukiau svaigioje šokių maišaty, mane lietė

malonūs kvapai, garsai, atodūsiai, žodžiai, sveikino ir kurstė

svetimos akys, supo svetimi veidai, lūpos, skruostai, rankos,

krūtys, keliai, mane tarsi bangą ritmingai sūpavo muzika.

Netikėtai, akimirką kiek atitokęs, pamačiau tarp paskutinių,

dar pasilikusių svečių, dabar užplūdusių vieną mažųjų salių,

galinę, kurioje dar tebeskambėjo muzikai— staiga pamačiau

kažkokią juodaplaukę pjeretą nubaltintu veidu, gražią, gaivią

mergaitę, vienintelę kauke pridengtu veidu žavią figūrą, kurios

per visą šią naktį dar niekur nebuvau matęs. Žvelgdamas į visus

kitus, į jų raudonus, įkaitusius veidus, suglamžytus kostiumus,

subliūškusias apykakles ir žabo, matei, kad metas vėlus, o ši

juodaplaukė pjereta stovėjo šviežia ir nauja, baltu veidu po

kauke, nesusilamdžiusiu kostiumu, nepaliestu žabo, baltutėliais

mezginių rankogaliais ir nauja šukuosena. Mane traukė prie jos,

aš ją apkabinau, išvedžiau šokti, jos kvepiantis žabo kuteno man

pasmakrę, jos plaukai lietė man skruostą švelniau ir nuoširdžiau,

nei bet kurios kitos šios nakties šokėjos, jos stamantrus jaunas

kūnas skatino mano judesius, lenkėsi jų, vertė ir gundė vis iš

naujo prisiliesti. Ir staiga, kai šokdamas pasilenkiau ir ėmiau

ieškoti lūpomis jos lūpų, šios lūpos nusišypsojo išdidžia ir labai

pažįstama šypsena, aš pažinau tvirtą smakrą, laimingas pažinau

pečius, alkūnes, rankas. Tai buvo Hermina, jau nebe Hermanas,

persirengusi, gaivi, truputį pasikvėpinusi ir pasipudravusi.

Liepsnodamos mūsų lūpos susitiko, akimirką visas jos kūnas

ligi pat kelių, godžiai ir atsidavęs prigludo prie manęs, paskui ji

nusuko nuo manęs savo lūpas ir šoko santūriai, atitolusi. Kai

nutilo muzika, mes sustojome apsikabinę, visos

144

įkaitusios poros aplink mus plojo; trypė, šaukė, ragino pavar-

gusią kapelą pakartoti „Ilgesį". Ir staiga visi pajutome rytą,

pamatėme blyškią" šviesą už užuolaidų, jautėme greitą linksmy-

bių pabaigą, jutome artėjantį nuovargį ir dar kartą aklai, juok-

damiesi ir nusiminę puolėme į šokį, į muziką, į šviesos srautą,

pašėlusiai ėmėme žingsniuoti į taktą, pora prie poros, dar kartą

palaimos kupini pajutome, kaip mus užplūsta ta didžiulė banga.

Šio šokio metu Hermina atsisakė savo išdidumo, savo pašai-

pumo, savo šaltumo — ji žinojo, jog nieko nebereikia daryti,

kad priverstų mane įsimylėti. Aš priklausiau jai. Ir ji atsidavė —

šokiu, žvilgsniu, bučiniu, šypsena. Visos šios karštligiškos nak-

ties moterys, visos, kurios mane uždegė, visos, apie kurias su-

kausi, visos, visos, kurias lydėjau akimis, meilės ilgesio pa-

gautas, visos susiliejo išvien ir pavirto ta vienintele, kuri žydėjo

mano glėbyje.

Ilgai truko šis vestuvinis šokis. Dukart, triskart tilo muzika,

trimitininkai švarino savo instrumentus, pianistas kilo nuo

rojalio, pirmasis smuikininkas pavargęs purtė galvą, ir kiek-

vienąkart, vėl uždegti maldaujamo paskutiniųjų šokėjų įkarš-

čio, grojo dar kartą, grojo greičiau, grojo pasiutiškiau. Paskui

— mes dar testovėjome apsikabinę ir sunkiai alsavome po

paskutinio godaus šokio — rojalio dangtis trinktelėjęs nukrito,

mūsų rankos nusviro pavargusios, kaip trimitininkų ir smui-

kininkų rankos, fleitininkas markstydamasis įsidėjo fleitą į

futliarą, atsidarė durys, įsiveržė šalto oro, pasirodė tarnai su

paltais, ir baro kelneris užgesino šviesą. Kažkoks vaiduokliškas

ir kraupus buvo šis skirstymasis, ką tik liepsnote liepsnoję šo-

kėjai nušiurpę vilkosi paltus ir statėsi apykakles. Hermina

stovėjo išblyškusi, bet šypsojosi. Ji pamažu pakėlė rankas ir

persibraukė plaukus, jos pažasties duobutė sužibo prieš šviesą,

plonas, be galo švelnus šešėlis nubėgo nuo ten link uždengtos

krūtinės, ir ši mažutė plastelėjusi šešėlio linija tarsi šypsena,

rodos, sujungė visą jos žavesį, visus jos gražaus kūno žaidimus

ir galimybes.

Mes stovėjome ir žvelgėme vienas į kitą, paskutiniai salėje,

paskutiniai tuose namuose. Girdėjau, kaip kažkur apačioje

trinktelėjo durys, sudužo stiklinė, nuslopo kikenimas, susimai-

šęs su piktu, skubiu užvedamų automobilių triukšmu. Kažkur,

nenusakomame tolyje ir aukštyje, girdėjau skambant juoką,

145

nepaprastai skardų ir džiaugsmingą, tačiau šiurpų ir svetimą

juoką, tarsi jis būtų iš krištolo ir ledo, skambus ir spindintis,

bet šaltas ir nepermaldaujamas. Bet iš kur man buvo pažįstamas

šis keistas juokas? Aš negalėjau prisiminti.

Mudu stovėjome ir žvelgėme vienas į kitą. Akimirką ati-

tokau ir prablaivėjau, pajutau, kaip atgrasiai man prie kūno

limpa drėgni ir vėsūs prakaito prisigėrę drabužiai, mačiau, kaip

iš sulamdytų ir prakaituotų rankogalių kyšo mano raudonos ir

gyslotos rankos. Bet visa tai tučtuojau praėjo, Herminos

žvilgsnis visa tai užgesino. Nuo jos žvilgsnio, kuriuo, rodos, į

mane žvelgė mano paties siela, suguro bet kokia tikrovė, taip

pat ir mano jutiminio geismo jai tikrovė. Pakerėti žvelgėme

vienas į kitą, mano vargana maža siela žvelgė į mane.

— Tu pasiruošęs? — paklausė Hermina, ir jos šypsena

išnyko, kaip išnyko šešėlis ant jos krūtinės: Toli ir aukštai nutilo

anas svetimas juokas nežinomuose kambariuose.

Aš linktelėjau. O taip, buvau pasiruošęs.

Tuo metu tarpduryje pasirodė muzikantas Pablas ir apšvietė

mus savo džiugiomis akimis, kurios iš tikrųjų buvo gyvulio"

akys, bet gyvulio akys visada rimtos, o jo visada juokdavosi, ir

šis juokas jas darė žmogiškas. Jis kuo nuoširdžiausiai ir mei-

liausiai pamojo mums. Jis buvo apsivilkęs margu šilkiniu kam-

bariniu švarku su raudonais atvartais, virš kurių permirkusi

marškinių apykaklė ir pervargęs blyškus veidas atrodė keistai

suvytę ir nublukę, bet švytinčios juodos akys tai švelnino. Jos

užglaistė ir tikrovę, jos irgi kerėjo.

Mes paklausėme jo mosto, ir prie durų jis man tyliai tarė:

— Broli Hari, kviečiu jus į nedidelį atrakcioną. Įleidžiami

tik bepročiai, užmokestis — protas. Ar pasiruošęs?

Aš vėl linktelėjau.

Mielas vaikinas! Švelniai ir rūpestingai jis paėmė mus už

parankių, Herminą iš dešinės, mane iš kairės, ir nuvedė laiptais

į nedidelį apvalų kambarį, melsvai apšviestą iš viršaus ir

beveik visiškai tuščią, jame nieko nebuvo, tik mažutis apskritas

stalas ir trys krėslai, į kuriuos mes ir susėdome.

Kur mes buvome? Ar aš miegojau? Ar buvau namie? Ar

sėdėjau automobilyje ir važiavau? Ne, aš sėdėjau melsvai

apšviestame apvaliame kambaryje, praretintam ore, kažkokiame

labai netankiame tikrovės sluoksnyje. Kodėl Hermina buvo

146

tokia išblyškusi? Kodėl' Pablas taip daug kalbėjo? Galbūt tai aš

verčiau jį kalbėti, kalbėjau jo lūpomis? Argi nežvelgė į mane

iš jo juodų akių mano paties siela, šis pasiklydęs baugštus paukš-

tis, lygiai taip pat, kaip iš pilkų Herminos akių?

Bičiulis Pablas žvelgė j mus geraširdiškai, gal net perdėtai

meiliai ir kalbėjo, kalbėjo daug ir ilgai. Tas, kurio aš niekada

nebuvau girdėjęs rišliai kalbant, kurio nedomino joks disputas,

jokia formuluotė, tas, kuris, rodės, nelabai gali ir mąstyti, dabar

kalbėjo savo geru, šiltu balsu sklandžiai ir be klaidų.

" — Bičiuliai, aš jus pakviečiau į atrakcioną, kurio Haris jau

seniai nori, apie kurį jau seniai svajojo. Dabar gerokai vėlu, ir

tikriausiai mes visi truputį pavargę. Todėl čia pirmiausia

truputį pailsėsim ir pasistiprinsim.

Iš nišos sienoje jis išėmė tris taureles ir kažkokį juokingą

buteliuką, išėmė kažkokią egzotišką dėžutę iš spalvotų lentelių,

sklidinai pripylė iš butelio tris taureles, iš dėžutės išėmė tris

plonas, ilgas, geltonas cigaretes, iš šilkinio švarko išsitraukė

žiebtuvėlį ir pasiūlė mums ugnies. Atsilošę foteliuose, pamažu

rūkėme cigaretes, kurių dūmas buvo tirštas lyg smilkalai, ir ma-

žais lėtais gurkšneliais gėrėme aitriai saldų, keistai nepažįstamą,

nepatirto skonio skystį, kuris iš tikrųjų veikė be galo

gaivinamai ir maloniai, tarsi būtum pripildytas dujų ir praradęs

savo svorį. Taip mes sėdėjome, rūkėme, truputį užsitraukdami,

ilsėjomės, girkšnojome iš taurelių, jutome lengvumą ir

linksmumą. O Pablas negarsiai kalbėjo šiltu savo balsu:

— Džiaugiuosi, mielas Hari, galėdamas jus šiandien truputį

pavaišinti. Jums dažnai labai įkyrėdavo jūsų gyvenimas, jūs

stengėtės iš čia ištrūkti, ar ne? Jūs trokštate palikti šį laiką, šį

pasaulį, šią tikrovę ir įeiti į kitą, jums tinkamesnę tikrovę, į

pasaulį be laiko. Padarykite tai, mielas bičiuli, kviečiu jus tai

padaryti. Juk jūs žinote, kur slepiasi tas kitas pasaulis, kurio

ieškote, kad tai jūsų paties sielos pasaulis. Tik jūsų paties viduje

gyvena ta kita tikrovė, kurios ilgitės. Aš tegaliu jums duoti tai,

kas jumyse jau egzistuoja, negaliu jums atidaryti kitos paveikslų

salės, kaip tik jūsų sielos paveikslų salę. Aš nieko jums negaliu

duoti, tik progą, akstiną, raktą. Aš padėsiu jums išvysti savo

paties pasaulį, štai ir viskas.

Jis vėl įsikišo ranką į savo margo švarko kišenę ir išsitraukė

apvalų kišeninį veidrodėlį

147

— Pažiūrėkite: taip iki šiol jūs matėte pats save!

Jis prikišo man prie akių veidrodėlį (aš prisiminiau vaikišką

eilėraštį: „Veidrodėli, veidrodėli, pasakyk"), ir aš, nelabai

ryškiai ir miglotai, pamačiau klaikų, viduje judantį, viduje

smarkiai verdantį ir kunkuliuojantį paveikslą — save patį, Harį

Halerį, o šio Hario viduje -r- Stepių Vilką, baikštų, gražų, bet

pasimetusį ir baimingai žvelgiantį vilką, kurio akyse žybčiojo

čia pyktis, čia liūdesys, ir šie vilko kontūrai nepaliaujamai

sruvo per Harį—taip upę drumsčia ir rausia kitos spalvos

intakas, kai abi srovės skausmingai kovoja, ryja viena kitą,

apimtos nenumaldyto formos ilgesio. Liūdnai liūdnai žvelgė į

mane srūvantis, pusiau-susiformavęs vilkas gražiomis baugš-

čiomis akimis.

— Tai tokį jūs matėte pats save,— pakartojo Pablas švelniai

ir vėl įsikišo veidrodėlį į kišenę, Aš dėkingai užsimerkiau ir

gurkštelėjau eliksyro.

— Dabar pailsėjome,— tarė Pablas,— pasistiprinome ir

truputį paplepėjome. Jei nebesijaučiate pavargę, nuvesiu jus į

savo panoramą ir parodysiu savo. mažą teatrą. Sutinkate?

Mes atsistojome, Pablas šypsodamasis nuėjo priekyje, ati-

darė kažkokias duris, atitraukė kažkokią portjerą, ir mes atsi-

dūrėme apvaliame pasagos formos teatro koridoriuje, pačiame

viduryje, ir į abi puses ėjo lenktas takas pro daugybę, neįtikėtiną

daugybę siaurų durų, už kurių buvo ložės.

— Tai mūsų teatras,— paaiškino Pablas,— linksmas te-

atras, tikiuosi, jums čia bus iš ko pasijuokti.

Jis garsiai nusijuokė, paleisdamas tik keletą garsų, bet jie

mane persmelkė kiaurai, tai buvo vėl tas skardus, keistas juo-

kas, kurį aš jau anksčiau buvau girdėjęs iš viršaus.

— Mano teatrėlyje yra tiek ložių, kiek panorėsite, dešimt,

šimtas, tūkstantis, ir už kiekvienų durų laukia tai, ko jūs kaip

tik ieškote. Tai puiki paveikslų galerija, mielas bičiuli, bet jums

nebus jokios naudos, jei apžiūrėsite ją toks, koks esate. Jus var-

žys ir akins tai, ką esate įpratęs vadinti savo asmenybe. Jūs, be

abejonės, seniai atspėjote, kad įveikti laiką, išsivaduoti iš

tikrovės, ar dar kaip kitaip pavadinsite savo ilgesį, reiškia ne ką

kita, kaip norą atsikratyti vadinamosios savo asmenybės. Ji —

kalėjimas, kuriame jūs sėdite. Ir jeigu įžengsite į teatrą toks,

koks esate, viską matysite Hario akimis, pro senus Stepių Vilko

148

akinius. Todėl esate kviečiamas atsikratyti šių akinių ir teiktis

palikti šią labai gerbiamą asmenybę čia, rūbinėje, kur bet

kuriuo metu galėsite vėl atsiimti. Puikus šokių vakaras, kuriame

dalyvavote, traktatas apie Stepių Vilką, pagaliau ir lengvai

stimuliuojantys vaistai, kurių mes ką tik paragavome, turėjo jus

pakankamai paruošti. Atidavęs savo gerbiamą asmenybę, jūs,

Hari, turėsite savo žinioje kairiąją teatro pusę, Hermina — deši-

niąją, viduje galite susitikti bet kuriuo metu. Hermina, būk

maloni, užeik kol kas už portjeros, aš norėčiau pirmiau įvesti

Harį. • Hermina dingo dešinėje, praėjusi pro didžiulį veidrodį,

kuris dengė galinę sieną nuo grindų iki. pat skliauto.

— Na, Hari, dabar eikit ir būkit geros nuotaikos. Viso šio

renginio tikslas — suteikti jums gerą nuotaiką, išmokyti

juoktis,— tikiuosi, man nebus sunku šitai padaryti. Juk jūs

gerai jaučiatės? Taip? Ar tik nebijote? Tai gerai, labai gerai.

Dabar be baimės ir kupinas širdingiausio pasitenkinimo

įžengsite į mūsų tariamą pasaulį, kaip čia priimta, atlikęs

nedidelę tariamą savižudybę.

Jis vėl išsitraukė kišeninį veidrodėlį ir prikišo man prie

veido. Vėl į mane žvelgė sutrikęs, miglotas Haris, per kurį

sroveno besigrumiantis Stepių Vilkas,— gerai žinomas ir iš tik-

rųjų nesimpatingas paveikslas, kurio sunaikinimas negalėjo

kelti man kokių rūpesčių.

— Šį jau nebereikalingą veidrodžio atvaizdą, mielas bičiuli,

jūs dabar užgesinsite, jis, jau nebereikalingas. Pakaks, kai leis

jūsų nuotaika, šį paveikslą apžiūrinėti su nuoširdžiu juoku. Jūs

čia esate jumoro mokykloje, turite Išmokti juoktis. Na, o bet

koks aukštesnis jumoras prasideda tuomet, kai į savo asmenį

liaujiesi rimtai žiūrėti.

Aš įdėmiai pažvelgiau į veidrodėlį („veidrodėli-, pasakyk"),

kuriame mėšlungiškai trūkčiojo Haris vilkas. Akimirką kažkas

manyje krūptelėjo,, giliai viduje, tyliai, bet skaudžiai, tarsi

prisiminimas, tarsi namų ilgesys, tarsi atgaila. Paskui kiek

slogią nuotaiką pakeitė kitas jausmas, panašus į tą, kurį jauti,

kai iš kokainu apmarinto žandikaulio ištraukiamas nesveikas

dantis,— giliai atsidūsti su palengvėjimu ir kartu nustembi, kad

visiškai neskaudėjo. O su šiuo jausmu sumišo kažkoks žvalus

linksmumas ir jukumas, kuriam negalėjau atsispirti ir pra-

pliupau išganingu juoku.

149

Blausus veidrodėlio paveikslas krūptelėjo ir užgeso, mažas

apvalus veidrodžio paviršius staiga tarsi apdegė, pasidarė pilkas,

šiurkštus ir nepermatomas. Pablas juokdamasis nusviedė šukę,

ji nusirito ir pradingo kažkur ant nesibaigiančio koridoriaus

grindų.

— Gerai juokeisi, Hari,— sušuko Pablas,— dar išmoksi

juoktis kaip nemirtingieji. Pagaliau užmušei Stepių Vilką. Skus-

tuvais čia nieko nepadarysi. Žiūrėk, kad jis liktų negyvas! Tuoj

galėsi palikti kvailą tikrovę. Artimiausia proga išgersime bru-

deršaftą, tu niekada, mielasis, man taip nepatikai, kaip šiandien.

Ir jeigu tau paskui tai dar turės kokios reikšmės, galėsime mudu

ir filosofuoti, ir diskutuoti, ir kalbėti apie muziką, ir apie Mo-

cartą, ir apie Glinką, ir apie Platoną, ir apie Gėtę, kiek tik norė-

si. Dabar suprasi, kodėl anksčiau šito padaryti negalėjome.

Tikėkimės, kad tau pasiseks, ir tu šiai dienai atsikratysi Stepių

Vilko. Juk tavo savižudybė, žinoma, nėra galutinė; mes čia

esame magiškam teatre, čia tėra vien paveikslai, o ne tikrovė.

Išsirink gražius ir linksmus paveikslus ir parodyk, kad iš tiesų

jau nebesi įsimylėjęs savo abejotinos asmenybės! Tačiau jeigu

vis dėlto norėsi ją susigrąžinti, tereiks vėl pažvelgti į veidrodį,

kurį dabar parodysiu. Tu juk žinai seną išmintingą patarlę:

geriau vienas veidrodėlis rankoj, negu du ant sienos. Cha cha!

(Jis vėl nusijuokė taip gražiai ir baisiai.) Taigi, o dabar tereikia

atlikti vieną nedidelę, linksmą ceremoniją. Dabar numetei savo

asmenybės akinius, tad eikšen ir žvilgtelk į tikrą veidrodį! Tau

tai patiks.

Juokdamasis ir komiškai glostydamas, jis mane taip apsuko,

kad aš atsidūriau priešais milžinišką sieninį veidrodį. Jame pa-

mačiau save.

Trumputę akimirką pamačiau man pažįstamą Harį, bet

nepaprastai gerai nusiteikusiu pragiedrėjusių, besijuokiančiu

veidu. Bet vos spėjau jį atpažinti, ir jis subiro, nuo jo atsiskyrė

antra figūra, trečia, dešimta, dvidešimta, ir visas milžiniškas

veidrodis buvo pilnas vien Hariu ir Hario gabalų, nesuskai-

čiuojamų Hariu, kiekvieną jų aš įžvelgiau ir pažinau kažkokią

blykstelėjusią akimirką. Kai kurie iš šių daugybės Hariu buvo

tokio pat amžiaus, kaip aš, kiti vyresni, kiti seni seni, kiti visiškai

jauni, jaunuoliai, berniukai, mokiniai, vaikėzai, vaikai. Penkias-

dešimtmečiai ir dvidešimtmečiai Hariai bėgo ir šoko vienas

150

per kitą, trisdešimtmečiai ir penkiamečiai, rimti ir linksmi, orūs

ir juokingi, gerai apsirengę ir apdriskę ir net visai nuogi,

beplaukiai ir ilgaplaukiai, ir visi buvo aš, ir kiekvieną žaibo

greitumu pamačiau ir pažinau, ir kiekvienas išnyko, jie bėgo į

visas šalis, į kairę, į dešinę, į veidrodžio gilumą, iš veidrodžio.

Vienas jų, jaunas elegantiškas vaikinas, juokdamasis puolė

Pablui ant krūtinės; apkabino jį ir nubėgo su juo. O kitas, kuris

man ypač patiko, žavus, puikus šešiolikos ar septyniolikos

metų berniukas it žaibas nulėkė koridorium, ėmė godžiai

skaityti užrašus ant visų tų durų, aš pasileidau iš paskos, prie

vienų durų jis sustojo, ant jų perskaičiau užrašą:

Visos mergaitės — tavo!

įmesk pro plyšį vieną markę

Šis mielas berniukas pašoko, atkišęs galvą į priekį, puolė

pats į plyšį ir dingo už durų.

Pablas irgi dingo, ir veidrodis, rodos, dingo, o su juo ir

visos šios nesuskaičiuojamos Hario figūros. Aš pajutau, kad

dabar esu paliktas pačiam sau ir teatrui, ir smalsiai žengiau nuo

durų prie durų, ant kiekvienų skaitydamas užrašą, vilionę,

pažadą.

Užrašas

Visi į linksmą medžioklę!

Medžiojami automobiliai

mane suviliojo, aš atidariau siauras duris ir įėjau.

Mane iš karto įtraukė į kažkokį triukšmingą ir sujudusį

pasaulį. Gatvėmis švilpė automobiliai, kai kurie šarvuoti, ir

medžiojo pėsčiuosius, ratais malė juos į košę, traiškė prie namų

sienų. Aš išsyk supratau: tai buvo kova tarp žmonių ir mašinų,

seniai ruošta, seniai laukta, seniai bauginusi ir pagaliau įsi-

plieskusi. Aplinkui gulėjo lavonai ir sudraskyti į gabalus kūnai,

visur — sulaužyti, sulankstyti, apdegę automobiliai, o virš šio

baisaus chaoso suko ratus lėktuvai, ir net į juos taip pat šaudė

iš šautuvų ir kulkosvaidžių nuo daugybės stogų ir pro langus.

151

Klaikus, nepaprastai ugningi plakatai ant visų sienų milžiniško-

mis raidėmis, liepsnojančiomis lyg deglai, šaukė tautą kovoti

už žmones, prieš mašinas, išmušti riebius, gražiai apsirengusius,

išsikvėpinusius turtuolius, kurie mašinomis spaudė iš kitų pra-

kaitą, o kartu sunaikinti ir jų didelius, kosinčius, piktai urz-

giančius, velniškai burzgiančius automobilius, pagaliau padegti

fabrikus ir mažumėlę ištuštinti ir apvalyti nuo žmonių žemę, kad

vėl galėtų augti žolė, kad apdulkėjęs cementinis pasaulis vėl pa-

virstų mišku, pieva, stepe, upeliu ir pelke. O kiti plakatai, nuos-

tabiai nupiešti, puikiausiai stilizuoti, švelnių, ne tokių vaikiškų

spalvų, sukurti nepaprastai protingai ir talentingai, priešinga},

įsakmiai įspėjinėjo visus savininkus ir apdairiuosius apie gre-

siančios anarchijos chaosą, iš tiesų graudinamai vaizdavo tvar-

kos, darbo, nuosavybės, kultūros, teisės palaimą ir garbstė ma-

šinas kaip aukščiausią ir paskutinį žmonių išradimą, kurio dėka

jie tapsią dievais. Susimąstęs ir žavėdamasis skaičiau plakatus,

raudonus ir žalius, pasakiškai mane veikė jų liepsninga gražby-

lystė, jų geležinė logika, jie buvo teisūs, ir giliai įtikintas stabtelė-

davau tai prie vieno, tai prie kito, nors man vis dėlto labai

trukdė smarkokas susišaudymas aplinkui. Ką gi, esmė buvo

aiški: tai buvo karas, nuožmus, prašmatnus, labai simpatingas

karas, kuris vyko ne dėl kaizerio, respublikos, šalies sienų, ne dėl

vėliavų, partijų ir panašių, daugiau dekoratyvinių ir teatrinių

dalykų, iš esmės menkniekių, bet kuriame kiekvienas, kam trūko

oro ir atsipyko gyvenimas, savo apmaudą reiškė stulbinančiu bū-

du ir stengėsi visiškai sunaikinti skardinį civilizuotą pasaulį.

Mačiau, kaip skambiai ir atvirai visų akyse juokiasi niokojimo

ir žudynių aistra, ir manyje tarpiai pražydo šios raudonos lau-

kinės gėlės ir juokėsi ne ką tyliau. Aš džiaugsmingai įsijungiau

j kovą.

Bet visų gražiausia buvo tai, kad greta manęs staiga išdygo

mano mokyklos draugas Gustavas, kažkada padūkiausias, stip-

riausias ir labiausiai troškęs gyventi iš visų mano ankstyvos

vaikystės bičiulių, apie kurį dešimtmečius nieko nebuvau girdė-

jęs. Man širdis pralinksmėjo, kai pamačiau, kad jis man vėl

pamerkė savo šviesiai mėlynomis akimis. Jis pamojo, ir aš

tuojau džiaugsmingai nusekiau paskui jį.

— Dieve mano, Gustavai,— sušukau džiaugsmingai,— tai

bent susitikimas. Kuo gi tu tapai?

152

Jis piktai nusijuokė, visai kaip vaikystėje.

— Asile, negi iš karto būtina klausinėti ir pliurpti. Teolo-

gijos profesorium — štai kuo aš tapau, tai va, ir sužinojai, bet

dabar, berneli, man teologija ne galvoj, dabar karas. Eime!

Jis nušovė vairuotoją nedidelio automobilio, kuris kaip tik

pūkšdamas važiavo į mus, vikriai tarsi beždžionė įšoko į

mašiną, sustabdė ją, įsodino mane, paskui velnišku greičiu tarp

kulkų ir apvirtusių mašinų leidomės tolyn, išvažiavome iš centro

ir priemiesčių.

— Ar tu fabrikantų pusėje? — paklausiau savo draugą.

— Nesvarbu, tai skonio dalykas, apie tai pagalvosime,

išvažiavę už miesto. Bet jie, palauk, aš labiau už tai, kad pa-

sirinktume kitą partiją, nors iš esmės tai, žinoma, visiškai tas pat.

Aš esu teologas, o mano pirmtakas Liuteris kitados padėjo

kunigaikščiams ir turtuoliams kovoti prieš valstiečius, mes

dabar tai truputį pakoreguosime. Prasta mašina, tikėkimės, ji

išlaikys dar keletą kilometrų.

Greitai it vėjelis, dangaus sūnelis, mes nutratėjome tolyn, į

žalią ramią vietovę, daug mylių pravažiavome plačia lyguma,

lėtai pakilome į didžiulius kalnus. Čia sustojome ant lygaus

blizgančio kelio, kuris, drąsiai vingiuodamas tarp stačių uolų

sienos ir žemos apsauginės tvorelės, kilo aukštyn, aukštai virš

mėlynuojančio ežero.

— Graži vieta,— tariau aš.

— Labai žavi. Galim ją pavadinti Ašies keliu, čia nulūš ne

viena ašis, Hariuk, pamatysi!

Prie kelio stovėjo didelė pinija, o pinijoje pamatėm kažkokią

iš lentų sukaltą būdelę, sekyklą. Gustavas skambiai nusijuokė,

gudriai pamerkė savo mėlynomis akimis, mes greitai išlipom iš

'mašinos, sunkiai šnopuodami, užsliuogėme kamienu ir pa-

sislėpėme sekykloje, kuri mums labai patiko. Ten radome

šautuvų, pistoletų, diržų su šoviniais. Ir vos spėjome truputėlį

atsipūsti ir įsikurti medžioklės bokštelyje, nuo artimiausio

posūkio pasigirdo kimūs ir valdingi didelės prabangios mašinos

signalai, ji urgzdama dideliu greičiu artėjo tvaskančiu kalnų

keliu. Mes jau laikėme rankose šautuvus. Buvo nepaprastai

įdomu. .

— Taikyk į šoferį! — greitai įsakė Gustavas, sunki mašina

kaip tik lėkė pro mus.. Ir štai aš jau nusitaikiau ir šoviau — į

153

mėlyną vairuotojo kepurę. Jis sudribo, mašina nušvilpė tolyn,

atsitrenkė į .uolą, atšoko, sunkiai ir įnirtingai lyg didelė, stora

kamanė atsimušė į žemą tvorą, apsivertė ir, trumpai tyliai

pokštelėjusi, persivertė per ją, nugarmėjo į bedugnę.

—Sutvarkyta! — nusijuokė Gustavas.— Kito

imsiuosi aš. Štai ir vėl čion lėkė mašina, nugrimzdę minkštose

sėdynėse, sėdėjo trys ar keturi keleiviai, virš vienos moters

galvos plaikstėsi šviesiai mėlyno šaliko galas, man iš tiesų

buvę jo gaila, kas žino, gal-po juo juokėsi gražiausias moters

veidas. Dieve, jei jau žaidėme plėšikus, tai tikriausiai geriau ir

gražiau būtų pasekti didžiaisiais pavyzdžiais ir neatgręžti

šaunios mūsų žudynių aistros prieš gražias damas. Bet

Gustavas jau iššovė. Vairuotojas krūptelėjo, sukniubo, mašina

pašoko prie statmenos uolos, atšoko atgal ir ratais aukštyn

šleptelėjo ant kelio. Mes luktelėjome, niekas nesujudėjo,

žmonės be garso, tarsi sugauti spąstų, gulėjo po savo mašina.

Mašina dar burzgė ir tarškėjo, ir juokingai sukosi ore ratai, bet

staiga ji baisiai pokštelėjo ir paskendo skaisčiose liepsnose.

— „Fantas",— tarė Gustavas.— Reikia leistis žemyn ir

nuvalyti kelią. .

Mes išlipome ir apžiūrėjome degančią krūvą. Ji labai greitai

sudegė, tuo tarpu iš jaunų medelių pasidarėme dalbas,

pakėlėme, pastūmėme ją į šalį ir per kelio tvorą nuvertėme į

bedugnę, po to dar ilgai kažkas traškėjo krūmuose. Beverčiant

mašiną, iškrito du lavonai, dabar jie gulėjo ant kelio, apdegu-

siais drabužiais. Vieno švarkas dar buvo beveik sveikas, aš

apieškojau jo kišenes, tikėdamasis sužinoti, kas jis buvo. Aptikau

odinę piniginę, joje buvo vizitinių kortelių. Aš paėmiau vieną

ir perskaičiau žodžius: „Tat tvam asi"*.

— Labai sąmojinga,— tarė Gustavas.— Tačiau iš esmės

nesvarbu, kaip vadinasi žmonės, kuriuos dabar žudome. Jie

tokie pat vargšai, kaip ir mes, vardai neturi reikšmės. Šis pasaulis

turi žūti, ir mes kartu su juo. Palaikyti jį dešimt minučių po

vandeniu būtų neskausmingiausią išeitis. Na, kibkim į darbą!

Mes numėtėme lavonus ten, kur ir mašiną, jau girdėjom

kito automobilio tutavimą. Jį sušaudėme čia pat prie kelio.

Pašėlusiai svaigiai sukdamasis, jis dar truputį palėkė į priekį,

paskui

* Tai tu (sanskr.).

154

parvirto ir taip gulėjo pūškuodamas, vienas keleivis liko tyliai

sėdėti viduje, o nesužeista, nors išblyškusi ir visa drebėdama,

išlipo jauna graži mergaitė. Mes ją pasveikinome maloniai-ir

pasiūlėme savo paslaugas. Ji buvo labai išsigandusi, negalėjo

kalbėti ir spoksojo į mus valandėlę tarsi pakvaišusi.

— Ką gi, pirmiau pažiūrėkime, kokie senojo pono reika-

lai,— tarė Gustavas ir pasuko link keleivio, kuris vis dar

kybojo sėdynėje už_ mirusio šoferio. Tai buvo žmogus

trumpais žilais plaukais, jis žvelgė protingomis šviesiai pilkomis

akimis, nors, atrodo, smarkiai buvo sužeistas," bent jau kraujas

veržėsi jam iš burnos, o kaklas buvo kraupiai persuktas ir

pastiręs.

— Leiskite prisistatyti, senasis pone, mano vardas Gusta-

vas. Mes leidome sau nušauti jūsų vairuotoją. Ar galime pa-

klausti, su kuo turime garbę?

Senis žvelgė šaltai ir liūdnai mažomis pilkomis akimis.

— Aš esu vyresnysis prokuroras Lioringas,— tarė jis

lėtai.— Jūs nužudėte ne tik mano vargšą šoferį, bet ir mane,

jaučiu, artėja galas. Kodėl gi jūs į mus šovėte?

— Per greit važiavote.

— Mes važiavome normaliu greičiu.

— Kas vakar buvo normalu, šiandien jau nebenormalu,

ponas vyresnysis prokurore. Šiandien mes manome, kad bet

koks greitis, kuriuo gali važiuot automobilis, yra per didelis.

Dabar daužome visus automobilius, taip pat ir kitas mašinas.

— Ir savo šautuvus?

— Ir jiems ateis eilė, jei mums dar tam liks laiko. Tikriausiai

rytoj ar poryt mes visi žūsime. Juk jūs žinote, mūsų pasaulio

dalis buvo bjauriai tankiai gyvenama. Na, o dabar bus daugiau

oro.

— Negi jūs šaudote kiekvieną , be pasirinkimo?

— Žinoma. Kai kurių, be abejo, gaila. Pavyzdžiui, man

būtų buvę gaila šios jaunos gražios damos — ji, matyt, jūsų

duktė?

— Ne, ji mano stenografistė.

— Tuo geriau. O dabar prašom išlipti, arba leiskite jus

ištraukti iš mašinos, nes mašina bus sunaikinta.

— Norėčiau būti sunaikintas kartu su ja.

— Kaip norite. Leiskite paklausti dar vieno dalyko! Jūs —

prokuroras. Man visada buvo nesuvokiama, kaip žmogus gali

155

būti prokuroru. Jus iš to gyvenate, kad kaltinate ir smerkiate

bausmei kitus žmones, dažniausiai tikrus vargšus. Ar ne?

— Taip. Aš atlikinėjau savo pareigą. Tai mano tarnyba.

Lygiai tokia pat, kaip budelio — žudyti mano nuteistus. Jūs

pats juk parėmėte tokią pačią tarnybą. Jūs juk irgi žudote.

— Iš tikrųjų. Tik mes žudome ne iš pareigos, o iš malonumo

arba, veikiau, iš nepasitenkinimo, iš nevilties, sukeltos pasaulio.

Todėl žudymas mums teikia tam tikrą malonumą. Argi žudymas

jums niekada neteikė •malonumo?

— Jūs man nusibodote. Būkite malonūs, atlikite savo darbą

iki galo. Jei neturite supratimo, kas yra pareiga...

Jis nutilo ir perkreipė lūpas, tarsi norėdamas nusispjauti.

Bet tepasirodė tik truputis kraujo, kuris prilipo prie smakro.

— Palaukite! — mandagiai tarė Gustavas.— Aš nežinau,

tiesa, kas yra pareiga, jau nebežinau. Anksčiau tarnyboje

dažnai su ja susidurdavau, aš buvau teologijos profesorius. Be

to, buvau kareivis ir dalyvavau kare. Iš to, kas man atrodė

pareiga ir ką man kadais įsakydavo autoritetai ir viršininkai,

nieko gero nebuvo, aš visada mieliau būčiau daręs priešingai.

Bet jeigu nebeturiu supratimo, kas yra pareiga, tai vis dėlto ži-

nau, kas yra kaltė, galbūt tai visai tas pat. Kadangi mane pagimdė

motina, aš esu kaltas, pasmerktas gyventi, įpareigotas priklau-

syti kažkokiai valstybei, būti kareiviu, žudyti, mokėti ginkla-

vimosi mokesčius. O dabar, šią akimirką, gyvenimo kaltė mane

vėl privertė žudyti, kaip kažkada kare. Tik šįkart aš žudau be

pasibjaurėjimo, aš apsipratau su savo kalte, nieko prieš neturiu,

kad šis kvailas, prisikimšęs pasaulis byra į šukes, aš mielai jam

padedu ir mielai pats žūsiu.

Prokuroras įsitempė, stengdamasis truputį šyptelėti suli-

pusiomis nuo kraujo lūpomis. Jam ne per daug tas pavyko, bet

galėjai pastebėti jo gerą norą.

— Puiku,— tarė jis.— Vadinasi, mes kolegos. O dabar

prašom atlikti savo pareigą, gerbiamas kolega.

Žavi mergaitė tuo tarpu susmuko šalikelėj ir apalpo.

Tą akimirką vėl sutūtavo mašina, artėjanti visu greičiu.

Mergaitę patraukėme truputį į šalį, prisispaudėme prie uolų ir

leidome atvažiuojančiai mašinai įlėkti į kitos nuolaužas.

Smarkiai sustabdyta, ji atsistojo piestu, bet sustojo nenukentė-

jusi. Greitai čiupom šautuvus ir nusitaikėme į naujuosius.

156

— Išlipkit! — sukomandavo Gustavas.— Rankas aukštyn!

Trys vyriškiai išlipo iš mašinos ir klusniai pakėlė rankas.

— Ar tarp jūsų yra gydytojas? — paklausė Gustavas.

Jie paneigė.

— Tuomet būkit malonūs ir atsargiai nukelkite nuo sėdynės

šį poną, jis sunkiai sužeistas. O paskui nuvežkite jį savo mašina iki

artimiausio miesto. Pirmyn, čiupkite!

Greitai senąjį poną paguldė į kitą mašiną, Gustavas suko-

mandavo, ir jie nuvažiavo.

Mūsų stenografistė tuo tarpu vėl atsigavo ir stebėjo įvykius.

Man patiko, kad mums atiteko šis gražus laimikis.

— Panele,— tarė Gustavas,— jūs praradote darbdavį. Ti-

kiuosi, kad šis senas ponas jums niekuo daugiau nebuvo artimas.

Aš jus priimu į tarnybą, būkite mums gera bičiulė! Taip, o dabar

truputį paskubėkime. Netrukus čia bus nejaukus Ar mokate

sliuogti į medžius, panele? Taip? Taigi pirmyn, ropškite pas mūs,

mes jums padėsime.

Kaip begalėdami greičiau visi trys įsikorėme į medinę būdelę.

Viršuje panelei pasidarė bloga, bet davėme konjako, ir netrukus

ji tiek atsipeikėjo, jog ėmė grožėtis nuostabiu ežero ir kalnų

vaizdu ir pasakė, kad jos vardas Dora.

Tuoj po to apačioje vėl pasirodė mašina, nesustodama ji

atsargiai apvažiavo apvirtusį automobilį, o paskui staigiai pa-

didino greitį.

— Tinginiai! — nusijuokė Gustavas ir nušovė vairuotoją.

Mašina kiek pasišokėjo, davėsi į tvorą, pralaužė ją ir įstrižai

pakibo virš bedugnės.

— Dora,— tariau aš,— ar mokate naudotis šautuvais?

Ji nemokėjo, bet iš mūsų išmoko, kaip užtaisyti šautuvą.

Iš pradžių ji buvo negrabi ir iki kraujų persidrėskė pirštą, ėmė

žliumbti ir pareikalavo angliško pleistro. Bet Gustavas jai

paaiškino, kad dabar karas ir ji turinti parodyti, kad yra šauni,

drąsi mergaitė. Tai padėjo.

— Bet kas bus mums? — paklausė ji po to.

— Nežinau,— tarė Gustavas.— Mano draugui Hariui pa-

tinka žavios moterys, jis, bus jūsų draugas.

— Bet jie ateis su policija, kareiviais ir nužudys mus.

— Policijos ir panašių dalykų nebėra. Mes turime pasi-

rinkti, Dora. Arba tyliai liekame čia, viršuje, ir šaudome į visas

157

pravažiuojančias mašinas. Arba patys sėdame į kokią mašiną,

išvažiuojame iš čia ir leidžiame, kad kiti į mus šaudytų. Visiškai

tas pat, katrą pusę palaikysim. Aš už tat, kad pasiliktume čia.

Apačioje vėl pasirodė mašina, iki mūsų atsklido garsus jos

signalas. Greitai ją sutvarkėme, ir ji liko gulėti ratais į viršų.

— Juokinga,— tariau aš,— kad šaudymas gali teikti tokį

didelį malonumai Aš juk anksčiau buvau karo priešininkas!

Gustavas nusišypsojo.

— Matai, pasaulyje per daug žmonių. Anksčiau šito ne-

pastebėdavom. Bet dabar, kai kiekvienas nori ne vien kvėpuoti,

bet ir turėti automobilį, dabar imame tai pastebėti. Žinoma, tai,

ką čia darome, neprotinga, tai vaikiška, o ir karas buvo grynas

vaikiškumas. Ilgainiui žmonija turės išmokti protingomis

priemonėmis riboti savo veisimąsi. Kol kas mes gana nepro-

tingai reaguojame į šią nepakenčiamą padėtį, bet elgiamės iš

esmės teisingai: mes redukuojame.

— Taip,— tariau aš,— ką mes darome, ko gero, beprotiška

ir vis dėlto tikriausiai gera ir reikalinga. Negerai, kai žmonija

per daug įtempia protą ir bando protu tvarkyti daiktus, kurie

protui visiškai neprieinami. Tuomet atsiranda idealų... Jie yra

nepaprastai protingi ir vis dėlto baisiai prievartauja ir plėšia

gyvenimą, nes labai jau naiviai jį supaprastina. Žmogaus pa-

veikslas, kažkada aukštas idealas, virsta stereotipu. Mes, be-

pročiai, galbūt jį vėl sutaurinsime.

Juokdamasis Gustavas atsakė:

— Vyruti, tu nuostabiai protingai kalbi, klausytis šio iš-

minties šaltinio džiugu ir naudinga. Ir galbūt tu net šiek tiek

teisus. Bet būk toks geras ir vėl užsitaisyk šautuvą, tu, rodos,

truputį užsisvajojai. Kiekvieną akimirką gali vėl atlėkti vienas

kitas stirninas, filosofija jų nepatiesi, vamzdyje vis dėlto turi

būti kulkų.

Atvažiavo automobilis ir iš karto sudužo, kelias buvo

užverstas. Išlikęs gyvas storas raudongalvis žmogus padūkusiai

mostagavo prie nuolaužų, spoksojo aukštyn ir žemyn,

pastebėjo mūsų slėptuvę, suriaumojęs puolė mūsų pusėn ir

kelis kartus šovė į mus iš revolverio.

— Nešdinkitės, arba šausiu,— sušuko Gustavas. Žmogus

nusitaikė į jį ir šovė dar kartą. Tuomet mes jį nupylėme dviem

šūviais.

158

Mes sudorojome dar dvi pravažiuojančias mašinas. Po to

kelias pasidarė tylus ir tuščias, matyt, pasklido žinia, kad jis

pavojingas. Turėjome laiko pasigėrėti gražiu vaizdu. Anapus

ežero, slėnyje buvo kažkoks miestelis, ten kilo dūmai, ir netrukus

pamatėme, kaip ugnis bėga stogais. Girdėjosi šūviai. Dora ėmė

verkšlenti, aš paglosčiau jos drėgnus skruostui

— Negi, mes visi turime mirtį? — paklausė ji. Niekas ne-

atsakė. Tuo tarpu apačioje pasirodė pėstysis, pamatė gulint su-

daužytus automobilius, apšniukštinėjo iš visų pusių, pasilenkęs

įlindo į vieną, ištraukė margą saulės skėtį, odinį moterišką ran-

kinuką, butelį vyno, taikiai atsisėdo ant tvoros, gurkštelėjo iš

butelio, išsitraukęs iš kišenės suvalgė kažką, suvyniotą į foliją,

išgėrė butelį iki dugno, patenkintas nuėjo tolyn, po pažastim pa-

sibrukęs saulės skėtį. Jis taikiai žingsniavo pirmyn, ir aš tariau

Gustavui:

' — Ar galėtum dabar šauti į šį šaunų vaikiną ir prakiurinti

jam galvą? Dievaži, aš negalėčiau.

— Niekas šito ir nereikalauja,— burbtelėjo mano draugas.

Bet ir jam pasidarė nejauku. Tereikėjo išvysti žmogų, kuris dar

elgėsi nežalingai, taikiai ir vaikiškai, kuris dar tebegyveno ne-

kaltumo būklėje, ir visas mūsų girtinas ir naudingas darbas stai-

ga pasidarė kvailas ir bjaurus. Po velnių, šitiek kraujo! Mums

pasidarė gėda. Bet sakoma, kad ir generolai kare retkarčiais taip

jausdavęsi.

— Einam iš čia,— ėmė aimanuoti Dora,— leidžiamės že-

myn, mašinose tikriausiai rasime ko nors valgomo. Negi jūs ne-

išalkote?

Apačioje, degančiame mieste, ėmė skambėti varpai — su-

sijaudinę ir išsigandę. Mes pasiruošėme išlipti. Padėdamas Do-

rai perlipti per turėklus, pabučiavau jos kelius. Ji skardžiai nu-

sijuokė. Bet čia lentos neišlaikė ir mes abu nukritome į tuštumą...

Aš vėl atsidūriau apvaliame koridoriuje, dar neatitokęs nuo

medžioklės nuotykio. Ir visur, ant visų nesuskaičiuojamų durų,

masino užrašai:

Mutabor

Pavirtimas kiekvienu gyvuliu ir augalu

159

Kamasutram

Mokoma indų meilės meno

Kursas pradedantiems: 42 skirtingi meilės būdai

Maloni savižudybė!

Tu numirsi iš juoko

Ar norite pavirsti dvasia?

Rytų išmintis

O, kad turėčiau tūkstantį liežuvių!

Tik vyrams

Europos saulėlydis

Kainos sumažintos. Vis dar neprilygstama

Meno esmė

Laikas pavirsta erdve

per muziką

Besijuokianti ašara

Jumoro kabinetas

Atsiskyrėlių žaidimai

Pilnavertis bet kokio bendravimo pakaitalas

Užrašai ėjo be galo. Vienas skelbė:

Nurodymai asmenybei sukurti

Sėkmė garantuota

160

Tai man pasirodė verta dėmesio, ir aš įžengiau pro šias duris.

Patekau į apytamsį, tylų kambarį, ten nebuvo kėdės, rytie-

tišku įpročiu ant grindų sėdėjo žmogus, priešais jį gulėjo kaž-

kas panašaus į didelę šachmatų lentą. Pirmą akimirką man pa-

sirodė, kad tai mano bičiulis Pablas, tas žmogus bent jau vilkėjo

panašiu margu šilkiniu švarku, ir jo akys buvo tokios pat tamsiai

spindinčios.

— Ar jūs Pablas? — paklausiau aš.

— Aš esu niekas,— paaiškino jis maloniai.— Mes čia ne-

turime vardų, mes čia ne asmenys. Aš esu šachmatininkas. Ar

norite pamokos apie asmenybės sukūrimą?

— Taip, labai.

— Tada būkite malonus ir duokite man keletą tuzinų savo

figūrų.

— Mano figūrų?..

— Tų figūrų, į kurias, kaip matėte, suskilo vadinamoji jū-

sų asmenybė. Be figūrų aš juk negaliu žaisti.

Jis prikišo man veidrodį, aš vėl jame pamačiau kaip vie-

ninga mano asmenybė suskyla į daugelį „aš", jų skaičius, rodės,

dar padidėjo. Bet figūros dabar buvo labai mažos, maždaug

kaip paprastos šachmatų figūros, ir žaidėjas tyliais, patikimais

pirštais atrinko keletą tuzinų ir sustatė ant grindų greta šach-

matų lentos. Statydamas jis kalbėjo monotoniškai, tarsi žmogus,

kartojantis dažnai sakytą kalbą arba skaitytą paskaitą:

— Jums yra žinoma klaidinga ir nelaimes nešanti pažiūra,

kad žmogus esąs pastovi vienybė. Jums taip pat yra žinoma,

kad žmogus sudarytas iš daugybės sielų, iš labai daug „aš". Su-

skaldyti tariamą asmenybės vienybe į šią daugybę figūrų lai-

koma beprotišku dalyku, mokslas išgalvojo tam pavadinimą —

šizofrenija. Mokslas čia tiek teisus, kad negalima daugybės su-

valdyti be vadovavimo, be tam tikros tvarkos ir grupavimo.

Tačiau jis neteisus tuo, kad mano, jog esanti galima tik vieną

kartą duota, privaloma daugelio „aš" porūšių tvarka, nesikei-

čianti visą gyvenimą. Ši mokslo klaida turi keletą nemalonių

pasekmių, vertinga ji tėra tik tuo, kad valstybinę tarnybą turin-

tiems mokytojams ir auklėtojams supaprastina darbą ir atleidžia

juos nuo reikalo galvoti ir eksperimentuoti. Dėl šios klaidos dau-

gelis žmonių laikomi „normaliais", net socialiai vertingais, nors

jie yra neišgydomi bepročiai, ir, atvirkščiai, kiti laikomi bepro-

161

čiais, nors yra genijai. Todėl netobulą mokslinę psichologiją

mes papildysime sąvoka, kurią vadiname kūrimo menu. Tam,

kuriam suskilo jo „aš", mes rodome, kad tuos gabalus jis kiek-

vienu metu ir visokia tvarka gali nustatyti iš naujo ir tuo gyve-

nimo žaidime pasiekti begalinį įvairumą. Kaip rašytojas iš sau-

jos figūrų sukuria dramą, taip ir mes iš mūsų suskaldyto „aš"

figūrų kuriame vis naujas grupes su naujais žaidimais ir įtam-

pomis, su amžinai naujomis situacijomis. Žiūrėkite!

Tyliais, protingais pirštais jis ėmė mano figūras, visus tuos

senius, jaunuolius, vaikus, moteris, visas tas linksmas ir liūdnas,

stiprias ir gležnas, vikrias ir nerangias figūras, ir greitai

rikiavo ant lentos partijai, kur jos tučtuojau sustojo grupėmis,

šeimomis žaidimams ir kovoms, draugystei ir nesantaikai,

sudarydamos miniatiūrinį pasaulį. Prieš mano susižavėjusias

akis jis privertė tą gyvą ir vis dėlto gerai sutvarkytą mažą

pasaulį valandėlę judėti, žaisti ir kovoti, sudarinėti sąjungas ir

kautis mūšiuose, vienas kitam pirštis, vesti, daugintis; tai buvo

iš tiesų daugiapersonažė, audringa ir įdomi drama.

Paskui jis linksmai mostelėjo ranka virš lentos, atsargiai

apvertė visas figūras, sustūmę jas į vieną krūvą ir susimąstęs

tarsi išrankus menininkas iš tų pačių figūrų sudėliojo visiškai

naują partiją, su visai kitomis grupėmis, kitokiais santykiais ir

kitaip susipynusiomis aplinkybėmis. Antroji partija buvo pa-

naši į pirmąją: tai buvo tas pats pasaulis, sukurtas iš tos pačios

medžiagos, bet tonacija buvo kita, tempas pasikeitęs, kitaip ak-

centuoti motyvai, kitokios situacijos.

Ir šitaip tas protingas statytojas iš figūrų, kurių kiekviena

buvo dalis manęs paties, statė vieną partiją po kitos, visos jos

iš tolo atrodė panašios, visos aiškiai priklausė tam pačiam pa-

sauliui, buvo tos pačios kilmės, tačiau kiekviena buvo .visiškai

nauja.

— Tai ir yra gyvenimo menas,— kalbėjo jis pamokomai.—

Jūs pats galėsite ateityje kaip norėdamas toliau kurti ir

gaivinti, painioti ir turtinti savo gyvenimo žaidimą, tai jūsų

rankose. Kaip beprotybė, aukščiausia prasme, yra visos

išminties pradžia, taip šizofrenija yra viso meno; visos

fantazijos pradžia. Net mokslininkai tai beveik pripažino, apie

tai, pavyzdžiui, galima pasiskaityti ir „Stebuklingajame princo

rage", toje žavioje knygoje, kur daug triūso reikalaujantis ir

stropus mokslininko dar-

162

bas sutaurinamas genialiai bendradarbiaujant daugeliui išpro-

tėjusių ir į beprotnamius uždarytų menininkų. Šekit, pasiimkite

savo figūrėles, šis žaidimas dar dažnai teiks jums džiaugsmo.

Figūrą, kuri šiandien išaugo į nepakenčiamą baidyklę ir gadina

partiją, rytoj jūs padarysite nepavojinga antrine figūra. O varg-

šę mielą figūrėlę, pasmerktą, rados, jau vien nesėkmei ir piktai

lemčiai, kitoje partijoje padarysite princese. Linkiu linksmai

praleisti laiką, gerbiamasis.

Aš žemai ir dėkingai nusilenkiau šiam talentingam šachma-

tininkui, susikišau figūrėles į kišenę ir išėjau pro siauras duris.

Iš tiesų pamaniau, kad iš karto atsisėsiu koridoriuje ant grin-

dų ir valandų valandom, visą amžinybę žaisiu savo figūromis,

bet vos grįžau į šviesų apvalų teatro koridorių, mane ėmė nešti

naujos srovės, kurios buvo už mane stipresnės. Prieš mano akis

ryškiai plykstelėjo plakatas:

Stepių vilkų dresūros stebuklai

Šis užrašas man sukėlė įvairiausių jausmų, visokių baimių

ir prievartų, atėjusių iš mano buvusio gyvenimo, iš paliktos tik-

rovės, skausmingai suspaudė širdį. Drebančia ranka atidaręs

duris, įėjau į kažkokį turgaus balaganą, ten pamačiau įrengtas

geležines grotas, kurios mane skyrė nuo skurdžios scenos. O

scenoje pamačiau stovintį žvėrių tramdytoją, truputį šarlata-

niškai atrodantį, pasipūtusį poną, kuris, nepaisant didelių ūsų,

galingų muskulų ir dabitiškų cirko drabužių, kažkaip klastingai,

gana bjauriai buvo panašus į mane. Šis stiprus žmogus vedėsi už

pavadžio tarsi šunį,— graudus vaizdas! — didelį, gražų, bet

baisiai perkarusį ir vergiškai baugščiai žiūrintį vilką. Ir buvo

lygiai taip pat koktu, kaip ir įdomu lygiai taip pat šlykštu, kaip

ir slapčiom smagu stebėti, kaip šis brutalus tramdytojas serija

triukų ir sensacingų scenų demonstruoja tokį kilnų ir vis dėlto

taip gėdingai paklusnų plėšrūną.

Savo vilką šis žmogus, prakeiktas mano karikatūrinis dvy-

nys, buvo fantastiškai išdresiravęs. Vilkas tiksliai klausė kiek-

vieno įsakymo, reagavo kaip šuo į kiekvieną šūktelėjimą, rimbo

kirtį, jis puolė ant kelių, dėjosi negyvas, tarnavo, klusniai ir man-

dagiai nasruose nešė tai duonos kriaukšlę, tai kiaušinį, tai ga-

163

balėlį mėsos, tai pintinėlę, negana to, jis turėjo pakelti ir atnešti

tramdytojo numestą rimbą, nepakenčiamai, meilikaujamai viz-

gindamas uodega. Prie vilko atnešė triušį, o paskui baltą ėriuką,

ir nors žvėris šiepė dantis, nors jam bėgo seilės ir jis virpėjo iš

godulio, tačiau nelietė nei vieno, nei kito, o, elegantiškai atsi-

spyręs, pagal įsakymą peršoko per abu gyvulėlius, kurie dre-

bėdami gūžėsi prie žemės, paskui jis atsigulė tarp triušio ir ėriu-

ko, apkabino abu priekinėmis letenomis, sudarydamas su jais

jaudinančią šeimyninę grupę. Po to iš žmogaus rankos jis suėdė

plytelę šokolado. Kančių kančia buvo žiūrėti, kaip fantastiškai

šis vilkas išmoko išsižadėti savo prigimties, ir man plaukai ant

galvos pasišiaušė.

Tačiau už šią kančią ir susijaudinusiam žiūrovui, ir pačiam

vilkui antroje pastatymo dalyje buvo atlyginta. Pasibaigus tai

rafinuotai dresūros programai ir po to, kai tramdytojas trium-

fuodamas nusilenkė su saldžia šypsena virš ėriuko-vilko gru-

pės, rolės pasikeitė. Į Harį panašus tramdytojas, žemai nusi-

lenkęs, staiga padėjo savo rimbą prie vilko kojų ir ėmė lygiai

taip pat drebėti, gūžtis ir pasidarė toks pat varganas, kaip anks-

čiau žvėris. O vilkas juokdamasis apsilaižė, dingo jo nenatūra-

lumas ir apsimetimas, jo žvilgsnis žibėjo, visas jo kūnas įsitempė

ir pražydo vėl atgautu laukinumu.

Dabar įsakinėjo vilkas, ir žmogus turėjo paklusti. Įsakytas

žmogus puolė ant kelių, vaidino vilką, kaišiojo liežuvį; plom-

buotais dantim plėšė nuo savęs drabužius. Vaikščiojo taip, kaip

įsakinėjo žmonių tramdytojas, dviem kojom arba keturiomis,

tarnavo, dėjosi negyvas, davėsi vilkui jodinėjamas, nešiojo pas-

kui jį rimbą. Talentingai ir šuniškai jis sutiko su kiekvienu pa-

žeminimu ir perversija. Į sceną išėjo graži mergaitė, prisiartino

prie dresiruoto žmogaus, paglostė jam pasmakrę, pasitrynė

skruostu į jo skruostą, bet jis tebestovėjo keturpėsčias, tebebuvo

žvėris, kratė galvą ir ėmė rodyti gražuolei dantis, galiausiai taip

grėsmingai ir vilkiškai, jog ši pabėgo. Jam pasiūlė šokolado,

kurį jis niekinamai apuostė ir pastūmė. O pabaigoje vėl buvo

atneštas baltas ėriukas ir riebus margas triušis, ir pagaulus žmo-

gus parodė viską, ką galėjo, taip suvaidino vilką, kad net gražu

žiūrėti. Pagriebęs rėkiančius gyvulėlius pirštais ir dantim, draskė

gabalus jų kailio ir mėsos, viepdamasis žiaumojo gyvą jų mėsą

ir užsimiršęs, apkvaitęs, užsimerkęs iš malonumo, čiulpė šiltą

jų kraują.

164

Pasibaisėjęs išbėgau pro duris. Šis magiškasis teatras nebuvo,

kaip pamačiau, tyras rojus, po jo gražiu paviršium slypėjo visos

pragaro kančios. O Dieve, negi ir čia nebuvo išsigelbėjimo?

Pagautas baimės, bėgiojau iš vieno galo į kitą, burnoje jau-

čiau kraujo ir šokolado skonį, vienodai bjaurų, visa širdimi troš-

kau pabėgti nuo šios drumzlinos bangos, karštai stengiausi iš-

gauti iš savęs pakenčiamesnius, malonesnius paveikslus. „O bro-

liai, gana jau to skausmo!" — dainavo manyje, ir, apimtas

siaubo, prisiminiau tas bjaurias fronto fotografijas, kurias kar-

tais matydavau karo metu,— krūva netvarkingai suverstų la-

vonų, kurių veidus dujokaukės buvo pavertusios vypsančiais

velnių snukiais. Koks dar kvailas ir naivus tuomet buvau, kai

man, žmones mylinčiam karo priešininkui, šie vaizdai kėlė siau-

bą! Šiandien žinojau, kad joks tramdytojas, joks ministras, joks

generolas, joks pamišėlis savo protu nesugalvos minčių ir pa-

veikslų, kurie nebūtų manyje gyvenę, tokie pat laukiniai ir pikti,

tokie grubūs ir kvaili.

Lengviau atsidusęs, prisiminiau užrašą, kuris, kaip mačiau

spektaklio pradžioje, sukėlė tokį entuziazmą tam gražiam jau-

nuoliui:

Visos mergaitės tavo

ir man pasirodė, kad apskritai nieko daugiau iš tikrųjų nega-

lima taip trokšti, kaip šito. Džiaugdamasis, kad ištrūkau iš pra-

keikto vilkiško pasaulio, aš įėjau.

Keistas daiktas — taip pasakiškai ir kartu taip pažįstamai,

jog net sudrebėjau,— į mane čia padvelkė mano jaunystės aro-

matas, mano vaikystės ir paauglio laikų atmosfera, ir mano šir-

dyje ėmė tekėti anų laikų kraujas. Visa, ką neseniai dariau ir

galvojau, ir viskas, kuo ką tik buvau, nukrito nuo manęs, aš vėl

buvau jaunas. Dar prieš valandą, dar prieš akimirką maniau,

jog gana gerai žinau, kas yra meilė, troškimas, ilgesys, bet tai

buvo seno žmogaus meilė ir ilgesys. Dabar aš vėl buvau jaunas,

ir tai, ką savyje jutau, ši kaitri srūvanti ugnis, šis galingai trau-

kiantis ilgesys, ši tirpdanti aistra tarsi drėgnas kovo vėjas buvo

jauna, nauja ir tikra. O, kaip vėl suliepsnojo pamirštos ugnys,

kaip stipriai ir dusliai suskambėjo praeities garsai, kaip gyslose

165

prašneko kraujas, kaip sušuko ir uždainavo sieloje! Aš buvau

vaikas, penkiolikos ar šešiolikos metų, mano galva buvo kimšte

prikimšta lotyniškų, graikiškų žodžių, poetų puikių eilėraščių,

mano mintys kupinos troškimų ir ambicijų, mano fantazijos

pilnos svajonių apie meną, bet daug giliau, stipriau ir baisiau,

negu visos šios liepsnojančios ugnys, manyje degė ir tvyksčiojo

meilės ugnis, lyties alkis, sekinanti malonumo nuojauta.

Aš stovėjau ant uolingos kalvos virš mano gimtojo miestuko,

kvepėjo drėgnu vėju ir pirmomis žibuoklėmis, apačioje, mies-

telyje, blizgėjo upė ir mano gimtųjų namų langai, visas tas vaiz-

das, visi tie garsai ir kvapai buvo tokie siautulingai sodrūs, nauji

ir pirmapradžiai, taip tviskėjo spalvomis, ir tokia nežemiška pa-

laima visa tai alsavo pavasario vėjyje, kaip buvau matęs pasau-

lyje kitados, turtingiausiomis mano pirmosios jaunystės kūrybi-

nėmis valandomis. Aš stovėjau ant kalvos, vėjas draikė ilgus

mano plaukus; pagautas svajingo meilės ilgesio, išsiblaškęs nu-

skyniau nuo ką tik pradėjusio žaliuoti krūmo jauną, vos prasivė-

rusį pumpurą, pakėliau jį prie akių, pauosčiau (ir jau vien nuo

šio kvapo mane vėl nusvilino anų laikų prisiminimai), paskui

paėmiau šį mažą, žalią daiktelį lūpomis, kurios dar nebuvo bu-

čiavusios mergaitės, ir ėmiau kramtyti. Ir, vos tik pajutęs šį aitrų,

aromatingai kartų skonį, staiga aiškiai supratau, kas man darosi,

viskas vėl sugrįžo. Iš naujo išgyvenau vieną valandą iš paskutinių

savo paauglystės metų, ankstyvo pavasario sekmadienio po-

pietę, tą dieną, kai, vienas išėjęs pasivaikščioti, susitikau Roza

Kreisler ir su ja taip droviai pasisveikinau, ir ją taip svaigiai įsi-

mylėjau.

Tuomet su baugščių lūkesčiu žvelgiau į šią gražią mergaitę,

kuri, dar manęs nepastebėjusia viena svajingai kopė į mano pu-

sę, mačiau jos plaukus, supintus į storas kasas ir vis dėlto pa-

laidus palei skruostus, kur vėjyje plasteno ir plaukė neklusnios

sruogos. Pirmą kartą savo gyvenime pamačiau, kokia graži ši

mergaitė, koks gražus ir žavus šis vėjo žaismas švelniuose jos

plaukuose, kaip gražiai ir ilgesingai apgulusi jauną kūną plona

mėlyna jos suknelė, ir lygiai taip pat, kaip nuo karčiai aitraus

sukramtyto pumpuro skonio mane persmelkė visas baugščiai

saldus pavasario džiaugsmas ir baimė, taip, pamačius šią mer-

gaitę, mane užliejo visa mirtina meilės nuojauta, moters nuo-

jauta, šiurpi nuovoka, kiek tai žada galimybių, neapsakomos

166

palaimos, neįsivaizduojamų sąmyšių, baimės ir kančių, nuošir-

džiausio išsivadavimo ir giliausios kaltės. O kaip degė šis kartus

pavasario skonis ant- mano liežuvio! O kaip sruvo žaisdamas

vėjas pro jos plaukus, besiplaikstančius apie rausvus skruostus!

Paskui ji priartėjo prie manęs, pakėlė akis ir mane pažino, aki-

mirką truputį nuraudo ir nusuko žvilgsnį; paskui aš su ja

pasisveikinau, nusiėmęs konfirmanto skrybėlę, ir Roza tučtuo-

jau susivaldė, šypsodamasi ir beveik kaip tikra dama atmetusi

galvą, pasisveikino ir lėtai, tvirtai ir išdidžiai nuėjo toliau,

apraizgyta tūkstančių meilės troškimų, reikalavimų ir liaupsių,

kuriuos siunčiau jai įkandin.

Taip buvo kitados, vieną sekmadienį prieš trisdešimt pen-

kerius metus, ir viskas, kas buvo tuomet, šią akimirką sugrįžo:

kalva ir miestas, kovo vėjas ir pumpurų aromatas, Roza ir jos

kaštoniniai plaukai, tvinkstantis ilgesys ir saldi smaugianti baimė.

Viskas buvo kaip anuomet, ir man atrodė, kad niekada daugiau

savo gyvenime taip nemylėjau, kaip tuomet mylėjau Roza. Bet

šiuokart man buvo skirta ją kitaip susitikti, negu aną kartą.

Mačiau, kaip ji nuraudo, mane pažinusi, mačiau, kaip stengiasi

paslėpti raudonį, ir tučtuojau supratau, kad jai patinku, kad jai

šis susitikimas reiškia tą pat, ką ir man. Ir, užuot vėl nusivožęs

skrybėlę ir iškilmingai pastovėjęs su Skrybėle rankoje, kol ji

praeis, šį kartą, nepaisydamas baimės ir varžymosi, padariau tai,

ką liepė padaryti mano kraujas, aš sušukau: „Roza! Ačiū Dievui,

kad atėjai, tu graži graži mergaitė. Aš tave taip myliu." Tai

nebuvo galbūt sąmojingiausia, ką galima būtų pasakyti šią

akimirką, bet čia nė nereikėjo sąmojo, to visiškai užteko. Roza

neatmetė galvos kaip tikra dama ir nepraėjo pro šalį, Roza

sustojo, pažvelgė į mane ir, dar labiau nuraudusi, negu pirma,

tarė: „Sveikas, Hari, negi aš tau iš tiesų patinku?" Jos rudos

akys spindėjo tvirtame veide, ir aš pajutau: nuo tos akimirkos,

kai tą sekmadienį leidau Rozai nueiti sau, visas mano praėjęs

gyvenimas ir meilė buvo netikri, painūs ir kvailai nelaimingi.

Bet dabar klaida buvo atitaisyta, ir viskas pasikeitė, viskas

buvo gerai.

Mes padavėme vienas kitam ranką ir, susikibę rankomis,

lėtai nuėjome toliau, neapsakomai laimingi, labai sumišę, ne-

žinojome, ką sakyti ir ką daryti, iš susijaudinimo paspartinome

žingsnį ir pasileidome bėgti, kol uždusome ir turėjome sustoti,

167

bet rankų nepaleidome. Mes abu dar tebebuvome vaikai ir

gerai nežinojome, ką vienam su kitu daryti, tą sekmadienį mes

net nepriėjome prie pirmo bučinio, bet buvome nepaprastai

laimingi. Mes stovėjome ir alsavome, paskui atsisėdome į žolę,

ir aš glosčiau jos ranką, o ji kita ranka droviai braukė man per

plaukus, o. paskui vėl atsistojome ir pamėginome pasimatuoti,

kuris mudviejų didesnis, ir iš tikrųjų aš buvau per pirštą didesnis,

bet to nepripažinau, o pareiškiau, kad mes visiškai lygūs, kad

Dievas mus skyrė vieną kitam ir kad vėliau susituoksime. Čia

Roza pasakė, kad kvepia žibuoklėmis, ir, keliais vaikščiodami po

žemą pavasario žolę, ieškojome ir radome keletą žibuoklių

trumpais koteliais, ir kiekvienas padovanojome savąsias kitam,

o kai pasidarė vėsiau ir šviesa jau įžambiai krito virš uolų, Roza

pasakė, kad jai metas namo, ir mudviem pasidarė labai liūdna,

nes aš nedrįsau jos palydėti, bet dabar mes turėjome bendrą

paslaptį, ir tai buvo visų mieliausia, ką turėjome. Aš likau

viršuje, tarp uolų, kvėpinau Rozos žibuokles, atsiguliau virš

skardžio ant žemės, veidu į bedugnę, ir ėmiau žiūrėti žemyn į

miestą, ir tol žiūrėjau, kol jos miela maža figūrėlė pasirodė

giliai apačioje ir nubėgo pro šulinį ir per tiltą. Žinojau, kad ji

priėjo savo tėvo namus ir vaikščioja po kambarius, o aš gulėjau

čia, viršuje, toli nuo jos, bet nuo manęs į ją ėjo gija, tekėjo srovė,

skrido paslaptis.

Mes susitikdavome visą tą pavasarį, tai šen, tai ten, ant uolų,

prie sodo tvorų, ir kai ėmė žydėti alyvos, pirmą kartą baugščiai

pasibučiavome. Mes, vaikai, mažai ką tegalėjome vienas kitam

duoti, ir mūsų bučinys dar buvo be kaitros ir pilnatvės, o palai-

das garbanėles aplink jos ausis aš teišdrįsau tik atsargiai pa-

glostyti, bet visa meilė ir džiaugsmas, kiek, žinoma, mes suge-

bėjome mylėti ir džiaugtis, buvo mūsų, ir, kiekvieną sykį droviai

prisiliesdami vienas kito, tardami kiekvieną nebrandų meilės

žodį, kiekvienąsyk baugščiai laukdami kits kito, mes mokėmės

naujos laimės, dar viena pakopėle kilome meilės kopėčiomis. >

Taip, pradėjęs nuo Rozos ir žibuoklių, dar kartą pergyvenau

visą savo meilės gyvenimą, bet po laimingesnėmis žvaigždėmis.

Roza dingo, atsirado Irmgarda, ir saulė pasidarė kaitresnė,

žvaigždės — girtesnės, bet nei Roza, nei Irmgarda netapo mano,

aš turėjau kilti nuo pakopos prie pakopos, daug patirti, daug

išmokti, vėl netekti ir Irmgardos, taip pat ir Anos. Kiekvieną

168

mergaitę, kurią kažkada savo jaunystėje mylėjau, dabar vėl

mylėjau, bet kiekvienai sugebėjau įlieti meilės, kiekvienai kažko

duoti, būti kiekvienos apdovanotas. Norai, svajonės ir galimybės,

kurios kažkada gyveno tik mano fantazijoje, dabar pavirto

tikrove ir buvo išgyventos. O, visos jūs, gražios gėlės, Ida ir Lo-

ra,— visos, kurias kažkada mylėjau nors vieną vasarą, nors

vieną mėnesį, nors vieną dieną!

Supratau, jog dabar buvau tas puikus, karštas jaunuolis,

kurį prieš tai mačiau taip uoliai besiveržiantį prie meilės vartų,

supratau, kad dabar gyvenau ir auginau tą dalelę savęs, tą tik

dešimtąją, tūkstantąją išsipildžiusią dalelę mano esybės ir

gyvenimo, kad manęs neslėgė kitos manojo „aš" figūros, ne-

trikdė mąstytojas, nekankino Stepių Vilkas, nesiaurino poetas,

fantastas, moralistas. Ne, dabar aš nebuvau niekas kitas, kaip

tik mylintis, nealsavau jokia kita laime ir jokia kita kančia, kaip

tik meilės. Jau Irmgarda išmokė mane šokti, Ida — bučiuotis, o

visų gražiausioji, Ema, buvo pirmoji, kuri rudenio vakarą po

plazdenančiais guobos lapais davė pabučiuoti savo rusvas krūtis

ir išgerti džiaugsmo taurę.

• Daug ką išgyvenau mažučiame Pablo teatre, ir nė tūkstan-

tosios dalies neapsakysi žodžiais. Visos mergaitės, kurias kažkada

mylėjau, dabar buvo mano, kiekviena davė man tai, ką tik ji

viena tegalėjo duoti, kiekvienai aš daviau tai, ką tik ji viena

tegalėjo iš manęs pasiimti. Daug meilės, daug laimės, daug ma-

lonumų, taip pat daug painiavos ir kančios teko man paragauti,

visa niekais nuėjusi mano gyvenimo meilė šią svajų valandą

nuostabiai pražydo mano sode,— nekaltos, švelnios gėlės, ryš-

kios, liepsnojančios gėlės, tamsios, greitai vystančios gėlės, žyb-

čiojanti aistra, nuoširdžios svajonės, deginantis liūdesys, bai-

mingas mirimas, spinduliuojantis atgimimas. Aš sutikau moterų,

kurias galima buvo laimėti tik skubomis ir staigiu antpuoliu, ir

tokių, kurioms ilgai ir rūpestingai meilintis buvo laimė; vėl kilo

kiekvienas miglotas mano gyvenimo kampelis, kur kažkada,

gal vos akimirką, mane šaukė lyties balsas, viliojo moters

žvilgsnis, masino baltos mergaičių odos žibėjimas, aš atgavau

viską, ko buvau netekęs. Kiekviena buvo mano, kiekviena

savaip. Atsirado moteris keistomis tamsiai rudomis akimis po

šviesiai lininiais plaukais, Šalia kurios kažkada ketvirtį valandos

stovėjau prie lango greitojo traukinio koridoriuje ir kuri vėliau

169

daug kartų pasirodė mano sapnuose,— ji nepasakė nė žodžio,

bet išmokė netikėto, gąsdinančio, mirtino meilės meno. Ir glotni,

tyli, šypsanti stikline šypsena kine iš Marselio uosto lygiais

juodais it anglis plaukais ir plaukiojančiomis akimis — ji taip

pat žinojo negirdėtų dalykų. Kiekviena turėjo savo paslaptį,

kvepėjo savo žemės karalyste, savaip bučiavo, juokėsi, buvo sa-

vaip, ypatingai drovios, savaip, ypatingai begėdės. Jos ateidavo

ir nueidavo, srovė jas atnešdavo prie manęs, nuplukdydavo mane

prie jų ir nuo jų, tai buvo žaismingas, vaikiškas plaukimas lyties

tėkmėj, kupinas žavesio, kupinas pavojaus, kupinas netikėtumų.

Ir aš stebėjausi, kaip gausu buvo mano gyvenime, mano tariamai

tokiame .varganame ir meilės nepažįstančiame stepių vilko gy-

venime įsimylėjimų, progų, vilionių. Aš juos kone visus pra-

leidau, beveik nuo visų bėgau, ties kai kuriais suklupdamas, aš

juos kuo greičiau užmiršdavau — bet čia jie visi buvo išsaugoti,

visi aliai vieno, šimtais. Ir dabar aš juos mačiau, jiems atsidaviau,

buvau jiems atviras, grimzdau j rausvą jų požemio karalystės

sutemą. Grįžo ir ta pagunda, kurią man kažkada siūlė Pablas, ir

kitos, ankstesnės, kurias aš tuo metu netgi ne visai suvokiau,

fantastiški žaidimai dviese ir trise,— visi jie šypsodamiesi pri-

iminėjo mane į savo ratelį. Daug dalykų čia dėjosi, daug žaidimų

buvo žaidžiama, ir žodžiais jų neapsakysi.

Iš begalinio vilionių, ydų, kolizijų srauto aš vėl išnirau

tykus, tylintis, pasiruošęs, susikaupęs žinių, išmintingas, didžiai

patyręs, subrendęs Herminai. Kaip paskutinis personažas mano

tūkstantveidėje mitologijoje, kaip paskutinis vardas begalinėje

virtinėje iškilo ji, Hermina, ir kartu man vėl grįžo sąmonė ir

padarė galą mano meilės pasakai, nes su Hermįna nenorėjau

susitikti čia, stebuklingo veidrodžio prieblandoje, jai priklausė

ne tik viena mano šachmatų figūra, jai priklausė visas Haris.

O, dabar aš taip pertvarkysiu savo figūras, kad viskas imtų

suktis tik apie ją ir išsipildytų.

Srovė išplovė manę į krantą, aš vėl stovėjau nebyliame

teatro koridoriuje. Kas dabar? Aš siekiau figūrėlių, gulinčių

mano kišenėje, bet šis impulsas tuoj praėjo. Nesibaigiantis

buvo durų, užrašų, magiškų veidrodžių aplink mane pasaulis.

Nejučiomis perskaičiau artimiausią užrašą ir krūptelėjau:

Kaip-nužudoma meilė

170

buvo ten parašyta, Akimirką mano atmintyje blykstelėjo pa-

veikslas: Hermina prie restorano staliuko, staiga pamiršusi

vyną ir valgius ir pasinėrusi į paslaptingą pokalbį, kai baisiai

rimtu žvilgsniu man sakė, jog vien dėl to privers mane ją įsimylė-

ti, kad mirtų nuo mano rankos. Sunki baimės ir tamsos banga

užplūdo man širdį, staiga vėl viskas iškilo prieš mane4 staiga vėl

sielos gelme pajutau bėdą ir likimą. Nusiminęs kyštelėjau

ranką į kišenę, norėdamas ištraukti figūras, truputį užsiimti

magija ir pakeisti mano šachmatų lentos tvarką. Figūrų ten

nebebuvo. Vietoj figūrų iš kišenės išsitraukiau peilį. Mirtinai

persigandęs, puoliau koridoriumi, pro duris, netikėtai atsidūriau

prieš milžinišką veidrodį ir pažvelgiau į jį. Veidrodyje stovėjo

mano ūgio didžiulis gražus vilkas, stovėjo tyliai, baugščiai

žiburiuodamas neramiomis akimis. Jis man mirkčiojo, truputį

juokėsi, ir akimirką nasrai prasišiepė, pasimatė raudonas liežuvis.

Kur buvo Pablas? Kur buvo Hermina? Kur buvo tas protin-

gas vaikinas, kuris taip žaviai paistė apie asmenybės kūrimą?

Dar kartą pažvelgiau į veidrodį. Matyt, man pasimaišė.

Jokio vilko, vartančio nasruose liežuvį, už aukšto stiklo nebuvo.

Veidrodyje stovėjau aš, stovėjo Haris, pilku veidu, netekęs visų

žaidimų, pavargęs nuo visų ydų, bjauriai išblyškęs, bet vis dėlto

žmogus, vis dėlto kažkas, su kuo galėjai kalbėtis.

— Hari,— tariau aš,— ką tu čia veiki?

— Nieko,— atsakė tas iš veidrodžio,— tiesiog laukiu. Laukiu mirties.

— O kurgi mirtis? — paklausiau aš.

— Ateis,— tarė anas.

Ir iš tuščių kambarių teatro viduje išgirdau sklindančią muziką, gražią ir baisią muziką, tą muziką iš „Don Žuano", kuri lydi .akmeninio svečio pasirodymą. Kraupiai po vaiduoklišką namą aidėjo lediniai garsai, ateinantys iš ano pasaulio, iš nemirtingųjų.

„Mocartas!" — pagalvojau, ir šie žodžiai lyg koks užkeikimas man sukėlė mieliausius ir kilniausius mano vidinio gyvenimo paveikslus.

Čia man už nugaros pasigirdo juokas, aidus ir Šaltas kaip ledas juokas, pagimdytas žmogui negirdėtų ano pasaulio kančių, ano pasaulio dieviško jumoro. Aš atsigręžiau, nušiurpęs ir laimingas nuo šio juoko, ir čia pasirodė Mocartas, juokdamasis praėjo pro-mane, ramiai patraukė prie vienų ložės durų, atidarė jas ir įėjo, ir aš godžiai nusekiau paskui jį, mano jaunystės dievą, amžiną mano meilės ir garbinimo tikslą. Muzika vėl suskambėjo. Mocartas stovėjo prie ložės turėklų, teatro nebuvo matyti, beribį kambarį pripildė prieblanda.

— Matote,— tarė Mocartas,— galima apsieiti ir be saksofono. Nors aš, žinoma, nenorėčiau įžeisti šio Šaunaus instrumento.

— Kur mes? — paklausiau aš.

— Paskutiniame „Don Žuano" veiksme, Leporelas jau klūpo. Puiki scena, o ir muzika, žinoma, nebloga. Nors joje dar ir labai daug žmogiško, vis dėlto jau juntamas anas pasaulis, juokas — ar ne?

— Tai paskutinė didelė muzika, kuri buvo parašyta,— tariau iškilmingai kaip koks mokytojas.— Žinoma, po to dar buvo Šubertas, dar buvo Hugas Volfas, neturėčiau užmiršti nė vargšo puikaus Šopeno. Jūs raukiate kaktą, maestro — o taip, dar yra ir Bethovenas, jis taip pat nuostabus. Bet visa tai, nors ir kaip būtą gražu, jau turi kažkokio fragmentiškumo, kažkokio irimo elementų, tokio tobulos vienybės kūrinio nuo „Don Žuano" laikų nesukūrė joks žmogus!

— Nesistenkite,— nusijuokė Mocartas baisiai ironiškai.— Jūs, ko gero, pats muzikantas? Tai štai, aš mečiau šį užsiėmimą, pasitraukiau nuo viso to! Tik dėl pramogos retkarčiais pasižiūriu į tą šurmulį.

Jis pakėlė rankas, tarsi diriguodamas, ir kažkur patekėjo lyg mėnuo ar koks kitas balsvas šviesulys, virš turėklų žvelgiau į neišmatuojamas erdvės gelmes, ten plaukė rūkas ir debesys, dunksojo kalnai ir jūros krantas, po mumis plytėjo bekraštė lyguma, panaši į dykumą. Šioje lygumoje pamatėme kažkokį garbingos išorės seną poną, ilgabarzdį, skausmingu veidu, vedantį milžinišką kelių dešimčių tūkstančių juodai apsirengusių vyrų vorą. Jis atrodė susisielojęs ir nusiminęs, ir Mocartas tarė:

— Matote, tai Bramsas. Jis siekia išsivadavimo, bet iki tol praeis dar nemažai laiko.

Sužinojau, kad juodieji tūkstančiai —. tai vis atlikėjai tų balsų ir natų, kurie, dieviškuoju požiūriu, buvo nereikalingi jo partitūroms.

— Per sodri instrumentuotė, per daug išeikvota medžiagos,— linktelėjo Mocartas.

Ir tuoj po to tokios pat didelės armijos priekyje pamatėme žingsniuojantį Richardą Vagnerį ir pajutome, kokia varginanti našta visi tie sunkūs tūkstančiai. Jis taip pat, kaip matėme, vilkosi kankinio žingsniu.

— Mano jaunystės laikais,— pasakiau liūdnai,— abu šie muzikantai buvo laikomi didžiausiomis priešingybėmis.

Mocartas nusijuokė.

— Taip, šitaip yra visada. Žvelgiant iš šiokio tokio nuotolio, tokios dvi priešingybės darosi vis pranašesnės. Sodri instrumentuotė, tarp kitko, nebuvo nei Vagnerio, nei Bramso asmeninė klaida, tai jų laiko klaida.

— Kaip? Ir už tai jie dabar turi taip sunkiai atgailauti?— sušukau aš priekaištingai.

— Savaime suprantama. Tai kelias po instancijas. Tik po to, kai jie išpirks laiko kaltę, paaiškės, ar dar liko tiek daug asmeninių skolų, kad vertėtų už jas atsiskaityti.

— Bet juk jie abu dėl to nekalti!

— Žinoma, ne. Jie irgi nekalti, kad Adomas suvalgė obuolį, o atgailauti už tai vis dėlto turi.

— Bet juk tai baisu.

— Žinoma, gyvenimas visada baisus. Mes nekalti ir vis dėlto esame atsakingi. Gimei — ir jau kaltas. Keistai jus mokė per tikybos pamokas, jei šito nežinote.

Aš pasijutau labai nesmagiai. Aš mačiau save, mirtinai pavargusį piligrimą, traukiantį ano pasaulio dykuma, apsikrovusį gausybe nereikalingų knygų, kurias parašiau, visais tais straipsniais, visais tais feljetonais, O paskui mane sekė minia rinkėjų, kurie turėjo tai surinkti, minia skaitytojų, kurie turėjo visa tai praryti. Dieve mano! O juk, be viso to, dar buvo Adomas ir obuolys, ir "visa pirmoji nuodėmė. Visa tai, vadinasi, reikėjo išpirkti, pereiti begalinę skaistyklą, ir tik tuomet iškils klausimas, ar po viso to dar yra kas nors asmeniška, kas nors savita, o gal visas mano triūsas ir jo pasekmės tebuvo vien tuščia jūros puta, vien beprasmiškas žaidimas įvykiu, upėje!

Mocartas ėmė garsiai juoktis, pamatęs ištįsusį mano veidą. Nuo juoko jis persivertė ore ir ėmė tankiai trypti kojomis. Be to, man šūkčiojo:

— Ei mielas bernužėli, tau panižo liežuvėlį, sužnybo kepenėles? Ar galvoji apie savo skaitytojus, nedorėlius, paviršių graibytojus, ir apie savo rinkėjus, erezijų skleidėjus, prakeiktus šmeižėjus, kalavijų dirbėjus? Na ir prijuokinai, drakone, baisiai prijuokinai, nevidone, vos išturėjau, vos į kelnes nepridėjau! O tu lengvatikis žmogelis, toks ir tas tavo spausdintas žodelis, tavo sielos skausmelis, aš tau uždegsiu žvakutę, kad būt juoko bent truputį. Prišnekėjai pritauškei, priplepėjai pripliauškei, liežuviu pritabalavai, uodega primakalavai. Dievas tave nubaus, velnias pasigaus, nieko nedovanos, gerai kailį išvanos už visus tavo rašinius, sielos kratinius, ne paties sugalvotus, o iš kitų nujotus.

Bet šito jau man buvo per daug, iš pykčio nebeliko kada nė nuliūsti. Aš čiupau Mocartą už kasos, jis pakilo į orą, kasa vis tįso ir įso, tarsi kometos uodega, ir aš, kabodamas jos gale, lėkiau per pasaulį. Po velnių, na ir šaltis buvo tame pasauly! Šie nemirtingieji pamėgo baisiai praretintą ledinį orą. Bet jis linksmino, tas ledinis oras, tai pajutau tą trumpą akimirką, po kurios netekau sąmonės. Mane persmelkė aštrus, žvilgantis tarsi plienas, ledinis linksmumas, noras lygiai taip pat skambiai, pašėlusiai ir nežemiškai juoktis, kaip juokėsi Mocartas. Bet tuo metu man užėmė kvapą ir aš netekau sąmonės.

Atsipeikėjau suglumęs ir sudaužytas, balta koridoriaus šviesa atsispindėjo blizgančiose grindyse. Aš nebuvau pas nemirtinguosius, dar ne. Aš vis dar tebebuvau šiame paslapties, kančių, Stepių Vilkų, skausmingų kolizijų pasaulyje. Nekokia vieta, būti joje nepakenčiama. Šitam reikėjo padaryti galą.

Dideliame sieniniame veidrodyje priešais mane stovėjo Haris. Jis atrodė prastai, jis atrodė ne ką kitaip, kaip aną naktį po apsilankymo pas profesorių ir baliaus „Juodajame erelyje". Bet tai buvo seniai, prieš daug metų, prieš šimtmečius; Haris paseno, jis išmoko šokti, apsilankė magiškuose teatruose, išgirdo juokiantis Mocartą, jis daugiau nebebijojo nei šokių, nei moterų, nei skustuvų. Net vidutinių gabumų žmogus subręsta, perbėgęs keletą šimtmečių. Ilgai žvelgiau į Harį veidrodyje: aš vis dar jį gerai pažinojau, jis vis dar buvo truputį panašus į penkiolikmetį Harį, kuris vieną kovo sekmadienį tarp uolų susitiko Roza ir nusikėlė prieš ją konfirmanto skrybėlę. Ir vis dėlto dabar jis paseno keliais šimtais metų, jis jau buvo domėjęsis muzika ir filosofija ir ganėtinai jų prisisotinęs, „Plieno šalme" gėręs elzasietiškojo ir diskutavęs su padoriais mokslininkais apie Krišną, mylėjęs Eriką ir Mariją, tapęs Herminos draugu, šaudęs į automobilius ir gulėjęs su glotnia kine, susitikęs su Gete ir Mocartu, praplėšęs įvairiose vietose laiko ir tariamos tikrovės tinklą, kuriuo vis dar buvo apraizgytas. Ir nors- jis pametė savo žavias šachmatų figūras, bet kišenėje tebeturėjo puikų peilį. Pirmyn, senas Hari, senas pavargęs vaikine!

Tfu, po velnių, koks kartus gyvenimo skonis! Aš spjoviau į Harį veidrodyje, spyriau jam koja, sudaužiau jį į šukes. Lėtai ėjau aidinčiu koridorium, atidžiai apžiūrinėdamas duris, kurios žadėjo tiek daug žavių dalykų: nė ant vienų dabar nebuvo užrašo. Lėtai apėjau tuos šimtus magiškojo teatro durų. Argi ne šiandien buvau kaukių baliuje? Šimtas metų nuo to praėjo. Greitai nebebus jokių metų. Kažką dar reikėjo padaryti, Hermina dar laukė. Keistos tai bus vestuvės. Mane nešė kažkokia drumsta banga, aš niūriai kažkur plaukiau, vergas, Stepių Vilkas. Tfu, po velnių!

Prie paskutinių durų sustojau. Mane ten nunešė drumsta banga. O Roza, o tolima jaunyste, o Gete ir, Mocartai!

Aš atidariau duris. Už jų atsivėrė paprastas ir gražus paveikslas. Ant kilimų, dengiančių grindis, gulėjo du nuogi žmonės, gražioji Hermina ir gražusis Pablas, šonas prie šono, saldžiai miegojo, saldžiai išsekinti meilės žaidimo, kuris atrodo toks nepasotinamas ir vis dėlto taip greitai sotina. Gražūs, gražūs žmonės, nuostabūs paveikslai, žavūs kūnai. Po kairiąja Herminos krūtimi buvo šviežia apvali tamsoka mėlynė, meilės žymė, žibančių Pablo dantų pėdsakas. Ten, kur buvo mėlynė, aš suvariau savo peilį per visą geležtę. Kraujas sruvo balta švelnia Herminos oda. Šį kraują būčiau nuvalęs bučiniais, jei viskas būtų kiek kitaip buvę, kiek kitaip susiklostę. Dabar aš to nedariau; tik žiūrėjau, kaip srūva kraujas, ir pamačiau, kaip jos akys trumpą akimirką atsimerkė, skausmingai ir labai nustebusios. „Kodėl ji nustebusi?"—pagalvojau aš. Paskui pagalvojau, kad turiu užspausti jai akis. Bet jos pačios vėl užsimerkė. Viskas buvo atlikta. Ji tik truputį pasivertė ant šono, aš pamačiau, kaip nuo pažasties iki krūtinės nuplastėjo lengvas, švelnus šešėlis, kuris man kažką priminė. Užmiršau! Paskui ji nebepajudėjo.

Ilgai į ją žiūrėjau. Pagaliau krūptelėjau tarsi nubusdamas ir norėjau eiti. Tuomet pamačiau, kaip Pablas išsitiesė, pamačiau, kaip atmerkė akis ir pasirąžė, pamačiau, kaip palinko prie gražios numirėlės ir nusišypsojo. Sis vaikinas niekada nesurimtės, pagalvojau, viskas kelia jam šypseną. Pablas atsargiai atvertė kilimo kampą ir užklojo Herminą iki krūtinės, kad nesimatytu, žaizdos, po to negirdimai išėjo iš ložės. Kur jis išėjo? Nejaugi visi mane paliks? Aš likau vienas su pusiau užklota numirėle, kurią mylėjau ir kurios pavydėjau. Ant jos blyškios kaktos sviro vaikiška garbana, lūpos raudonai spindėjo baltut baltutėliam veide ir buvo truputį praviros, pro švelniai kvepiančius plaukus švietė maža vingriai išraityta ausis.

Štai ir išsipildė jos noras. Aš nužudžiau savo mylimąją, nors ji dar nebuvo visai mano. Aš padariau neįsivaizduojamą dalyką ir dabar klūpojau ir spoksojau, nežinodamas, ką reiškia šis poelgis, aš net nenutuokiau, ar geras jis ir teisingas, ar negeras ir neteisingas. Ką pasakytų apie tai protingasis šachmatininkas, ką pasakytų apie tai Pablas? Aš nieko nebežinojau, aš nebegalėjau galvoti. Vis raudoniau užgesusiame veide liepsnojo dažytos lūpos. Tai toks buvo visas mano gyvenimas, tai toks buvo trupinėlis mano laimės ir meilės — kaip šitos sustingusios lūpos: truputis raudonų dažų negyvame veide.

Ir nuo šio negyvo veido, nuo negyvų baltų pečių, nuo negyvų baltų rankų, lėtai sėlindamas, dvelkė siaubas, žiemiška nykuma ir vienišumas, lėtai lėtai didėjantis šaltis, nuo kurio man ėmė grubti rankos ir stingti lūpos. Nejaugi užgesinau saulę? Nejaugi nužudžiau įvairialypio gyvenimo širdį? Nejaugi čion veržėsi mirtinas visatos šaltis?

Baisėdamasis žvelgiau į suakmenėjusią kaktą, į sustingusią garbaną, į blyškiai vėsų ausies kriauklelės žibesį. Šaltis, kuris nuo jų plūdo, buvo mirtinas ir vis dėlto gražus: jis skambėjo, jis nuostabiai vibravo, jis buvo muzika!

Argi kažkada, praeityje, kartą nesu jutęs šio siaubo, kuris tuo metu buvo nelyginant laimė? Argi jau kartą nesu girdėjęs šios muzikos? Taip, pas Mocartą, pas nemirtinguosius.

Aš prisiminiau eilėraštį, kurį kažkada, praeityje, kažkur esu radęs:

 

O mes jau apsipratom iš tiesų

Žvaigždžių nutviekstam eterio lede,

Nežinom valandų jau ir dienų,

Nesiskiriam lytim, jaunyste, senatve...

Šalta sustingusi būtis mūs amžina,

Ir amžinas mūs juokas šaltas ir vaiskus...

 

Čia atsidarė ložės durys, ir įėjo — jį pažinau, tik antrąkart žvilgtelėjęs,— Mocartas, be kasos, be kelnių iki kelių ir batų su sagtelėmis, apsirengęs kaip mūsų laikų žmogus. Jis atsisėdo visai šalia manęs, aš jo vos nepaliečiau ir nesulaikiau, kad nešusio teptų krauju, pritekėjusiu ant grindų iš Herminos krūtinės. Jis atsisėdo ir ėmė susikaupęs knebinėti kažkokius aplink sustatytus mažučius aparatus ir instrumentus, labai susirūpinęs kažką sukaliojo ir spaudė, ir aš gėrėdamasis žvelgiau į jo vikrius, guvius pirštus, kuriuos mielai nors kartą norėčiau išvysti skambinant fortepijonu. Aš žiūrėjau į jį susimąstęs, iš tikrųjų ne susimąstęs, o užsisvajojęs, ir pakerėtas «jo gražių, protingų rankų, sušildytas ir truputį įbaugintas jo artumo jausmo. Aš, teisybę sakant, visai nekreipiau dėmesio, ką jis ten sukalioja ir knyburiuoja.

O jis sunarstė ir nustatė radijo aparatą, dabar įjungė garsiakalbį ir tarė:

— Klausotės Miuncheno, transliuojame Hendelio „Concerto grosso" F-dur.

Ir iš tiesų neapsakomai mano nuostabai ir pasibaisėjimui velniškas skardinis piltuvas dabar išspjovė tą bronchų gleivių ir sukramtytos gumos mišinį, kurį gramofonų savininkai ir radijo abonentai vieningai vadina muzika,— o per drumzlinas gleives ir švargždimą lyg pro storą purvo luobą galima buvo atskirti iš tikrųjų seną puikų paveikslą, pajusti šios taurios dieviškos muzikos struktūrą, karališkąjį jos stotą, vėsų, gilų jos alsavimą, platų, sodrų jos styginių skambesį, _

— Dieve mano,— sušukau pasibaisėjęs,— kas jums užėjo, Mocartai? Negi rimtai sau ir man darote šią, kiaulystę? Negi rimtai leidžiate šį bjaurų aparatą, mūsų laikų triumfą, paskutinį pergalingą naikinamąjį ginklą kovoje su menu? Nejaugi negalima be šito apsieiti, Mocartai?

O, kaip nusijuokė šis kraupus žmogus, kaip šaltai ir vaiduokliškai nusijuokė begarsiu, bet kartu viską griaunančiu juoku! Su nuoširdžiu pasitenkinimu jis stebėjo mano kančias, sukaliojo prakeiktus varžtelius, judino skardinį piltuvėlį. Juokdamasis leido smelktis į erdvę sudarkytai, bedvasei ir apnuogytai muzikai, juokdamasis man atsakė:

— Nereikia patoso, gerbiamas kaimyne! Ar jūs, tarp kitko, atkreipėte dėmesį į šį ritardando? Idėja, a? Na štai, o dabar įsileiskite į save, nekantrusis žmogau, šio ritardando idėją,— girdite bosus? Jie žingsniuoja lyg dievai — ir tegul ši senojo Hendelio idėja įsismelkia į neramią jūsų širdį ir ją nuramina! Paklausykite, žmogeli, be patoso ir pašaipos, kaip už šio juokingo aparato, už šio iš tiesų beviltiškai idiotiško dangalo šmėžuoja tolimas šios dievų muzikos vaizdas! Klausykitės, čia galima šio to išmokti. įsidėmėkite, kaip šis pamišėliškas garsintuvas daro, atrodytų, kvailiausią, nereikalingiausią ir draustiniausią dalyką pasaulyje ir kaip be atrankos, kvailai ir grubiai, pasibaisėtinai iškreipdamas sviedžia kažkur atliekamą muziką į svetimą, jai netinkamą vietą — ir kaip vis dėlto negali sunaikinti pirmapradės šios muzikos dvasios, o tegali įrodyti tik savo technikos bejėgiškumą ir bedvasį vertelgiškumą! Gerai įsiklausykite, žmogeli, jums tai būtina! Taigi atsikimškite ausis! Šitaip. O dabar girdite juk ne vien radijo išprievartautą Hendelį, kuris, nepaisant šio bjauraus pavidalo, vis dėlto dar tebėra dieviškas, jūs girdite ir matote, gerbiamasis, kartu ir puikią viso gyvenimo alegoriją. Klausydamasis radijo, jūs girdite ir matote nuo amžių nykstančią kovą tarp idėjos ir jos pasireiškimo, tarp amžinybės ir laiko, tarp to, kas dieviška, ir to, kas žmogiška. Lygiai taip, mano mielas, kaip radijas dešimtį minučių be atrankos svaido puikiausią pasaulio muziką į neįmanomiausias vietas, į miesčioniškus salonus ir palėpių kamarėles, blokšdamas ją plepantiems, ryjantiems, žiovaujantiems, miegantiems abonentams, kaip vagia iš šios muzikos jutiminį jos grožį, kaip ją gadina, darko ir seilėja ir vis dėlto negali visiškai nužudyti jos dvasios,— taip ir gyvenimas, vadinamoji tikrovė, švaistosi puikiausiais pasaulio paveikslais, po Hendelio transliuoja pranešimą apie vidutinių pramonės įmonių balanso paslaptis, stebuklingus orkestro garsus paverčia (šleikščiom gleivėm, visur tarp radijo ir tikrovės, tarp orkestro ir ausies bruka savo techniką, savo vertelgiškumą, savo chaotišką poreikį ir tuštybę. Visas gyvenimas yra toks, mažyli mano, ir mes čia nieko negalime padaryti, o jeigu nesame asilai', tai juokiamės iš to. Tokiems žmonėms, kaip jūs, visiškai nedera kritikuoti radijo ar gyvenimo. Geriau pirmiausia išmokite klausytis! Išmokite rimtai suvokti tai, ką verta laikyti rimtu dalyku, ir juokitės iš viso kito! O argi jūs pats elgiatės bent kiek geriau, kilniau, protingiau, skoningiau? O ne, mesjė Hari, jūs taip nesielgėte. Jūs savo gyvenimą pavertėte kažkokia šlykščia ligos istorija, savo gabumus — kažkokia nelaime. Ir su tokia puikia, žavia jauna mergaite jūs, kaip matau, nesugalvojote ką veikti ir suvarėte jai peilį ir ją nužudėte! Negi jūs manote, kad taip ir reikia?

— Taip ir reikia? O ne! — sušukau nusiminęs.— Dieve mano, juk viskas taip neteisinga, taip velnioniškai kvaila ir bjauru! Aš gyvulys, Mocartai, kvailas, piktas gyvulys, liguistas ir sugedęs, čia jūs tūkstantį kartų teisus. Bet mergaitė pati taip norėjo, aš tik išpildžiau jos norą.

Mocartas be garso nusijuokė, bet vis dėlto teikėsi išjungti radiją.

Mano gyvenimas, nors ką tik juo nuoširdžiai tikėjau, staiga man pačiam nuskambėjo gana kvailai. Kai kartą Hermina — netikėtai prisiminiau — kalbėjo apie laiką ir amžinybę, aš išsyk buvau pasiruošęs laikyti jos mintis savo paties minčių atspindžiu. O kad ši mintis, jog ją nužudyčiau, buvo pačios Herminos sumanymas ir noras, ir neturėjo nė jokios mano įtakos,— tai aš laikiau savaime suprantamu dalyku. Bet kodėl gi tuomet priėmiau šią tokią baisią, tokią stebinančią mintį, kodėl ja patikėjau ir net iš anksto ją nuspėjau? Galbūt todėl, kad ji buvo mano paties? Ir kodėl nužudžiau Herminą kaip tik tą akimirką, kai užtikau nuogą kito glėbyje? Su patyčiomis skambėjo begarsis visažinis Mocarto juokas.

— Hari,— tarė jis,— jūs juokdarys. Nejaugi iš tikrųjų ši graži mergaitė nenorėjo iš jūsų nieko daugiau, kaip tik peilio dūrio? Pasakokite tai kam nors kitam! Na, jūs bent jau smeigėte kaip reikiant, vargšas kūdikis visiškai negyvas. Jums tikriausiai būtų pats laikas išsiaiškinti savo galantiškumo šiai damai pasekmes. O gal norite išsisukti nuo pasekmių?

— Ne,— sušukau aš.— Negi jūs visiškai nieko nesuprantate? Išsisukti nuo pasekmių! Aš juk nieko daugiau netrokštu, kaip tik atgailauti, atgailauti, atgailauti, padėti galvą po kirviu, save nubausti ir būti sunaikintas.

Mocartas pažvelgė į mane, kupinas nepakenčiamos ironijos.

— Koks jūs visada patetiškas! Bet jūs dar išmoksite jumoro, Hari. Jumoras — visada pakaruoklio jumoras, ir prireikus jo išmoksite kaip tik kartuvėse. Ar jūs tam pasiruošęs? Taip? Gerai, tuomet eikite pas prokurorą ir kantriai iškęskite visą nejumoristinę teisėjų mechaniką, kol kalėjimo kieme anksti rytą jums šaltai nukirs galvą. Vadinasi, jūs tam pasiruošęs?

Staiga prieš mane plykstelėjo užrašas:

 

Hario egzekucija

 

ir aš linktelėjau galva. Plikas kiemas tarp keturių sienų, su mažais grotuotais langais, švariai parengta giljotina, koks dešimt ponų su togomis ir surdutais, o viduryje aš, pašiurpęs nuo pilko ankstaus rytmečio oro, iš baimės gailiai susitraukusia širdim, bet pasiruošęs ir sutinkantis. Pagal įsakymą žengtelėjau į priekį, pagal įsakymą atsiklaupiau. Prokuroras nusiėmė kepurę ir atsikosėjo, ir visi kiti ponai taip pat atsikosėjo. Jis išvyniojo kažkokį iškilmingą popierių ir, laikydamas jį priešais save, ėmė skaityti:

— Gerbiamieji, prieš jus stovi ponas Haleris, apkaltintas ir pripažintas kaltu dėl tyčinio piktnaudžiavimo mūsų magiškuoju teatru. Haleris Tie tik įžeidė didįjį meną, sumaišęs gražią mūsų paveikslų galeriją su vadinamąja tikrove ir su atspindėtu peiliu nudūręs atspindėtą mergaitę, jis net nejumoristiškai pamėgino pasinaudoti mūsų teatru kaip savižudybės mechanizmu, Dėl to mes skiriame Haleriui amžino gyvenimo bausmę ir dvylikai valandų atimame teisę įžengti į mūsų teatrą. Kaltinamasis taip pat negali būti atleistas nuo bausmės būti vieną kartą išjuoktas. Ponai, pradėkite: viens, du, trys!

Ir, suskaičiavus iki trijų, visi egzekucijos dalyviai kuo sutartiniausiai prapliupo juoku, dangiškojo choro juoku, baisiu, žmogui vos pakeliamu ano pasaulio juoku.

Kai atsipeikėjau, Mocartas, sėdėjęs greta manęs, kaip ir anksčiau, patapšnojo man per petį ir tarė:

— Jūs išgirdote savo nuosprendį. Taigi turėsite priprasti ir toliau klausytis gyvenimo radijo muzikos. Tai jums bus naudinga. Jūs, mielas kvailiuk, esate nepaprastai negabus, bet dabar vis dėlto pamažu suvoksite, ko iš jūsų reikalaujama. Jūs turite išmokt juoktis, štai ko iš jūsų reikalaujama. Jūs turite suprasti gyvenimo jumorą, šio gyvenimo pakaruoklių jumorą. Bet jūsų reikalaujama! Jūs pasiruošęs nudurti mergaitę, jūs pasiruošęs iškilmingai žengti prie ešafoto, jūs taip pat tikriausiai būtute pasiruošęs šimtą metų marinti savo kūną ir plaktis. Gal ne?

— O taip, visa širdimi pasiruošęs,— sušukau karčiai.

— Žinoma! Jus, taurusis pone, galima sugundyti bet kokiai kvailai ir nejumoristinei pramogai, viskam, kas patetiška ir nesąmojinga! Na, o manęs tam nesugundysite, už visą jūsų romantinę atgailą aš neduočiau nė skatiko. Jūs norite, kad jums įvykdytų mirties bausmę, jūs norite, kad jums nukirstų galvą, padūkėli! Dėl šio kvailo idealo jūs linkęs padaryti dar dešimt žmogžudysčių. Jūs norite mirti, baily, o ne gyventi. O juk jūs, velniai rautų, turite kaip tik gyventi! Reikėtų jums skirti pačią sunkiausią bausmę.

— O kokia tai būtų bausmė?

— Mes, pavyzdžiui, galėtume vėl atgaivinti šitą mergaitę ir apvesdinti su jumis.

— Ne, tam aš nepasiruošęs. Atsitiktų nelaimė.

— Tarsi dar nebūtų pakankamai nelaimių, kurių jūs pridarėte! Bet patetikai ir žudynėms dabar turi būti galas. Susiprotėkite pagaliau! Jūs turite gyventi ir turite išmokti juoktis. Jūs turite išmokti klausytis prakeiktos gyvenimo radijo muzikos, turite gerbti už jos slypinčią dvasią, turite išmokti juoktis iš nereikalingų priemaišų joje. Štai ir viskas, daugiau nieko iš jūsų nereikalaujama.

Tyliai, pro sukąstus dantis, paklausiau:

— O jeigu atsisakysiu? O jeigu aš, ponas Mocartai, atimsiu

jums teisę tvarkyti Stepių Vilką ir kištis į jo likimą?

— Tuomet,— taikiai tarė Mocartas,— pasiūlyčiau tau surūkyti dar vieną puikią mano cigaretę.

Ir kol jis taip kalbėjo išdavė man cigaretę, stebuklingai ištrauktą iš liemenės kišenės, staiga pasidarė nebe Mocartas: tamsiomis egzotiškomis akimis šiltai žvelgė į mane mano draugas Pablas; kartu panašus lyg dvynys j aną žmogų, kuris mane išmokė žaisti figūromis.

— Pablai,— sušukau krūptelėjęs.— Pablai, kur mes?

Pablas davė man cigaretę ir ugnies.

— Mes,— nusišypsojo jis,— esame mano magiškajame teatre, ir jeigu nori išmokti tango arba tapti generolu, arba pasikalbėti su Aleksandru Didžiuoju, tai kitą kartą viskas bus tavo paslaugoms. Bet turiu pasakyti, Hari, kad mane šiek tiek apvylei. Tu visiškai pametei galvą, pažeidei mano mažo teatro jumorą ir padarei kiaulystę, badei peiliais ir teršei žavų mūsų paveikslų pasaulį tikrovės dėmėm. Tu negražiai pasielgei. Tikėkimės, kad taip padarei bent jau iš pavydo, kai pamatei mane su Hermina gulint. Su šia figūra, tu, deja, nesupratai, kaip elgtis,— maniau, kad esi geriau išmokęs žaidimą. Na, bet tai galima pataisyti.

Jis paėmė Herminą, kuri jo rankose tuoj pat sumažėjo iki šachmatų figūrėlės, ir įsikišo ją į tą pačią kišenę, iš kurios pirmiau ištraukė cigaretę.

Maloniai kvepėjo salsvas sunkus dūmas, aš pasijutau tuščias ir pasiruošęs miegoti nors ir ištisus metus.

O, aš viską supratau, supratau Pablą, supratau Mocartą, girdėjau kažkur už nugaros jo baisų juoką, žinojau, kad visi šimtai tūkstančių gyvenimo žaidimo figūrų guli mano kišenėje, sukrėstas nujaučiau žaidimo prasmę, sutikau dar kartą pradėti žaidimą, dar kartą paragauti jo kančių, dar kartą sudrebėti nuo jo absurdo, dar kartą ir dar daug kartų išvaikščioti savo sielos gelmių pragarą.

 

Kada nors aš geriau žaisiu šį figūrų žaidimą. Kada nors išmoksiu juoktis. Pablas laukė manęs. Mocartas laukė manęs.

Attachment	Size
BiB.lt (Hesė, H.) Stepių Vilkas.odt	207.33 KB
BiB.lt (Hesė, H.) Stepių vilkas.pdf	3.94 MB