Rimas Burokas (1953–1980) – hipis poetas, persekiotas sovietinio saugumo, mirė kalinamas Lukiškių kalėjime. Gimė ir augo Alytuje, lankė II vid. mokyklą (dabar Ramanausko Vanago). Pašalintas iš mokymo įstaigos, išvyko į Vilnių, į „Gorkynę“. Joje gyveno 8-ojo dešimtmečio vaikai: drąsūs, įžūlūs, vilkintys džinsus, ilgais plaukais, amžinai neturintys pinigų, nevengiantys alkoholio ir narkotikų. Juos stebėjo saugumas, suiminėjo milicija. O jie gyveno tarsi žaisdami su gyvenimu mirtiną pokerį. R. Burokąnuteisė vieneriems metams „už valkatavimą“. Į kalėjimą Rimas tepasiėmė vieną knygą – J. Cortazaro „Žaidžiame klases“, kaip tik neseniai tuomet pasirodžiusią. Poetas mirė, kai kalėti tebuvo likęs vienas mėnuo. Oficiali versija – plaučių uždegimo komplikacijos. Palaidotas bevardžių kapinėse Rokantiškėse.  Poezija liko rankraščiais, išėjo pomirtiniu leidiniu „39 eilėraščiai“ (1992). Nors R. Buroko eilėraščiai nebuvo politiniai, jie niekaip neatitiko tuometinės oficialiosios poezijos sampratos.Kūriniai – grakščios muzikalios elegijos su.dažnai sutinkamais muzikos (Haydno, Liszto) motyvais. Vyrauja lyrikai tipiškos eleginės nuotaikos, rudens, lietaus, nakties įvaizdžiai, pustonių žaismas. Eilėraščių erdvė – miestas (realus Vilnius, prisiminimų Sankt Peterburgas, svajonių Paryžius), o lyrinis subjektas – poetas valkata, kurio nuotaikos neatskiriamos nuo miesto pulso. „Rimas Burokas buvo simbolis kartos, kuri patyrė brutalią, groteskišką laiko akistatą, bet neišsižadėjo to, ką jinai atsinešė savo pasaulėjautoj ir pasaulėžiūroj“ (Liudvikas Jakimavičius).

Tekstas nudralintas iš www.tekstai.lt