Devyni broliai
admin — Šeš, 10/30/2010 - 13:19
Justinas Marcinkevičius
DEVYNI BROLIAI
Baladžių poema
PIRMAS ATSIDUSIMAS
Vidurnaktyje krūpteli miškai,
kažką baisaus ir tikro atsiminę.
Nuošia vėjas, švelniai ir minkštai
paliesdamas jų atmintį medinę.
Nuo jūros grįžta broliai devyni,
sunkius dalgius į klevą sukabina.
Ir maudosi rūstybės vandeny,
ir vienas kito broliu nevadina.
O aš turiu jiems rankšluostį paduot,
prie stalo padalinti duonos plutą.
Susidrumstė likimai ir vanduo
ir išplakė į krantą kraujo putą.
Viltis ir baimė medžių rievėse
lyg papiruso ritiniuos sustingo.
Neapraudota kažkieno dvasia
pražydo kūkaliu ant lauko sielvartingo.
Kūkali, kviečio broli! Kaip gražiai
siūbuoja purpurinis tavo žiedas!
Kaip sunkiai šiandien kaimo kraitvežiai
pušų kalneliu tris karstus atgieda...
ŽENKLŲ BALADĖ
Raudonas vakaras per visą dangų.
Toksai raudonas, toks baisus ir šaltas.
Kieme balta avelė gailiai bliauna
ir liežuviu raudoną sniegą laižo.
Štai tėvas neša glėbį dobilų —
tarytum kraujas į raudoną sniegą
raudonos jų galvelės kraupiai varva.
Balta avelė seka jį iš paskos,
raudonus lašelius nuo sniego renka.
Prie gryčios lango prisiploja veidas,
ranka su duonos žiaubere. Tai aš.
O gal kas kitas. Duonos trupiniai
kaip kraujas ant supuvusios palangės laša.
Pradėtas verpti pakulų kuodelis
ir duonkubilis, ir aprūkus krosnis,
mamos skarelė, ir šventi paveikslai —
raudoni kaip tas vakaras...
Dangau,
kodėl mes nesupratom šito ženklo,
to pirmo įspėjimo? Ir prie stalo,
susėdę vakarienės, laužėm duoną
kraujuotom rankom, nors ir nekaltom.
VAIKIŠKA BALADĖ
Per dienelę prisilakstę,
šluojam aslą, šluojam.
Vandeniu gerai pašlakstę,
šluojam ir dainuojam:
— Ei, tai didelė asla,
vidury aslos bala.
Aš nujosiu į balaitę
pasigirdyt kumelaitę.
— Ne bala, ne bala —
vandenynas su sala.
Tai Atlantas, tai Atlantas,
už Atlanto — kitas krantas.
Šluojam jūras, vandenynus,
šluojame salas, žemynus.
Ir pamatėm kraujo lašą —
kaip danguj saulutę mažą.
Ir atsukom šluotos ražą
į duris — kaip ginklą.
— Pastatykim kraujo lašui
didelį paminklą!
Bet motulė aslos molį
smėliuku pabarsto.
Guldo guldo mūsų brolį
į eglinį karstą.
Guli guli pats vyriausias,
kojom pečių liečia.
Kaktoje kaip asloj blausiai
kraujo lašas šviečia.
DAINA
Kas ten per naktį
žlugtą velėja
ir gailiai gailiai verkia?
Devynių brolių
jauna seselė,
vargšė devyniabrolė.
Ai, tai sukilo
brolis prieš brolį,
širdis per pusę plyšo.
Ai, ant vyriausio
brolio trinyčių
jauniausio brolio kraujas.
Puolė seselė
į dunojėlį
ir žuvele pavirto.
Tarp karosėlių,
tarp lydekėlių
plūkiodama puikavos.
Ai, tai sukilo
brolis prieš brolį,
tinklai per pusę plyšo.
Kaip mes sužūsim,
kaip sužvejosim
sesę devyniabrolę?
TROBELĖ PAMIŠKY
Šitaip — durtuvu šunį,
sutvėrimą kudlotą,
ir už kojų į šulinį,
kad naktim nebelotų.
Ištuštėjusią būdą
vištų pulkas nusiaubia.
Naktį vaikas pabunda
nuo neišrėkto siaubo.
Tamsoje kažkas kelias,
jį apklosto, aptvarsto.
Vargšė mūsų trobelė,
kaip šuns guolis prie tvarto,
kur maži ir suaugę
tik iš baimės gyvena,
kur lig šiol naktim staugia
skausmas vaikiškas mano.
ANTRAS ATSIDUSIMAS
Užsiklosiu miškais —
tais lietuvio žaliais patalais.
Beržo lapai kaip kraujas
kas rudenį tyliai varvės.
Užsiklosiu laukais,
į saulėlydį plaukiančiom upėm;
sopulingos gaisravietės
apžels usnimis ir atvės.
Prikelkit mane,
kai jau baigsite verkt ir gedėti.
Prikelkit, sakau,
kai jau žuvusių nieks nebelauks.
Prikelkit mane,
kai pražilęs akmuo ims žydėti,
kai suskilus girnapusė
vėl į vieną suaugs.
BALADĖ APIE KVAILELĮ
— Oi, kas buvo šiąnakt pas kaimyną!
Chi-chi-chi...
Kai sutemo — iš beržyno.
Kai prašvito — į beržyną.
Chi-chi-chi!
Apsikarstę gelžgaliais visokiais,
paruge tik šlept-šlept...
O mokykloj — tai kad buvo šokiai!
Jepšiklet!
Nuogos mergos — u-ka, u-ka!
Ir bernai nuogi...
Dar polkutę!
Dar valsiuką!
I-hi-hi...
Ką tu čia dabar plepi, Prany!
— — — — — — — — — — —
Vieną naktį (net šuva nelojo)
jis prapuolė. Tartum vandeny.
Kvailas buvo. Nieks nė neieškojo.
P. S.
Ką žinau — to nežinau. Tyliu.
Nuo to laiko, kai Pranelis dingo,
mūsų kaime nėr daugiau kvailių.
Arba jie apsimeta protingais.
GIRTA BALADĖ
Visas miestas šlitinėja.
Pilnas kaimas girtų.
Degtinėle! Apgynėja
ir nuo tų, ir nuo tų.
Ir naminė, ir pirktinė —
ta pati velniava.
Maišos kraujas ir degtinė.
Vyksta klasių kova.
Vyrai geria, vyrai giria,
vyrai šaukia alaus.
Kas į miestą, kas į girią,
o mane kas priglaus?
O, kaip degina krūtinę!
Pasislinkim arčiau
ir išgerkim už tėvynę...
Už degtinę verčiau.
Jau nėra jėgų — įgriso
ir vieni, ir kiti — — —
Aikštėje trys kūnai tyso.
Negyvi — ar girti — —
ARMONIKOS BALADĖ
Užstalėj armonika kabėjo:
tarp šventų paveikslų — džiaugsmo kryžius.
Ar seniai ji čia per kaimą ėjo,
ar seniai iš vakaruškų grįžo?
Tai seniai — apipelėjo diržas,
kažin kur sūnelis išsibeldė.
Tik viena motulė užsimiršus
vis dažniau — kaip šventajai — jai meldės.
Per ilgai užtruko vakaronės,
per ilgai užsitęsė gūžynės...
Naktimis dabar girdėjo žmonės
automatų muziką pušyne.
Jauną kaklą apkabino ginklas,
rankose granatos suspurdėjo...
Tartum džiaugsmo ir dainos paminklas
užstalėj armonika kabėjo.
Kartą naktį ji pati užgrojo,
trenkė polką pačią paskutinę.
Motina vidurasly vaitojo,
daužė kumščiais dūstančią krūtinę.
O paskui ji šokti pasileido,
šaltą aslą trypė basos kojos.
Ir šventieji iš visų paveikslų
rateliu ją šokančią apstojo.
Grojo taip armonika lig ryto,
o kai dumplės plyšo, tai nutilo.
Aiktelėjus motina parkrito
po armonika — ir nepakilo.
Per ilgai užtruko vakaronės,
per ilgai užsitęsė gūžynės...
Parnešė negyvą sūnų žmonės
ant senos kareiviškos milinės.
TREČIAS ATSIDUSIMAS
Tėvyne dainų ir artojų,
už ką tu mus šitaip baudi?
Į kokį džiaugsmingą rytojų
per skausmą ir kraują vedi?
Iš kur šitas pyktis ir kerštas,
tas melas vardan Lietuvos?
Kieno tas alsavimas karštas
virš vaikiškos mano galvos?
Tėvyne tu mano, tėvyne,
su kuo ir prieš ką tu eini?
Kodėl tu draskai man krūtinę,
ir ko tu taip ieškai many?
PANEMUNIŲ BALADĖ
Per visą naktį, per visą naktį
Nemunas šniokštė, Nemunas dūko.
Per visą naktį mes nemiegojom,
per visą naktį laukėm stebuklo.
Kai atsiduso duonkepė krosnis,
kai sujudėjo klumpės palovėj,—
į juodą krantą, į juodą krantą
baltą lavoną bangos išplovė.
Žemę pajutęs, jis atsistojo,
ėjo į kaimą prašyt nakvynės.
O ant krūtinės žaizda liepsnojo,
žaizda liepsnojo ant jo krūtinės.
Per visą kaimą ėjo ir ėjo,
iš amžinųjų šaltinių gėrė.
Kaimas drebėjo, kaimas tylėjo,
kaime nieks durų jam neatvėrė.
Per visą naktį, per visą naktį
Nemunas šniokštė, Nemunas dūko.
Per visą naktį mes nemiegojom,
per visą naktį laukėm stebuklo.
Į juodą krantą, į juodą krantą
baltą lavoną bangos išplovė.
Dieve tu mano, dieve tu mano,
nieks kaime durų jam neatšovė!
MARŠKINIŲ BALADĖ
Bėga, bėga ratelis,
auga, auga špūlė.
Miega mano vaikelis
kažkurioj pašilėj.
Kai suverpsiu, išausiu
baltus marškinius jam,
tai išskalbus padžiausiu
tam šile dideliam.
Pakabinsiu, padžiausiu
ant pušies išnašios —
tai suras juos jauniausias,
tai suradęs nešios.
Atskubėjo motulė
marškiniais nešina,
kai į pašilę gulė
apsiniaukus diena.
O kai rytas atėjo,
tai, išblukę seniai,
plevėsavo ant vėjo
kruvini marškiniai.
PEIZAŽAS SU REGĖJIMU
Bažnytėlė —
kaip klūpanti motina —
tylų skausmą į dangų kelia.
Sopulys
užsikniaubęs ant vartų,
ant svirties
rauda pasikorus.
Virš kapų
juodi paukščiai —
kaip gedulo fakelai —
dega, sudegt negali.
Kareivių šalmai,
surūdiję šalmai
jau visi priverkti,
jau visi prakeikti.
Saulei leidžiantis,
plyšta debesys,
ir matyt, kaip prieš amžiną ugnį,
ant balto vėlių suolelio susėdę,
šildos mūsų draugai,
mūsų giminės ir kaimynai.
BULVIŲ BALADĖ
Parėjo ilgai nebuvęs,
nuspyrė batus pasuolėn.
Sodino prie miško bulves
ir pats vagoje parpuolė.
Ai, bulvės, ai, dzūkų bulvės!
Už bulves, dzievuliau, ačiū —
užaugo didelės, kietos.
Supylė kapą kaip kapčių.
Ar daug čia bulvei reik vietos.
Ai, bulvės, ai, dzūkų bulvės...
RAUDA
Kokiom žolelėm jūs beišdygsit,
vaikeliai mano:
viksvom, balandom ar debesylais,
ar žalio šilo viržiais?
O gal ant kalno aukštais rugeliais,
geltais kvieteliais?
Tai bus duonelė su ašakėlėm,
gira su ašarėlėm.
Kokiais žiedeliais jūs pražydėsit,
vaikeliai mano:
karčiais pelynais, aitriais vėdrynais,
vasarvidžio darylais?
Nusidarysiu juodai skarelę,
vaikeliai mano!
Minkštai paklosiu, šiltai užklosiu
ir tuščią lopšį supsiu.
SEKMADIENIO ATSIDUSIMAS
Šviečia grikių lopinėlis
pirmapradžiu baltumu.
Koks tai didis ramumėlis
šventą dieną prie namų!
Tik girdėt, kaip atsidūsta
prie maldaknygės žmogus,
kaip į jo neramų būstą
leidžiasi ramus dangus.
Šviečia grikių lopinėlis
lyg paklodė pagiry.
O rožančiaus poterėlis —
tai tik ašara sūri.
Ir nei verkti, ir nei šaukti,
tik tylėt, tylėt, tylėt...
Paukštis danguje — ne paukštis,
o tik tolstanti vėlė.
Ir dangus apgaubia kaimą
dangišku nuolankumu.
O, kokia didi palaima,
kai aplink tikrai ramu!
BAIMĖS IR VILTIES BALADĖ
Kodėl staiga vidur nakties
lizde kregždė nubudo?
Prabusk, prašau. Rankas ištiesk
kaip spindulius virš prūdo,
kurio mauruotame dugne
kažkas baisaus gyvena.
Apšviesk mane, apšviesk mane
ir dugno baimę seną.
Štai ji pulsuoja ratilais,
apglėbia ir skandina,
varlių gleivėtais kurkulais
rankas man surakina.
Tas juodas, mirštantis vanduo,
tas paukščio nubudimas...
Prabusk, maldauju, išvaduok,
būk geras nujautimas,
kad ta kregždė rytoj gyvens,
kad aš, gal būt, užmiršiu...
Glaudžiuos ir virpu — kaip vandens
niūrus, tamsus paviršius.
BALADĖ APIE PRARASTĄ ĖRIUKĄ
O kažkas vis sekioja iš paskos —
kaip tave pamatyti, kaip,
jeigu visos vaikystės pasakos
jau užaugo — kaip ir vaikai.
Ir nubrido į kitą krantą.
Ir tikriausiai jau neparbris.
Ten dar gležną žolytę kramto
švelniavilnių ėriukų būrys.
Aš kasdien juos skaičiuoju iš tolo
ir matau vis, kad vieno nėra.
Kur tos pievos, kur tie atolai
ir ta žemė, kur jam gera?
Kur dabar man ieškot to vieno,
tiktai vieno, o ne visų?
Juodos naktys ir baltos dienos
verkia mažo ėriuko balsu.
Tai jisai man sekioja iš paskos,
geria lietų iš mano pėdų,
mažas toks iš vaikiškos pasakos,
švelniavilnis toks — net graudu.
Jeigu jį pamatysit, žmonės,
neapmėtykit akmenimis:
juk tai vaikiška mano svajonė.
Tai tikėjimas mano. Jumis.
TRYS KARALIAI
Į kalėdų žvaigždę
ėjo trys karaliai.
Vienas — kraujo lašą
nešėsi skarelėj.
Antras — prie krūtinės
paslėptą granatą.
Trečias — virš milinės
seną automatą.
Vienas tų karalių
pats susisprogdino,
Kitas — tamsią naktį
žuvo už beržyno.
Tiktai tas, kurs rinko
ašaras ir kraują,
į kalėdų žvaigždę
ir dabar keliauja.
PASKUTINIS ATSIDUSIMAS
Ateina vakaras — ir taip sutemsta.
Lizde, girdėt, maži paukščiukai cypsi.
Į tamsą upė sminga tartum peilis.
Ak, nežudykime daugiau viens kito.
Dabar į mus kiti pasauliai skrenda.
Sakau, budėkim, nes ugnis jau gęsta.
Išėjo medžių sielos, ėmė šviesti.
Ak, nežudykime daugiau viens kito.
Mes mylime, sakau, mes vienas kitą mylim.
Užmigdamas girdėjau, kaip du paukščiai
senam kleve tupėdami kalbėjo:
Tie žmonės dar galėtų būt laimingi.
PRAŠYMAS
...šiandien šunys nesiliauja lot.
Skalbinius įraudę moters džiausto.
Prilašėjo kibiras sulos,
to saldaus pavasarinio džiaugsmo.
Tai tekėk į širdį, o būtie,
į vienintelę prasmingą salą.
Savo balta staltiese užtiesk
didelį žmogaus svajonių stalą.
Kasdienybei jo — subręsti leisk,
užauginki duoną jo nelengvą.
Ir nušvieski savo spinduliais
jo trobelės vakarinį langą.
Nesugriauki jo naivių stabų
ir palik jam paskutinę viltį,
kad kažkur, kad kažkada, gal būt,
jo idėjai lemta bus įvykti.
EPILOGAS
...pro saulės patekėjimą,
pro obelų žydėjimą,
pro vandenų siūbavimą,
pro žemės sužaliavimą,
pro žiemą ir pro vasarą,
pro žodį, juoką, ašarą,
pro mėnesienos žvilgesį,
pro viltį, baimę, ilgesį,
pro gimstantį ir dygstantį,
pro mirštantį ir nykstantį,
pro silpną ir pro valdantį,
pro alkaną, pro valgantį,
pro piaunančius, pro sėjančius,
pro tyliai klausinėjančius:
kodėl, kodėl, kodėl...
1969—1972
| Attachment | Size |
|---|---|
| BiB.lt (Marcinkevičius, J.) Devyni broliai.doc | 83.5 KB |
-
- Spausdinimo versija
- Komentuoti
- 6939 peržiūros
Pasisakymai
prieš 1 valanda 54 minutės
prieš 20 valandų 10 minučių
prieš 20 valandų 12 minučių
prieš 20 valandų 14 minučių
prieš 20 valandų 16 minučių
prieš 20 valandų 44 minutės
prieš 20 valandų 44 minutės
prieš 20 valandų 45 minutės
prieš 20 valandų 45 minutės
prieš 20 valandų 45 minutės