--------------------------------------------------------------------------------
Michailas Bulgakovas
--------------------------------------------------------------------------------
Meistras ir Margarita
--------------------------------------------------------------------------------
Iš rusų kalbos vertė Algimantas Mikuta
Leidykla „Trigrama“, 2004
--------------------------------------------------------------------------------

Tai kas gi tu?
– Dalelė tos jėgos,
Kuri, visiems be atvangos
Darydama tik gera, blogo linki
                                                       Gėtė, „Faustas“

--------------------------------------------------------------------------------

PIRMA DALIS

I skyrius
NIEKADA NEKALBĖKITE SU NEPAŽĮSTAMAIS

Džekas Londonas

BALTOJI ILTIS

Iš anglų kalbos vertė STASYS NAVICKAS

Vaga, VILNIUS  1977

ANTRAS LEIDIMAS

PIRMOJI DALIS

MĖSOS PĖDSAKAIS

Tamsus eglių miškas rūsčiai niaukstėsi abipus užšalusios upės vagos. Neseniai praūžęs vėjas nudraskė nuo medžių baltą šerkšno apdarą, ir jie tarsi glaustėsi vienas prie kito, juodi ir grėsmingi blėstančioje dienos šviesoje. Neaprėpiama tyla gaubė visą kraštą. O patsai kraštas atrodė nyki dykuma – be gyvybės, be judėjimo – toks vienišas ir šaltas, jog net per maža būtų pasakyti, kad jis liūdnas. Jame šmėžčiojo juoko užuomina, bet tas juokas buvo daug baisesnis už bet kurį liūdesį, – juokas, toks nedžiaugsmingas, kaip sfinkso šypsena, juokas, šaltas kaip speigas, ir persunktas begalinio siaubo. Tai buvo valdinga ir nenusakoma amžinybės išmintis, amžinybės, besijuokiančios iš gyvybės menkumo ir gyvybės pastangų. Tai buvo Tyrai – žiaurūs, iki pat gelmių įšalę šiaurės Tyrai.

Džonas Ronaldas Reuelis Tolkinas

John Ronald Reuel Tolkien

(1892 sausio 3 d. Blumfonteine: afr. Bloemfontein, PAR - 1973 m. rugsėjo 2 d. Bornmute: angl. Bournemouth, Jungtinė Karalystė)

Tolkinas dar būdamas vaikas ėmė kurti dirbtines kalbas, jos vis sudėtingėjo. Suprasdamas, kad kalbos bus negyvos, kol jomis niekas nekalbės, Tolkinas ėmė kurti pasaulį, vėliau pavadintą Arda, kuriame gyveno padermės ir tautos, turėjusios savo kalbas, istoriją, mitologiją ir t. t. Greitai buvo sukurta visa kalbinė etimologinė sistema. Dvi kalbos, Tolkino pasaulyje vartotos elfų, yra pakankamai išvystytos, kad jomis būtų galima kurti nesudėtingus tekstus (Quenya (kvenja) ir Sindarin, arba sindų kalba).

L l

Hermanas Hesė

Stepių vilkas

LEIDĖJO PRATARMĖ

Šioje knygoje spausdinami mums likę užrašai žmogaus, kurį mes, naudodamiesi jo paties ne kartą pavartotu posakiu, vadinome „Stepių Vilku". Sunku pasakyti, ar reikia jo rankraščiui įvadinio žodžio; aš, šiaip ar taip, jaučiu poreikį prie Stepių Vilko lapų pridėti keletą savų, kuriuose mėginu užrašyti savo prisiminimus apie jį. Aš nedaug apie jį težinau, o jo praeitis ir kilmė man visai nežinoma. Bet jo asmenybė man padarė stiprų ir, turiu pasakyti, malonų įspūdį.

Stepių Vilkas buvo arti penkiasdešimties metų žmogus, kuris kartą prieš keletą metų užėjo į mano tetos namus, ieškodamas mebliuoto kambario. Išsinuomojęs palėpėje mansardą ir gretimą miegamąjį kambarėlį, jis po kelių dienų vėl pasirodė su dviem lagaminais, didžiule knygų dėže ir išgyveno pas mus devynis ar dešimt mėnesių. Gyveno jis labai tyliai, užsisklendęs, ir jei mūsų miegamieji nebūtų buvę greta, jei dėl to mums nebūtų reikėję kai kada susitikinėti ant laiptų ir koridoriuje, mes gal ir nebūtume susipažinę, nes bendrauti šis žmogus nemėgo, tokio bendrauti nemėgstančio žmogaus aš kaip gyvas nebuvau matęs, jis iš tiesų buvo Stepių Vilkas, kaip retkarčiais save vadindavo — svetima, laukinė ir baugšti, netgi labai baugšti būtybė iš kitokio pasaulio, negu mano. Kaip jis buvo apsipratęs su savo vienišumu dėl savo charakterio ir savo